Prano Dovydaičio Gimtinės Aplinka ir Būsto Reikalavimai

Kiekvienas žmogus yra savo tėviškės vaikas. Per tėviškę normaliai vyksta žmogaus įaugimas į savo tautą. Tėviškė sudaro tą pradinę aplinką, kurioj išbunda žmogaus dvasia ir pradeda savo formavimąsi. Retai žmogui lemta visą gyvenimą likti tėviškėj. Daugelį iš tėviškės išvilioja platusis pasaulis.

Galima sakyti, kad apskritai jau praėjo tie laikai, kada žmogus ten ir mirdavo, kur buvo gimęs. Dabarties gyvenimo sąlygomis beveik neišvengiamai reikia ieškoti gyvenimo platesniame pasaulyje. Bet ir judriais moderniais laikais vis vien tėviškė lieka tie pirmieji namai, kurie yra nepakeičiami savo brangiais žmogiškojo išbudimo pergyvenimais. Kur bebūtų nuo tėviškės nutolstama, jos vaizdas pasilieka gyvas akyse visą gyvenimą.

Prano Dovydaičio tėviškė verta mūsų dėmesio dvejopu atžvilgiu. Pirma, dėl to, kad Dovydaitis buvo savo tėviškėn taip giliai įaugęs, jog visą gyvenimą išliko toks, koks joj išaugo.

Su pagrindu Dovydaitis savo autobiografiją pradėjo tokiu ilgesingu senųjų Lietuvos girių prisiminimu. Seniai jau Lietuva nebėra girių kraštas. Tačiau Dovydaičio tėviškė glūdėjo giriose, kurios iš tiesų bent kaip „praeities šešėliai" priminė senąsias Lietuvos girias.

Jo gimtinis kaimelis buvo didžiausiame buvusios nepriklausomos Lietuvos miškų masyve - Kazlų Rūdos miškuose. Kazlų Rūdos miškų masyvas yra Sūduvos (Užnemunės) šiaurryčiuose.

Sūduva buvo vėliausiai apgyvendinta. Kovų su kryžiuočiais laikais ji buvo tapusi Ordiną ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštiją skiriančia tuštuma, vadinamąja dykra - negyvenamų miškų masyvo „jūra“. Vykstant nuolatinėms kovoms su kryžiuočiais ir krašto plėšimui, dalis senųjų gyventojų buvo išžudyti, dalis persikėlė į Nemuno dešinįjį krantą.

Per dešimtmečius tie plotai užaugo sunkiai peržengiamomis giriomis, kuriose gyventojų mažai beliko. Intensyvus šio krašto apgyvendinimas pradėtas tik XVI amžiuje, Žygimanto Augusto laikais. Savo ruožtu krašto apgyvendinimas reiškė jo girių išretinimą.

Prasidedamas apie 12 km į vakarus nuo Kauno, Kazlų Rūdos miškų masyvas yra ištisęs nuo Nemuno į pietus apie 35 km. Jo ribos taip apibrėžiamos: šiaurėj ir šiaurryčiuose siekia Nemuno šlaitus, rytuose - Girininkus, Pažėrus, pietryčiuose - Skriaudžius, pietuose - Ąžuolų Būdą, pietvakariuose - Bagotąją, vakaruose- Jankus, Sutkus.

Tai 58.546 ha plotas, kuriame medynai užima 44.741 ha. Iš viso šiame masyve yra 64 miškai, kurių 34 didesni kaip 500 ha. Kazlų Rūdos miškų masyvas guli Nemuno žemupio rytinėje dalyje.

Vėlyvajame ledynmetyje šią lygumą sudarė Neries - Nemuno upės, kuri tekėjo į prieledyninį baseiną, supilta smėlinga delta. Kol per laiką ji apžėlė miškais, vėjo pustomas smėlis suformavo smulkiai banguotą žemės paviršių, net sunešė aukštumų (iki 50-60 m). Gausu supelkėjusių daubų bei klonių.

Vos pažvelgus į šio miškų masyvo žemėlapį, tuoj krinta į akį, kaip jis nusėtas pelkiniais vietovardžiais - raistais, plynėmis, balomis. Keli pavyzdžiai: Ežerėlio pelkė, Samanynės - Stuobrinės pelkė; Laukraistis, Kajackaraistis, Nendryno ir kiti raistai; Ežerų, Grįstelės, Ledų ir kitos plynės; Beržbalio, Velniabalės ir kiti miškai. Plačiu pelkėtu ruožu eina Nemuno ir Šešupės vandenskyra.

Didesniąją masyvo dalį raižo Šešupės intakai, kurie nuo artimo Nemuno teka tolyn pietvakarių kryptimi. Tik toliau jau Šešupė, surinkusi savo intakų vandenį, vėl jį atsuka į Nemuną.

Pagal tokį žemės paviršių šio masyvo miškai daugiausia yra drėgnoki ar drėgni šilai - vyrauja brukniniai ir mėlyniniai pušynai su eglių priemaiša.

Iš faunos pokariniais metais nurodoma briedžiai, stirnos, šernai, lapės, kiaunės, baltieji ir pilkieji kiškiai. Neišnyko, tur būt, ūdros ir barsukai, kurių anksčiau buvo. Sunkiai prieinamuose raistuose vilkai turėjo įsitaisę savo pastovias gulyklas. Paskutinis lūšys nušautas šio šimtmečio pradžioje. Briedžiai, matyt, dabar iš naujo apgyvendinti.

Jau Pr. Dovydaičio senelio laikais jie buvę labai reti. Bet stirnų buvę taip apsčiai, kad jos pulkeliais ateidavusios į tarpgirio laukus pasiganyti. Tačiau kai jau pats Pr. Dovydaitis piemenavo, nebeteko jų matyti, tik girdėdavo, kad kas nušaudavo. Vėliau jų pagausėjo, bet daugiau atsirado ir jas naikinančių vilkų.

Iš vaikystės Pr. Dovydaitis atsimena namuose buvus didelio elninio gyvulio (spėja, gal būt, tauriojo elnio, Cervus elaphus) ragą, tarnavusį drabužių kabikliu. Kaip Briedžkampio vietovardis liudija nuo seno gyvenus briedžius, taip Meškingirė nurodo, kad būta ir lokių.

Dovydaičių šeimoje išlikęs padavimas, kad į naujai pastatytą klojimą (1871 m.) kartą vilkai atsiviję mešką.

Dovydaičio gimtinis kaimelis Runkiai tūno Kazlų Rūdos miškų masyvo pietvakariniame pakraštyje. Nuo kaimelio gavo vardą ir tas miškas, kuriame jis prisiglaudęs. Kai dar rusų caro administracija vykdė miškų surašymą, kaimelio vardu pavadino ir jį supusį mišką.

Runkių miškas apima 1259 ha plotą. Tokio stambaus miško atskiros dalys turi savo ruožtu įvairius pavadinimus, kurių etnografai priskaičiuoja apie 30.

Nepriklausomos Lietuvos laikais Runkiai susilaukė ir girininkijos titulo. Runkių girininkija tebėra ir dabar. Girininkijos titulą Runkiams nupelnė Pr. Dovydaitis kaip gamtos mokslų puoselėtojas savo leistu „Kosmoso" žurnalu.

Tą Dovydaičio gimtinės pagerbimą pravedė Kazlų Rūdos miškų urėdas V. Žemaitis. 1929 m. jis pasiūlė Miškų departamentui Kazlų Rūdos urėdiją skelti pusiau, įsteigiant naują Jūrės urėdiją. Drauge buvo suprojektuotos ir dvi naujos girininkijos. Viena iš jų gavo vardą nuo artimo Bagotosios bažnytkaimio. Antrą būtų tikę nuo artimos Višakio Rūdos pavadinti pastarosios vardu.

Tačiau V. Žemaitis, atsižvelgdamas, kad nors Runkiai buvo mažas kaimelis, bet Lietuvai davė didelį žmogų, Dovydaičiui pagerbti pasiūlė naują girininkiją pavadinti jo gimtinės vardu. Miškų departamentas šį siūlymą patvirtino.

Du artimesni miesteliai Runkius sieja su „pasauliu". Už 7 km į pietus yra Kazlų Rūda, už 5 km į vakarus - Višakio Rūda. Į šiaurę ir rytus nuo Runkių tėra kaimai, kurie dar giliau paskendę miškuose. Šiaurryčiuose ne per toli ir Nemunas ties Zapyškiu - tiesia linija tik per 15 km.

Kazlų Rūda buvo svarbi kaip geležinkelio stotis, bet irgi ne taip jau patogiai pasiekiama. Artimiausias pakeliui kaimas Jūrė buvo už kokių 5 km, ir kelias į ją ėjo miškais bei tarpmiškėmis. Tais keleliais „šimtus kartų" keliavęs, Dovydaitis yra pats aprašęs tą kelią.

Pirmiausia Stirnaplynė, kuri tįso palei Dovydaičių sodybą. Prakeliavus tarp Lygutės ir Parplynės, atsiduri Varnaplynėj. O tarp Barsukyno ir Klampynės patenki lomelėn, „kur iš abiejų kelio šonų kaip siena stovi tankumynas, brūzgas". Apie šią nejaukią vietą būdavo gandų, kad čia vaidenasi.

Gal užtat netoliese, kur išsiskiria kelelis į Pabarsukynį, ant pušies prikaltas kryželis. Toks buvo kelias iš Runkių į Kazlų Rūdą. Pasiekus Kazlų Rūdą, iš ten jau atviras kelias į platųjį pasaulį. Kazlų Rūda yra svarbios Kauno - Virbalio linijos geležinkelio stotis. Ši linija pravesta jau praėjusiame šimtmetyje (1861 - 62).

Vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, iš Kazlų Rūdos nutiesta geležinkelio atšaka pro Marijampolę į Alytų. Geležinkeliu iš Kazlų Rūdos į Kauną yra 37 km, į Marijampolę - 25 km (iš pačių Runkių, Dovydaičio apskaičiavimu, į Kauną yra 35 km šiaurryčių kryptimi, į Marijampolę - 30 km pietvakarių kryptimi).

Be to, vokiečiai I pasaulinio karo metu išvežti miško medžiagai buvo nutiesę siaurąjį geležinkelį iš Kazlų Rūdos pro Lekėčius į Pavilkijį prie Nemuno. Tas geležinkeliukas ėjo per patį Runkių kaimą (dėl didelio išsiraitymo miške jo stotis Runkiuose, pagal Dovydaitį, buvo 14-ame kilometre). Beje, vietinių žmonių atmintyje liko, kad Virbalio - Kauno...

Lietuvos reljefo žemėlapis

Būsto Reikalavimai ir Tendencijos Šiandien

Būstas - tai ne tik stogas virš galvos, bet ir vieta, kur praleidžiame didžiąją savo gyvenimo dalį. Todėl būsto pasirinkimas yra vienas svarbiausių sprendimų mūsų gyvenime. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, būsto rinka nuolat kinta, atsiranda naujų tendencijų, o gyventojų poreikiai tampa vis išrankesni.

Šiuolaikiniai klientai labai nori buto su terasa ar kiemu - dažnai tai būna pirmo arba paskutinio aukšto išskirtiniai būstai, nes standartinių butų su balkonais rinka siūlo palyginti nemažai. Taip pat naujakuriai pageidauja su ramybe asocijuojamo paskutinio aukšto, kad neturėtų kaimynų virš savęs. Stebime, kad klientai ieško tokių būstų variantų, kurie kuo mažiau ribotųsi su kitais butais, nes tai taip pat lemia privatumą. Klientai atidžiai vertina tai, kas yra ar ateityje bus pastatyta prieš jų perkamą būstą, todėl ieško kampinių butų, iš kurių, labiau tikėtina, nesimatytų namo priešais.

Tokie klientų pageidavimai laužo nusistovėjusius stereotipus rinkoje: ,,ne pirmas, ne paskutinis aukštas“, ,,ne kampinis butas“, kurie atėjo iš senų laikų dėl nekokybiškos statybos. Šiuo metu tokio tipo butai dažniausiai būna parduodami patys pirmieji, dar iš brėžinio, mat standartinių pasirinkimų yra daug, o išskirtinių variantų pasiūla maža.

Pirmas aukštas dažniausiai itin patrauklus tuo atveju, jeigu turi išskirtinumą: medinę terasą, žemės sklypo dalį, aptvertą kiemą. Toks klientas renkasi butą vietoje kotedžo už miesto ir gyvena pačiame mieste su tais pačiais kotedžo privalumais. Be to, šiandieniniams naujakuriams nebereikia baimintis dėl šalčio tilto, su kuriuo susiduria senesnės statybos namų pirmuose aukštuose gyvenantys žmonės.

Daugeliu atvejų po pirmu aukštu yra įrengta požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, kas reiškia, kad tarp jos ir namo pirmo aukšto perdangos yra klojamas papildomas apšiltinimo medžiagų sluoksnis, taip pat įrengiamos šildomos grindys, kurios leidžia nedidelėmis energijos sąnaudomis pasiekti aukštą komforto lygį.

Anksčiau daug abejonių keldavo ir būstas paskutiniame aukšte, tačiau tokie laikai - praeitis. Be jau minėto kaimynų faktoriaus, paskutinis aukštas patrauklus dar ir tuo, jog į jį patenka daugiau šviesos, atsiveria panoraminiai vaizdai. Pasikeitusios statybos technologijos užtikrino, kad paskutinių aukštų butų gyventojų nebevargina vasaromis per stogą būste prikaitinamas oras. Na, o kampinį butą pirkėjai vertina dėl didesnio privatumo ir šviesos srauto, nes tokie būstai paprastai turi daugiau langų.

Keičiasi ir požiūris į butą prie judrios gatvės, nors šis pokytis vyksta labai lėtai. Šiuolaikinės statybos namuose montuojamos vėdinimo, kondicionavimo sistemos užtikrina šviežią orą patalpoje neatveriant langų, o pastarieji puikiai izoliuoja triukšmą iš išorės. Visgi, norintys gyventi mieste ir naudotis išplėtota infrastruktūra supranta, kad turėti patrauklų butą ir tuo pačiu gyventi tylioje miesto lokacijoje dažnu atveju yra neįmanoma.

Sandėliukai populiarūs tarp skirtingų pirkėjų - tiek tų, kurie renkasi vieno kambario būstą, tiek norinčių gyventi keturių kambarių bute. Sandėliuko plotas dažniausiai siekia apie 4-5 kv. metrus, o juose laikomi daugiausia aktyviam laisvalaikiui būtini daiktai, vaikų žaislai, sporto inventorius, automobilių padangos.

Vystytojai stengiasi pasiūlyti daugiau privalumų, pavyzdžiui, grindinį šildymą, didelius langus, aukštas lubas ir erdvesnius balkonus bei terasas.

Apibendrinant, šiuolaikiniai būsto reikalavimai Lietuvoje yra labai įvairūs, tačiau vyrauja tendencija rinktis patogų, funkcionalų ir gerai įrengtą būstą, atitinkantį individualius poreikius ir gyvenimo būdą.

NT tendencijos

Populiarūs Būsto Privalumai

Ši lentelė apibendrina populiariausius būsto privalumus, atsižvelgiant į naujausias tendencijas ir pirkėjų poreikius:

tags: #issikrauste #buve #patalpos