Esminis Trečiajam Asmeniui Priklausančio Turto Pagerinimas

Rinkos ekonomikos sąlygomis sutartinė ašalis drausmė ir tikslus pareigų vykdymas yra būtina sąlyga verslo vystymui. Tačiau skolininkas gali nevykdyti pareigos prievolėje. Siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, Lietuvos teisės sistema numato įvairius būdus, kurie užtikrina, kad skolininkas įvykdys subjektinę pareigą prievolėje. Vienas iš kreditoriaus interesus užtikrinančių būdų yra hipoteka.

Hipotekos sistema nuo savo veiklos pradžios buvo nuolat peržiūrima ir tobulinama. Tačiau visuomeniniai santykiai, kuriems reguliuoti buvo kuriamos teisės normos, liko ne iki galo reglamentuoti ir aiškūs. Todėl iki šiol hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto procese pasitaiko akivaizdžių klaidų ir netikslumų. Įstatymo nuostatų pakeitimai ir papildymai, daromi siekiant patobulinti galiojantį hipotekos registro modelį, neretai sąlygoja praktines teisės normų taikymo problemas.

Šios normos, o procesinė hipotekos registravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto tvarka nėra išsamiai tyrinėta. Dažniau registro bylos analizuojamos bendrame ypatingąja teisena nagrinėjamų bylų kontekste, nesigilinant į hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto problemas, procesinių teisės normų taikymo teisines klaidas ir ypatumus. Hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto tvarkos mokslinis tyrimas yra aktualus, nes planuojama reorganizuoti hipotekos registro informacinę sistemą, atsisakant teritorinių duomenų bazių ir visas registravimo procedūras atliekant Centriniame hipotekos registre. Įgyvendinus hipotekos registro sistemos reorganizaciją, bus panaikintas teismų vaidmuo hipotekos registravimo procese, o hipotekos skyrių funkcijas, susijusias su išieškojimu iš įkeisto turto, perims apylinkės teismai.

Magistro baigiamojo darbo tikslui pasiekti ir uždaviniams įgyvendinti naudojami teoriniai ir empiriniai mokslinio tyrimo metodai. Pagrindinis tyrimo metu naudotas empirinis metodas - dokumentų analizės metodas. Taip pat naudojami teoriniai tyrimo metodai - lyginamasis - istorinis, lyginamasis, sisteminės analizės, statistinių duomenų analizės bei loginis - analitinis metodai.

Taikant lyginamąjį - istorinį metodą, nagrinėjama hipotekos raida romėnų teisėje bei Lietuvos teisės istorijoje. Taip pat nagrinėjama galiojusių teisės aktų įtaka šiuo metu galiojantiems civiliniams įstatymams, jų aiškinimui ir taikymui praktikoje. Lyginamuoju metodu lyginami įvairūs hipotekos registro modeliai, išsiaiškinti priverstinės hipotekos įsteigimo, įkeisto turto realizavimo bei lėšų, gautų pardavus turtą, paskirstymo tvarkos, nustatytos skirtingose valstybėse, panašumus ir skirtumus. Sisteminės analizės metodo pagalba atskleidžiama hipotekos instituto vieta civilinio proceso teisės sistemoje.

Statistinių duomenų analizės metodas naudojamas tiriant ir vertinant Hipotekos teisėjų darbo ataskaitose bei Hipotekos registro veiklos apžvalgose pateiktus statistinius duomenis.

Pagrindinis magistro baigiamajame darbe naudojamas tyrimo šaltinis - CPK bei jo pagrindu susiformavusi teismų praktika. Taip pat analizuojamos CK normos, kuris taikymas praktikoje yra sukėlęs problemų ir kuris taikymo teisinės klaidos lemia procesinių normų pažeidimus. Be to, remiamasi galiojusiais įstatymais (pvz., 1936 m. Ipotekos įstatymas, 1964 m. Civilinis kodeksas (toliau - 1964 m. CK), Hipotekos įstatymas ir kt.). Šiai analizei remiamasi teisės doktrina - mokslinėmis monografijomis, daktaro disertacijomis, teisės aktų komentarais, vadovėliais ir moksliniais straipsniais. Hipotekos sistemos analizei reikšminga tarpukario Lietuvoje išleista A. Butkio monografija, E. Baranausko daktaro disertacija „Įkeitimo teisinis reguliavimas“ (2002 m.), D. Petrauskaitės komentuojamojo pobūdžio darbai, R. Juodkos, P. Markovo moksliniai straipsniai hipotekos tematika. Nagrinėjant įkeitimo teisės atsiradimo romėnų teisėje prielaidas bei hipotekos teisinės prigimties problematiką, reikšminga Rusijos teisės doktrina: V. Chvostovo, I. Novickio, K. Pobedonoscevo, I. Pokrovskio, V. Vitrenskio bei A. Viaznevskio moksliniai darbai.

Tyrimo objektas, tikslas ir uždaviniai nulėmė darbo struktūrą. Darbą sudaro įvadas, trys dėstomosios - tiriamosios dalys, pabaiga, pasikėlymai įstatymų leidėjui, naudotos literatūros sąrašas, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis, priedai. Pirmoje magistro baigiamojo darbo dalyje autorė pateikia hipotekos sampratos analizę, kuri pradedama nuo įkeitimo teisės vystymosi istorinės apžvalgos. Darbe nesiekiama išsamiai išanalizuoti įkeitimo teisės istorijos, o norima lyginamuoju - istoriniu metodu aptarti įkeitimo formas ir pagrindus, turėjusius didelę įtaką šių dienų hipotekos susiformavimui. Taip pat analizuojamos teisės normos. Be to, hipotekos, kaip daiktinės teisės, požymis (sekimo, pirmumo ir kt.) suvokimas yra reikšmingas, siekiant tinkamai įvertinti išieškojimo iš įkeisto turto ypatumus. Antroji darbo dalis skirta ištirti, ar teisminis hipotekos registravimo modelis tinkamai apsaugo kreditoriaus interesus. Ypatingas dėmesys skiriamas CPK nuostatų analizei ir jų taikymo Lietuvos teismų praktikoje problemoms.

I. Hipotekos samprata ir raida

1.1. Hipotekos raida romėnų teisėje

Seniausios įkeitimo formos buvo žinomos jau Senovės Egipte, įkeitimo teisė buvo plėtojama pažangiausioje antikos teisėje - Romos teisėje. Pirmiausios įkeitimo apraiškos buvo pradėtos fiksuoti teisiniuose dokumentuose. Žinoma, skolinimasis bei įkeitimas nebuvo labai dažnas reiškinys senovės civilizacijose, bet tai nebuvo ir išimtiniai atvejai. Babilono valdovo Hammurabio, viešpatavusio 1792-1750 m. pr.m.e., teisynas nustatė: "Jei kas padaro skolos ir dėl jos parduoda arba atiduoda užstatan savo žmoną, sūnų arba dukterį, tai jie pas jo pirkėją ar užstato laikytoją tarnauja trejus metus" (117 str.). Sutarties įvykdymui užtikrinti dažniausiai buvo taikytas savęs įkeitimas. Skolinės vergovės panaikinimas siejamas su archonto Solono (išrinktas 594 m. pr. Kr.) reforma, po kurios apie įkeitimą galime kalbėti kaip apie daiktinės atsakomybės formą. Žemės įkeitimo (hipotekos) atveju, skolininkas prie kelio statydavo stulpą, ant kurio įrašydavo kreditoriaus vardą, pavardę ir metus. Tai buvo ženklas draudžiantis skolininkui pasisavinti tai, kas "įvesta, įvežta, įnešta". Taigi skolininkas galėjo naudotis įkeista žeme, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiteisdavo su kreditoriumi.

Senovės Romoje buvo skiriamos trys įkeitimo formos: fiducia, pignus ir hypotheca. Pirminės įkeitimo formos fiducia esmė buvo ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti mancipacijos arba in iure cessio būdu perduodavo kreditoriaus (fiduciarijaus) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae) įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui. Pradžioje toks įsipareigojimas turėjo tik moralinę reikšmę (lot. fides - pasitikėjimas, sąžiningumas) ir priklausė nuo kreditoriaus valios ir sąžiningumo. Kreditorius galėjo spręsti, ar reikalauti pagrindinės prievolės įvykdymo, ar įkeitimo objektą paimti nuosavybėn. Ši kreditoriaus teisė buvo nepalanki skolininkui, ypatingai tuo atveju, kai įkeitimo objekto vertė buvo didesnė už skolos dydį. Vėliau pretorius įsipareigojimą įvykdžiusiam skolininkui suteikė asmeninio ieškinio - actio fiduciae - pateikimo galimybę. Jeigu asmenis, skolininkui nebuvo grąžinamas įkeistas daiktas, o tik atlyginami nuostoliai. Siekiant plėtoti kreditinius santykius, ne vėliau kaip III a. iki Kr. atsirado kita įkeitimo forma pignus, neretai vadinama "rankiniu įkeitimu". Pagal šią formą, kreditorius įgydavo daikto valdymą ir įkeistą daiktą galėjo išlaikyti savo rankose iki skolos sumokėjimo. Įkeisto daikto nuosavybės teisė likdavo skolininkui, o kreditoriui praradus daiktą, ne visada pavykdavo jį susigrąžinti.

Hypotheca išsprendė fiducia ir pignus trūkumus. Visų pirma, to reikalavo nekilnojamojo turto įkeitimas, kurio tikslas dažniausiai ir buvo šio turto tobulinimas, gerinimas. Šioji įkeitimo forma hypotheca skolininkui suteikė teisę neperleisti įkeitimo objekto, pasiliekant šio daikto savininku ir valdytoju. Teisės literatūroje pagrindiniu hypothecos ir pignus skirtumu dažniausiai nurodomas valdymo požymis: jeigu daiktas būdavo perduodamas kreditoriui - tai pignus, o, jei daiktas likdavo skolininkui - hypotheca. Justiniano kodifikacijoje Corpus Juris Civilis galime rasti Marciano tezę, jog pignus ir hypothecos vienintelis skirtumas - jų pavadinimas (Inter pignus et hypothecam tantum nominis sonus differt (D. 20. 1. 5. 1)). Todėl pritariame E. Baranausko nuomonei, kad valdymas yra pagrindinis, bet ne išimtinis požymis pignus ir hypotheca formoms atskirti. Romėnų teisė išskyrė tris įkaito atsiradimo būdus - sutartį, įstatymą ir teismo sprendimą. P. F. Girard'as įkaito šaltiniu pripažįsta ir testamentą, kuomet "garantijos davėjas turi būti savininkas ir turi galėti daiktą nusavinti". Pradžioje įkeitimui nebuvo reikalaujama rašytinės sutarties. Tačiau, tam tikrais atvejais (pvz., kai buvo įkeičiamas žemės sklypas), /
keitimo faktas turėjo būti paskelbtas viešai, kad vėliau įsigyjant šiamam daiktui jau bus nustatyta hipoteka. Įkeitimo objektu romėnų teisėje galėjo būti daiktai (tiek kilnojami, tiek nekilnojami) ir daiktinės teisės, įkeisti buvo galima ir bendrosios nuosavybės dalį.

Įkeistas turtas galėjo būti parduotas iš varžytynių arba įprastai, pasibaigus prievolės įvykdymo terminui ir apie daikto pardavimą įspėjus skolininką. Kai sutartis numatė draudimą kreditoriui parduoti įkaitą, daiktas galėjo būti parduodamas, skolininką įspėjus tris kartus. Kreditorius pardavimą privalėjo vykdyti ne tik sau, bet ir įkaito davėjui geriausiomis sąlygomis. Suma, likusi patenkinus skolą (hyperocha), turėjo būti grąžinta įkeisto daikto savininkui. Teisiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi romėnų įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Tačiau vieningai sutariama, jog hipotekos pabaiga laikomas: skolos sumokėjimas; hipotekos objekto sunaikinimas, pardavimas; įkaito turėtojo ir daikto savininko sutapimas; įkeitimo teisės atsisakymas. P. F. Girard'as ir V. M. Chvostov'as greta šių įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindų išskiria ir senatį, kuri kartu naikino actio hypothecaria skundo pateikimo galimybę. Nors romėnų įkeitimo teisė buvo paini ir turėjo nemažai trūkumų, neabejotinai ji padarė didelę įtaką šiuolaikinės civilinės teisės vystymuisi.

Įkeitimo teisė Romoje susiformavo kaip daiktinė teisė parduoti svetimą daiktą ir iš esmės liko tokia pat iki mūsų dienų. Tačiau nelengva pasakyti, kokią įtaką romėnų teisė turėjo įkeitimo formavimuisi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau - LDK). Tačiau jos elementai iš Bizantijos per Rusijos teisę pateko į Lietuvos Statutus. Pirmasis Lietuvos Statutas kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto įkeitimą reglamentavo X skyriuje "Apie dvarus, kurie yra įskolinti, ir apie užstatus". Statutas įtvirtino daikto pakartotinio įkeitimo, skolininko teisis gynybos, įkaito trukmės, įkaito grąžinimo, jo išpirkimo ir kitas normas. Išskirtinis Pirmojo Lietuvos Statuto įkaito bruožas buvo jo "amžinumas" - laiku neišpirktas nekilnojamasis turtas netapdavo kreditoriaus nuosavybe.

XIX a. - XX a. pradžioje įkeitimo santykių teisinio reguliavimo įvairovę Lietuvoje lėmė jos žemes valdžiusių valstybių teisės įtaka. Didžiąją LDK teritorijos dalį, dešiniąją Nemuno pusę, užgrobė Rusija, o Suvalkija, kairioji Nemuno pusė, vadinamoji Užnemunė, tapo Prūsijos grobiu. Rusijos valdomoje teritorijoje Lietuvos Statutai buvo taikomi iki 1840 m., o Užnemunėje jau 1796 m. gruodžio 9 d. Prūsijos karaliaus manifestu buvo nustatyta, kad šioje teritorijoje yra privalomas 1794 m. Prūsų Žemės teisynas įkeitimą reguliavo neilgai ir iki 1818 m. Ipotekos įstatų išleidimo hipotekos tvarką Užnemunėje nustatė Napaleono kodekso III knygos 8 titulas. Napaleono kodeksas nežinojo nekilnojamojo turto įkeitimo be perdavimo jo kreditoriui. Norint įkeisti nekilnojamąjį turtą, įrašytą į ipotekos knygas, perdavimas buvo nebūtinas. Kilnojamojo turto įkeitimas (užstatymas) buvo daromas atiduodant turtą saugoti, nekilnojamojo - perduodant jį naudotis. 1818 m. Ipotekos įstatai bei juos papildantis 1825 m. įstatymas. Suvalkijos civilinius įstatymus vertinęs A. Janulaitis atskleidžia jų vientisumo stoką, nepagrįstą hipotekinių veiksmų gausą bei pernelyg didelį straipsnių lakoniškumą. Tačiau, mūsų nuomone, Užnemunėje įtvirtinta hipotekos sistema buvo pakankamai aiški, nuosekli ir išsamiai reglamentuota, nes ji ne tik nustatė įkeitimo teisės pagrindus, bet ir 1935 m. Dešiniajame Nemuno krante galiojęs 1864 m. Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadas (toliau - Sąvadas) įkeitimo santykius reguliavo X tomo I dalies normomis. Kaip ir Napaleono Kodeksas, Sąvadas išskyrė nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimą, pastarąjį taip pat įvardinant užstatu. Šiame įstatyme buvo apibrėžti įkeitimo subjektui ir objektui keliami reikalavimai, įkeitimo akto sudarymo ir jo notarinio patvirtinimo tvarka, įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai.

Visgi Sąvade nustatyta įkeitimo procedūra buvo labai sudėtinga, ilga ir brangi. Be to, nepaisant to, kad Sąvadas reglamentavo nekilnojamojo turto įrašymą į ipotekos knygas, nereglamentavo ipotekos knygų vedimo tvarkos. Todėl galime teigti, jog 1938 m. įsigaliojęs 1936 m. gegužės 30 d. Ipotekos įstatymas panaikino iki tol galiojusius įstatymus ir naujai sureguliavo įkeitimo santykius. Ipotekos įstatymu suteiktos įkeitimo teisės taip pat buvo ginamos.

1.2. Hipotekos samprata

Hipoteka - tai daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą (arba daiktines teises į jį), kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai tas daiktas neperduodamas kreditoriui. Hipoteka yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, kurio esmė - suteikti kreditoriui teisę į svetimą skolininko ar trečiojo asmens turtą. Hipoteka yra daiktinė teisė, todėl ji turi daiktinių teisių požymių: absoliutumą, sekimą, viešumą ir prioriteto teisę. Absoliutumo požymis reiškia, kad daiktinė teisė (įskaitant ir hipoteką) yra ginama prieš visus trečiuosius asmenis. Sekimo teisė suteikia kreditoriui galimybę patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto daikto, nepriklausomai nuo to, kas yra to daikto savininkas. Viešumo požymis reiškia, kad informacija apie hipoteką yra prieinama tretiesiems asmenims. Prioriteto teisė reiškia, kad kreditorius, kurio hipoteka įregistruota anksčiau, turi pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto daikto, palyginti su kreditoriais, kurių hipoteka įregistruota vėliau.

Hipoteka gali būti nustatoma tiek skolininko, tiek trečiojo asmens turtui. Jeigu hipoteka nustatoma trečiojo asmens turtui, tai šis asmuo tampa įkaito davėju. Įkaito davėjas atsako kreditoriui tik įkeistu turtu, bet ne savo visu turtu. Hipoteka gali būti nustatoma tiek esamai, tiek būsimai prievolei užtikrinti. Jeigu hipoteka nustatoma būsimai prievolei užtikrinti, tai hipotekos sutartyje turi būti nurodyta maksimali suma, kuria užtikrinama prievolė.

Hipoteka gali būti nustatoma tiek visam daiktui, tiek jo daliai. Jeigu hipoteka nustatoma daikto daliai, tai ši dalis turi būti atidalinta iš bendrosios nuosavybės. Hipoteka gali būti nustatoma tiek vienam kreditoriui, tiek keliems kreditoriams. Jeigu hipoteka nustatoma keliems kreditoriams, tai hipotekos sutartyje turi būti nurodyta, kokia dalis prievolės užtikrinama kiekvienam kreditoriui.

1.3. Hipotekos įregistravimas

Hipoteka įregistruojama Hipotekos registre. Hipotekos registras yra viešas registras, kuriame registruojami duomenys apie hipoteką. Hipotekos registre įregistruojami šie duomenys: įkeisto daikto aprašymas, hipotekos kreditoriaus ir skolininko duomenys, prievolės, užtikrintos hipoteka, dydis, hipotekos terminas, hipotekos įregistravimo data ir kiti duomenys. Hipoteka įregistruojama teismo nutarties pagrindu. Norint įregistruoti hipoteką, reikia pateikti teismui prašymą dėl hipotekos įregistravimo. Prie prašymo reikia pridėti hipotekos sutartį, įkeisto daikto nuosavybės dokumentus ir kitus dokumentus. Teismas išnagrinėja prašymą ir priima nutartį dėl hipotekos įregistravimo. Nutartis dėl hipotekos įregistravimo įsigalioja nuo jos priėmimo dienos. Įregistravus hipoteką Hipotekos registre, kreditorius įgyja daiktinę teisę į įkeistą daiktą. Kreditorius turi teisę patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto daikto, jeigu skolininkas nevykdo prievolės.

II. Išieškojimas iš įkeisto turto

2.1. Bendrosios nuostatos

Jeigu skolininkas nevykdo prievolės, užtikrintos hipoteka, kreditorius turi teisę kreiptis į teismą dėl išieškojimo iš įkeisto turto. Išieškojimas iš įkeisto turto vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Kreditorius turi pateikti teismui ieškinį dėl išieškojimo iš įkeisto turto. Prie ieškinio reikia pridėti hipotekos sutartį, įkeisto daikto nuosavybės dokumentus, įrodymus, kad skolininkas nevykdo prievolės, ir kitus dokumentus. Teismas išnagrinėja ieškinį ir priima sprendimą dėl išieškojimo iš įkeisto turto. Sprendime nurodomas įkeistas turtas, iš kurio bus vykdomas išieškojimas, prievolės dydis, kuris turi būti patenkintas iš įkeisto turto, ir išieškojimo tvarka. Išieškojimas iš įkeisto turto gali būti vykdomas keliais būdais: parduodant įkeistą turtą iš varžytynių, parduodant įkeistą turtą tiesiogiai kreditoriui arba perimant įkeistą turtą kreditoriaus nuosavybėn.

2.2. Įkeisto turto pardavimas iš varžytynių

Parduodant įkeistą turtą iš varžytynių, turtas yra parduodamas viešame aukcione. Varžytynes organizuoja antstolis. Apie varžytynes skelbiama viešai. Varžytynėse gali dalyvauti visi asmenys, išskyrus antstolį, jo šeimos narius ir asmenis, susijusius su antstoliu. Pradinė įkeisto turto kaina varžytynėse nustatoma teismo sprendimu. Jeigu varžytynėse nepavyksta parduoti įkeisto turto už pradinę kainą, varžytynės skelbiamos neįvykusiomis. Jeigu varžytynės skelbiamos neįvykusiomis, kreditorius turi teisę kreiptis į teismą dėl įkeisto turto pardavimo tiesiogiai kreditoriui arba dėl įkeisto turto perėmimo kreditoriaus nuosavybėn.

2.3. Įkeisto turto pardavimas tiesiogiai kreditoriui

Parduodant įkeistą turtą tiesiogiai kreditoriui, turtas yra parduodamas kreditoriui už kainą, nustatytą teismo sprendimu. Kreditorius turi sumokėti už įkeistą turtą ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Jeigu kreditorius nesumoka už įkeistą turtą per nustatytą terminą, kreditorius praranda teisę įsigyti įkeistą turtą.

2.4. Įkeisto turto perėmimas kreditoriaus nuosavybėn

Perimant įkeistą turtą kreditoriaus nuosavybėn, turtas pereina kreditoriaus nuosavybėn teismo sprendimo pagrindu. Kreditorius turi sumokėti skolininkui skirtumą tarp įkeisto turto vertės ir prievolės dydžio. Jeigu kreditorius nesumoka skolininkui skirtumo, kreditorius praranda teisę perimti įkeistą turtą.

2.5. Lėšų paskirstymas

Lėšos, gautos pardavus įkeistą turtą, paskirstomos tokia tvarka: pirmiausia patenkinami kreditoriaus reikalavimai, užtikrinti hipoteka, po to patenkinami kitų kreditorių reikalavimai, jeigu jų yra, ir galiausiai likusios lėšos grąžinamos skolininkui.

tags: #is #esmes #pagerintas #treciajam #asmeniui #priklausantis