Intelektinės nuosavybės apsauga internete: būdai ir priemonės

Kiekviena nauja idėja, kūrinys ar produktas yra unikalus mūsų kūrybinės, protinės ar techninės veiklos rezultatas. Natūralu, kad paleidžiant kūrinį į pasaulį kyla pagrįstas nerimas - o jeigu jis bus nukopijuotas, pavogtas? Nerimo kyla mažiau, kai žinai apie saugiklius, kurie garantuoja kūrėjo teisių apsaugą į jo intelektinės veiklos rezultatą.

Intelektinė nuosavybė yra teisės, kurios atsiranda kūrėjui ar išradėjui į protinės, mokslinės, kūrybinės ir kitokios intelektinės veiklos rezultatus. Tai turtinės ir neturtinės autoriaus teisės į meninį ar techninį kūrinį. Turtinės teisės reguliuoja kūrinio naudojimą ir iš to gaunamą finansinę grąžą.

Pramoninės nuosavybės teisių objektas yra pramoninis dizainas, prekių ženklai, įmonės pavadinimas, išradimų patentai, naudingieji modeliai, kilmės (vietos) nuorodos. Pagrindinis pramoninės nuosavybės objektų apsaugos tikslas yra užtikrinti jų išskirtinumą, originalumą, pasirūpinti, kad konkurentai negalėtų jais naudotis be sutikimo. Populiariausias ir dažniausiai Lietuvoje registruojamas pramoninės nuosavybės objektas yra prekių ženklas. Oficialių (registruotų) prekių ženklų augimo tendencijos stebimos daugelyje šalių. Prekių ženklas yra viena iš intelektinės nuosavybės formų.

Autorių teisės į kūrinį atsiranda automatiškai, nuo jo sukūrimo momento. Papildomai nieko daryti nereikia. Tai turtinės ir neturtinės atlikėjų, fonogramos kūrėjų, transliuotojų, filmų gamintojų teisės į kūrinius, transliacijas, laidas. Neturtinės teisės garantuojamos tik atlikėjams. Gretutinės teisės į kūrinius įgyjamos nuo teisėto viešo paskelbimo ar kūrinio atlikimo momento. Autorių asmeninių neturtinių teisių apsaugos politiką Lietuvoje įgyvendina Kultūros ministerija.

Intelektinės nuosavybės apsaugos būdai

Siekiant apsaugoti kūrinius, kuriems taikoma autorių teisių ar gretutinių teisių apsauga, nuo internete padarytų nusikalstamų veikų Prancūzijos dekretu buvo įtvirtintos dvi asmens duomenų tvarkymo operacijos. Pirmoji - kai autoriams atstovaujančios organizacijos renka IP adresus, kurie, kaip matyti, buvo naudojami lygiarangėse svetainėse darant tokias nusikalstamas veikas, ir juos perduoda Haute Autorité pour la diffusion des œuvres et la protection des droits sur internet (Vyriausioji kūrinių platinimo ir teisių apsaugos internete valdyba, toliau - Hadopi). Antroji - kai Hadopi prašymu interneto paslaugų teikėjai sugretina IP adresą su jo turėtojo civilinės tapatybės duomenimis.

Keturios teisių ir laisvių internete apsaugos asociacijos kreipėsi į Prancūzijos Conseil d’État (Valstybės Taryba), prašydamos panaikinti nagrinėjamą dekretą. Teisingumo Teismas, nagrinėjantis bylą plenarinėje sesijoje, nusprendė, kad bendras ir nediferencijuotas IP adresų saugojimas nebūtinai yra didelis pagrindinių teisių suvaržymas.

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad Sąjungos teisei neprieštarauja nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos kompetentingai valdžios institucijai leidžiama tik siekiant nustatyti asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, tapatybę, susipažinti su IP adresą atitinkančiais civilinės tapatybės duomenimis, kuriuos interneto prieigos paslaugų teikėjai saugo veiksmingai atskirtus nuo kitų duomenų. Vis dėlto valstybės narės turi užtikrinti, kad dėl tokios prieigos nebūtų galima daryti tikslių išvadų apie atitinkamų IP adresų turėtojų privatų gyvenimą.

Kai prieiga prie duomenų, susijusių su elektroninių ryšių priemonių naudotojų civiline tapatybe, suteikiama tik tam, kad būtų galima nustatyti atitinkamo naudotojo tapatybę, nereikalaujama, kad tokiai prieigai būtų taikoma išankstinė teismo arba nepriklausomos administracinės institucijos atliekama kontrolė, jei tokia prieiga sukelia pagrindinių teisių suvaržymą, kuris negali būti laikomas dideliu. Tačiau tokia kontrolė turi būti numatyta tais atvejais, kai dėl tokią prieigą reglamentuojančios nacionalinės procedūros ypatumų, susiejant įvairiuose tos procedūros etapuose surinktus duomenis ir informaciją, galima daryti tikslias išvadas apie duomenų subjekto privatų gyvenimą ir dėl to tokia prieiga gali būti laikoma dideliu pagrindinių teisių suvaržymu.

Nepaliaujamai vystantis ir keičiantis technologijoms, intelektinės nuosavybės apsaugos būdai itin sparčiai sensta ir tampa nebetinkami įgyvendinti savo funkciją. Iškyla dar vienas klausimas: kas turėtų imtis priemonių užkirsti kelią pažeidimams? Ar apsaugos mechanizmai turėtų būti automatizuoti ir, svarbiausia, koks vaidmuo tenka tarpinei grandžiai - interneto paslaugų teikėjams, dėl kurių atsiranda galimybė veikti elektroninėje erdvėje (tiek teisėtai, tiek neteisėtai)?

Būdami tarpininkai tarp visų interneto naudotojų ir teisių turėtojų, dėl neteisėtų klientų veiksmų jie dažnai atsiduria kompromituojančioje padėtyje. Atsižvelgiant į interneto paslaugų teikėjų valdomas technologines priemones, svarbus klausimas - kokiu mastu gali būti taikomos filtravimo bei blokavimo technologijos? Šiuo atveju labai svarbus aspektas, kadangi interneto paslaugų teikėjai yra pajėgūs vykdyti tiek cenzūrą, tiek monitoringą. Žinoma, technines priemones gali taikyti ne tik interneto paslaugų teikėjai, tačiau ir intelektinės nuosavybės gamintojai bei platintojai.

Dažnai techninės apsaugos priemonės būna kur kas veiksmingesnės, nei bet koks teisinis reglamentavimas - draudimai bei apribojimai. Techninės apsaugos priemonės skirtos tam, kad teisių turėtojai galėtų kontroliuoti autorių teisių, gretutinių teisių bei sui generis teisių objektų naudojimą. Tokios priemonės gali būti kodavimas, elementų perskirstymas ar bet koks kitoks intelektinės nuosavybės objekto transformavimas.

Tačiau, grįžtant prie interneto paslaugų teikėjų atkreiptinas dėmesys į tai, kad interneto tarpininkų vaidmens nustatymas pagal jų teisinę atsakomybę daugeliu atveju yra vienas pagrindinių elektroninės erdvės teisės tikslų. Įstatymų leidėjai vis dažniau susiduria su sudėtingu klausimu, kaip reglamentuoti stiprių ir inovatyvių interneto tarpininkų veiklą. Vienas iš tokių klausimų yra kada interneto paslaugų teikėjas turėtų būti laikomas atsakingu už žalingą turinį trečiojo asmens patalpintą internete.

Kalbant apie interneto paslaugų teikėjų atsakomybę bei vaidmenį turinio kontrolės mechanizme, reikia pastebėti, jog europinis reglamentavimas aiškiai pasako, jog interneto paslaugų teikėjų atsakomybė yra pagrįsta žinojimo principu. Šis principas iš esmės reiškia tai, kad interneto paslaugų teikėjai, žinodami apie bet kokį neteisėtą turinį, esantį internete, privalo jį pašalinti.

Ilgą laiką vyksta diskusijos dėl interneto paslaugų teikėjų vaidmens turinio kontrolėje. Dažnai yra siūloma priskirti interneto tarpininkams pareigas vertinti turinio teisėtumą. Dažnai užduodamas klausimas, ar interneto paslaugų teikėjai neturėtų imtis aktyvios kontrolės veiksmų - monitoringo. Toks klausimas buvo iškeltas byloje SABAM prieš „Tiscali“ (interneto paslaugų teikėją bylos eigoje persivadinusį į „Scarlet“).

Taip pat informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atsakomybės sąlygos ir ribos ES buvo harmonizuotos Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2000/31/EB „Dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje“ (Elektroninės komercijos Direktyva). Direktyva numato visišką ryšio (kanalo) teikėjo atleidimą nuo atsakomybės. Interneto prieigos teikėjas būtent ir yra priskiriamas ryšio (kanalo) teikėjui. Taigi, šiuo atveju šis be išlygų yra atleidžiamas nuo bet kokios galimos atsakomybės.

Pabaigai reikia pastebėti, jog kalbant apie interneto tarpininkus jiems priskirtini ir prieglobos (angl. hosting) paslaugų teikėjai bei kiti tarpininkai suteikiantys galimybę tretiesiems asmenims - interneto naudotojams talpinti informaciją. Viena naujausių bylų ir naujausių poslinkių susijusių su tarpininkų atsakomybe yra Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau - EŽTT) pasiekusi byla „Delfi v Estonia“.

EŽTT palaikė Estijos nacionalinio teismo sprendimą dėl to, kad „Delfi“ turėjo filtruoti trečiųjų asmenų teises pažeidžiantį turinį (komentarą po straipsniu) ir turėjo užkirsti kelią tokiam komentarui atsirasti tinklapyje. Toks sprendimas iš esmės yra smūgis išraiškos laisvei internete ir sukelia dar didesnį neaiškumą interneto tarpininkų atsakomybės reglamentavime.

Interneto platybės suteikia kūrėjams daug galimybių pristatyti savo kūrinius pasauliui. Ir nors šiandien internetas leidžia pasiekti plačią auditoriją įvairiuose pasaulio kampeliuose, tačiau lygiai taip pat kelia daug rizikų dėl autorių teisių pažeidimų. Norint efektyviai apsaugoti savo intelektinę nuosavybę, nepakanka tikėti sąžiningais vartotojais - būtina imtis tam tikrų veiksmų.

Autorinės teisės yra teisinė apsauga, kuri suteikia kūrėjams išimtines teises į jų sukurtus originalius kūrinius. Pavyzdžiui, knygas, muziką ar virtualius meno kūrinius. Lietuvoje autorinės teisės atsiranda automatiškai, kai kūrinys yra sukurtas ir fiksuotas objektyvia forma. Dar šiame etape verta aptarti teisinius aspektus su teisininkais, kuriems intelektinės nuosavybės teisė bei jos subtilybės - puikiai pažįstamos.

Tai jautri sritis, o kūrybinis darbas nebūtinai reiškia susijusių teisinių aspektų išmanymą. Profesionalai konsultuoja kone visais autorių teisių licencijavimo aspektais, rengia programinės įrangos įsigijimo, platinimo bei naudojimo sutartis. Vadinamieji vandens ženklai ir skaitmeninio turinio identifikavimo sistemos leidžia sekti ir identifikuoti originalius darbus skaitmeninėje erdvėje.

Galiausiai, net ir geriausiai apsaugoti kūriniai gali būti pažeidžiami. Svarbu žinoti, kaip veiksmingai reaguoti pakliuvus į nepavydėtinas situacijas. Tinkama autorinių teisių apsauga internete susideda iš kelių esminių aspektų - tinkamo teisinio pasirengimo bei naujausių IT sprendimų panaudojimo.

Apsaugota intelektinė nuosavybė bene vienintelis patikimas būdas žmogui, o ir visai žmonijai judėti į priekį: generuoti naujas idėjas, drąsiai viešinti naujus kūrinius, produktus, kurie visų gyvenimą daro gražesnį, patogesnį. Be baimės, kad šie kūriniai bus pavogti ar nukopijuoti. Naujos idėjos, nauji išradimai įkvepia dar naujesnius.

Intelektinę nuosavybę kuriantys asmenys, įmonės bei organizacijos, siekdami ją apsaugoti, turėtų nepamiršti teikti paraiškas dėl dizaino, prekių ženklų registravimo bei išradimų patentavimo. Svarbu žinoti, kad prekių ženklai ir gaminio dizainas yra saugomi juos įregistruojant, išradimai - patentuojant.

Šie įrankiai leidžia teisinėmis priemonėmis ginti teises, apsaugant savo turimus registruotus intelektinės nuosavybės objektus nuo kopijavimo ir nepageidaujamo naudojimo bei padeda kovoti su nesąžininga konkurencija, taip pat prisideda prie verslo augimo ir sėkmės. Be to, tai gali būti viena iš sąlygų lengvesniam investicijų pritraukimui, nes išimtinėmis teisėmis apsaugotas kūrinys yra vertingesnis.

Prekių ženklas yra skirtas identifikuoti konkretaus gamintojo prekes ar paslaugų teikėjo teikiamas paslaugas ir atskirti jas nuo kitų gamintojų prekių ar paslaugų. Tai gali būti žodžiai, asmenų vardai, pavardės, meniniai pseudonimai, juridinių asmenų pavadinimai, šūkiai, raidės, skaičiai, piešiniai, emblemos, erdvinės formos, spalvos, netgi garsas ar judesys. Neretai vos pamatę prekių ženklą, įsivaizduojame, koks tai bus gaminys ar paslauga, jo/jos kokybė ar savybės.

Sėkmingo gaminio prekių ženklas gali būti įmonės reputacijos, reklamos priemonė. Toks ženklas, ypač turintis populiarumą ir vartotojų pripažinimą, gali greitai tapti prekių ženklų klastotojų, siekiančių pasinaudoti jau sukurta gaminio reputacija ir neatidžiam vartotojui pasiūlyti savo gaminį, taikiniu. Todėl registruotas prekių ženklas leis nesudėtingai įrodyti savo teises ir jas apginti, taip išgelbėjant įmonės investicijas į gaminio, paslaugos kūrimą ir populiarinimą.

Sukūrus naują gaminio ar jo dalies vaizdą, jį galima apsaugoti registruojant kaip dizainą. Dizainas apibrėžiamas kaip viso gaminio ar jo dalies vaizdas, sudarytas iš gaminio ir jo ornamentikos specifinių savybių - linijų, kontūrų, spalvų, formos, tekstūros ir medžiagos. Registruoto dizaino savininkas turi išimtinę teisę šį dizainą naudoti, tad tik jis gali leisti arba drausti kitiems asmenims gaminti, siūlyti parduoti, pateikti į rinką.

Tokiu atveju, kai yra sukuriamas gaminys, kuris yra naujas pasauliniu lygiu ir yra neakivaizdus atitinkamos techninės srities specialistams, jis ar jo gamybos būdas gali būti patentuojamas kaip išradimas. Patentą taip pat galima licencijuoti, tai gali palengvinti komercinių partnerių paiešką. Neretai gaminys gali būti apsaugotas keliais intelektinės nuosavybės apsaugos būdais: pažymint gaminį registruotu prekių ženklu, registruojant gaminio išorinį vaizdą kaip dizainą (net iki 100 to paties dizaino pavyzdžių vienoje paraiškoje) ir patentuojant išradimą.

Kiekvienas gaminys paprastai prasideda nuo idėjos, o viešojoje erdvėje kartais pasirodo informacija apie idėjų vagystes: vienas asmuo kažką sugalvoja, o kitas pasisavina šią mintį ir realizuoja. Nors pačios idėjos negalima registruoti ar patentuoti, visgi yra teisinių priemonių apsaugoti idėją. Vienas iš idėjos apsaugos būdų - komercinių paslapčių ar konfidencialios informacijos teisinė apsauga. Tokiu atveju, suinteresuotos šalys, prisidėjusios prie idėjos atsiradimo, sudaro sutartį, kurioje nustato, kokia informacija yra laikoma konfidencialia, bei susitaria dėl konfidencialumo įsipareigojimų.

Prieš atskleidžiant idėją kitiems asmenims, svarbu įvertinti, ar ši idėja yra tinkamai apsaugota teisinėmis priemonėmis. Jei ne, tuomet patariama idėjos neatskleisti ir neskelbti viešai.

Kaip išvengti intelektinės nuosavybės vagysčių?

Svarbu žinoti, kad prekių ženklai ir gaminio dizainas yra saugomi juos įregistruojant, išradimai - patentuojant. Šie įrankiai leidžia teisinėmis priemonėmis ginti teises, apsaugant savo turimus registruotus intelektinės nuosavybės objektus nuo kopijavimo ir nepageidaujamo naudojimo bei padeda kovoti su nesąžininga konkurencija, taip pat prisideda prie verslo augimo ir sėkmės. Be to, tai gali būti viena iš sąlygų lengvesniam investicijų pritraukimui, nes išimtinėmis teisėmis apsaugotas kūrinys yra vertingesnis.

Jeigu rinkoje atsirado ženklas, kuris tapatus ar panašus į jau registruotą prekių ženklą, Valstybiniam patentų biurui (VPB) oficialiame biuletenyje paskelbus apie tokio ženklo registraciją, galima šį veiksmą užprotestuoti, paduodant motyvuotą rašytinį protestą. Tokiu atveju, prekių ženklo savininkas, norėdamas paduoti protestą dėl vėlesnio tapataus ar panašaus prekių ženklo registravimo, privalo turėti vieną ar daugiau jam priklausančių ankstesnių galiojančių teisių.

Taip pat teikiant tokį protestą būtina nurodyti teisinį pagrindą bei būti įsitikinus, kad abu prekių ženklai yra tapatūs arba panašūs. Vienas iš galimų protesto padavimo teisinių pagrindų yra tikimybė suklaidinti dalį visuomenės, kai vartotojai yra suklaidinami dėl naujai rinkoje atsiradusio prekių ženklo ir įsigyja juo pažymėtų prekių, manydami, kad tai kito gamintojo prekių ženklo gaminiai.

Jeigu vėlesnis prekių ženklas jau yra registruotas VPB, galima paduoti negaliojimo prašymą, o jei vėlesnis prekių ženklas nepertraukiamą 5 metų laikotarpį nebuvo naudojamas Lietuvoje - jo panaikinimo prašymą. Tuomet, kai protestas yra tenkinamas, VPB neregistruoja konkurento prekių ženklo, o protestą padavęs asmuo taip apsaugo išimtines teises į savo prekių ženklą.

Svarbu ir tai, kad patys pareiškėjai, ketindami registruoti savo prekių ženklą, turėtų pasitikrinti, ar toks ženklas nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių, įsitikinti, ar rinkoje nėra jau užregistruotų tapačių ar panašių prekių ženklų. Taip pat reiktų žinoti, kad galima užginčyti ir nesąžiningais ketinimais registruojamą ženklą, jeigu galima įrodyti, kad toks registruojamas ženklas nepriklauso jį registruojančiam asmeniui arba jeigu toks asmuo dėl įvairių priežasčių neketina pats ženklo naudoti sąžiningai.

Kaip išvengti klaidų?

Pradedant savo prekių ženklo registravimo kelionę, svarbu tinkamai pasiruošti. Šį iššūkį padės lengviau įveikti dažniausiai pasitaikančių klaidų ir jų sprendimo būdų sąrašas.

• Neišsamus tyrimas. Prieš pradedant registraciją, svarbu atlikti paiešką ir įsitikinti, ar teisė į žymenį nepriklauso kitiems asmenims. Tai padės išvengti galimų konfliktų su kitų prekių ženklų savininkais.
• Neteisingas klasifikavimas. Reikėtų įvertinti veiklos sritis, kur bus naudojamas prekių -ženklas, ir apgalvotai pasirinkti tinkamas klases savo prekėms ar paslaugoms, kurioms žymėti bus naudojamas ženklas. Per plati arba per siaura klasifikacija neužtikrins visiškos prekių ženklų apsaugos.

Teisingas klasių ir (ar) paslaugų sąrašas yra svarbus, nes:

• padeda nustatyti prašomos apsaugos apimtį;
• ginčo atveju lyginami ne tik ženklai, bet ir prekių/paslaugų sąrašai;
• neteisingai suklasifikavus prekes ir paslaugas ilgėja registravimo procedūra;
• nenaudojant ženklo visoms prekėms ar paslaugoms, dėl kurių pateikėte paraišką, jūsų ženklą bus lengviau užginčyti.

• Netikslūs dokumentai. Neišsamūs arba netikslūs dokumentai gali užvilkinti registracijos procesą arba būti atmesti. Užtikrinkite, kad visos reikalaujamos formos, patvirtinamieji dokumentai ir mokesčiai būtų pateikti teisingai ir laiku.
• Laiku nesikreipiama į specialistus. Intelektinės nuosavybės eksperto patarimai gali padėti išvengti klaidų. Registruojant prekių ženklą savarankiškai, gali būti praleista svarbi informacija, klaidingai užpildyta forma ar nepateiktas reikiamas dokumentas, todėl svarbu pasitarti su šios srities ekspertais, kurie padės užtikrinti sklandesnį ir sėkmingesnį procesą.

Ginčus dėl prekių ženklų ir dizaino registravimo galima išspręsti taikiai, pasinaudojus Valstybinio patentų biuro teikiama nemokama mediacijos paslauga. Konsultacijai intelektinės nuosavybės apsaugos klausimais galima registruotis čia.

Apibendrinant, intelektinės nuosavybės apsauga internete yra sudėtingas ir nuolat besikeičiantis procesas, reikalaujantis tiek teisinių, tiek techninių priemonių. Kūrėjai ir verslininkai turėtų būti budrūs ir imtis visų įmanomų priemonių savo teisių apsaugai. Teisinis pasirengimas, technologinių sprendimų naudojimas ir bendradarbiavimas su specialistais yra būtini siekiant užtikrinti efektyvią intelektinės nuosavybės apsaugą internete.

tags: #intelektines #nuosavybes #apsauga #internete