Juozo Apučio kūryba - tai savitas pasaulis, kuriame susipina realybė ir sapnai, kasdienybė ir amžinybė. Jo novelėse dažnai skamba klausimai apie žmogaus vietą pasaulyje, jo būtį ir prasmę. Šiame straipsnyje panagrinėsime vienišos sodybos motyvą ir šventes Apučio kūryboje, remdamiesi įvairių jo novelių fragmentais.
Apučio kūryboje dažnai pasitaiko veikėjų klausimai, kurie atspindi egzistencinius apmąstymus ir ieškojimus:
- Jauna mergaitė: „Dieve, ar pakeičiau, ar atlaikyčiau, kas susikrauna ant mano galvos per mėnesius ir metus, jei ne mūsų šventės?“
- Pakeleivė mergaitė: „Ką dirbat, kas toks esat?“
- Vinculis: „O ką tokio sapnuoji? Senų laikų bernus?“
- Mergaitė melsvu chalatu: „Ar tamstai ko nors reikėjo?“
- Keleivis: „Turbūt iki galo važiuojat?“
- Gerda: „Tai kaip tu išsilaikei gyvas?“
- Benas: „Sunkus jūsų darbas. Kaip ir ištveriate?“
Šie klausimai atskleidžia veikėjų susirūpinimą savo likimu, tapatybe ir gyvenimo sunkumais. Jie ieško atsakymų, bandydami suprasti save ir pasaulį aplinkui.
Mokytojas novelėje „Įveikti save“ sako: „Iš novelių, Liudvikai, čia išpešiojai visokių klausimų. Šiandieninė mano būsena dažnu atveju visiškai kitokia negu novelių herojų, kitokios ir jų klausimų aplinkybės, todėl „įsijausti“, su tais pačiais klausimais įsismelkti į save nėra lengva: vis dėlto herojai - tai ne autorius, nors kartais jie ir būtų kuo nors panašūs. Herojų lengviau prašnekinti kokiai nors išpažinčiai, nukelti į nekasdienišką padėtį - literatūroje galima ir reikia „meluoti“.“ Šie žodžiai atskleidžia, kad autorius ir jo herojai nėra tapatūs, nors ir gali turėti panašumų. Literatūra leidžia išreikšti tai, kasdienybėje galbūt liktų nutylėta.
Apučio kūryboje šventės įgauna ypatingą reikšmę. Jos tampa lyg atsvara kasdienybės sunkumams, galimybė patirti dievišką, žmogišką ryšį.
Apie savo vaikystės šventes Aputis rašo:„Dėl grynai buitinių priežasčių, o ypač dėl minusinių prigimties savybių daug švenčių neturėjau, jeigu jų ir būta, tai ne visos įstrigo atmintin kaip šventės. Atsigręžęs dabar matau, kad bene didžiausia vaikystės šventė buvo 1948 metais.“ Jam įsimintiniausia šventė buvo, kai jis pagaliau galėjo pradėti lankyti progimnaziją. Kita šventė - kai su bendraklasiu nutarė šokti per klasę. Tačiau gražiausia iš visų - Velykų diena.
Velykų diena Apučio kūryboje aprašoma kaip ypatinga, dieviška šventė, kurioje visos smulkmenos įgauna šventumo, amžinybės atspalvį. Tai laikas, kai šeima susirenka prie bendro stalo, o gamta bunda iš žiemos miego.
Aputis prisimena: „Traška ledukas po kojomis, šmirkšteli per blauzdą iš po padų ištryškęs šalčiu nutvilkantis vanduo, o paskiau tas „Aleliuja“ bažnyčioje (jos chore giedojo ir gražiabalsė mano pusseserė Julija), ta procesija šventoriuje, tas grįžimas namo, prieš tai susitikus ir pakštelėjus į ranką tetai ir dėdei, jų paglostytam, tas ėjimas dabar jau kitais takais, kai upeliukai po nakties šaltelio, saulei pašildžius, jau atsigavę, gargaliuoja, karklų kačiukai pasišiaušę, atgiję nuo sklindančios šilumos, o tenai, namie, mama jau baigia dengti stalą, kvepiantį lauke išdžiovinta staltiese; sugrįžę bučiuojame ją ir jau uodžiame iš krosnies traukiamus skanėstus.“
Studijų metais, netekęs tėvų, Aputis išgyveno dar vieną jam pamokomą šventę. Kelionė su būsima žmona Virginija Niparaite į jos namus tapo jam dideliu išbandymu. Jis jautė baimę, nepasitikėjimą, savęs peikimą. Tačiau Virginijos ramybė ir nuoširdumas padėjo jam įveikti nerimą.
Aputis rašo: „kadangi savo namų, galima sakyti, nebeturėjau, tai dabar ėjau tikriausiai į naujuosius, ta juodaplaukė mergaitė su ilga stora kasa per nugarą vedėsi į savo. Kaip aš pasirodysiu? Iš mažens, iš prigimties, o antra vertus, ir dėl visą laiką gana skurdaus, vargano gyvenimo mane persekioja gal baimės, gal nepasitikėjimo, gal savęs peikimo jausmas.“
Aputis pabrėžia moterų svarbą vyrų gyvenime. Jis teigia, kad moterys suteikia stiprybės, pastovumo ir padeda pakilti į viršūnes.
Kaip moteriškai siekti savo pokyčių
Aputis prisimena laiką, kai buvo smarkiai įsitraukęs į Broniaus Radzevičiaus kūrybą. Jį su Radzevičiumi jungė vargo, našlaitystės jausmas. Aputis jautė būtinybę panirti į to stipresnio žmogaus kūrybą, bandyti susigaudyti nepasitikėjimo ir tikėjimo dykvietėje.
Literatūrinės šventės Apučio gyvenime buvo susijusios su artimų žmonių būriu, su kuriais jis galėjo bendrauti, dalintis mintimis ir idėjomis. Tai laikas, kai sueidavo nemažas pulkelis, rodos, artimų, iš kelių žodžių vienas kitą suprantančių žmonių.
Aputis mini bičiulystę su Jonu Juškaičiu, Sauliumi Šalteniu, Sigitu Geda, Aušra Sluckaite ir kitais. Jauku būdavo sugužėti į jos mažą kambarėlį dabartinėje Dominikonų gatvelėje ir garsiai skaityti H. Nagio „Mėlyną sniegą“…
Taigi, Juozo Apučio kūryboje šventės tampa lyg šviesos spindulys tamsiame kasdienybės tunelyje. Jos suteikia stiprybės, vilties ir padeda išsaugoti žmogiškumą. Vienišos sodybos motyvas, dažnai pasitaikantis Apučio novelėse, atspindi žmogaus vienatvę, jo ieškojimus ir bandymus suprasti savo vietą pasaulyje.
Lietuvos administracinis suskirstymas
Aputis dažnai sapnuodavo murzinus ir didelius sūkuringus vandenis, į kuriuos puldavo iš aukštai. Jam reikėjo iš tų vandenų išsikapstyti. Ateina laikas, ir atsiranda tam tikrų aplinkybių, kad vienas pats sau nori pasiaiškinti, kas toks esi iš tikrųjų, ko gyvenime siekei, ko reikėjo.
Aputis rašo: „Nežinau, ar dėl to turi būti linksma, ar liūdna, bet negalėčiau kategoriškai pasakyti, kad begyvendamas ko nepalaužiamai sąmoningai siekiau, gana dažnai lydėdavo atsitiktinumu šešėliai, ir nepasakytum, kad jie su laiku nepasidarydavo savi artimi lyg ir tavo prisivilioti.“
Jam visada norėjosi mokytis, turėti trobelę prie ežero ar upės, ką nors daryti iš medžio. Tačiau net ir pasiekęs savo tikslus, Aputis jautė, kad tai dar ne viskas, ką jis turėtų padaryti.
Aputis rašo: „Kiekvieną rytą, ypač kai būni kaime, anksti atsikėlus kažkas vis kutena paširdžius, norisi darbo, bet kad nežinai, ko stvertis…“
Jam sunkiausi laikai buvo maždaug 1972-1977-ieji metai, kai beveik nieko nespausdino nei laikraščiai, nei žurnalai. Ilgą laiką šalia šnopavo dar vienas iš minėtųjų šešėlių - jau tikro persekiojimo.