Šiandienos pasaulyje, kai mus iš visų pusių užplūsta informacija ir iššūkiai, itin svarbu prisiminti, kas iš tiesų esame ir ko siekiame. Vien prisiminus filosofijos tėvus, savaime kyla klausimas, nedavęs ramybės ne tik žymiems Antikos mąstytojams, bet ir vėlesniems jų šalininkams ar kitaminčiams: jausmai ar protas kuria pilnatvės išraišką?
Ar vien racionaliais reiškiniais vadovaujantis protu įmanoma paaiškinti pasaulį? Kiek lemia žmogaus jausmai, subjektyvi patirtis, išgyvenimai, persipynę su racionaliu protu netikėtose gyvenimo kryžkelėse, ribinėse situacijose? Kalbėdamas apie proto ir jausmų reikšmę individo vertybių piramidei, visų pirma noriu paminėti, jog tiek protinė veikla, tiek jausmai turi būti pavaldūs širdžiai. Kitaip sakant, žmogus turi realizuoti save vadovaudamasis savo prigimtimi, kurdamas nuoširdžius santykius su aplinka, bendruomenėmis.
Prasminga pilnatvė ir pusiausvyra tarp savos individualybės, saviraiškos bei socialinių ryšių su visuomene ir su gamtos dėsniais turbūt yra svarbiausia žmogaus užduotis. Deja, žmonijai per ilgą gyvavimo laikotarpį nepavyksta sutarti dėl bendrų ir visuotinių normų: susikerta interesai, skiriasi atraminiai požiūrio taškai į pamatinius filosofijos klausimus. Galų gale, siekiant tikslų, susiduriame su akla Tiesos ar Teisingumo Temide, kartais kelią pastoja Biblijoje minima didžiausia žmonijos yda - puikybė ar nepasitenkinimas esama padėtimi, egoistiškumas.
Nors kai kurie visa tai vadina žmogaus prigimtimi. Versdami istorijos puslapius pastebime, jog karai, badas ir nuolatinės kančios nuolat vertė visuomenę prisitaikyti, kovoti arba pasitraukti į nebūtį. Viktoras Franklis, žymus austrų profesorius, yra taikliai pasakęs: „Kai žmogus atsiduria ribinėje situacijoje ir iš jo viskas atimama, jam dar lieka paskutinė viltis - požiūris, reakcija į tai, kas vyksta bei menka galimybė išlaikyti teigiamą nuostatą“.
Knygoje „Žmogus ieško prasmės“ jis atskleidžia, kiek daug lemia valia bei teisingi pasirinkimai. Kad ir koks komplikuotas ar nepalankus būtų likimas, nepaprastai svarbu ieškoti savyje aukso vidurio tarp jausmų ir proto. Tai pasiekiama kovojant vidinę kovą su savimi. Pasirodo, kad net koncentracijos stovykloje galima ne tik išgyventi, bet ir išlikti savimi. Manau, kad skverbiantis į gyvenimo prasmės klodus, svarbiausia išmokti kentėti, klausyti savo vidinio balso (širdies), būti sąžiningam bei pasirinkti tinkamą dorovinę nuostatą, pagal kurią galima teisingai suvokti pasaulį ar jį keisti, siekiant savaip suprasto teisingumo.
Šiuolaikiniai iššūkiai ir Immanuelio Kanto įžvalgos
Šiuolaikinį žmogų iš visų pusių plūsta negandos. Informacijos gausos amžiuje tampa sunku atskirti, kas yra tikra, autentiška, o kas - dirbtina ar fantomiškai transformuota realybė naudai pasiekti. Ne gana to, linksmybių, pramogų ir malonumų lavina pasiekė apogėjų. Viešoji erdvė, užuot brandinusi šalies gyventojų mentalitetą bei turtingą kultūrinę savimonę, dar labiau juos skurdina, liaupsindama pop kultūrą, tenkindama pilkos masės poreikius. Aukštoji kultūra bendrame kontekste lieka „Už vartų“ ir padavinėja kamuolius tiems, kas dar nepasidavė naujoms tendencijoms. Toks vaidmuo, savaime suprantama, yra apgailėtinas, bet vertas pagarbos.
Gerai, kad dar yra kultūros žmonių, kurie didvyriškai išlaiko susidomėjimą ne tik aktualiomis (dažnai dirbtinai sukeltomis ar bereikšmėmis) problemomis, kurios mirgėte mirga žiniasklaidoje, bet ir amžinomis tiesomis, priešingai nei tie, kurie atlieka prisitaikėlių funkciją, siekia pelno ar nesugeba sukurti kažko unikalaus, tikro, vertingo. Taigi ištisos žmonių masės paverčiamos neišmanymo vergais, kur protas, jausmai ir širdis neatlieka tikrų apsisprendimo funkcijų.
Todėl kiekvienam vertėtų prisiminti švietėjų epochos klasiko Immanuelio Kanto žodžius: „Turėk drąsos pats naudotis savo protu!“ Šis garsus šūkis, deja, jau seniai pamirštas - pamatiniu etalonu tapo ne teisingumas, garbė ar dora, o malonumai, pigus humoras, banalybės.
Todėl dar vertėtų pridėti, kad savos tapatybės beieškančiam (ir taip dažnai ją prarandančiam dar neatradus!) moderniam žmogui prasmės vartų reikėtų ieškoti vienatvėje su pačiu savimi, o ne anonimiškoje visuomenėje, kur žmogus žmogui - tik prekė, produktas, nauda. Tik supratę save, atskleidę savo tapatybę, mes galime sietis su visuomene ir ją keisti.
Bandant paraleliai sugretinti visų laikų mąstytojų: Antikos, romantizmo, renesanso, švietimo ar šių laikų filosofų mintis, darosi aišku, kad jausmai, širdis ir protas yra vienodai svarbios žmogaus stichijos. Gyvenimas mus moko (žinoma, su tvirta mūsų pačių nuostata) tikslingai naudotis šiais dieviškais turtais. Kiekvienas gali būti didis savo drąsa, idėjomis, valia, paprastumu ar pasiaukojimu. Todėl netikiu, kad žmogus jau gimsta turėdamas mažesnę ar didesnę vertę visuomenės atžvilgiu.
„Būk tas pokytis, kurį nori matyti“, - šie žodžiai priklauso Mahatma Gandžiui. Visi turime pradėti nuo savęs: mąstyti kaip Sokratas, kovoti kaip Don Kichotas, jausti kaip Šekspyras, išlikti kaip Linkolnas ir tiesiog gyventi kaip vidinis Aš.
Visų šių mąstytojų mintys dar ir šiandien išlieka (o gal dar ir ištisus amžius išliks?) tauriu pavyzdžiu mūsų kartai, kuri turi galimybę nevaržomai perimti kaip iš gausybės rago plūstančias idėjas iš minėtų bei nepaminėtų klasikų.
Atjauta sau ir vidinio kritiko įveikimas
Sulėtintas gyvenimo tempas, nuolatinis noras suderinti darbą, tėvystę, partnerystę ir kitus įsipareigojimus mums tapo ne itin maloniu iššūkiu. Šiuo laikotarpiu ir apskritai gyvenime kiekvienam iš mūsų tenka prisiimti daug atsakomybių: atlikti savo darbą, pasirūpinti buitimi, namuose esančiais vaikais, padėti artimiesiems.
Laimei, galime save nuraminti ir pripažinti, jog esame žmonės ir mums būdingas žmogiškumas. Visi norime būti tobulai laimingais, nors turime netobulas smegenis, netobulus kūnus, emocijų reguliavimo ir motyvacijos sistemas. Esame sąlygoti skirtingų kultūrų, socialinių ir šeimos modelių. Visi neišvengiamai susiduriame su sunkumais, ligomis, netektimis, senėjimu ir mirtimi.
Evoliucija atnešė naujų išbandymų ir, nors turime daug daugiau gebėjimų nei pirmykštis žmogus, mums sudėtinga susitvarkyti su tokiu iššūkiu kaip perdegimas. Kad ir kiek būtume pažengę, vis tiek esame pažeidžiami ir yra dalykų, kurių negalime kontroliuoti.
"Psichologo komentaras": Kaip ugdyti pasitikėjimą savimi? 3 paprasti būdai
Netgi galime ugdytis kitokį įkyrių minčių („koks aš nevykėlis“, „man nepasiseks“) supratimą ir priėmimą. Vienu atveju su jomis kariauti ir norėti nugalėti, kitu atveju įsisąmoninti ir keisti į labiau padedančias mintis: „Ką galėčiau padaryti geriausio, kad kitą kartą pavyktų?“, „Kaip dabar galiu pasirūpinti savimi, nes jaučiuosi prastai?“. Net problemiško vidinio kritiko mintys vertos atjautos ir supratimo, juk jis tik bando mums savaip padėti.
Praktikuodami įsisąmoninimą, galime pabandyti savo kritiką transformuoti į vidinį pagalbininką - nepriimti kritiko žinučių, bet rūpintis savo santykiu su juo ir kylančiais sunkumais. Būti atjaučiančiu tai ieškoti santykio su savimi, savo vidiniu kritiku, pabandyti užduoti klausimus sau, kai sunku, kai skauda, kai nepakeliama, pikta ir nemalonu.
Pagal garsų psichologą ir atjautos psichoterapijoje pradininką Paul Raymond Gilbert (2014), atjauta yra gebėjimas būti jautriu kitų ir savo kančiai, ir įsipareigojimas sumažinti bei užkirsti kelią kentėjimui. Tai natūralus gebėjimas, su kuriuo gimstame ir per praktikas galime jį lavinti. Būtent šis patyrimas stiprina vidinį gebėjimą išbūti su sunkumais, o jų pripažinimas padeda palengvinti santykį su psichologinėmis problemomis.
Svarbus momentas - leisti sau būti jautriu savo skausmui ir vadovautis išmintimi, kad galėtume padėti. Prisimindami pavyzdį apie draugo operaciją suprantame, kad nebėgsime iš ligoninės, jei operacija būtina. Pasak Paul Raymond Gilbert, negalime pasirinkti savo patirties, bet galime rinktis, kuo būti. O būdami sąmoningi turime galimybę rinktis.
Kai savo dėmesį sutelkiame į save, į savo mintis, išgyvenimus, jausmus, ar tai, kas vyksta mūsų pačių viduje, galime po truputį suprasti minčių įtaką mūsų veiksmams. Žvelgdami į savo vidų, pradėdami nuo kvėpavimo, galime įsižeminti ir pastebėti, ką jaučiame kūne mums sunkią akimirką. Galime pradėti suprasti, jog gali būti sunku įkvėpti, gal skauda krūtinėje, pečiai sunkūs ir įsitempę, gal skauda skrandį ar svaigsta galva.
Kūnas nuolat siunčia signalus ir informuoja mus, tik kartais tai ignoruojame ir to nepastebime. Sutelkę dėmesį į savo pojūčius suteikiame sau galimybę suprasti, jog patiriame įtampą, galbūt pykstame ant savęs, ant kolegos, ant vaiko. Kai įvardinsime jausmą, kuris mus aplankė sunkią akimirką, galbūt galėsime atrasti, kurioje kūno vietoje yra šis jausmas.
Tai maži etapai, kurie padeda pasirūpinti savo poreikiais ir praktinė atjautos sau dalis. Pasak Frits Koster, kai rūpinamės savimi, iš dalies pasirūpiname kitais. Atjautoje taip pat svarbūs tampa dalykai, kurie mums kelia džiaugsmą.
Šeimos tradicijos ir vertybės
Paaugliai ieško savo tapatumo, kai svarsto, kokiais žmonėmis jie norėtų būti ir kokius juos kiti turėtų matyti. Kai jiems tenka priimti sprendimus, „Ar turėčiau meluoti, kad apginčiau draugą?“, „Ar galiu nugvelbti kosmetikos parduotuvėje?“ ir pan. Vertybės, kuriomis Jūs vadovaujatės priimdami sprendimus ir elgdamiesi, tampa paauglių elgesio kriterijais.
Paaugliai stebi, koks tėvų elgesys neatitinka jų žodžių. Jūs esate svarbiausias vaiko moralės mokytojas. ŠEIMOS TRADICIJOS- tai maloni, visų šeimos narių mėgstama veikla. Tai gali būti tam tikro valgio ruošimas šventėms ar savaitgaliui, žaidimas kartu sekmadienio popietę, išvyka ir pan.
Svarbiausia šeimoms-leisti laiką kartu. Kartu valgykite kaip galima dažniau. Tačiau paskirkite vieną savaitės dieną ypatingiems šeimos pietums ar vakarienei. Sugalvokite, kaip linksmai ir turiningai praleisti laisvalaikį kartu.
Immanuelio Kanto palydimasis žodis lietuvių kalbos žodynui
1800 m. žinomo Prūsijos Lietuvos lietuvių raštijos veikėjo Kristijono Gotlybo Milkaus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733-1807) parengtą ir Karaliaučiuje pasirodžiusį dvikalbį Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną palydėjo trys pratarmės: paties sudarytojo Kristijono Gotlybo Milkaus, Berlyno teologo ir kalbų tyrinėtojo Danieliaus Jenišo (Daniel Jenisch, 1762-1804) bei Karaliaučiaus Karo ir domenų rūmų tarėjo, mokyklų inspektoriaus Kristupo Frydricho Heilsbergo (Christoph Friedrich Heilsberg, 1726/1727-1807). Ypatingos reikšmės lietuvių kultūros istorijai turi po pratarmių įdėtas Imanuelio Kanto palydimasis žodis ,,Draugo prierašas“ (,,Nachschrift eines Freundes“).
Šiame tekste Kantas pabrėžė lietuvių kalbos išsaugojimo svarbą, atkreipė dėmesį į jos reikšmę mokslui, lietuvius lygino su kaimynine lenkų tauta, rašė, jog lietuviai nelinkę pataikauti, yra drąsūs, orūs ir nuoširdūs. Kaip pažymima istoriografijoje, šios K. G.
Aš dar prie to pridedu, kad jis, būdamas mažiau linkęs pataikauti negu jo kaimyninės tautos, su savo vyresniaisiais yra pratęs kalbėti kaip su lygiais, nuoširdžiai ir atvirai; anie to nepriima už bloga ir nesididžiuodami paspaudžia ranką, nes, be kita ko, jie žino, kad jis mielai padarys viską, ką laikys reikalinga.
Bet ir nepaisant naudos, kurią gali valstybei duoti tautos su tokiu charakteriu parama, nereikia menkinti viso to, ką gali duoti mokslams, ypač senajai tautų kilnojimosi istorijai, ta labai senos, dabar mažame plote suspaustos ir tartum izoliuotos tautos dar gryna kalba, ir todėl išsaugoti jos savitumą jau savaime yra labai svarbu.
Drąsą praktikuodami taip, kaip „Fausto“ ištraukoje mini Gėtė, išbandykite šiuos pasiūlymus:
- Užsirašykite penkis dalykus, apie kuriuos jau kiek laiko galvojate, bet dėl kažkokios priežasties nesugebate jų įgyvendinti.
- Dabar, kad ir kokį vidinį pasipriešinimą jaustumėte, tiesiog pradėkite pirmąjį darbą. Kitas keturias dienas lygiai taip pat imkitės likusiųjų. Neįsipareigokite sau užbaigti darbo, paprasčiausiai jį pradėkite.
- Nebesiteisinkite, kodėl nepasiekėte savo gyvenime tikrai svarbių dalykų. Pagrindinė priežastis, kodėl neužbaigėte kokio nors darbo, yra tai, kad jo nė nepradėjote. Visi pasiteisinimai yra tik pasiteisinimai.
- Stenkitės būti tarp veiklių žmonių. Sukiokitės šalia tų, kurie demonstruoja savo drąsą. Ir priešingai - venkite tų, kurie skatina jus atsiprašinėti ir teisintis.
Etika: autoritetai, gėris ir moralė
Etika skirstoma į istorinę, metaetiką (analizuoja etinius teiginius, jų prasmę, pagrįstumą logikos ir semantikos požiūriu), normatyvinę (analizuoja elgesio normas, taisykles) ir taikomąją (ją sudaro profesinės ir bendrosios taikomosios, t. y karo, šeimos, ekologinė etika, analizuojančios dorovės reiškinius specifinėmis sąlygomis).
Skiriami elgesio trys pagrindiniai būdai, kurių žmogus laikosi pagal tai, ką mano esant aukščiausiuoju gėriu - laimę (arba malonumą), pareigą (arba dorybę ar įsipareigojimą) ir tobulumą (suprantant jį kaip žmogaus galimybių visišką realizavimą). Istoriškai susiklostė ir gero elgesio reikalaujantys trys autoritetai - Dievas, gamta (arba prigimtis) ir protas.
Autoritetu pripažįstant Dievą elgesio standartas yra paklusti jo valiai ir vykdyti priesakus, pripažįstant gamtą, elgesio standartas yra jos dėsnių ir žmogaus prigimties paisymas, pripažįstant protą, geru laikomas racionaliu mąstymu grindžiamas elgesys. Malonumai aukščiausiuoju gėriu laikomi hedonistinėje etikoje. Jos atstovai teigia, kad tuomet, kai tam tikro elgesio motyvas yra malonumai, žmogus turi apsispręsti ką rinktis - kūno, dvasinius malonumus ar abiejų atsisakyti tam, kad pasiektų ramybę.
Elgesys, kai svarbiausias motyvas yra pasiekti galią, kyla iš gyvenimo, kaip varžybų, suvokimo. Aukščiausiuoju gėriu laikoma absoliuti valdžia, kurios siekiantys asmenys dažniausiai nesilaiko įprastų dorovės taisyklių.
Dorovės įvairūs reikalavimai (religiniai draudimai, genčių vadų ar senovės valstybių valdovų sukurti įstatymai ir kita) istorijos būvyje buvo formalizuoti ir pagrįsti teisiškai. Pirmosios etinės teorijos atsirado senovės Rytų šalyse (Indijoje, Kinijoje, Egipte). Senovės graikų filosofai teorijas apie žmogaus elgesį kūrė nuo 6 a. prieš Kristų.
Vieną ankstyviausių etinių teorijų išplėtojo Pitagoras. Jis teigė, kad intelektas yra svarbesnis už jutimus, todėl gerai elgiamasi skiriant gyvenimą proto ugdymui. Sofistai elgesio normas vertino skeptiškai. Anot Protagoro, žmogaus sprendimai yra subjektyvūs, todėl teisingi tik jam pačiam.
Sokratas neigė sofistinį požiūrį į žmogaus elgesį. Pasak jo, dorybė yra žinojimas. Žmonės bus geri, jeigu žinos, kas yra dorybė. Blogis kyląs iš neišmanymo, todėl ugdymas padeda žmonėms tapti dorais ir sąmoningai siekti gėrio. Vėlesnės senovės graikų filosofinės mokyklos (kinikai, kirėniečiai, megariečiai ir platonikai) rėmėsi Sokrato mokymu.
Ištraukos iš Immanuelio Kanto veikalų:
Critik der reinen Vernunft (Grynojo proto kritika)
Bene žinomiausiame savo veikale Kantas originaliai sprendžia amžiną filosofinę problemą - kaip įmanomas fizinio pasaulio pažinimas, t. y. kaip, pavyzdžiui, koks nors molinis puodelis „patenka“ į mūsų galvą? Ar šis vaizdinys atitinka fizinį daiktą? Jeigu ne - visos žinios apie pasaulį turi sapno statusą. O jeigu atitinka - iš kur tai sužinome? Taip dažniausiai buvo keliami gnoseologiniai klausimai iki pasirodant Grynojo proto kritikai.
Kantas į šias problemas pažiūrėjo naujai. Jeigu mūsų žinojimas apie pasaulį yra apribotas vaizdinių sfera, reikia pabandyti išsiaiškinti, pagal kokius principus jie veikia ir yra kuriami, o ne bandyti sužinoti, ar esama atitikimo tarp jų ir „tikrovės“. Jeigu žmogus užsideda geltonus akinius - visi daiktai įgauna geltonumo atspalvį; protas lygiai taip pat transformuoja betarpiškam pažinimui neprieinamą tikrovę. Todėl mes, patys to nežinodami, kuriame (vaizdinių) pasaulį, o po to, jau sąmonės lygmenyje, jį pažįstame.
Šiuos vaizdinių susidarymo mechanizmus Kantas ir atskleidžia Grynojo proto kritikoje. Pirmieji proto „akiniai“ pro kuriuos praeina „daikto savyje“ šviesa - tai laikas ir erdvė. Ar jie egzistuoja „anapus“ subjekto? Anot Kanto, nebūtinai. Tikriausiai, tai tik sąmonės formos, žmogiškas pasaulio matymo būdas.
Kitas etapas - kategorijų sritis. Čia skirtingos patirtys sujungiamos į vieną, dėl to žmogus tam pačiam daiktui, pavyzdžiui, obuoliui, priskiria tokias niekaip tarpusavyje nesusijusias savybes kaip skonis, kvapas, forma ir pan. Maža to, net priežastingumo, kokybės bei kiekybės kategorijas į pasaulį „įdeda“ ne kas kitas kaip protas.
Gali būti, kad iš tiesų nėra atskirų daiktų, kad tikrovė - tai x anapus vienio ir daugio priešpriešos, o protas kaip sudužęs veidrodis atspindi tik atskirus gabalus, kuriuos mes vadiname „daiktais“, tuo tarpu įskilimus tarp veidrodžio gabaliukų vadiname „priežastiniais ryšiais“. Koks gi yra šis x iš tikrųjų, mums sužinoti nelemta - kai tik grynas protas pradeda spekuliuoti šiuo klausimu, prasideda fantazijų sritis, todėl tokios amžinos problemos kaip pasaulio kilmė, sielos nemirtingumas bei Dievo egzistavimas nėra prieinamos pažinimui.
Critik der practischen Vernunft (Praktinio proto kritika)
Praktinio proto kritika - vienas iš pagrindinių Kanto traktatų, skirtų etikai. Jame aptariami esminiai etinio elgesio principai bei jų prielaidos. Kas apskritai mus įgalina kalbėti apie moralę kaip tokią? Laisvė. Jeigu žmogus nebūtų laisvas, neegzistuotų pasirinkimo tarp gėrio ir blogio problemos.
Bėda tik ta, kad laisvės neįmanoma įrodyti - mes tiesiog suponuojame, kad ji yra, o padarę tokią prielaidą, teigiame, kad yra moralūs ir nemoralūs veiksmai. Tačiau, kaip atskirti vieną nuo kito, kokiu principu vadovautis, priimant sprendimą? Atsakydamas į šį klausimą, Kantas formuluoja savo žymųjį kategorinį imperatyvą: „elkis tik pagal tokią maksimą, kuria vadovaudamasis, galėtum norėti, kad ji taptų visuotiniu dėsniu“.
Kitaip sakant, elkis taip, kad principai, kuriais tu vadovaujiesi, socialiniame gyvenime atliktų tokį pat vaidmenį, kokį fiziniame pasaulyje atlieka gamtos dėsniai. Ar tavo principai atitinka kiek įmanoma harmoningo socialinio gyvenimo reikalavimus? Ar įmanoma būtų laisvė tokioje visuomenėje, kuri gyvuotų pagal tavo sukurtus įstatymus? Jeigu ne, vadinasi tavo pasirinkimas nėra moralus. Moralus individas turėtų elgtis taip, kad jo veiksmai niekada neribotų kito žmogaus laisvės.
Iš čia atsiranda antra kategorinio imperatyvo formulė: „elkis taip, kad nei savo, nei kieno nors kito asmenyje niekados nenaudotum žmogaus vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą“. Tačiau ar įmanoma iki galo įgyvendinti šį imperatyvą? Žmogus yra silpnas, jo gyvenimas - trumpas. Šventuoju šioje žemėje niekam nelemta tapti - šį idealą įmanoma pasiekti tik amžinybėje.
Tai reiškia, kad nenorintis nusižengti kategorinio imperatyvo radikalumui, priverstas postuluoti sielos nemirtingumą - tokia yra pirma idealios moralės galimybės sąlyga. Antra, irgi turinti postulato formuluotę, - Dievo egzistavimas. Maksimaliai įgyvendinta dorybė neatsiejama nuo aukščiausio laimės lygio, o tokią laimę žmogui gali duoti tik Dievas.
Die Religion innerhalb der Grenzen der bloßen Vernunft... (Religija vien proto ribose)
Į filosofinės minties istoriją Kantas įėjo kaip itin aukštus etinius reikalavimus keliantis filosofas bei amžinos politinės taikos šauklys. Tačiau tai nereiškia, kad mąstytojas buvo linkęs idealizuoti žmogų. Priešingai, mūsų prigimtyje egzistuoja pradinis blogis, - taip pradeda Kantas savo traktatą apie religiją. Tai yra liūdna tiesa, su kuria susiduriame kasdien.
Tačiau filosofas tiki, kad šis pradas gali būti nugalėtas - tam reikia atkurti įgimtą polinkį gėriui, kuris egzistuoja greta polinkio blogiui. Sugebėjęs atlikti šį žingsnį, žmogus tarsi gimsta iš naujo, pasikeičia visas jo mąstymo būdas. Tačiau dėl to, kad esame ne tik protu suvokiamo, bet ir juslinio pasaulio piliečiai, moralinis šventumo idealas lieka nepasiekiamas šioje žemėje tikslas.
Kad šia linkme judėti būtų lengviau, reikia stengtis geriau organizuoti visuomenę - juk dažniausiai blogų veiksmų priežastis yra kitas žmogus. Anot Kanto, tobuloje visuomenėje kiekvienas individas moralinį įstatymą turi savyje, o ne aklai paklūsta išorinėms teisinės sistemos reikalavimams. Tokią moralią visuomenę Kantas vadina Bažnyčia. Būtent moralus gyvenimas yra tikra tarnystė Dievui.
Tuo tarpu apeigos, ceremonijos ir kunigai, siekiantys tarpininkų vaidmens, priklauso melagingos religijos sričiai. Toks filosofo požiūris į religiją sukėlė Prūsijos vyriausybės susirūpinimą. Tačiau imtis griežtų priemonių prieš bene žinomiausią savo laiko filosofą buvo gana neatsargu, todėl Kantas gavo asmeninį Prūsijos karaliaus papeikimą, kuris nebuvo viešai paskelbtas.
Metaphysische Anfangsgründe der Rechtslehre (Teisės metafiziniai pagrindai)
Kertinis Kanto teisės filosofijos akmuo yra jo moralės koncepcija. Visą teisės pastatą grindžia moralinis įsitikinimas, kad žmogus - laisva būtybė. Tačiau jeigu moralė orientuojasi į laisvę, suprastą kaip žmogaus nepriklausomybė nuo savo norų, teisė, priešingai, turi reikalą su laisve, suprantama kaip savivalė: juk dažnai būtent galimybę atsiduoti savo aistroms žmonės yra linkę sieti su laisvu gyvenimu.
Tokią sąlygų visumą, kuriai esant kiekvieno individo savivalė apribojama vardan kito laisvės, Kantas ir vadina teise. Tokiu būdu moralė kalba apie žmogaus sugebėjimą apriboti save „iš vidaus“, o teisės objektas - „išorinės“ kontrolės priemonės, užtikrinančios darnų sociumo sugyvenimą.
