Islandijos architektūra, ypač gyvenamieji namai, yra unikalus reiškinys, susiformavęs veikiant istorinėms aplinkybėms, gamtinėms sąlygoms ir kultūrinėms įtakoms. Nuo senovinių vikingų statinių iki modernių, aplinką tausojančių pastatų, Islandijos architektūra atspindi šalies istoriją ir gyventojų prisitaikymą prie atšiaurios gamtos.
Tradicinis islandiškas namas iš velėnų
Normanų architektūros įtaka
Normãnų architektūrà plito 8 a. antroje pusėje-12 a. Stilius nebuvo vientisas, jam įtakos turėjo skirtingos kolonizuotų kraštų architektūrinės tradicijos. Normanai statė pailgus medinius arba mūrinius pastatus su dvišlaičiais stogais, paremtais stulpų eilėmis; išliko valties pavidalo karkasinių namų liekanų, dolmenų (Bornholmo sala). Gyvenamajame name palei ilgesnes sienas buvo įrengiami žemi platūs suolai‑gultai, centre - židinys (dūmai išeidavo pro angą stogo centre).
Grenlandijoje nebuvo pakankamai medienos, ten gyvenamieji namai ręsti iš velėnų. Danijoje, Pietų Švedijoje ir Pietų Norvegijoje vyravo karkasinių konstrukcijų statiniai. Išliko apskrito plano tvirtovių Danijoje - Aggersborg prie Aggersund’o, Fyrkat prie Hobro (abu Šiaurės Jutlandijos amte), Nonnebakken Odensėje, Trelleborg prie Slagelsės, Švedijoje - Borgeby prie Lundo, Trelleborg Trelleborge (Skånės lenas).
Gyvenvietės pastatai dažniausiai buvo medinių karkasinių konstrukcijų; tokių statinių fragmentų išliko Islandijoje (Eiríksstaðire, 12-19 a.), Danijoje, Pietų Norvegijoje, Pietų Švedijoje, Farerų salose, Grenlandijoje, Škotijoje. Statyti mūriniai statiniai: Anglijoje 8 a. paplito aptvarinės pilys su kampiniais bokštais (Londono Toweris su Baltuoju bokštu, pradėta statyti apie 1066, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1988). 10-11 a. plintant krikščionybei normanų kolonizuotose šalyse statytos medinės ir mūrinės bažnyčios (Urneso medinė bažnyčia, 11-12 a., Sogno ir Fjordanės fiulkė, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979).
Vikingų tradicijos ir ilgieji namai
Išeiviai iš Norvegijos į Islandiją atsivežė vikingų statybos tradicijas. Nuo 9 a. pabaigos statyta iš velėnų, durpių, samanų, kalkakmenio, tufo ir atvežtinės medienos. Seniausias islandų gyvenamasis būstas, vadinamasis ilgasis namas (langhús) - stačiakampio plano, giliai įleistas į žemę, su rąstų karkasu, žemomis durpių ir velėnų blokų sienomis, į pietų pusę atsuktu frontonu ir dvišlaičiu, velėnomis dengtu stogu. Pagrindinės patalpos (skáli) centre - atvira ugniavietė. Tokių statinių griuvėsių išliko Eiríksstaðire (12-19 a.); jų būta ir kitose šalyse - vikingų laikų Skandinavijoje, Farerų salose, Grenlandijoje, Škotijoje.
Eiríksstaðir - vikingų namų rekonstrukcija
Kaimo vietovės ir miestų plėtra
Islandijoje 19 a. Islandai daugiausia gyveno viensėdžiuose (gorduose), išsidėsčiusiuose 5-7 km atstumu vienas nuo kito. Juose būdavo iki 10 ūkinių statinių. Nuo 18 a. vidurio plėtėsi miestai (miesto teises gavo Reikjavikas, Akureyri).
Durpiniai namai – Islandijos architektūros perlai
Akmens architektūros atsiradimas
Pradėta statyti iš akmens: Reikjaviko kalėjimas (18 a. antra pusė, architektas Georgas Davidas Anthonas, 1714-81; 1872-1904 perstatytas ir paverstas Danijos gubernatoriaus rezidencija, dabar Islandijos ministro pirmininko biuras), Reikjaviko katedra (1787-96, architektas Andreasas Johannesas Kirkerupas, 1749-1810; perstatyta 1848, architektas Lauritsas Albertas Winstrupas, 1815-89; 2000 restauruota, architektas Þorsteinnas Gunnarssonas, g. 1940), Altingo rūmai (1881, architektas Ferdinandas Meldahlis, 1827-1908), kotedžai iš bazalto blokų. Nuo 19 a. vidurio statyti dviaukščiai namai iš rąstų (Thoros Melsteð mergaičių mokykla Reikjavike, apie 1870, dailidė H. Helgasonas).
Modernizmo įtaka
19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje Islandijos architektūrai įtakos turėjo Danijos (dauguma architektų baigė šios šalies aukštąsias mokyklas) modernizmas (Hjardarholto bažnyčia, 1904, architektas Rögnvalduras Ólafssonas). Nuo 20 a. Reikjavike architektas Guðjónas Samúelssonas (1887-1950) suprojektavo senosios elektrinės pastatą (1921), Nacionalinį teatrą (1928-50), viešbutį Borg (1930), uždarą baseiną (1937), bažnyčią Hallgrímskirkja (1937-86), architektas Sigurðuras Guðmundssonas (1885-1958) - Islandijos nacionalinį muziejų (1952, su architektu Eiríkuru Einarssonu, 1907-69), mokyklą (1930), Grundo slaugos namus (1930). Pastatyta savitos architektūros bažnyčių (Neskirkja Reikjavike, 1957, architektas Ágústas Pálssonas, 1893-1967). Savita architektūra išsiskiria ir Á. Sveinssono skulptūrų muziejus Ásmundarsafn (1942-59, architektai Á. Sveinssonas, Manfreðas Vilhjálmssonas, g.
Hallgrímskirkja bažnyčia Reikjavike
Darnus derinimas su gamta
Nuo 7 dešimtmečio islandų architektai ypač subtiliai derina statinius su gamtine ir urbanizuota aplinka. Namams šildyti naudojamas geizerių karštas vanduo; apie 70 jų šildo Reikjaviko pastatus. Restoranas Perlan Reikjavike (1985-91, architektas Ingimunduras Sveinssonas) pastatytas ant šešių labai didelių karšto vandens rezervuarų, pastato tuščiaviduris kupolo formos plieninis karkasas atlieka radiatoriaus funkciją. 1994 Reikjavike įsteigtas Islandijos architektūros koledžas.
Islandijos architektūra nuolat evoliucionuoja, tačiau išlaiko pagarbą gamtai ir tradicijoms. Nauji statybos metodai ir medžiagos leidžia kurti tvarius ir patogius būstus, kurie puikiai integruojasi į unikalų Islandijos kraštovaizdį.
tags: #islandijos #gyvenamieji #namai