Gyvenimas sodyboje gali būti puikus būdas susilieti su gamta, mėgautis šviežiu maistu ir susikurti darnią aplinką. Tai ne tik vieta, kur galima auginti daržoves ir vaisius, bet ir erdvė atsipalaidavimui, kūrybai ir dvasinei ramybei. Šiame straipsnyje apžvelgsime, ką reiškia gyventi žaliavalgiškai sodyboje, įskaitant asmenines istorijas, receptus ir patarimus, kaip mėgautis gamtos gėrybėmis.
Asmeninės istorijos ir įkvėpimas
Giedrė Barauskienė, knygos „Sodo istorijos“ autorė, žurnalistė ir fotografė, savo kūriniuose vaizdais ir žodžiais kuria įstabų receptų albumą. Jos knyga - tai daugiau nei receptų rinkinys. Tai kvietimas pasisemti įkvėpimo, kai atsibosta kasdien ruošti vakarienę, kai nebepastebite, kokie gražūs pomidorai, iš kurių pjaustote salotas, kai maistas nebedžiugina. Asmeniškos istorijos pro sodą ir žaliuojančias lysves veda į Giedrės namų virtuvę.
„Tai šeimos receptų knyga, - sako Giedrė Barauskienė. - Knyga skirta pasisemti įkvėpimo, kai atsibosta kasdien ruošti vakarienę, kai nebepastebite, kokie gražūs pomidorai, iš kurių pjaustote salotas, kai maistas nebedžiugina. Knygoje pateikiami gardžių ir lengvai paruošiamų patiekalų receptai iš sodo ir daržo gėrybių, galbūt augančių ir prie jūsų namų. Fotografijos įkvėps ne tik gaminti, bet ir patiems pasisodinti vaismedžių, susikasti daržovių lysvę ir galbūt netgi fotografuoti."
Sodas, daržas, o neretai ir virtuvė yra vieta, kur galima pasitraukti nuo dienos rūpesčių ir skubėjimo. „Baigdama rankraštį pajuokavau, kad šią knygą parašiau savo dukroms. Nedaug laiko lieka būti kartu, ne kasdien visi susėdam vakarienės. O kada nors, perskaičiusios knygą, jos atras mūsų namų receptus ir tikras istorijas, patarimus, kurie padės savo lysvėje užveisti žalumynų, padrąsins užsiauginti savo obelį."
Sodo istorijos - tai žmogaus istorijos. Iš tikrųjų sudėtinga ir pačiai pasakyti, apie ką labiau ši knyga: apie sodą, apie šeimą, apie patiekalų ar laimės receptą. Seneliai gyveno vienkiemyje šalia sienos, kažkada skyrusios Lietuvą ir Mažąją Lietuvą, netoli Švėkšnos miestelio. Jų ūkyje su didžiuliu sodu prabėgo visi mano savaitgaliai, šventės ir atostogos.
„Kai močiutė į trobą parnešdavo kibirą pieno, leisdavo šaukštu nugriebti putas. Iš tikrųjų, kiek save atsimenu, stebėjau arba dalyvavau visuose maisto ruošimo darbuose, tai buvo sava ir suprantama. Bet visą laiką rūpėjo ir naujovės. Dar vidurinėje mokykloje iš sviesto, grietinėlės, cukraus ir kakavos išsivirdavau karšto šokolado."
Dabar suprantu: iš dalies tokį norą lėmė jo gyvenimiška patirtis, Norilsko lageryje išgyventas dešimtmetis. Būtų galima sakyti, jog mano su maistu susijusi veikla - patiekalų gaminimas ir fotografavimas - yra išsipildęs senelio linkėjimas. Kai reikėjo rinktis, kuo gyvenime būsiu, jis man patarė rinktis su maistu susijusią profesiją.
Jie visi - senelių, mamos ir mano pačios - man yra vienas sodas, vieta, kur man gera būti, sugrįžti. Kuo toliau, tuo geriau jaučiu, kaip man tų savo medžių, lysvių ir gėlių reikia. Net keliaudama po kitas šalis susirandu ten esančius sodus, botanikos sodus, parkus ir oranžerijas. Čia jaučiuosi gerai, labai gera matyti augalus, stebėti jų augimą, žydėjimą, vaisius. Mano pačios sodas nedidelis, medžiai dar gana jauni, darbų jame ne tiek ir daug. Tai ne darbai, labiau poilsis, hobis, meditacija, padedanti atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių. Manau, žmogui ryšys, sąlytis su gamta labai svarbu.
Per 2008-2010 metų ekonomikos krizę gavusi iš darbdavio išeitinę nusprendžiau nusipirkti fotoaparatą. Lengviausias dalykas, kurį galiu fotografuoti, man atrodė maistas, ir iki šiol įdomu tai daryti. Fotografuoti išmokau savarankiškai. Pirmąsias fotoaparato mygtukų funkcijas paaiškino pažįstamas fotografas. Bet pagrindinis impulsas buvo sukaupta patirtis ir įdirbis leidybos įmonėje, kurioje vadovavau keliems žurnalams, juose taip pat buvo maisto rubrika. Tad kai rankose atsirado fotoaparatas, žinojau, ką darysiu.
Su namiškiais neturime tikslo tapti vegetarais, bet labai mėgstame daržovių patiekalus ir daug iš jų gaminame. Vaisių, uogų daržovių, žalumynų nemažai galime užsiauginti patys, daugiau atsivežame iš kaimo, mamos užaugintų. Ko negalime užsiauginti, pasigaminti - perkame. Mėgstame ir tradicinę lietuvišką, ir kitų šalių virtuvę. Dukroms gerai pavyksta Azijos patiekalai ir saldumynai. Vyras juokauja esąs žaliavalgis, nes gamina gardžias salotas. Išvykę į keliones ragaujame nematytų valgių, vaisių, uogų ir daržovių, labai patinka kitų šalių turgūs.
Taip, šeima mėgaujasi tokiu maistu, koks yra fotografijose, ir ne tik. Mėgaujasi ir tuo, kuris nepatenka į fotografijas... Juk pasitaiko, kai kas nors nepavyksta. Tada jie juokais linki, kad ir vėl nepavyktų, - tada greičiau gauna ragauti. Kai žinau, kad fotografuosiu, aišku, stengiuosi dailiau supjaustyti, iškepti... Bet, būna, neplanuotai kas nors pavyksta taip gerai, kad imu fotoaparatą ir išnešu pietus šeimynai iš panosės kur nors į sodą...
Žaliavalgystės principai ir nauda
Žaliavalgystė - tai mitybos būdas, kai vartojamas termiškai neapdorotas maistas. Žaliavalgiai valgo vaisius, daržoves, riešutus, sėklas ir kitus natūralius produktus, kurie nėra kaitinami aukštesnėje nei 40 laipsnių temperatūroje. Šis mitybos būdas grindžiamas įsitikinimu, kad termiškai apdorojant maistą sunaikinami naudingi fermentai ir maistinės medžiagos.
Žaliavalgystė turi daug privalumų:
- Daugiau energijos: Žaliavalgiškas maistas yra lengvai virškinamas, todėl organizmas sunaudoja mažiau energijos virškinimui ir daugiau energijos lieka kitoms veikloms.
- Sveikatos gerinimas: Žaliavalgystė gali padėti sumažinti riziką susirgti širdies ligomis, diabetu ir kitomis lėtinėmis ligomis.
- Svorio kontrolė: Žaliavalgiškas maistas yra mažai kaloringas ir daug skaidulų, todėl padeda kontroliuoti svorį.
- Odos būklės gerinimas: Žaliavalgiškas maistas gali padėti pagerinti odos būklę, sumažinti spuogus ir kitas odos problemas.
Receptai iš sodo gėrybių
Giedrės Barauskienės knygoje „Sodo istorijos“ rasite daug gardžių ir lengvai paruošiamų patiekalų receptų iš sodo ir daržo gėrybių. Štai keletas pavyzdžių:
- Pyragai iš savame sode sunokusių obuolių ir slyvų, prisirpusių šilauogių ir braškių.
- Išraiškingi pomidorai tiesiai iš šiltnamio keliauja į salotas, orkaitę ar stiklainius.
- Bulvės virsta žemaičių blynais ar samosų įdaru, moliūgai gardina falafelius, cukinijos - picas, o lapiniai kopūstai - čeburekus.
Žaliavalgiški patiekalai gali būti labai įvairūs ir skanūs. Svarbiausia - kūrybiškumas ir noras eksperimentuoti su įvairiomis daržovėmis, vaisiais, riešutais ir sėklomis.
Angelų namai: kitoks požiūris į gyvenimą
Angelų namai. Taip draugai vadina Biržuose, Vilniaus gatvėje, gyvenančio Audronio Vegio namus. Šis 48 metų vyras prieš pusmetį susižavėjo angelais. Šiandien jo kieme ir namuose - per šimtą šių tarpininkų tarp Dievo ir žmogaus skulptūrų. Kodėl būtent angelai? „Man gražu“, - šypsosi biržietis.
Tarp angelų - ir Mokytojai „Man patinka retro stilius. Mano namų apstatymas toks. Kitus toks stilius slegia, o man nesmagu, kai nueinu į svečius ir matau euroremontą. Man tarp tokių sienų šalta. O angelai atėjo savaime. Kas renka alaus atributiką, kas daiktus, susijusius su krepšiniu. O aš angelus. Man gražu. Kas man yra angelas - atsakymą turiu, tik ne visiems“, - sako A. Vegys.
Vyro teigimu, pas jį dažnai apsilankantys draugai tokiu jo pomėgiu nesistebi. Kažkas leptelėjo apie jo „angel house“, šis pasakymas ir prigijo. Anksčiau vyras buvo pamėgęs žvakes. Net juokaudavo, kad namų apšildymas „žvakinis“. Bet pradėjus rinkti angelus žvakėms vietos namie liko vis mažiau. Angelai stovi ne tik ant staliukų, lentynų, bet ir ant židinio bei iš vienos bažnyčios jam padovanoto pianino. Jie stovi ne tik namuose, bet ir prie namo durų bei kieme.
Vyras sako angelų skulptūras perkantis internetu, turguje, senienų krautuvėse. Ieškantis gražesnių, ne kičinių skulptūrėlių. Dabar jau perka ne mažas, kurios ištirpsta tarp kitų, bet didesnes angelų skulptūras. Tarp angelų matyti kelios Jėzaus, Marijos, Budos skulptūros. Šios skirtingos dievybės „nesipyksta“. Audroniui atrodo, kad religijos yra žmonių sugalvotos, o tikėjimas yra visiškai skirtingas dalykas. Jis nepriklauso jokiai konfesijai ar sektai.
„Jėzus man pirmiausia ne religinis dalykas, bet jis vienas didžiausių žmonijos mokytojų. Krikščionybė turi mokytoją, kuris apvertė visą pasaulį“, - sako A. Vegys.
Namie Audronis Vegys turi ne tik Bibliją. Jis dažnai skaito ir Bhagavatgytą (Indijos ir pasaulio krišnaitų religinę knygą - aut. past.). Jį domina visokie mokymai ir filosofijos. „Dievas yra visur. O mano bažnyčia yra čia, kur aš esu ir kur mano namai“, - sako vyras.
Jis sako, kad žmonės eina į bažnyčias melstis. Yra, kas užsiima joga, medituoja. Audroniui Vegiui atrodo, kad tokiose būsenose galima ne tik kartais būti, bet ir gyventi. Susikurti tokią aplinką, kur visą laiką jaustumeisi medituojantis.
A. Vegys gyvena vienas, bet savęs vienišu nelaiko. Atvažiuoja draugai, tarp jų muzikantai, su kuriais kartu groja studijoje savo malonumui. Be to, yra knygos (o jų daugybė), kompiuteriai, muzika. Jam gera būti savo sukurtuose namuose. Tai rodo ir užrašas ant durų - „Gera sugrįžti namo...“
Audronis Vegys pagal specialybę yra radiotechnikas. Tačiau savo profesijos nesureikšmina, nes žmogaus, jo įsitikinimu, negalima sieti su specialybe ar atliekamu darbu. Anksčiau biržietis dirbo kultūros namuose. Šiuo metu vienoje įmonėje yra atsakingas už elektros ūkį. O šiaip namuose tvarko kompiuterius.
„Stengiuosi dirbti kuo mažiau. Visi savo gyvenimą tapatina su darbu. Mano poreikiai nėra dideli. Kartais geriu arbatą ir stebiu pro savo namus į darbą skubančius ir rutinoje gyvenančius žmones. Daugelis žmonių gyvena ir planuoja gyventi ateityje. Svajoja baigti mokyklą - kaip tada bus gera gyventi. Vėliau preda mokytis, planus gyventi atideda ateičiai. Vėliau sukuria šeimą, augina vaikus, po to žada pagyventi išėję į pensiją. Ir miršta. Jie gyvena ateityje. Aš geriau gyvensiu dabar, šiandien“, - sako vyras.
A. Vegys anksčiau grojo folkroko ansamblyje „Navija“ klavišiniais instrumentais. Gaila, bet šis ansamblis iširo. Dažnai savotišką studiją įrengia savo namuose. Groja gitara ir klavišiniais. Kai kurie jo draugai groja publikai. Tam jis sako nesąs pasirengęs, nes groti žmonėms - didelė atsakomybė prieš juos ir tuos draugus, su kuriais groji. Todėl jis geriau atsakingai renka angelus.
Audroniui patinka visokia muzika - nuo popso iki roko. Jaunystėje yra tekę netgi vestuvėse groti. „Seniau nebuvo, su kuo groti ir kur - visi norėjo groti. Dabar yra su kuo ir kur, bet beveik niekas nebegroja“, - apgailestavo jis.
Mėsa dingo iš gyvenimo
Vegys jau dešimtį metų yra vegetaras. Vasarą - žaliavalgis. Žaliavalgis buvo pusantrų metų. Tuomet sako net slogos neturėjo, buvo sveikas. Ilgiau žaliavalgiam būti neišeina. Atvažiuoja draugai, jiems išverda kavos, šie atsiveža šokolado. Tenka ir pačiam sugriešyti... Kai kiti susibūrę į būrelius, sveikuolių klubus, Audroniui to nereikia. Jis vienas važinėja į jogos seminarus ir kt. Jį domina Rytų, indų, Tibeto kraštų filosofija.
Vyras pats kepa natūralaus raugo duoną. Labai skanią. Išsikepa savaitgalį, jos užtenka visai savaitei. Pats spaudžia šalto spaudimo sėmenų aliejų. Nekartų, gyvą. Jį vartoja ne tik pats, bet ir aprūpina savo draugus. Jis valgo viską, kas netermiškai apdorota, ne daugiau kaip 40 laipsnių kaitintą maistą. Todėl draugų žmonų parūpinti konservuoti produktai kaupiasi sandėliuke, nes jam netinka. Žolelių, daržovių nesuvalgo, kiek yra prisisodinęs. Energijos užtenka.
Pašnekovas sako, kad mėsa iš jo gyvenimo dingo natūraliai. Tiesiog jos jam nebereikia. Tuo besistebintiems draugams sako, kad nebūtinai taip bus visą gyvenimą. Beje, su juo bendraudami vegetarizmu užsikrėtė ir daugiau žmonių.
„Man svarbu, kad gerai jaučiuosi, man reikia gyvenimo kokybės“, - sako jis. Kai kieme Audronis rinkdavo kiaulpienes ar kitokius žalumynus, kaimynai iš pradžių stebėdavosi - va, mūsų šamanas žolytes renka. Dabar jau įprato prie kitokio jo gyvenimo.
Pas A. Vegį dažnai lankydavosi vienas kunigas. Jis dažnai numodavo ranka, nesigilindamas į vyro pomėgius bei požiūrius, ir pabrėždavo, kad „čia tavo“. Audroniui vis kirba mintis, kad prie daugelio kunigų reikėtų pastatyti žmogeliuką, kuris vis baksnotų ir jiems primintų - „esu tik paprastas žmogus“.
Biržietis sako yra baigęs Parapsichologijos akademiją. Turi Rytų medicinos meistro - mokytojo pakopas, pats gali rengti jogos seminarus. Vos įsigijęs namelį surengė jogos seminarą. Biržuose norėjo suorganizuoti ir atrakciją - vaikščiojimą po žarijas. Pasiūlė draugams sudalyvauti, tačiau didelio susidomėjimo nesulaukė. Todėl surengė seminarą su bendraminčiais Šiauliuose. Toje sodyboje ir šiandien vyksta seminarai, stovyklos.
Kai įsigijo namus Vilniaus gatvėje, Audronis pirmiausia suplanavo kambaryje pasistatyti židinį. Jam svarbu, kad namuose degtų natūrali ugnis, kuri apvalo, švarina. Svajoja apie koplytstulpį
„Yra dėlionė iš daugybės dalių. Į vieną dalį žiūrint viskas aišku, bet atskiros dalys nesisieja. Ezoteriniai mokslai, parapsichologija viską man sulipdė“, - sako A. Vegys.
Audronis neslepia turintis svajonių. Tačiau jų neatskleidžia. „Jei nori prajuokinti Dievą, pasakyk savo planus“, - sako. Tačiau neslepia svajojantis surinkti dar daugiau angelų, o kieme, kad jie nebūtų vieniši, įrengti alpinariumą ar pastatyti koplytstulpį.
Patarimai pradedantiesiems žaliavalgiams
Jei norite pradėti gyventi žaliavalgiškai sodyboje, štai keletas patarimų:
- Pradėkite pamažu: Nebūtina iš karto pereiti prie 100% žaliavalgiškos mitybos. Pradėkite nuo vieno ar dviejų žaliavalgiškų patiekalų per dieną ir pamažu didinkite jų kiekį.
- Eksperimentuokite su receptais: Ieškokite naujų ir įdomių žaliavalgiškų receptų, kurie jums patinka.
- Auginkite savo daržoves: Jei turite galimybę, auginkite savo daržoves ir vaisius. Tai ne tik užtikrins, kad valgote šviežią ir sveiką maistą, bet ir suteiks daug džiaugsmo.
- Būkite kūrybingi: Žaliavalgystė - tai puiki galimybė būti kūrybingiems ir išbandyti naujus skonius bei tekstūras.
- Klausykite savo kūno: Stebėkite, kaip jūsų kūnas reaguoja į žaliavalgišką mitybą, ir pritaikykite ją pagal savo poreikius.
Žaliavalgiškas gyvenimas sodyboje gali būti nuostabi patirtis, leidžianti susilieti su gamta, mėgautis šviežiu maistu ir susikurti darnią aplinką. Svarbiausia - noras eksperimentuoti, būti kūrybingiems ir mėgautis kiekviena akimirka!
Šaltiniai:
- Giedrė Barauskienė, "Sodo istorijos"
tags: #zaliavalgis #gyvena #sodyboje