Islamiškos kultūros būstas: tradicijos, menas ir gyvenimo būdas

Arabų šalys sudaro valstybes nuo Maroko, apimant visas Šiaurės Afrikos šalis, iki Persijos įlankos. Šis regionas dar vadinamas MENA (liet. Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos) regionu, kuris pradėjo formuotis nuo 7 a. Arabų Kalifatui užkariavus Siriją, Iraką ir eilę Šiaurės Afrikos šalių. Šio regiono arabų šalis sudaro tokios 22 valstybės: Alžyras, Bahreinas, Komorai, Džibutis, Egiptas, Irakas, Jordanija, Kuveitas, Libanas, Libija, Marokas, Mauritanija, Omanas, Palestina, Kataras, Saudo Arabija, Somalis, Sudanas , Sirija, Tunisas, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Jemenas.

Svarbiausias faktas apie arabų kultūrą yra tas, kad turtingą arabų pasaulį sudaro skirtingos bendruomenės, grupės ir kultūros, todėl niekada negalima kalbėti apie vieną arabų kultūrą. Tokie skirtumai yra ne tik tarp skirtingų arabų šalių, bet ir tarp bendruomenių toje pačioje šalyje. Arabų pasaulyje vyrauja keli tikėjimai (iki islamo - vyravo pagonybė, o šiuo metu ir krikščionybė), tačiau didžiausią vietą užima islamas, o daugelio etninių grupių žmonės kalba skirtingomis kalbomis ir tarmėmis.

Visame pasaulyje arabais laikoma daugiau nei 200 milijonų žmonių. Asmens priskyrimas laikyti save arabu visiškai priklauso tik nuo kultūrinių ypatybių, neatsižvelgiant į konkrečią rasę ar kalbą. Maždaug 60% pasaulio naftos atsargų yra arba Arabijos pusiasalyje, arba labai arti to regiono. Arabijos geografijoje esanti Saudo Arabija yra šalis, turinti didžiausias naftos atsargas pasaulyje.

Arabų tradicijose nepageidaujama pripažinti, kad kažko nežinai. Konstruktyvi kritika arabui gali būti vertinama kaip įžeidžianti, todėl bendraujant su arabais reikia būti atsargiems. Arabų moterų apsirengimo stilius reikalauja uždengti galvą, kad parodytų pagarbą, net jei jos dėvi vakarietiškus kostiumus. Moters vieta arabų visuomenėje yra ypatinga - kai moteris įeina į kambarį, vyrui tenka atsistoti. Tačiau nepaisant rodomos pagarbos moterų atžvilgiu, arabų kultūroje moterys negali pasinaudoti daugeliu vyrų visuomenėje turimų teisių. Vis tik arabų ir islamo kultūroje vyrai yra šeimos galva.

Kadangi arabų kultūra ir islamo tradicijos yra susipynusios, arabai nevalgo kiaulienos, daugelio įvairių mėsėdžių gyvūnų ir jūros gėrybių, neturinčių žvynų ar geldelės. Alkoholis yra vienas iš pagrindinių draudimų Arabijos šalyse. Visi jų valgomi gyvūnai skerdžiami pagal islamo taisykles. Aviena yra populiariausia mėsos rūšis.

Pagal arabų kulinarijos kultūrą ir gyvenimo būdą svečiams visada siūlomi užkandžiai, arbata ar kava, o šių pasiūlymų atsisakymas yra nemandagus, nes jie kartu su vaišėmis pateikia savo draugystę ir pagarbą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad arabų kultūroje viskas, kas yra patiekiama, reikia pasiimti dešine ranka. Artimųjų Rytų gyventojai yra lankstūs įvairioms planuojamų susitikimų vietoms (namai, kavinė, viešos erdvės) ir laikui (anksti ryte ar vėlai vakare), o galimas vėlavimas nėra suvokiamas kaip nepagarbos ženklas.

Arabų kultūroje sveikinamasi tik su vyrais, paspaudžiant rankas pradedant nuo vyresnio amžiaus asmenų. Niekada negalima tiesti rankos arabų moteriai, nebent ji pati kreipsis ir ją išties pirma. Arabų kultūroje dovanų teikimas yra galimas, jei jų teikimas vyksta namuose, o pačios dovanos būna supakuotos. Pakuotės neatidaromos prieš dovanos teikėją, o siūlomų dovanų negalima atsisakyti daugiau kaip du kartus iš pagarbos ją teikiančiajam.

Islamas - tai tikėjimas, kuris skatina lengvinti gyvenimą, skleisti gėrį ir būti naudingu visuomenei. Islamo religija Lietuvoje turi beveik 700 metų istoriją, siekiančią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Viena iš svarbių šios istorijos dalių yra Lietuvos totorių paveldas - XIV amžiuje į šį kraštą atvykę totoriai praturtino Lietuvos kultūrinį ir istorinį peizažą, o jų tradicijos iki šiol išlieka kaip reikšmingas bendro šalies paveldo elementas.

VII amžiuje atsiradusi islamo kultūra yra jauniausia iš didžiausių pasaulio religijų. Koranu sekančioje islamo kultūroje daug kanonų, kuriais turi vadovautis kiekvienas doras musulmonas. Nuostatos smulkmeniškos ir skrupulingos. Tarkime, vyrams negalima dėvėti aukso ir šilko - šis malonumas skirtas tik moterims. Tiek vyrams, ir tiek moterims draudžiama nešioti ilgesnius negu iki kulkšnies drabužius, moterims stengtis būti panašioms į vyrą, o vyrams - į moteris.

Labai svarbios higienos taisyklės, kurių nesilaikyti taip pat yra nuodėmė. Prieš pradėdami melstis, musulmonai turi pasiruošti maldai - nusiprausti. Šis procesas vadinamas vudu. Apsiprausti taip pat reikia ne bet kaip, o pagal tam tikrą „modelį“. Kiekvienas doras musulmonas privalo laikytis ramadano. Tai devintasis mėnuo pagal islamo Mėnulio kalendorių. Nuo saulėtekio iki saulėlydžio 30 dienų musulmonai negali valgyti, gerti, rūkyti, turi vengti lytinių santykių, nešvankybių. Tik naktį kai kurie nesusilaiko ir prisikemša už visą pasninko dieną.

Tikintieji naudojasi ramadanu tam, kad melsdamiesi ir pasninkaudami suartėtų su Alachu ir nusipelnytų jo malonę ir atleidimą. Sakoma, kad maldos nuopelnai per tą laiką yra didesni negu kitu metų laiku. Ramadano laikotarpiu draudžiama maudytis taip, kad visas kūnas būtų šlapias, draudžiami ir lašeliai bei kitokie medikamentai, kuriuos reikia sušvirkšti.

Musulmonai tiki sielos prisikėlimu, tačiau pomirtinę kelionę suvokia kiek kitaip negu krikščionys. Sakoma, kad 40 dienų prieš žmogaus mirtį nuo medžio, esančio prie Dievo sosto, nukrinta lapas su ant jo užrašytu žmogaus, kuris turi mirti, vardu. Kai žmogus paguldomas į kapą, jo siela gali pamatyti, kas jos laukia rojuje arba pragare. Tada žmogus keliauja per 7 dangus (jei tik jis nėra pasmerktasis). Siela grįžta ir susijungia su kūnu, esančiu kape.

Svarbiausia dalis - kai angelai Munkaras ir Nakiras liepia mirusiajam atsisėsti ir pasakyti, kas buvo jo dievas. Manoma, kad visi palaidoti kape patiria tam tikrų nepatogumų: juos spaudžia kapas, nes visi yra padarę bent keletą bausmės vertų nuodėmių. Praėjus ne daugiau kaip 40 dienų po palaidojimo, kapo bausmė baigiasi. Žmogus pasilieka po žemėmis be sąmonės iki paskutinės teismo dienos.

Islamo menas ir architektūra

Musulmonų menas yra labai ryškus, energingas ir charakteringas. Islamo dailininkai siekia suprasti vaizduojamo daikto reikšmę atsisakydami perteikti jo fizinę formą - juk jiems draudžiama vaizduoti gyvūnus ir žmones. Labai svarbus ir rašymo menas - kaligrafija. Raštu ne tik kažkas pasakoma, bet ir dekoruojamos knygos, pastatai.

Grožis musulmonams yra kaip rojaus atšvaitas: menas įliejamas į kiekvienos dienos gyvenimą, nes matydamas grožį tikintysis priartėja arčiau Alacho. Architektūra - viena puikiausių islamo kultūros meno formų. Tai puikiai matyti mečetėse, gyvenamuosiuose namuose ir soduose. Tradicinis islamo namas yra su vidiniu kiemu, neturi langų į gatvės pusę - viskas paslėpta nuo pašalinių žmonių akių. Namas - privatus musulmono pasaulis. Didelis namas dažnai turi ir dvigubą struktūrą, išėjimus.

Seniausias žinomas islamiškosios kaligrafijos raštas yra kufic, kuris, spėliojama, susiformavo VIIa. pabaigoje Kufoje, Irake, netoli Bagdado, kuris IX - Xa. buvo pagrindinis Artimųjų Rytų prekybos ir kultūros centras. Kufic stilius pabrėžia griežtas, lygias ir kampuotas raides, jos užbaigiamos storais potėpiais. Senoje stiliaus versijoje galima matyti tik septyniolika raidžių, neįskaitant diakritinių papildomų taškų ir akcentų. Šie vėliau buvo pridėti į arabų rašto sistemą tam, kad padėtų skaitytojams suprasti raštų intonaciją ir tarimą.

Kadangi šis stilius neturėjo griežtų taisyklių, kurių buvo privaloma laikytis, stilius vystėsi ir įgavo labai skirtingas formas, kurios skyrėsi priklausomai nuo Artimųjų Rytų regiono. Išsivystė tokios atmainos, kaip gėlių, lapuotas, pintas, įrėmintas ir kvadratinis kufic. Dėl savo estetiškos išvaizdos kufic neretai buvo naudojama kaip dekoracinė detalė architektūroje. Dabar šį šriftą galima pamatyti ant svarbaus pobūdžio islamiškų pastatų, pavyzdžiui, Uolos kupolo šventykloje Jeruzalėje, Šacho mečetėje Irane, Sultono Hassano mečetėje Egipte.

Kaligrafija, randama architektūroje, galimai turėjo kelias roles - tai buvo ne tik svarbus dekoratyvus elementas. Užrašai ant sienų suteikdavo informacijos apie patį pastatą, jo pavadinimą, statybos metus ir t.t. Kelis dešimtmečius kufic buvo pagrindinis stilius, naudojamas kopijuoti Korano tekstus, vėliau praktiniui naudojimui jis buvo išstumtas į šalį naskh stiliaus, tačiau išliko kaip dekoratyvinis šriftas.

Naskh populiarumą lėmė tai, kad juo rašyti buvo greičiau ir lengviau nei kufic, jis pasižymėjo laisvesniu minkštu, suapvalintu, pasvirusiu braižu. Palaipsniui tapęs pagrindiniu rašto būdu perrašant knygas ir dokumentus, jis pradėtas naudoti įvairiuose gyvenimo aspektuose ir greitai tapo modernaus arabų rašto pagrindu.

Su sparčia islamo plėtra po regioną sklido ir arabiškoji rašto sistema, todėl nuo XIVa. įvairiose geografinėse zonose pradėjo vystytis savitos arabiškos kaligrafijos formos. Persijoje iškilo kursyvinis stilius nasta’liq, dažnai naudotas poezijoje ir kituose meno kūriniuose. Buvusioje Osmanų imperijoje atsirado diwani, kurį buvo ypač sunku perskaityti, todėl jis buvo naudojamas kaip būdas apsisaugoti nuo dokumentų klastojimo teismų dokumentuose.

Islamiškoji kaligrafija yra grakšti, turtinga savo istorija bei technikomis meno forma, kuri yra neišvengiama islamiškojo meno ir arabų kultūros detalė. Per amžius nepraradusi savo meninės ir religinės vertės, ji vis dar figūruoja kasdieniame Artimųjų Rytų pasaulyje ir savo žodžiais bei jų atvaizdu bando kalbėti ne tik su vietiniais, tačiau ir su visais pasaulio žmonėmis.

Islamiška kaligrafija ant sienos

Islamo įtaka moterų padėčiai

Islamo religija yra bene labiausiai apipinta stereotipais, ypač kai kalbama apie musulmonių padėtį. Juk atkreipus dėmesį tiek į internetinių portalų antraštes, tiek į sklandančias istorijas, susiformuoja portretas paklusnios, nuolankios moters, kuri visiškai priklausoma nuo vyro ir kurią sutuoktinis bet kada gali išvaryti iš namų. Tačiau islamo šventraštyje Korane randama ištarų, bylojančių, kad Dievas tiek vyrą, tiek moterį sukūrė iš vienos sielos (39:6) ir visi tikintieji, nepriklausomai nuo lyties, sulauks vienodo atlygio (33:35). Taip pat akcentuojama, kad islamas neįspaudė moteriai ženklo, jog ji yra velnio kūrinys ar velnio sėkla, - islamo istorijoje nebuvo suabejota žmogiškuoju moters statusu, taip pat ar ji turi sielą.

Skirtingai nei kitos religijos (krikščionybė, judaizmas), dėl pirmosios nuodėmės islamas nekaltino vien Ievos (Abdalati, 232). Tad ar tikrai religija yra moterų priešas, kaip buvo manoma iki šiol? Galbūt problema kyla dėl kultūrinės aplinkos ar netinkamų, pasenusių šventraščio interpretacijų? Svarbu paminėti, kad egzistuoja kelios islamo interpretavimo tradicijos - tradicionalizmas, fundamentalizmas, modernizmas.

Islamo fundamentalistai laikosi įsitikinimo, kad būti tikrais musulmonais jiems reiškia „prisirišti“ prie Korano apreiškimo (Freyer Stowasser, 6). Jie taip pat remiasi chadisais (pasakojimais apie pranašo Mahometo gyvenimą, pranašo pamokymais), nes šie yra detalesni nei Koranas (Hämeen-Anttila, 82-83). Svarbiausia fundamentalizmo idėja - autentiškas islamas kaip tobulas tikėjimas, kurio nereikia nei keisti, nei plėtoti, nes net nekisdami pamatiniai tekstai teikia žmonijos problemų sprendimą (Hämeen-Anttila, 59), todėl fundamentalistai remiasi pažodiniu šventraščio aiškinimu ir Korano tekstą tiesiogiai taiko šiuolaikinei minčiai ir veiksmui (Freyer Stowasser, 6).

Fundamentalistai pabrėžia skirtumus, kurie iš prigimties egzistuoja tarp lyčių. Anot jų, moterys ir vyrai visuomenėje turi skirtingas pareigas (Khan, 13). Tai reiškia, kad vis dėlto egzistuoja skirtumas tarp Korane deklaruojamos prigimtinės lygybės ir identiškumo. Žmonės nebuvo sukurti identiški, jie yra tik lygūs. Pažymima, kad lygybė neturėtų būti painiojama su identiškumu. Islamas moko, kad Dievo akyse visi žmonės yra lygūs, nors ir nevienodi (Abdalati, 49, 231). Tokia pozicija yra grindžiama prielaida, kad, nors vyrai ir moterys yra tikintieji, turintys vienodas religines prievoles, jie atlieka iš esmės skirtingas ir viena kitą papildančias funkcijas visuomenėje (Euben, 60). Tai reiškia, kad socialinėje sferoje moteriai numatomas nelygiavertis statusas.

Svarbu paminėti, kad Korane moteris matoma daugiausia per šeimos prizmę (Račius, 73). Taip pat daugiausia remiamasi šventraščio ištara (4:34), kurioje nurodoma, kad vyrai yra moterų globėjai, nes jų turtas yra skiriamas moterims išlaikyti. Taigi vyrams užtikrinama teisė būti viršesniems ir vadovauti tiek viešojoje, tiek privačioje srityje. O moters pagrindinis tikslas - būti gera žmona ir motina, taip pat užtikrinti vientisumą šeimos, kuri yra pirmoji doros mokykla. Kadangi tokios funkcijos kyla iš žmogaus prigimties, kuri išreiškia dieviškąją valią, moters nesugebėjimas ar nenoras atlikti savo pareigas rodo nepaklusnumą Dievui ir ardo šeimą iš vidaus (Euben, 60).

Tokios nuostatos siejasi su fundamentalistų siekiu išlaikyti patriarchalinę sistemą ir tradicinę šeimą, kai moteris yra subordinuota vyrui, todėl turi būti paklusni ir nuolanki (Hardacre, 138). Be to, fundamentalistai moteriai numato ypatingą vaidmenį - ji yra matoma kaip karė, kovojanti už bendruomeniškumą, atlikdama mylinčios, atsidavusios žmonos ir rūpestingos motinos pareigas. Moters elgesys, buitiškumas ir atitinkama apranga yra gyvybiškai svarbūs komponentai siekiant išsaugoti islamiškąsias vertybes. Laikomasi prielaidos, jog religija, moralė ir kultūra stovi ir krenta kartu su ja (Freyer Stowasser, 7).

Modernistai mano, kad Korano aiškinimas turėtų būti įvertintas iš naujo. Jų manymu, dauguma interpretacijų yra linkusios sumenkinti moters padėtį ir jos negerbia. Todėl jų liberalioji filosofija prasideda nuo pagrindinio įsitikinimo, kad tikroji islamo dvasia yra kelti moters statusą. Modernistai reikalauja idžtihado, individualaus Korano aiškinimo, ir teisinių reformų (Freyer Stowasser, 5), kad pasikeistų moterų padėtis ir jos įgytų daugiau teisių bei nebūtų taip suvaržytos.

Modernistai yra linkę pabrėžti Korano ištarą, kurioje teigiama, kad „tikri tikintieji, ir vyrai, ir moterys, yra vieni kitų draugai“ (9:71). Tad ši ištara simbolizuoja lygybę tarp lyčių. Be to, modernistinis požiūris apima moterų teises dirbti, balsuoti ar netgi kandidatuoti rinkimuose - per šiuos dėmenis moteris bus įgalinta įsitraukti į visuomeninį gyvenimą. Vis labiau akcentuojama, kad lyčių lygybės diskursas yra visiškai galiojantis islamo viduje ir šventieji islamo šaltiniai jokiu būdu nėra kliūtis įtvirtinti lygias vyrų ir moterų teises. Svarbu paminėti, kad religiniai tabu neegzistuoja pačiuose tekstuose - juos suformuoja interpretacijos.

Reformas palaikantis požiūris atskleidžia, kad tarp 6 232 Korano ajatų yra 6 ištaros, kurios pakenkė ar iškreipė islamo reputaciją, jose kalbama apie poligamiją, kūno dengimą, skyrybas, vyro kontrolę moters atžvilgiu, liudijimus ir nelygią palikimo dalį. Vis dėlto tiesa, kad šios eilutės, kurios buvo pašalintos iš bendro Korano vizijos etinio pagrindo ir skaitomos pažodžiui, buvo išties reikšmingos palaikant niekinančią, žeminančią religijos viziją, kuri slegia moteris ir kurioje lygybės beveik nėra.

Kad būtų pakeista moterų padėtis, jos privalo turėti teisę reikšti savo nuomonę ir kvestionuoti su religija susijusius principus. Tai reiškia, kad pokyčiai bus sėkmingi tuo atveju, jeigu moterys aktyviai įsitrauks į reformavimo procesą. Tačiau kad reformos veiktų, reikia, jog keistųsi ir aplinkinių požiūris.

Islamo kultūros centras Niujorke pasižymi ne tik tuo, kad tai yra vieta musulmonų religinėms apeigoms, bet ir kaip erdvė, kurioje skatinama kultūrinė įvairovė ir supratimas.

Islamas Lietuvoje

Einant sostinės gyvenamųjų namų ir įvairiausių biurų apsupta Smolensko gatve, prie vieno niekuo neišsiskiriančio pastato neretai galima išvysti nemažą būrį žmonių. Tai po maldų Islamo kultūros ir švietimo centre besišnekučiuojantys šios bendruomenės nariai. Tokie pokalbiai yra ypač svarbūs jų tarpusavio ryšiams stiprinti, LRT.lt sako muftijus Aleksandras Beganskas.

Prieš įžengiant į maldos kambarius, Islamo kultūros ir švietimo centro direktorius A. Beganskas paprašo nusiauti batus. Mes susitinkame po penktadieninės maldos, kurią musulmonai vyrai privalo atlikti drauge. Vadinasi, visai neseniai į nedideles šio centro patalpas buvo sugužėję 350-400 žmonių. Per metus Islamo kultūros ir švietimo centro bendruomenės narių skaičius išaugo kone dvigubai.

Anot muftijaus A. Muftijus paaiškina svarbiausius islamo principus - musulmonai tiki vienu Dievu, kuris pats negimė ir nesusilaukė vaikų, pranašais, per kuriuos Dievas atsiuntė knygas ir šventuosius raštus, ir Teismo diena, po kurios laukia rojus arba pragaras.

Per mūsų susitikimą centre nuolat zuja žmonės, netyla ir A. Begansko telefonas - vos prieš kelias dienas Turkiją ir Siriją sukrėtė galingas žemės drebėjimas, pasiglemžęs virš 47 tūkst. gyvybių. „Sureagavo labai daug žmonių: ir lietuviai, ir ne lietuviai, ir vietiniai, ir ne vietiniai, ir musulmonai, ir ne musulmonai. Vis tiek žmonės ateina ir padeda. Kaip aš sakau, pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas - išlikti žmogumi <...>“

„Kaip aš visą laiką sakiau, musulmonų skaičiai didėja visame pasaulyje - Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Amerikoje, Kanadoje. Kur tik nuvažiuosite, visur didėja musulmonų skaičiai. Ir tikinčiųjų šia religija skaičius auga ne tik dėl atvykėlių - susidomėjimas, anot muftijaus, pastebimas ir tarp pačių lietuvių.

Muftijus nurodo, kad per šventinę maldą centre susirenka net apie 700 žmonių - daliai tenka stoviniuoti lauke, mat ne visi gali tilpti į patalpas. Tačiau klausimas dėl mečetės statybų Vilniuje yra įstrigęs.

„Tai, kad čia gyvena musulmonai, yra faktas. Ir jie prieš 700 metų čia gyveno, ir dabar gyvena, ir dar gyvens. Jeigu mes žiūrime į visą globalizaciją, nebus taip, kad kas nors užsidarys ir bus tik vienas tikėjimas - arba tas, arba tas. Tai, kad čia gyvena musulmonai, yra faktas.

Svarbu paminėti, kad Lietuvoje veikia du muftiatai - Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras-muftiatas, įkurtas 1998 m., ir Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių taryba-muftiatas, įsteigtas 2019 m. Pastarajam ir vadovauja A. Beganskas. Šis Lietuvos musulmonų bendruomenės skilimas gali būti siejamas su 2016 m. nepavykusiu perversmu Turkijoje, „Bernardinai.lt“ yra teigęs profesorius Egdūnas Račius.

Centre dėmesį traukia du maldos kambariai: vienas skirtas vyrams, kitas - moterims. Paklaustas apie tai, A. Begansko teigimu, Korane nurodoma, kad tėvai vaikams - tiek mergaitėms, tiek berniukams - turi suteikti gerą auklėjimą, taigi - ir galimybę mokytis, įgyti universitetinį išsilavinimą, visapusišką pasaulio pažinimą.

„Aš visą laiką sakiau, kad jeigu vyrai ir moterys visą laiką kartu melstųsi, jeigu priekyje arba šalia iš dešinės ar kairės, pavyzdžiui, stovėtų moteris, ar vyras galvotų apie Dievą, apie maldą? Vargu. <...> Labai sunku įsivaizduoti vyrą, kuris 100 proc. atiduotų save maldai.

Muftijus pastebi, kad islamofobiją Lietuvoje kartais skatina net ir Seimo nariai, viešai gąsdindami visuomenę, o dėl mečetės statybų, anot jo, buvo kreiptasi net į Valstybės saugumo departamentą - A. Beganskas sako abejojantis, ar tokio veiksmo būtų imtasi, jei tai būtų klausimas dėl kitos religinės bendruomenės maldos namų.

Mums bekalbant, žmonės į Islamo kultūros ir švietimo centrą ir toliau neša maišus su pagalba nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo, kiti skirsto surinktus daiktus.

Masjid al-Haram Mekoje

tags: #islamo #kulturos #srities #bustas