Esi visiškai teisus savo pastebėjime, kad daugelis šiandieninių dvasios ieškotojų nesuvokia Dieviškosios Meilės prigimties ir savybių. Todėl jie buvo suklaidinti manyti, kad meilė yra viskas, ko jiems reikia, nematydami, kad Dieviškoji Meilė, visuose savo septyniuose pagrindiniuose pasireiškimuose, yra tai, ko jiems reikia. Šiuo atžvilgiu, turiu pasakyti, kad XX-ojo amžiaus šeštąjį dešimtmetį daugelis dvasingų žmonių laiko labai svarbiu dešimtmečiu, žymėjusiu lūžio tašką dvasinėje žmonijos evoliucijoje. Šiame požiūryje yra šiek tiek tiesos, tačiau ne tiek daug, kaip mano daugelis žmonių. Realybė tokia, kad šeštajame dešimtmetyje į keturis žemesniuosius Žemės energetinio lauko kūnus ir į kolektyvinę žmonijos sąmonę buvo perduotos tam tikros dvasinės energijos ir mokymai.
Deja, kaip dažnai nutinka Žemėje, aukščiausias potencialas nebuvo pasiektas. Priežastis buvo ta, kad visi netikri mokytojai šioje planetoje siekė neutralizuoti mūsų perdavimą, ir dėl žmogiškojo ego polinkių, jiems tai neblogai pavyko. Pavyzdžiui, vienas iš blokų nevaržomai Dieviškosios Meilės tėkmei buvo žmonių nenoras išreikšti jausmus vienas kitam. Vienas iš to pasireiškimų buvo ganėtinai varžantis požiūris, kurį daugelis žmonių turėjo į fizinę meilės išraišką, nuo apkabinimų iki seksualinės meilės. Netikri mokytojai sugebėjo įstumti daugelį nubudusių žmonių į beprasmišką maištą prieš visuomenėje egzistuojančias sekso normas, todėl žmonės pradėjo manyti, kad aukštesnė meilės išraiška reiškia nevaržomą seksą. Vienas šito pavyzdys yra įžymioji Bitlų daina su priedainiu: „Viskas, ko jums reikia yra meilė, meilė yra viskas, ko jums reikia.“
Ši daina iš tiesų buvo sukurta - ne sąmoningai paties dainos autoriaus, bet netikrų mokytojų, perdavusių tai iš žemesniosios karalijos - su tikslu įtvirtinti psichinį kablį į žmonių sąmonę. Todėl šeštojo dešimtmečio potencialas nebuvo išpildytas ir dalis šio potencialo liko neišpildyta iki pat šių dienų. Deja, daugelis dvasingų žmonių šiandien vis dar tiki, kad viskas, ko reikia dvasiniam augimui, yra išreikšti meilę, tačiau jie šią meilę apibrėžia žmogišku būdu. Ši meilė dažnai vaizduojama kaip nuolaidi, švelni ir maloni meilė, kuri niekada niekam nemeta iššūkio ir todėl negali nė vieno išlaisvinti iš ego pančių. Su žmogiška meile niekur nenueisite, nepaisant fakto, kad daugelis žmonių sugebėjo patikėti iliuzijomis, jog žmogiška meilė nuves juos į dangų ar į aukštesnę sąmonės būseną. Vėlgi, tai yra sąmoningos pastangos sulėtinti persilaužimą, kuris turi potencialą įvykti šiame amžiuje.
Jei norite išvengti žmogiškos meilės klystkelių, turite suprasti, kaip jūsų ego siekia jus suklaidinti. Pirmiausia jums reikia suprasti pilką ego mąstymą, o tuomet turėtumėte išstudijuoti visus mano mokymus apie ego. Kaip mėginu paaiškinti šioje svetainėje, Kristaus sąmonė nėra pasyvi jėga, kuri paliktų žmones ribotoje būsenoje. Tai yra aktyvi jėga, kuri eina į pasaulį, pasitikdama žmones ten, kur jie yra ir - jeigu būtina - mesdama iššūkį jų iliuzijoms, kad suteiktų jiems laisvą pasirinkimą sekti Gyvuoju Kristumi ar toliau sekti antikristu. Tai yra pasirinkimas, kurio jie neturi, kol nėra sutikę Gyvojo Kristaus arba Kristaus Tiesos.
Todėl Dieviškoji Meilė nepriima jokių sąlygų, stabdančių jos tekėjimą, ir ji siekia padėti žmonėms įveikti savo sąlygas. Geriausias būdas įveikti blokus Dieviškajai Meilei yra naudotis Motinos Marijos rožiniais. Visi šie rožiniai pašalina blokus meilei tekėti, tačiau ypač rekomenduočiau Širdies Išvalymo Rožinį ir Meilės Sau Rožinį. Norėdami įvaldyti meilę septyniuose spinduliuose, turite kontempliuoti kiekvieno spindulio savybes ir dirbti su kiekvieno spindulio mokytoju.
Puikus klausimas, ir tu esi teisingame kelyje, kas liečia savitranscendenciją. Tačiau viskas priklauso nuo to, kaip naudojate žodžius. Esminė Dieviškosios Meilės savybė YRA savitranscendencija, troškimas BŪTI DAUGIAU. Būtent ši savybė suteikė Kūrėjui troškimą kurti - kad galėtų išplėsti save, išreikšdamas save formoje ir išreikšdamas save per savimonę turinčius bendrakūrėjus. Tuo tarpu žmogiška meilė yra savininkiška. Ji yra susitelkusi į meilės objektą ir nori turėti šį objektą.
Norėdama tai pasiekti, žmogiška meilė siekia kontroliuoti, o tai gali įvykti, tiktai sustabdant savitranscendenciją ir paliekant Gyvenimo Upę. Žmogiška meilė tikisi, netgi reikalauja būti priimta, ir reikalauja kažką gauti mainais. Ji reiškiasi tik tuomet, kai patenkinamos tam tikros sąlygos, o tai įrodo, jog ji nėra pati sau pakankama. Dieviškajai Meilei nereikalingas objektas, nes ji išreiškiama visai gyvybei, kaip kad saulė šviečia visiems. Jai nėra būtina savintis vieną kažkurį objektą, nes ji nuolat teka, išreiškia save be jokių sąlygų ir nepaisydama jokių sąlygų. Jai nieko daugiau nereikia, tik išreikšti save, ir ji nieko nereikalauja ir nesitiki mainais, netgi nereikalauja būti priimama.
Esmė ta, kad, jeigu norite būti atviromis durimis Dieviškai meilei - ir nuoširdžiai siekiate transcenduoti visas žmogiškas taip vadinamos meilės išraiškas - tuomet iš tiesų galite pasiekti Kristiškumą ir Budiškumą. Tačiau tam taip pat reikės, kad suvoktumėte, jog Dieviškoji Meilė turi daug išraiškų, daug pasireiškimų. Norėčiau išvardinti keturias pagrindines Dieviškosios Meilės savybes. Kaip paaiškina Motina Marija, viskas yra sukurta iš plėtimosi ir traukimosi jėgų sąveikos. Tačiau, norint, kad kūrinija būtų tvari, tarp jų privalo egzistuoti pusiausvyra, ir būtent Kristaus protas yra raktas į šią pusiausvyrą. Esant pusiausvyrai, meilė tekės iš Tėvo per Šventąją Dvasią ir perkels tyrą viziją ant Motinos Šviesos. Ir čia mes turime tradicinę krikščionišką trejybę - Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, ir šalia to Dangiškąją Motiną. Šios keturios savybės atitinka mūsų mokymą apie trilypę liepsną.
Kaip paaiškina Motina Marija, energija iš jūsų AŠ ESU Esaties pirmiausia nusileidžia į Slaptąjį jūsų širdies Kambarėlį, kuris yra už širdies čakros. Ši energija nusileidžia kaip tyra šviesa, kurią reprezentuoja balta spalva ir kuri atitinka Motinos ir Dievo Tyrumą. Ji tuomet pasidalija į tris dvasinės ugnies liežuvius, į taip vadinamą trilypę liepsną. Pirmasis, mėlynas liežuvis reprezentuoja Tėvą ir Dievo galią. Antrasis, geltonas liežuvis reprezentuoja Sūnų ir Dievo Išmintį. Svarbu tai, kad jūsų trilypės liepsnos dydis lemia jūsų kūrybines galias - jis lemia, kiek šviesos gali atitekėti iš jūsų AŠ ESU Esaties į jūsų keturis žemesniuosius kūnus.
Jeigu vienas iš keturių šios širdies liepsnos aspektų praranda pusiausvyrą, būsite linkę netinkamai naudotis savo kūrybinėmis galiomis, o tai sumažins jūsų trilypės liepsnos dydį, ir sumažins kanalo skersmenį, per kurį turi tekėti šviesa. Vienintelis būdas pakeisti šią tendenciją ir pasiekti tikrą dvasinį augimą yra subalansuoti savo trilypę liepsną, kad visi keturi jos aspektai būtų tobuloje harmonijoje, tai reiškia, jog jie išreikštų Dievišką Meilę, užuot išreiškę nesubalansuotą žmogišką galią, žmogišką išmintį, žmogišką meilę ar žmogišką tyrumo supratimą. Tai galima padaryti, tiktai pasiektus Kristaus įžvalgumą, kuris yra raktas žinoti, kokios yra subalansuotos ir nesubalansuotos šių keturių savybių išraiškos. Kai subalansuojate savo trilypę liepsną, galite pradėti siekti pusiausvyros kiekviename iš septynių dvasinių spindulių, iš kurių yra sukurta materiali visata. Norėdami įvaldyti visus šiuos spindulius, turite tapti viena su Gyvenimo Upe, idant Dieviškoji Meilė galėtų reikštis per kiekvieną iš jūsų čakrų.
Trilypė Liepsna
Žmogus yra ne tik forma, bet ir tam tikrų prigimtinių savybių visuma, kurios ir padaro jį žmogumi. Pirmiausia - žmogus gali kurti, ir kurti gali ne vienetai ar genijai, o visi ir kiekvienas - reikalingos tik palankios sąlygos kūrėjui išsiskleisti. Dar viena išskirtinė žmogaus savybė - gebėjimas mylėti. Šis gebėjimas itin svarbus, nes turi vienijančią žmones jėgą. Vėl gi: šiam gebėjimui išsiskleisti reikalingos sąlygos.
Ir svarbiausias žmoniškumo bruožas - dorovė. Tai perduodami iš kartos į kartą doros, arba harmoningos sąveikos su žmonėmis, su Gamta ir Kūrėju principai. Žmogui labai svarbūs ir prigimtiniai vyriško arba moteriško prado bruožai. Šiuolaikiniai žmonės taip nutolo nuo jų, taip susipainiojo kovoje už lygias teises, kad vietoje lygybės pradėjo siekti priešingos lyties savybių. Kai to nėra, moterys vyriškėja, vyrai - moteriškėja, o naujieji “socialiniai inžinieriai“ taip įsidrąsino savo “išradimuose“, kad paskelbė žmogaus lytį kaip pasenusį, sociumo įskiepytą elgesio šabloną ir siūlo lytį.
Kai žmogus nežino - kas jis yra, jam galima įskiepyti bet kokias, net absurdiškas idėjas. Mes negalime keisti savo žmogiškos prigimties. Esame gimę žmonėmis. Jei nutolstame nuo žmoniškumo - tampame nužmogėjusiomis būtybėmis, degradavusiais žmonėmis. Galime pasidžiaugti, kad nepaisant sąmonės drumstėjų, žmonėse atgimsta pirmapradės, prigimtinės žmogiškos savybės, o teisingumo pojūtis ir poreikis augti palengva žadina kilti iš iliuzijų ir sąstingio.
Juk jei tikimės užauginti gerą derlių - sodiname sėklas tik į derlingą juodžemį. Jei pasodinsime sėklas į smėlį - vargiai ar ko sulauksime. Taip ir su žmoniškumu: tik palanki aplinka gali išugdyti geriausias prigimtines žmonių savybes. Todėl ir turime kiekvienas atsakyti sau į svarbiausią klausimą gyvenime: kas yra žmogus? Atsakę į jį nelaukime, kol aplinka pasikeis, nes aplinka žmoniškumui augti ir esame mes, žmonės! Ir tik mes visi, kiekvienas iš mūsų, galime ją pakeisti. Būkime Žmonėmis - būkime žmoniški, sugrįžkime į savo pirmapradiškumą-esmę. Tai lengva, nes tai mūsų prigimtis, tai sugrįžimas į save-tikrąjį :)
Žmogiškumas - tai prigimtinės, būdingos žmogui savybės, pagal kurias galime atskirti žmogų nuo kitų gyvų būtybių. Nesuvokiant - kas yra žmogus, galima visą gyvenimą pragyventi žmogaus pavidalu, bet taip ir neišvystyti žmogiškų savybių, o vystyti tik kūniškus instinktus arba egoizmą. Klausimas “Kas yra žmogus?“ yra pats svarbiausias orientyras gyvenime, o atsakymas į jį yra “įdėtas“ kiekviename žmoguje - kaip sąžinės balsas, gebėjimas mylėti, altruizmas, padorumas, kūrybingumas, vienybės su visa žmonija ir gyvybe Žemėje jausmas.
Žmogiškumo sinonimai: dvasingumas, orumas, meilė, taika, tiesa, pasitikėjimas, geranoriškumas, žmoniškumas, humanizmas, atvirumas, nuoširdumas. Kai žmonės neturi žmogiškumo orientyrų, tikrosios vertybės pakeičiamos netikromis - prasideda degradacija, kuri plinta lyg užkratas (į nuokalnę visada greičiau..). Žmogiškumas yra neatsiejama, prigimtinė savybė, kurią reikia padėti vaikui vystyti nuo pirmųjų dienų. Žmogiškumas - aukštų moralinių savybių (dorybių) visuma, būdinga dvasingam ir išmintingam Žmogui.
Šias savybes būtina turėti tėvams, auklėtojams ir mokytojams, visų rangų vadovams, gydytojams, žurnalistams - visiems tiems, kas lemia žmonių likimus arba daro jiems įtaką. Žmogiškumas leidžia pamatyti žmonėse geriausias savybes ir jas vystyti. Jei norime, kad visuomenė pasveiktų, turime vystyti žmogiškumą ir vadovautis aukščiausiomis dorybėmis ne tik savo šeimoje, bet ir visuomenėje: pagelbėti, kuo tik galime kiekvienam, pakliuvusiam į sudėtingą situaciją; taikiai spręsti visus klausimus; skleisti dvasingą, įkvepiančią informaciją ir pan. Turime pradėti mylėti, bendrauti, draugauti, bendradarbiauti, kurti: būti naudingais, pasijusti ne tik žmonėmis - pagaliau pasijusti vieninga Žmonija!
Būtent žmogiškumas suteikia gyvenimui prasmę ir ryžtą keisti šį pasaulį į gera. Jis mums visiems suteikia Gerąją Viltį - tikėjimą, kad žmonija atsibus, atgims ir suklestės. Reikia tiek nedaug: būti tuo, kuo gimėme - būti ŽMONĖMIS 🙂 ..