Jono Rimanto Glemžos indėlis į nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą ir tvarkymą Lietuvoje

Kupiškėnus pasiekė džiugi žinia, kad minint Tarptautinę paminklų ir paminklinių vietų apsaugos dieną, kuri yra balandžio 18-oji, Vilniaus kupiškėnų klubo narys prof. dr. Jonas Rimantas Glemža apdovanotas už nuopelnus kultūros paveldo apsaugos srityje.

Remiantis Kultūros paveldo departamento informacija, garbiajam kupiškėnui J. R. Glemžai įteiktas Padėkos ženklas. Taip pat Kultūros paveldo departamento Padėko ženklu apdovanota architektė, architektūrologė dr.

Medininkų pilis, kurios donžono atstatymo projektas įgyvendintas dalyvaujant J. R. Glemžai

Prof. dr. Jonas Rimantas Glemža kilęs iš garsios Glemžų giminės. Jo tėvas Jonas Glemža, gimęs Kupiškyje, buvo mokytojas, spaustuvininkas, visuomenės veikėjas. Kraštotyrininkės Stefanija, Mikalina ir Elvyra Glemžaitės - J. R. Glémža Jonas Rimantas gimė 1935 m. kovo 20 d. Kaune.

„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ pateiktais duomenimis, J. R. Glemža 1959 metais baigė Kauno politechnikos institutą.

Svarbu pažymėti, kad J. R. Glemža daugiau kaip 61 metus dirbo paveldosaugos srityje. Iš jų 22 metai paskirti paveldosaugos studijų sistemos Vilniuje kūrimui. Jo veikla yra svarus indėlis rengiant paveldosaugos specialistus.

Darbo patirtis ir veikla:

• 1958-1963 metais dirbo Architektūros paminklų apsaugos inspekcijoje (inspektorius, viršininkas).
• 1963-1986 metais - Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje: 1963-1979 m. Muziejų ir kultūros paveldo apsaugos valdybos viršininkas, 1979-1986 metais kultūros ministro pavaduotojas.
• 1986-1994 metais Paminklų restauravimo instituto (iki 1992 m.) vyriausiasis architektas.
• 1994-1996 metais Paminklotvarkos (vėliau ir Kultūros vertybių apsaugos) departamento direktorius, 1995-1996 metais ir Kultūros ministerijos sekretorius.
• Nuo 1972 metų dėstė Vilniaus dailės akademijoje (iki 1990 LSSR dailės institutas), 1999-2003 metais Paminklotvarkos katedros vedėjas, profesorius (2003).

Svarbiausi J. R. Glemžos įgyvendinti projektai:

• Medininkų pilies donžono atstatymas (su architekte M. Mikulionyte, konstruktoriumi J. Mendelevičiumi, 1994-2000).
• Lietuvos teritorijos, Vilniaus bendrojo plano (abu 1999; kultūros paveldo dalis) vienas autorių.

J. R. Glemžai 2005 metais įteiktas Lietuvos architektų sąjungos Garbės ženklas, o 2010 metais už nuopelnus Lietuvos architektūros menui - Architektūros riterio ordinas. 2019 metais paveldosaugininkas apdovanotas Šv.

J. R. Glemža taip pat aktyviai dalyvavo tarptautinėje veikloje:

• 1981-90 Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos (ICOMOS) viceprezidentas.
• 2000-02 Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas.

Bibliografija:

• Parašė knygas Lietuvos architektūros paminklai: Apsauga ir restauracija.
• Architektūros paminklai TSRS miestų struktūroje (su kitais, abi 1978, rusų kalba).
• Vadovėlį Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas (2002).

Kultūros paveldo apsaugos ištakos Lietuvoje

Paminklosaugos ištakos siejamos su E. Tiškevičiaus 1855 įsteigtos Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos veikla ir šios komisijos įsteigtu Vilniaus senienų muziejumi. Jo vedėjas F. Pokrovskis paskelbė pirmuosius Vilniaus (1893), Gardino (1895) ir Kauno (1899) gubernijų archeologijos paminklų žemėlapius. 19 a. imta domėtis dailės paminklais, 20 a. pradžioje pradėta rūpintis architektūros paminklais (architektūros paveldas): 1902-12 restauruotos Vilniaus Šv. Onos, Šv. Mykolo bažnyčios, 1905 šiek tiek konservuoti Trakų salos pilies priešpilio bokštai.

Trakų salos pilis

Paminklosauga t. p. rūpinosi Vilniaus mokslo bičiulių draugija ir Lietuvių dailės draugija (abi įkurtos 1907). Sisteminga kultūros paminklų apsauga pradėta 1919, kai Lietuvos vyriausybė priėmė Valstybės archeologijos komisijos įstatymą.

Archeologijos, architektūros ir dailės paminklų apsauga bei tyrimu ėmė rūpintis Valstybės archeologijos komisija (įsteigta 1919 prie Švietimo ministerijos), jai vadovavo T. Daugirdas, E. Volteris, A. Janulaitis. Komisija organizavo Pažaislio ir Zapyškio bažnyčių konservavimo darbus, organizavo ekspedicijas.

1926 prie Švietimo ministerijos ėmė veikti Senovės paminklų apsaugos referentūra, 1936 paminklosauga perduota Vytauto Didžiojo kultūros muziejui (registravo daugiausia archeologijos ir architektūros paminklus), kuriame buvo įsteigta Lietuvos paminklų konservatoriaus pareigybė ir skyrius. Dailės paminklais rūpinosi M. K. Čiurlionio galerija, Vytauto Didžiojo kultūros, kraštotyros muziejai.

Vadinamoji Liaudies vyriausybė 1940 07 20 priėmė Kultūros paminklų apsaugos įstatymą. Prie Švietimo liaudies komisariato buvo įkurta Kultūros paminklų apsaugos įstaiga, ji inventorizavo daug kultūros vertybių nacionalizuotuose dvaruose ir perdavė jas muziejams (tai sustabdė jų išvežimą į SSRS muziejus ar užsienį). Šiuo laikotarpiu labiausiai nukentėjo žydų kultūros paveldas.

Nacių okupacijos metais buvo uždarytas Š. Anskio istorijos-etnografijos muziejus, konfiskuotas Žydų istorijos ir etnografijos draugijos turtas, naikintos knygos, žurnalai, laikraščiai. Kolektyvizacijos laikotarpiu padaryta daug žalos kaimo kultūros paveldui: sunaikinti ištisi kaimai ir jų kapinaitės, nugriauta daug sakralinių statinių, išardyti dvarai, iš jų išgrobtos kultūros ir meno vertybės, sunaikinti dvarų parkai ir tvenkiniai, nugriauta daugybė pakelės kryžių ir koplystulpių.

Uždarytose bažnyčiose steigti muziejai, rengti koncertai, įrengti sandėliai (Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčia). Uždaryti ir nuniokoti vienuolynai.

1950 Kaune susprogdinta Laisvės statula, Nežinomojo kareivio kapas ir daug kitų skulptūrų Karo muziejaus kiemelyje, Vilniuje nuo Arkikatedros bazilikos stogo nugriautos šventųjų skulptūros. 6 dešimtmečio pradžioje sunaikintos senosios Kauno kapinės ir jame buvęs paminklas Žuvusiems už Tėvynę, nugriauti beveik visi istorijos paminklai (daugiausia susiję su Lietuvos nepriklausomybe).

Vilniuje susprogdintas Trijų kryžių paminklas, sunaikinta žydų kapinių, tarp jų - Vilniaus senosios (prie dabartinių Sporto rūmų), buvusios Olandų gatvėje (teritorija užstatyta gyvenamaisiais ir ritualinių paslaugų pastatais, antkapiniai paminklai panaudoti Tauro kalno laiptams įrengti). 1955-57 nugriauta per karą nukentėjusi Vilniaus Didžioji sinagoga (jos vietoje pastatytas vaikų darželis).

Po karo istorijos ir archeologijos paminklų apsauga formaliai rūpinosi Kultūros ir švietimo įstaigų komitetas, dailės paminklų - Meno reikalų valdyba. Nuo 1953 kultūros paminklų apsauga perduota Kultūros ministerijai. Architektūros paminklų apsaugą 1949-56 vykdė Architektūros reikalų valdyba, nuo 1956 - Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto Architektūros paminklų apsaugos inspekcija.

1958-72 sudarytas respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos, archeologijos, architektūros ir dailės paminklų sąrašas (1973 išleistas Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas). 1967 priimtas antrasis, 1977 - trečiasis LSSR kultūros paminklų apsaugos įstatymas. 1967 įstatymu iš esmės buvo sukurta paminklų apsaugos ir tvarkymo valstybinė sistema, kuri veikė iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

1967 įkurta Mokslinė metodinė paminklų apsaugos taryba organizavo paminklų apskaitą, juos inventorizavo, metodiškai vadovavo paminklų apsaugos darbams. Rajonuose ir miestuose paminklosauga rūpinosi vykdomųjų komitetų kultūros skyriai (Vilniuje - valdyba), rajonuose nuo 1975 dirbo vyriausieji paminklų apsaugos metodininkai, turintys valstybės inspektoriaus teises.

Prie Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos vykdomųjų komitetų 1966-70 įkurtos paminklų apsaugos inspekcijos, Kauno istorijos ir Šiaulių Aušros muziejuose, Klaipėdos paveikslų galerijoje veikė paminklų apsaugos metodiniai centrai. Pradėta intensyviau tvarkyti paminklus - juos konservuoti, restauruoti, regeneruoti, rekonstruoti.

1950 įsteigta pirmoji Lietuvoje speciali paminklų restauravimo organizacija - Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė. 1975 ji pertvarkyta į Respublikinį kultūros paminklų restauravimo trestą; jam priklausė Paminklų konservavimo institutas (įkurtas 1969 Vilniuje, skyriai Kaune ir Klaipėdoje), 5 zoninės restauravimo dirbtuvės (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Trakuose ir Biržuose), Meno kūrinių restauravimo aikštelė (įkurta 1975 Vilniuje).

Vieni reikšmingiausių paminklotvarkos darbų buvo urbanistikos paminklų - Lietuvos senamiesčių -rekonstrukcija ir regeneracija.

Nepriklausomos Lietuvos paveldosaugos sistema

1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pertvarkyta ir paminklosaugos sistema. 1990 įkurtas Paminklotvarkos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (vėliau - Paminklotvarkos departamentas prie Statybos ir urbanistikos ministerijos; pirmasis direktorius V. Zubovas), kuris rengė ir įgyvendino valstybės strategiją dėl istorijos ir kultūros paminklų apskaitos, apsaugos, mokslinių tyrimų ir restauravimo.

1990 Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Kultūros paveldo inspekcijos laikinąjį įstatymą ir įkūrė Kultūros paveldo inspekciją. Įkūrus šias įstaigas kultūros vertybių apsaugos vykdymas buvo atskirtas nuo jos kontrolės. 1991 paveldotvarkos darbams organizuoti įkurta valstybės įmonė Lietuvos paminklai, skiriamos valstybės biudžeto lėšos kultūros paveldui tvarkyti.

1991 įkurtas Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (dabar Kultūros paveldo centras) vykdė istorijos ir kultūros vertybių paiešką ir apskaitą, atliko materialiojo kultūros paveldo mokslinius tyrimus. Miestų ir rajonų savivaldybėse įkurti paveldosaugos padaliniai.

Remiantis Vakarų Europos šalių (daugiausia Švedijos ir Prancūzijos) patirtimi 1994 priimtas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (veikė 1995-2005), jis pakeitė iki tol galiojusią paminklosaugos sistemą. Pagal šį įstatymą kultūros vertybių apsaugos politikos formavimas ir šios politikos įgyvendinimo kontrolė buvo patikėta 1995 įsteigtai Valstybinei paminklosaugos komisijai, kultūros vertybių apsaugos valstybinio valdymo funkcija (vykdyti nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos valstybinę politiką ir rengti jos strategijos metmenis) perduota Kultūros vertybių apsaugos departamentui (dabar Kultūros paveldo departamentas).

1996 priimtas Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, 2000 - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymas. 2005 pradėjo veikti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymai (priimti 2004).

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (2004) atsirado kultūros paveldo sutvarkymo ir įveiklinimo naujos galimybės. ES struktūrinių fondų, Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinio mechanizmo programos, t. p. Lietuvos valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis sutvarkyti reikšmingiausi kultūros paminklai:

tags: #j #glemza #nekilnojamo #kulturos #paveldo #apsauga