Intelektinės Nuosavybės Teisių Gynimo Būdai Šiuolaikinėje Visuomenėje

Šiuolaikinėje visuomenėje intelektinės nuosavybės teisės atlieka svarbią socialinę funkciją, užtikrindamos inovacijų ir vertingos naujos informacijos teisinę apsaugą. Vykstant globalizacijos procesams, internetas tapo visuomeninių santykių raiškos erdve, žmonių bendravimo ir keitimosi vertinga informacija terpe, prekybine komercinių santykių arena.

Greitas interneto plitimas rodo apie intelektinės nuosavybės apsaugos būdų senėjimą ir nebetinkamumą. Todėl būtinas naujas teisinis apsaugos mechanizmas, kuris jau turėtų išeiti už teisės mokslo ribų ir pagalbai kviestis pažangiausias technologijas, kitas mokslo sritis. Šiandien atrandami nauji ir vis sunkiau atsekami teisės pažeidimai, nei gebama sukurti efektyvius tokių pažeidimų prevencijos būdus.

Šiame straipsnyje aptariami intelektinės nuosavybės teisių gynimo būdai, jų ypatumai ir iššūkiai šiuolaikinėje visuomenėje, ypač interneto erdvėje.

Intelektinės Nuosavybės Samprata ir Apsaugos Būdai

Intelektinė nuosavybė - tai tam tikros išimtinės teisės į individo intelektinės veiklos rezultatus. Intelektinės nuosavybės pažeidimu laikomas intelektinės nuosavybės objekto atgaminimas, platinimas, naudojimas, laikymas ir gabenimas be teisės turėtojo sutikimo ar nesant sutarties su teisės turėtoju. Pažeidimu laikytinas ir bet koks intelektinės nuosavybės įstatymų pažeidimas, įskaitant neturtines teises.

Intelektinės nuosavybės teisės skirstomos į dvi pagrindines grupes:

• Autorių teisės: Apsaugo literatūros, meno ir mokslo kūrinius.
• Pramoninės nuosavybės teisės: Apsaugo išradimus, prekių ženklus, dizainą ir kitus pramoninės veiklos objektus.

Autorių Teisės

Autorinėmis teisėmis yra užtikrinamos kūrinio autoriaus išskirtinės teisės į kūrinį. Ši nuostata yra įtvirtinta 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijoje dėl Literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Iš pastarojo matome, kad autorinėmis teisėmis ginamos ne tik materialinės, bet ir moralinės vertybės. Būtina paminėti, kad autorinėmis teisėmis saugomos vertybės turi originalią materialią išraiškos formą. Būtent tai, kad autorius sugalvoja ir originaliai "įkūnija" savo idėją ir daro ją išskirtinę, kuri yra saugoma autorinėmis teisėmis.

Nagrinėjant norminius aktus galima pastebėti, kad kūrinio paskelbimas visuomenei prieinamomis priemonėmis ar jo nepaskelbimas ženklios reikšmės kūrinio autorinei apsaugai neturi. 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijos dėl Literatūros ir meno kūrinių apsaugos 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad tiek paskelbtų, tiek nepaskelbtų kūrinių autoriams yra numatyta autorinės teisės apsauga.

Pagrindinė intelektinės nuosavybės teisės funkcija - tai tam tikros išimtinės teisės intelektinio kūrinio autoriui pripažinimas, santykių su kitais subjektais reguliavimas. Intelektinė nuosavybė yra savarankiška nuosavybės teisės rūšis, intelektinės nuosavybės turėtojams užtikrinanti intelektinius kūrinius valdyti, naudoti ir disponuoti, bei garantuojanti apsaugą nuo neteisėto pasisavinimo.

Pramoninė Nuosavybė

Šios teisės normų uždavinys, kaip ir autorinės taisės, yra intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga nuo neteisėto vartojimo. Pagrindinis skirtumas tarp autorinės teisės ir pramoninės nuosavybės teisės yra tas, kad autorinėmis teisėmis yra ginamos konkretaus asmens sukurtos vertybės, o pramoninė nuosavybė gina ne konkretaus asmens, bet kolektyvinės veiklos metu sukurtas ir sėkmingam pramoninės veikos vystymui reikalingas vertybes.

Pagrindinis norminis aktas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą yra 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos. Šioje konvencijoje pramoninė nuosavybė apibūdinama kaip intelektinės nuosavybės dalis, susijusi su kūrybinės veiklos rezultatais.

Vienas iš pramoninės nuosavybės saugomų objektų yra išradimai. Išradimu laikomas toli gražu ne kiekvienas naujas užduoties techninis sprendimas. Norint, kad vienoks ar kitoks užduoties sprendimo būdas būtų pripažintas išradimu jis turi būti naujas, tai reiškia, kad iki pastarojo užduoties sprendimo varianto visuomenė nežinojo analogų. Kitas išradimo bruožas - užduoties sprendimas turi būti išradimo lygio, tai reiškia, kad naujas sprendimas nuo jau žinomų sprendimų turi skirtis technikos lygiu. Paskutinis išradimo požymis - pramoninis pritaikomumas.

Dar vienas pramoninės nuosavybės teisės saugomas objektas yra prekės ir paslaugos ženklai. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. priimtos sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 15 straipsnyje prekės ir paslaugos ženklais apibrėžiami, bet kokie ženklai ar jų deriniai, kuriais prekės ar paslaugos išskiriamos iš kitų prekių ar paslaugų, taip pat nurodyta, kad prekinis ženklas gali būti sudarytas iš: žodžių ar asmens vardų, pavardžių, raidžių ar skaitmenų, grafinių vaizdų ir spalvų derinių.

Pramoninis dizainas - pramoninės nuosavybės saugomas objektas. Šis pramoninės nuosavybės objektas apibrėžiamas kaip naujas ir originalus pramoniniu būdu sukurto gaminio arba jo dalies vaizdas. Esminis skirtumas nuo jau minėtų pramoninės nuosavybės saugomų objektų yra tas, kad pramoninis dizainas yra konkretus pramoniniu būdu, tai yra panaudojant tam tikras technologijas pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys.

Intelektinės Nuosavybės Pažeidimai Internete

Internetas atveria naujas galimybes kūrybai ir informacijos platinimui, tačiau kartu sukuria ir naujų iššūkių intelektinės nuosavybės apsaugai. Neteisėtas kūrinių kopijavimas ir platinimas internete yra vienas iš didžiausių šios srities iššūkių.

Internete jau galime surasti visą Berno konvencijoje išdėstytų literatūros ir meno kūrinių katalogą. Iš tikrųjų intelektinės veiklos rezultatai internete jau išeina iš Berno konvencijos katalogo ribų. Dabar netgi viešas komentaras gali būti autorinės teisės objektas. Intelektinės nuosavybės teisės turėtojai saugomi viso paketo išimtinių teisių. Nacionaliniai įstatymų leidėjai skirtingai nustato išimtinių teisių katalogus, išvardindami draudžiamus veiksmus. Kai kuriose šalyse įstatymuose įtvirtinti gana detalūs, informacinei visuomenei pritaikyti draudžiami veiksmai apibrėžimai. Kitose valstybėse - platesni ir abstraktesni apibrėžimai, tokios sąvokos kaip "atgaminimas", "platinimas", "padarymas viešai prieinamu". Ši elektroninės erdvės plėtra reiškia didelį intelektinės nuosavybės objektų naudojimo pasikeitimą. Vis dėlto, egzistuojantis intelektinės nuosavybės objektų teisėto naudojimo atvejų sąrašas ne visada atitinka šios dienos poreikius ir situacijas elektroninėje erdvėje. Tai - derlinga dirva intelektinės nuosavybės problemoms rastis.

Šios interneto apimties daugybė žmonių yra tiek intelektinės nuosavybės objektų potencialūs resursai, iš kurių šie objektai plinta, tiek vartotojai. Iš tiesų žiniatinklio funkcijos yra pagrįstos galimybe platinti identiškas kompiuterio bylų kopijas. Internetas - pasaulinis žiniatinklis - yra tinklas, sudarytas iš tinklų ir duomenų bazių, jis nėra ribotas jokiomis geografinėmis sienomis.

Intelektinės nuosavybės pažeidimai, tokie kaip dalijimasis muzikos kūriniais, internete yra nesuvaldomi. Kopijų padarymas nieko nekainuoja, o kopijuoti internete galima anonimiškai. Muzikos įrašų kompanijos teigia, kad tokie intelektinės nuosavybės teisių pažeidimai atneša kompanijoms milijardinius nuostolius. Žmonės siunčiasi ir platina nelegalias muzikos kopijas elektronine forma. Gaunasi, kad niekas nemoka už šias muzikos kūrinių kopijas, o atlikėjas negauna jokio atlygio.

Užsienio valstybėse, skirtingai nei Lietuvoje, intelektinės nuosavybės pažeidimai internete sulaukė didesnio dėmesio. Kadangi visų tyrinėtojų aptarti neįmanoma, paminėtini tik svarbiausi autoriai, skyrę dėmesio nagrinėjamai temai: Tanya Frances Aplin, George B. Delta, Jeffrey H. Matsuura, Bernt P. Hugenholtz, Denis Kelleher, Pamela Samuelson.

Tarptautiniai Teisės Aktai

Interneto tobulėjimo ir plėtros perspektyvos svarbiausi tarptautinės teisės aktai vis dėlto yra Berno konvencija ir TRIPS. TRIPS 10 straipsnis kompiuterių programas priskiria "literatūros kūriniams" pagal Berno konvenciją. 1996 metais Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos iniciatyva surengtoje diplomatinėje konferencijoje buvo priimtos dvi naujos tarptautinės sutartys - PINO autorių teisių sutartis ir PINO atlikimų ir fonogramų sutartis, skirtos atitinkamai autorių teisių apsaugai ir atlikėjų bei fonogramų gamintojų apsaugai.

1996 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos autorių teisių sutarties 8 straipsnis panašiai kaip ir kiti teisės aktai apibūdina teisę viešai paskelbti kūrinį. Šio straipsnio nuostatos teigia, kad literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti bet kokiu būdu viešai paskelbti savo kūrinius, paskelbiant juos laidais ar bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant šių kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku. Šioje sutartyje taip pat nurodomas 8 straipsnio paaiškinimas: "vien tik suteikimas fizinių priemonių, kurios leidžia kūriniui būti viešai paskelbiamam, negali būti suvokiamas kaip kūrinio paskelbimas pagal šią Sutartį ar Berno konvenciją". Šios sąlygos bus taikomos tik tose šalyse, kurios jas nustatė. Šios sąlygos jokiu būdu negali pažeisti nei asmeninių neturtinių autoriaus teisių, nei jo teisės gauti teisingą honorarą, kurį, nesant susitarimo, nustato kompetentinga institucija.

Nuostatos apie įsipareigojimus, susijusius su informacija apie teisių valdymą, buvo perkeltos ir į Europos Bendrijos teisės aktus. Jos atsispindi 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2001/29/EB dėl autorių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų derinimo 7 straipsnyje. ii) be leidimo platina, platinimo tikslais importuoja, transliuoja ar viešai skelbia kūrinius ar jų kopijas žinodamas, kad elektroninė informacija apie teisių valdymą be leidimo buvo panaikinta ar pakeista.

1996 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos atlikimų ir fonogramų sutartyje apibūdinamos išimtinės atlikėjų ir fonogramų gamintojų teisės. Šio darbo kontekste svarbiausios yra atgaminimo teisė (Sutarties 7 ir 11 straipsniai) ir teisė padaryti atlikimus ir fonogramas viešai prieinamus (Sutarties 10 ir 14 straipsniai). Sutartyje nustatoma, kad atlikėjai/fonogramų gamintojai turi išimtines teises leisti bet kokiu būdu ar forma, tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti savo atlikimus, įrašytus į fonogramas (7 str.)/ atgaminti fonogramas (11 str.).

Europos Sąjungos Direktyvos

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. Direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje taikliai pastebėta, kad technologijų plėtra padaugino ir paįvairino kūrybos, gamybos ir naudojimo kryptis. Galiojantys autorių teisės ir gretutinės teisės įstatymai turėtų būti pakeisti ir papildyti, kad atitinkamai atspindėtų ekonomikos realybes, naujas naudojimo formas, atsižvelgiant į informacinę visuomenę. Šis teisės aktas koncentruojamas ties trimis svarbiausiomis teisėmis: atgaminimo teise (2 str.), teise viešai paskelbti kūrinius, įskaitant teisę kitus objektus padaryti viešai prieinamus (3 str.), platinimo teise (4 str.).

Teisę kontroliuoti kūrinius atgaminimą yra pagrindinė išimtinė autorių teisė. toms organizacijoms - savo transliacijų įrašus nepaisant to, ar tos transliacijos perduotos laidais ar eteriu, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą. Lygiai tokiems pat teisės turėtojams Direktyva nustato išimtinę teisę viešai paskelbti kūrinius, įskaitant teisę kitus objektus padaryti viešai prieinamus. Direktyvos 38 konstatuojamojoje dalyje sakoma, kad skaitmeninis kopijavimas asmeniniais tikslais tikriausiai bus labiau paplitęs ir turės didesnį ekonominį poveikį. Dėl to turėtų būti deramai atsižvelgiama į skaitmeninio ir analoginio asmeninio kopijavimo skirtumus ir tam tikrais atžvilgiais jie turėtų būti skiriami. kartu turėtų būti nustatoma teisinga kompensacija.

Intelektinės Nuosavybės Teisių Gynimo Priemonės

Teisė, 2005, t. 55, p. LTStraipsnyje analizuojamos 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/ EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo bendrosios nuostatos. Nagrinėjami Direktyvoje numatyti bendrieji įsipareigojimai, Direktyvos taikymo sritis, asmenys, galintys reikšti reikalavimus dėl teisių gynimo priemonių ir būdų, autorių ir teisių turėtojų prezumpcijos.

Straipsnyje daromos išvados, kad:

1. Bendrieji principai, kuriais grindžiamas intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonių ir būdų reglamentavimas, iš esmės nesiskiria nuo tarptautinės bendrijos TRIPS sutartyje numatytų bendrųjų įpareigojimų Pasaulio prekybos organizacijos valstybėms narėms.
2. Nors Direktyvos priėmimas yra teigiamas reiškinys, tačiau kyla abejonių, ar bus pasiekti keliami pagrindiniai derinimo ir ekonominiai tikslai, ypač dėl Direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės, pagal kurią Bendrijos ir valstybių narių vidaus teisės aktuose galės būti nuostatos, kurios numatys palankesnes priemones teisių turėtojams.
3. Siekiant tinkamai įgyvendinti Direktyvos 4 straipsnio (b) punkto nuostatas, reikėtų intelektinės nuosavybės teises reglamentuojančiuose Lietuvos įstatymuose tobulinti klausimo, susijusio su locus standi pripažinimo intelektinės nuosavybės teisių naudotojams, reguliavimą.
4. Nepaisant, kad Direktyvos 5 straipsnio (b) punkte numatyta gretutinių teisių turėtojų teisių prezumpcija jų saugomų objektų atžvilgiu, analogiška autorystės teisei, naudinga įrodinėjant teisių turėjimą, tačiau dėl straipsnyje išsakytų argumentų konceptualiai neapgalvota.

Apsaugota intelektinė nuosavybė bene vienintelis patikimas būdas žmogui, o ir visai žmonijai judėti į priekį: generuoti naujas idėjas, drąsiai viešinti naujus kūrinius, produktus, kurie visų gyvenimą daro gražesnį, patogesnį. Be baimės, kad šie kūriniai bus pavogti ar nukopijuoti. Naujos idėjos, nauji išradimai įkvepia dar naujesnius. Skaitykite daugiau apie prekės ženklo registraciją bei logotipo apsaugos reikšmę verslui.

tags: #intelektines #nuosavybes #teisiu #gynimo