Kalbininkas Jonas Jablonskis istoriko Eligijaus Railos laikomas vienu pagrindinių šiuolaikinės lietuvybės ideologijos kūrėjų ir moderniojo lietuviškumo stulpų, šalia Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos. Šis aspektas bendrinės kalbos puoselėtojo gyvenimo ir veiklos tyrinėjimuose yra aptariamas prabėgomis.
Šiame straipsnyje siekiama atskleisti J. Jablonskio mintis ir įžvalgas apie lietuvių kalbą, remiantis jo paties žodžiais ir amžininkų prisiminimais.
Jonas Jablonskis
J. Jablonskio Tapimas Litvomanu
J. J. Jablonskis taip aprašė savo tapimą aktyviu litvomanu: apie daktarą J. Basanavičių ir jo darbus buvo girdėjęs, bet galutinai apsisprendė dėl J. Šliūpo įtakos Maskvos universitete ir pažinties su gautais „Aušros“ numeriais. Ir padėkojo už tai V. Kudirkos ir kelių „atbudėlių“ vardu.
Tačiau „Aušros“ redakcija 1884 m. ketvirtojo numerio atsakuose pranešė, jog J. Basanavičiaus adreso atsiųsti negalinti (p. 151). Pats būsimasis kalbininkas žinutėse rašė, kad lietuvius norįs surusinti F. Muraška lai prasmenga (1884, Nr. 4, p. 149), o korespondencijoje apie Suvalkus pažymi, kad dėl spaudos draudimo lietuviai aplenkėja, bet kalti ir patys melsdamiesi už carą lenkiškai (1885, Nr. 2-3, p. 62).
J. Jablonskis Apie Politiką ir Visuomenę
J. Jablonskio santykiui su politika aspektu įdomūs prezidento A. Smetonos prisiminimai:
„Dažnas pasako, kad Jablonskis buvęs tik kalbininkas, kad jam nerūpėjusi nei politika, nei visuomenės gyvenimas. Netiesa. Jam rūpėdavo visa, kas liesdavo lietuvių likimą, labiausia, žinoma, jų kalba ir jų raštas. Kur jam tekdavo gyventi, ten jis rašydavosi visosin lietuvių draugijosin ir imdavosi jų dedamas jam pareigas; kur tik skelbdavo kas viešam reikalui aukas, jis dėdavosi savo skatiku, niekur neatsilikdamas nuo kitų. Žinoma, jo pažiūra buvo visur kritinga, nes juk buvo didelės logikos žmogus, daug matęs ir galvojęs. Nors tautininkas, bet jokion partijon, rodos, nebuvo įsirašęs. Kiekvienoje partijoje rasdavo šiek tiek gero, bet nė vienoje nematydavo nuosakaus rimtumo. Vertindavo daugiau žmones, o ne partijų programas. Jablonskis buvo realus idealistas, entuziastas, bet neturėjo išdirbtos sistemos gyventi. Visur matydavo netvarkos spragų, tik jų nepamatė savo gyvenime: dirbdavo per daug, ligi susirgdamas, rėpdavo neaprėpiamus darbus, nevertindavo savo sveikatos.“
Povilo Matulionio prisiminimuose, skelbtuose 1921 m., rašyta, kad sueigose paklausęs kitų, pasakodavo savas mintis apie žemės nusavinimą, kapitalų suradimą ir kita, o susirinkusieji klausydavosi ne to, ką pasakydavo, o kaip pasireikšdavo… Būta atsargaus.
Kostas Stiklius rašė, kad 1905 m. pradžioje „Vilniaus žinių“ redakcijoje bendradarbiams barantis ir ginčijantis, J. Martynas Yčas prisiminė, kad lankantis Linkuvoje pas daktarą A. Sketerį prie stalo susirinkę svečiai aštriai ir smarkiai ginčijosi. J. Jablonskis ir šeimininkas laikėsi neutraliai, nebuvo galima nuspėti, kuriai pusei simpatizuoja. Tik popiet bevaikščiojant griežtu ir šaltu tonu, atvėsinusiu M. Yčą, paaiškino: „Jūs esat visi jauni ir karšti žmonės.“
1912 m. lapkričio 17 d. laiške iš Gardino sūnui Konstantinui, studijavusiam Maskvoje, sielojosi dėl „Ateities“ ir „Aušrinės“ šalininkų nesutarimų: „Kad tuodu jaunimo būreliu tiek nesipeštų, man būtų pačiam malonu.“
J. Jablonskio Veikla Mintaujoje
1889 m. sausį jis atvyko mokytojauti į Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnaziją, o kitąmet Petras Avižonis čia įsteigė slaptą lietuvių mokinių Kūdikio draugiją, globojamą naujo mokytojo, stebinusio gimnazistus, kad namie ar gatvėje su žmona kalbasi lietuviškai. Draugijos nariai nagrinėjo Lietuvos istoriją, stengėsi pramokti taisyklingai lietuviškai kalbėti ir rašyti, ugdyti Tėvynės meilę ir tautinę sąmonę, pasižadėdavo po mokslų grįžti į Lietuvą, platino draudžiamus lietuviškus raštus.
A. Smetona prisiminė didelę J. Tautų įvairovė mieste formavo pakančią tautinėms apraiškoms atmosferą, o naujiena apie čia paskirtą mokytoją, kurio noras būti lietuviu ir viešai tai reikšti nekėlė aplinkinių nuostabos, gimnaziją darė patrauklią tautiečiams. 1890 m. rugpjūčio 1 d. joje mokėsi 406 gimnazistai, iš kurių 134 lietuviai (28 %), tiek pat vokiečių, 73 lenkai, 10 latvių. Po metų, sumažėjus vokiečių skaičiui, iš 379 besimokančių 149, arba trečdalis, buvo lietuviai.
Pats J. Jablonskis laiške „Varpui“ rašė, kad mieste gyvena apie 1 500 lietuvių, daug viešbučių iškabų turi iškraipytus lietuviškus įrašus, o geriausios virėjos - mūsų tautietės, daug jų ir tarp tarnaičių.
J. Jablonskis Vilniuje
Kalbininkas su šeima 1904 m. pabaigoje apsigyveno Vilniuje, Kalvarijų g. 20. Istorinėje sostinėje praleido beveik dvejus metus iki išvyko dirbti į Panevėžio mokytojų seminariją 1906 m.
Kaip nustatė istorikas Rimantas Miknys, J. Jablonskis apie 1904 m. įstojo į Lietuvos demokratų partiją (LDP). 1905 m. vasarą kartu su Juozu Gabriu, A. Smetona ir P. Nuo 1906 m. pradžios „Lietuvos ūkininko“ redaktoriumi būnant A. Smetonai, jam padėti LDP Vilniaus kuopa paskyrė J. Jablonskį. Atsiminimuose A. Smetona rašė, kad jis suredagavo pirmuosius numerius.
Kaip partijos atstovas jis dalyvavo pasitarimuose dėl Organizacinio komiteto sudarymo Didžiajam Vilniaus seimui sušaukti ir jo posėdžiuose. Tuo laikotarpiu, kaip autobiografijoje teigė Mykolas Romeris, kartu su P. Višinskiu ir A. Smetona su juo ir kitais krajovcais (kraštiečiais) derėjosi dėl demokratų bendradarbiavimo būsimame leidinyje „Gazeta Wileńska“.
J. Jablonskis 1904 m. lapkričio 16 d. laiške Jurgiui Šauliui pranešė, kad jis, P. Višinskis ir Jonas Kriaučiūnas sudaro „Vilniaus žinių“ dienraščio redakcijos komitetą, skelbs tik komiteto nuomone spausdintinus dalykus, nes yra atsakingas visuomenei. Kalbininkas dėstė, kad reikėtų rašyti drąsiai, tiesiai, tačiau ne viską leis carinė cenzūra ir teks taikytis su tokia realybe.
Lapkričio 1 d. J. Šlapeliui parašė, kad rūpinsis tautinės inteligentijos sutelkimu, vengs kivirčų, tarnaus visuomenei, dirbsią rimtai, rašys aiškiai ir suprantamai. Jo prioritetu buvo legali kultūrinė veikla, tačiau ir pats kitus ragino naudotis esamomis galimybėmis. Taip remdamasis Rusijos imperijos švietimo ministro 1905 m. vasario 28 d. patvirtintomis „Taisyklėmis apie žmonių knygynus prie žemesniųjų mokymo įstaigų“ įrodinėjo, jog pradžios mokyklų bibliotekėlėse bus galima laikyti visus leidinius, neįtrauktus į Vidaus reikalų ministerijos draudžiamų leidinių viešuosiuose knygynuose sąrašą.
Kazys Grinius yra rašęs, kad demokratų lyderis P. Višinskis „Vilniaus žinių“ redakciją apleido dėl asmeninių ir programinių nesutikimų. Straipsnyje dešimtųjų mirties metinių proga jis pažymėjo P. Višinskį buvus šviesaus proto, gero noro tarnauti darbo žmonėms, tvirtos valios ir darbštumo, tikrą Vinco Kudirkos darbų tęsėją. Pasitraukęs iš dienraščio, ėmėsi „Šviesos“ leidyklos darbų. Kol triūsė, ėjosi gerai, palikus leidyklą, ši ėmė merdėti.
Pats P. Višinskis 1905 m. sausio 11 d. laiške iš Šilo Pavėžupio Gabrielę Petkevičaitę informavo, jog pasitraukė to mėnesio 2 d., o paprašytas P. Vileišio likti bendradarbiu atsakė: „[…] jeigu tas laikraštis eis taip, kaip prie manęs mėgino eiti, tai aš ne tik neprijausiu, bet kiek įmanydamas kovosiu.“
Ir J. Jablonskis 1905 m. Viena iš tautinių demokratų ištakų buvo 1902-1905 m. Lietuvių demokratų partijoje susiformavusi šalia radikaliųjų (jaunųjų) nuosaikiųjų (senųjų) grupė. Joje telkėsi J. Bagdonas, A. Smetona, J. Jablonskis, Pranas Mašiotas, Povilas Gaidelionis, K. Žalys, S. Goesas, V. Putvinskis, J. Sabas ir kiti. Ji galutinai kristalizavosi per 1905 m. vasarą ir rudenį.
Metų pradžioje nesutariančios pusės įkūrė ir atskiras bendroves knygoms leisti. A. Smetona tai aiškino, jog viena grupė daugiau domėjosi „politikos propaganda miniose“, antrajai rūpėjo „gilesnis kultūros darbas“. Radikalai, bendradarbiaudami su socialdemokratais, įsteigė „Šviesos“ bendrovę su P. Višinskiu priešakyje, nuosaikieji, kooperuodamiesi su tautiniais liberalais, „Aušros“ bendrovę, vadovaujamą A. Smetonos ir J. Jablonskio. Aleksandras Merkelis kalbininko biografijoje ją pavadino „pigioms taisyklinga lietuvių kalba leisti knygelėms bendrove.“
Jų kovos objektu tapo pasirodęs „Lietuvos ūkininkas“. 1906 m. vasarą, nesutikęs keisti nuosaikios leidinio krypties, iš redaktorių pasitraukė A. Smetona, jį pakeitė J. Bagdonas, padedamas išrinkto trijų asmenų komiteto. Galutinį nuosaikiųjų pralaimėjimą nulėmė rinkimų į III dūmą kampanija, kada LDP komiteto pirmininkas ir leidinio redaktorius straipsnyje pasiūlė dėl kandidatų į dūmą tartis su dvarininkais. Viršų paėmė radikalai, įsiviešpataudami nuo 1907 m.
1920-1921 m. lietuvių kalbos kursų dėstytojų ir dalyvių vinjetė. Jonas Jablonskis - pirmoje eilėje, centre.
Bendradarbiavimas Knygų Leidyboje
1905 m. kovo 4 d. J. Jablonskis, A. Smetona ir J. Vileišis sudarė sutartį pasitikėjimo bendrovei knygoms leisti „Aušra“. Vėliau turėjo prisidėti dar penki asmenys. Pradinis įnašas - 300 rublių, antraisiais metais - 200. Už redagavimą atsakingas J. Jablonskis. Pirmoji knygelė, kaip A. Smetona parašė gegužės 24 d. laiške S. Goesui, iš lenkų kalbos J. Šaulio versta V. Krakovskio apybraiža apie Naująją Zelandiją.
Jai Peterburgo cenzūros leidimas buvo gautas kovo 1 d. Tas lietuviams tolimas kraštas domino dėl savo savivaldos ir socialinių klausimų sprendimo. Redaktorius J. Jablonskis balandžio 28 d. vertėjui pranešė, kad spausdins J. Zavadskio spaustuvėje, nes P. Vileišis atsisakė, o 17 d.
1914 m. gruodžio mėnesį įsikūrus Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, pasisakė prieš jos pavertimą partijų atstovybe, ragino išsamiau informuoti skaitytojus apie savo veiklą. Manė, kad jos valdyboje galėtų būti ir kunigų, kaip veiklusis Juozas Tumas.
J. Jablonskis rašė: „Man pačiam tenka kartais dėtis savo skatiku įvairiausiose pašalpos draugijose, bet nei karto nesu girdėjęs, kad į jų valdybas rinktų „partijų atstovus“. Ir priduria: „Jei tauta ir pavargėlius šelpdama nori dirbti partijų darbą, ją istorija turės iš gyvųjų tarpo išbraukti.“ Tačiau netenkino ir vienašališkas iškreiptas Prano Dovydaičio redaguojamos „Vilties“ informavimas apie kairiųjų pasisakymus draugijoje.
Kaip mokytojas pats turi būti kantrus ir nešališkas, jei mokinio atsakymas netinkamas, tyčiotis dėl to negalįs. Mokydamas kitų vaikus, yra daug kieno nekenčiamas, niekinamas, keikiamas. Ir laikraštyje pašaipos ir patyčios priešininkų atžvilgiu bereikalingos, todėl siūlė jam „susivaržyti savo teises“.
Pastebėtina, kad J. Jablonskis, skirtingai nuo pavarytų iš „Vilties“ A.
Dalyvavimas Vyriausiojoje Lietuvių Taryboje Rusijoje
1917 m. rugpjūčio 7 d. Rygos lietuvių partijų skyrių ir draugijų susirinkimo rezoliucija, pasiūlyta XII armijos lietuvių karininkų vykdomojo komiteto, reikalavo sudaryti „viršpartinę“ Vyriausiąją lietuvių tarybą Rusijoje.
27 d. Santaros CK Tautos tarybos klausymą svarstymą atidėjo, nors jau buvo gauta telegrama, kad K. Grinius, J. Jablonskis ir P. Mašiotas sutinka sudaryti jos branduolį. Rugsėjo 2-3 d. santariečiai nutarė, kad ją išrinkti turėtų vietinės tarybos.
To mėnesio 23 d. į Stokholmo konferenciją nuo Seimo vykdomosios komisijos išvyko M. Yčas ir J. Tumas, Tarybos organizatoriai steigiamąjį susirinkimą buvo numatę sušaukti už savaitės, tačiau atidėjo po konferencijos, kurioje turėjo paaiškėti Lietuvos Tarybos veikla ir tikslai.
J. Šliūpas dar liepos 30 d. rašė, kad lietuviams atstovaujanti institucija turėtų būti sudaryta iki Steigiamojo Rusijos susirinkimo darbo pradžios.
Rugsėjo 14 d. J. Jablonskis parengė kreipimąsi į septynias lietuviškas partijas tuometinėje Rusijoje, pabrėždamas, jog artinasi metas, kai spręsis, ar lietuvių kraštas turės gyventi laisvėje arba nelaisvėje. Partijų atstovai taryboje turėtų dirbti, būdami visiškai laisvi, atsakingi tik savo sąžinei ir ateities visuomenei. Jeigu reikės, bus kritikuojami, kad toliau neklystų, o juos siuntusios partijos neturėtų varžyti veiklos.
Toks siūlymas neriboti būsimos tarybos narių veiklos partiniais rėmais rodo demokratinius autorių įsitikinimus. Kariškių inicijuotos Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje sumanymas pakviesti į ją tris tautinio atgimimo veikėjus, tuo metu buvusius nuošaly nuo politinės veiklos, netiko krikščionims demokratams, kurie manė, kad pakaktų išrinktos Seimo vykdomosios komisijos. Ambicijas kaitino ir Lietuvių katalikų tautos sąjungos išstūmimas iš politinio lietuvių gyvenimo.
Tačiau socialdemokratų atsisakymas joje dalyvauti ir liaudininkų socialistų skilimas panaikino abejones. Kelias savaites užtrukus Rusijos lietuvių atstovams Stokholme (konferencija vyko spalio 18-20 d.), organizatoriai vis atidėliojo kvietimą. Čia visą vasarą viešėjo A.
Pagaliau lapkričio 16-19 d. Voroneže įvyko partijų atstovų pasitarimas dėl tarybos steigimo. Suvažiavo krikščionys demokratai, pažangininkai, santariečiai, liaudininkai socialistai demokratai ir tautiniai katalikai. Į tarybą išrinkta 15 asmenų: pirmininku K. Grinius, vicepirmininkais M. Yčas ir M. Sleževičius, sekretoriais S. Šilingas ir L. Noreika, iždininku kunigas J. Vailokaitis, nariais kunigai E. Paukštys, J. Jasienskis ir P. Penkauskas, V. Petrulis, J. Bagdonas, R. Skipitis, J. Jablonskis, P. Mašiotas.
Dalis tarybos su S. Šilingu priešakyje veikė Petrograde (dab. Sankt Peterburgas). Pirmieji žingsniai - delegatų siuntimas į Ukrainą, kad Rada paremtų lietuvių atstovų klausimą artėjančiose Sovietų Rusijos ir Vokietijos taikos derybose. Ypač svarbūs buvo tremtinių grįžimo į Lietuvą dalykai.
Pats J. Jablonskis 1918 m. vasario 25 d., antrą valandą nakties, patyrė šoką, kai du jo mokiniai, prisidėję prie bolševikų, su ginkluotais kareiviais krėtė butą, ieškodami tarybos dokumentų.
Per keletą epizodų bandyta parodyti kiek kitokį visuomenėje šio teksto kaltininką: kaip veikėją, o ne kalbos mokovą ir tyrinėtoją. 1918 m. sausio mėnesį M. Yčas Voroneže įkūrė Lietuvių tautos meno fondą, kuris tapytojui Adomui Varnui užsakė J. Jablonskio ir P.
Baigdami straipsnį, pridurtume pastraipą apie J. Juozapas Albinas Herbačiauskas iš Krokuvoje praleistų metų prisiminė, kad mieste viešpatavo manija daryti didvyrius ir būtinai juos laidot, laidojimas buvusi viena didžiausių iškilmių ir dvasios linksmybių… Atvykęs į Kauną, radęs lygiai tokią pačią. Rašytojas karšė valdžią ironija: dar tas Basanavičius gyvas, dar ne amžiname atilsyje, nėra progos velioniu pasigėrėti, orias kalbas prie karsto byloti, kokia nauda iš gyvo, tik valstybės biudžetą apsunkina, kad bent krikščionis demokratas būtų, patarnautų partinei agitacijai, bėra valstybės sunkenybė, valdančiai partijai nepaklūsta ir su žydais bičiuliaujasi. Išvardijo krikščionių demokratų valdžiai nepatogius J. Jablonskį, A. Smetoną, A. Voldemarą, V. Krėvę: „Apie Herbačiauską nėra nė kalbos! Jis ir miręs bus idiotas.
1930 m. žurnalas „Jaunoji Lietuva“ platino anketą, kurioje vienas klausimas skirtas sektinoms asmenybėms: „Į kokį mirusį ar dar gyvenantį asmenį norėtum būti panašus; kodėl?“ Daugiausia atsakymų sulaukta iš vyresniųjų klasių gimnazistų, ypač septintokų. Redakcija sudarė populiariausių asmenybių sąrašą: 1. Vytautas Didysis, 2. A. Voldemaras ir Napoleonas, 3. J. Basanavičius, 4. V. Kudirka, 5. J. Tumas ir K. Petrauskas, 6. B. Musolinis ir A. Edisonas, 7. A. Smetona, Maironis ir J. Jablonskis, 8. Kęstutis ir šv. Kazimieras, 9. Vydūnas ir V. Krėvė, 10. A. Svarstyd...
Jono Jablonskio paminklas Kybartuose