Kas yra įvaikintojas: Reikalavimai ir sąlygos Lietuvoje

Šeima - tai pagrindinė visuomenės ląstelė, kuriai turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba. Vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas pilnoje šeimoje, jausdamas meilę, laimę, ir supratimą. Vaikams reikia suteikti galimybę gyventi šeimoje, augti meilės, supratimo, sėkmes atmosferoje. Vaikų poreikis augti šeimoje pripažįstamas daugelyje pasaulio šalių ir tai leidžia įvaikinimo ssantykiams vystytis tarptautiniu mastu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje sakoma, kad vaikas turi teisė augti savo šeimoje, tačiau dėl objektyvių aplinkybių kartais vaikai netenka savo šeimos aplinkos ar dėl savo interesų negali tokioje aplinkoje būti, tuomet vaikams turi būti suteiktas atitinkamas priežiūros būdas: globa (rūpyba šeimoje), institucinė priežiūra ar įvaikinimas.

Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra įvaikintojas, kokie reikalavimai jam keliami ir kokios sąlygos būtinos įvaikinimo procesui Lietuvoje.

Įvaikinimo sąlygos ir reikalavimai

CK 3.224 str. reglamentuoja įvaikinimo galimybę užsienio valstybės piliečiui. Laikantis šioje normoje išdėstyto reikalavimo, užsienio valstybės piliečiui, įvaikinančiam vaiką, taikomos šio kodekso 3.209 - 3.221 sstr. nustatytos taisyklės. Įvaikinamasis yra vaikas, kuris laikinai ar visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali tokioje aplinkoje būti.

CK 3.209 straipsnis įvardija, kokius vaikus leidžiama įvaikinti. Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į įvaikinamų vaikų sąrašą, išskyrus atvejus, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje.

Tiek lietuviams ir užsieniečiams, norintiems įsivaikinti, visų pirma imperatyviai reikalaujama, kad įvaikinamas būtų tik vaikas, įtrauktas į įvaikinamų vaikų sąrašą. Net, jeigu norimas įvaikinti vaikas ir yra įįtrauktas į sąrašą, užsienietis galės įsivaikinti tik jei per šešis mėnesius nuo vaiko įtraukimo į galimų įvaikinti sąrašą nebuvo Lietuvos Respublikos piliečių prašymų įvaikinti ar globoti minėtąjį vaiką.

Taigi 3.209 straipsnis, antrosios dalies nuostata ne tik suteikia teisę įvaikinti tik tam tikrus vaikus, bet ir suteikia pirmenybę Lietuvos Respublikos piliečiams įsivaikinti Lietuvoje vaiką užsieniečių atžvilgiu.

CK nustato, kad įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių vaikus. Tikimasi, kad per pirmuosius kūdikio mėnesius tikrieji tėvai dar gali atsiimti kūdikį.

Paminėtina ir CK 3.209 str. 6 dalies nuostata, įtvirtinanti dar vieną išimtį iš bendrosios taisyklės, kad brolius ir seseris būtina įvaikinti kartu - numatyta, jog vaikai gali būti išskirti, kai dėl įvairių aplinkybių broliai ir seserys jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimą kartu. Minėtos išimties prasme svarbu įsitikinti, kad nėra galimybių tokius vaikus apgyvendinti kartu. Dėl būtinumo kartu įvaikinti brolius ir seseris ne visada ir ne visiškai atitinka tai, kas būtų geriausia vaiko interesams apginti, įvaikinimo instituto paskirtis turi būti galimybės augti visavertėje šeimoje suteikimas kaip įmanoma didesniam vaikų skaičiui.

Įdomu yra tai, kad užsienio piliečiams įvaikinant kraujo brolius ar seseris Lietuvoje dažnai kyla žymiai mažiau problemų, negu su Lietuvos piliečiais, kurie nori įsivaikinti. tas faktas, kad užsieniečiai yra labiau nei lietuviai linkę įsivaikinti daugiau nei vieną vaiką ir dažniausiai sutinka neišskirti brolių ir seserų.

Nacionaliniai įstatymai teisę įvaikinti sieja su pilietybe - LR piliečiams suteikiama pirmenybė prieš kitus įvaikintojus, jeigu norima įvaikinti tą patį vaiką.

Pažymėtina, kad CK nustato reikalavimus, taikomus įvaikinantiems asmenims. Jie taikomi ir Lietuvos ppiliečiams, ir užsieniečiams.

• Nustatytas yra maksimalus amžius, iki kurio dar galima įvaikinti, - penkiasdešimt metų. Tačiau dėl mmaksimalaus amžiaus CK nuostata yra gana lanksti, pripažįstanti teismui teisę išimtiniais atvejais leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims.
• CK nustato, kad teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais ši teisė suteikiama nesusituokusiems asmenims ar vienam iš sutuoktinių.

CK reglamentuoja, kokiems asmenims teikiama pirmenybė vaikinti. Jeigu tą pati vaiką nori įvaikinti keli įvaikintojai, pagal vieną iš sąlygų pirmenybės teisę turi sutuoktiniai. To paties vaiko negali įvaikinti nesusituokę asmenys.

Asmenų, norinčių įsivaikinti, apskaitą, tvarko valstybinė įvaikinimo institucija. Vaiko teisių apsaugos tarnybos sudaro aasmenų, pageidaujančių įvaikinti, ir vaikų, galimų įvaikinti, sąrašus. Šios apskaitos tikslas - kontroliuoti įvaikinimą.

Pagal CK 3.210 straipsnio ketvirtąją dalį neleidžiama įsivaikinti asmenims, jeigu jie teismo yra pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais.

Sutikimai įvaikinimui

Esmines tarptautinio įvaikinimo sąlygas ir procedūras nustato Vaiko teisių konvencija. Visi dokumentai, reglamentuojantys tarptautinį įvaikinimą, imperatyviai reikalauja, kad asmenys, vvalstybinės ar kitos institucijos, kurių sutikimas įvaikinant yra būtinas, pradėdamos įvaikinimo procedūrą, turėtų galimybę gauti teisininkų konsultacijas ir informaciją apie sutikimo įvaikinti pasekmes.

CK reglamentuoja, kad būtinas vaiko tėvu rašytinis sutikimas. Pabrėžtina, kad labai svarbu, jog teismai patikrintų, ar sutikimas duotas sąmoningai, ar nebuvo poveikio jį davusių asmenų valiai, ar jie iš tiesų suprato įvaikinimo pasekmes.

Lietuvoje sutikimas dažniausiai būna išankstinis, kai nenurodomas konkretus įvaikintojas. Motinos sutikimas įvaikinti jos vaiką, jei šis yra reikalingas, turi būti pateiktas tik po vaiko gimimo.

CK reglamentuoja, jog tėvai savo duotą sutikimą įvaikinti gali atšaukti, jei dėl įvaikinimo nėra priimtas teismo sprendimas. Tačiau tėvų sutikimo nereikalaujama, jeigu norimo įvaikinti vaiko tėvai yra mirę, nežinomi, jeigu jiems neterminuotai apribota tėvų valdžia arba jie pripažinti neveiksniais ar paskelbti mirusiais.

Kadangi įvaikinimo santykiai negali susiformuoti be valios pasireiškimo, o dažnai tėvų globos netenka ką tik gimęs kūdikis, tai nėra galimybės gauti tėvų sutikimą įvaikinti. Tokiais atvejais būtinas su vaiku susijusių asmenų (globėjų, rūpintojų, šeimynos tėvų), valdžios ir kitų institucijų sutikimas pradėti įvaikinimo procedūrą.

Atliekant tarptautinį įvaikinimą turi būti atsižvelgta į vaiko brandumą, aamžių ir, paisant šių kategorijų, turi būti užtikrinta, kad vaikas turėtų galimybę gauti teisininko konsultaciją ir būtų tinkamai informuotas dėl įvaikinimo ir dėl savo sutikimo būti įvaikintam (kai toks sutikimas reikalingus) pasekmių. Teismai vaiko brandumą nustato įrodymais, numatytais CPK. Dešimties metų amžiaus vaikas jau turi savo nuomonę, gali raikšti norus, todėl, aatsižvelgdamas į įvaikinamojo interesus, CK nustato, jog jeigu yra įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas, kuris duodamas teismui ir be kurio įvaikinimas negalimas.

Kalbant apie sąlygas, kurios yra svarbios tarptautiniam įvaikinimui, paminėtinas reikalavimas, jog jeigu vaiką įvaikina vienas iš sutuoktinių, yra būtinas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas įvaikinti.

Vaiko globos ir rūpybos institucijos išvados, kad įvaikinimas yra vaiko interesais, o įvaikintojas įvykdė visus reikalavimus ir ištirtos visos aplinkybės, kad jis galėtų tapti įtėviu. Kompetentingos valstybės institucijos turi nustatyti, kad įtėviai yra tinkamai pasirengė auklėti vaiką, taip pat jos turi pasirūpinti, kad būsimiesiems įtėviams, jai yra poreikis, būtų suteikta tteisinė konsultacija.

Šis reikalavimas CK suformuluotas kaip pasirengimo įvaikinti patikrinimas. Jo turinį sudaro: nustatymas, ar nėra įstatymuose numatytų kliūčių įvaikinti; įtėvių būdo, gyvenimo sąlygų ištyrimas; informacijos apie būsimųjų įtėvių sveikatos būklę, surinkimas ir išvados, ar tie asmenys yra pasirengę įvaikinti, pateikimas. Visus šiuos faktus išsiaiškina valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai.

Turi būti deramai išnagrinėtas klausimas, ar galima vaiką įkurdinti gimtinėje, ir tik po to nuspręsta, kad tarptautinis įvaikinimas labiausiai atitinka vaiko interesus. Pirmąją sąlygą lemia principas, kad užsieniečiai negali įsivaikinti vaiko, jei jį nori įsivaikinti Lietuvos pilietis. Šio principo įgyvendinimas vyksta remiantis įvaikinimo apskaita.

CK jau nustato, kad įvaikinimas užsieniečiams tampa galimas, jei per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nėra Lietuvos Respublikos piliečių prašymų įvaikinti ar globoti vaiką.

Įvaikinimu sukuriami tokie pat įtėvio ir įvaikio teisiniai santykiai, kokie yra tėvų ir vaikų, įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims suteikiamos asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę. Kartu pasibaigia biologinių tėvų bei jų giminaičių ir įvaikinto vaiko tarpusavio teisės ir pareigos.

Įvaikinimas gali būti nacionalinis, vykstantis šalies viduje, ir tarpvalstybinis (tarptautinis), jeigu vaiką įvaikina nuolat užsienio valstybėje gyvenantis ir vaiką perkeliantis gyventi į šią šalį asmuo.

Įvaikinti galima nepilnamečius vaikus (ne jaunesnius kaip 3 mėnesių), kurių abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra nežinomi, mirę, teismo paskelbti mirusiais, pripažinti neveiksniais arba jiems neterminuotai apribota tėvų valdžia.

Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlieka įvaikinamųjų ir įvaikintojų apskaitą, sudaro jų sąrašus, tikrina įvaikintojų pasirengimą įvaikinti, atstovauja valstybei visose įvaikinimo procedūrose.

Būtinos įvaikinimo sąlygos: būsimųjų įtėvių noras įvaikinti konkretų vaiką (prašymas įvaikinti gyvenamosios vietos vaiko teisių apsaugos tarnybai), vaiko biologinių tėvų ar globėjų, rūpintojų sutikimas įvaikinti, vaiko, vyresnio kaip 10 metų, rašytinis sutikimas būti įvaikintam. Šiuos sutikimus tvirtina teismas.

Įvaikinimo tarnyba patikrina būsimų įtėvių pasirengimą įvaikinti (surenka informaciją apie jų gyvenimo sąlygas, būdą, sveikatos būklę). Įvaikinimo tarnybai nusprendus, kad įvaikinimas atitinka vaiko interesus, būsimieji įtėviai teikia prašymą teismui dėl vaiko įvaikinimo.

Teismas valstybinės įvaikinimo institucijos prašymu arba savo iniciatyva iki įvaikinimo gali nustatyti 6-12 mėnesių bandomąjį laikotarpį ir perkelti vaiką gyventi, auklėti ir išlaikyti į būsimųjų įtėvių šeimą.

Teisme įvaikinimo prašymas nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Lietuvos Respublikos piliečių prašymus nagrinėja apylinkės teismai, užsienio valstybių piliečių - Vilniaus apygardos teismas. Įvaikinimo bylą teismas nagrinėja uždarame teismo posėdyje.

Kiekvienam iš mūsų bus pravartu susipažinti su sąlygomis, kurios būtinos, norint įsivaikinti Lietuvoje:

1. Įvaikinimo sąlygų išsiaiškinimas.
2. Dokumentų pateikimas:
   • sutuoktinio rašytinį sutikimą, kai vaiką įvaikina vienas iš sutuoktinių. Kito sutuoktinio sutikimo įvaikinti nereikalaujama, jeigu teismas yra priėmęs sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium arba sutuoktinis paskelbtas nežinia kur esantis ar pripažintas neveiksniu.

   VTAS, gavęs aukščiau išvardytus dokumentus, kreipsis į Informatikos ir ryšių departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos dėl pažymos apie Jūsų ir kitų kartu gyvenančių asmenų teistumą. Taip pat jis organizuos mokymus, kuriuos turi išklausyti būsimieji įtėviai.

3. Pasirengimo įvaikinti patikrinimas.

   VTAS, gavęs ir peržiūrėjęs pateiktus dokumentus, organizuos Jūsų pasirengimo įvaikinti patikrinimą, kurio metu sieks išsiaiškinti, ar Jūs pasirengę tapti įtėviais, galinčiais suteikti įvaikintam vaikui saugią aplinką ir užtikrinti jam visavertį vystymąsi.

4. Įtraukimas į norinčiųjų įvaikinti apskaitą.
5. Vaiko pasiūlymas.

   Atsižvelgdama į Jūsų prašyme nurodytus pageidavimus, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba per Jūsų gyvenamosios vietos VTAS pasiūlo Jums galimą įvaikinti vaiką ar vaikus. Jums pateikiami duomenys apie vaiko gimimo datą ir vietą, dabartinę vaiko gyvenamąją vietą, jo tėvus bei artimus giminaičius, sveikatą, vystymąsi.

6. Pareiškimo įvaikinti teismui padavimas.

   Nusprendę įvaikinti pasiūlytą vaiką, Jūs kreipiatės į savo arba įvaikinamo vaiko gyvenamosios vietos apylinkės teismą su pareiškimu leisti Jums įvaikinti vaiką ir pateikiate teismui reikiamus dokumentus.

LIETUVOJE įvaikintojais gali būti abiejų lyčių 18-50 metų asmenys, tinkamai pasirengę įvaikinti (įvaikinimas). Įvaikintojo ir įvaikinamojo amžiaus skirtumas turi būti ne mažesnis kaip 18 metų. Atsižvelgiant į konkrečią situaciją ir vaiko interesus, gali būti taikomos išimtys įvaikintojų amžiaus apribojimams.

Jei tą patį vaiką nori įvaikinti keli įvaikintojai, pirmenybė, atsižvelgiant į vaiko interesus, teikiama giminaičiams, sutuoktiniams, asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu, Lietuvos Respublikos piliečiams, asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius, asmenims, kurių šeimoje auklėjamas ir išlaikomas norimas įvaikinti vaikas.

Įvaikintojais negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais, ribotai veiksniais, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai ar rūpintojai, jei globa ar rūpyba panaikinta dėl jų kaltės.

Užsienio valstybės piliečiai ar asmenys be pilietybės, išskyrus tuos, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, paduodami pareiškimą įvaikinti, pateikia savo valstybės įstatymų nustatyta tvarka įformintus dokumentus, duomenis, kad užsienio valstybė pripažins konkretaus vaiko įvaikinimą, kad vaikui yra išduotas ar bus išduotas oficialus leidimas atvykti į tą valstybę ir nuolat joje gyventi. Prie šių dokumentų turi būti pridėti jų vertimai į lietuvių kalbą, patvirtinti įstatymų nustatyta tvarka.

tags: #ivaikintojas #gali #buti