Septintojo dešimtmečio pradžioje mūsų nacionaliniame kine ėmė formuotis, o paskui per trumpą laiką sustiprėjo lietuvių autorinės dokumentikos tradicijos, kartais vadinamos lietuvių poetinės dokumentikos mokykla.
Jaunos tada lietuvių dokumentininkų kartos kūryboje išryškėjo polinkis gilintis į meninius bei kultūrinius reiškinius.
Anot kino istorikės Marijonos Malcienės, „šiuose filmuose dominavo ne dalykinė, o estetinė informacija, kurios aktoriai ieškojo pačiame kūrybos akte, kūrybiniame procese. Tatai nulėmė ir filmų stilistiką. Kadro kompoziciją čia diktuoja vidinė dramaturgija, giluminis jo turinys. Autorių dispozicijoje - vaizdas, tekstas, muzika ir triukšmai, visi emocinio poveikio žiūrovui komponentai.
Neretai tokius dokumentinius filmus kūrė režisieriai, vėliau pasirinkę vaidybinio kino kelią.
Jau pirmieji Almanto Grikevičiaus (1935 - 2011) dokumentiniai filmai „Saulės pasakos“ (1964, apie lietuviškus vitražus) ir „Trys taktai“ (1966, apie dirigentą Joną Aleksą) ženklino naują originalų talentą, gražiai įsiterpusį į ryškiai besiskleidžiančią poetinės dokumentikos koordinačių sistemą, kurioje svarbiausia vieta skiriama išraiškingam vizualumui, poetinei metaforai ir filosofinei asociacijai.
Bene garsiausias A. Grikevičiaus dokumentinis filmas „Laikas eina per miestą“ (1966) sutalpino tiek minčių ir asociacijų, kad jų užtektų kur kas ilgesniems gyvenimo stebėjimų ciklams ar neskubiems filosofiniams apmąstymams.
Algirdo Dausos (1940 - 2017) dokumentinis filmas „Ten, už durų“ (1967) pabandė atskleisti unikalų teatro režisieriaus Juozo Miltinio teatro filosofiją per J.
J. Miltinio dramos teatre - spektaklis apie Juozą Miltinį
Anksti lietuvių dokumentinio kino klasiku tapo unikalaus talento režisierius Henrikas Šablevičius (1930-2004), sugebėjęs įžvelgti poeziją kasdienybėje ir mokėjęs atskleisti portretuojamų žmonių charakterius, nematomus iš pirmo žvilgsnio.
H. Šablevičiaus ironija ir šelmiškas žvilgsnis į socialistinę tikrovę be komentarų kompromitavo anuometinės valdžios diegiamas pseudovertybes ir santvarkos absurdą.
Anot kino režisieriaus Audriaus Stonio, „Šablevičiaus filmuose „susikoncentravo visas lietuvių dokumentikos grožis ir vitališkumas. Ir ironiškas požiūris į pasaulį, ir humoras, ir gelmė, ir ėjimas prie šaknų.
„Laiko tiltai“
„Laiko tiltai“ - tai ir gražus tarptautinio menininkų bendradarbiavimo pavyzdys, bendra trijų Pabaltijo šalių produkcija, pasirašyta lietuvio Audriaus Stonio ir latvės Kristinės Briedės.
Pasak filmo prodiuserio Arūno Matelio, „Laiko tiltai“ yra įtaigi kinematografinė esė, kurioje tiesiamas tiltas tarp kelių kino kartų.
„Laiko tiltai“ - taip pat kelionė, tik į praeitį.
Ji suteikia daug nuostabių akimirkų tiems, kurie, kaip šių eilučių autorius, matė geriausius Lietuvos, Latvijos ir Estijos dokumentinius filmus dar tada, kai juos (maždaug prieš keturios dešimtmečius ir šiek tiek vėliau) kino teatrai rodė kaip privalomą priedą prieš vaidybinius filmus.
Tada kinematografiniame pasaulyje skambėjo Pabaltijo dokumentininkų pavardės - lietuvių Roberto Verbos bei Henriko Šablevičiaus, latvių Herco Franko, Uldžio Brauno, Aivaro Freimanio bei Ivaro Seleckio, estų Andreso Sööto bei Marko Soosaaro.
Nostalgijos nuotaika, pasirinkus tokį pasakojimo būdą, yra neišvengiama ir logiška.
Labai taikliai filmo esmę suformulavo kino kritikė Rasa Paukštytė: „Laiko tiltai“ atvirai gėrisi ir kalba kadrais, kurių nereikia aiškinti ar juolab ginti.
Jie patys apsigins ta sidabrine 35 mm juostos šviesa, išryškinančia „kosminį žmogaus buvimą“ (Heczas Frankas).
Išryškinančia gyvenimą tarsi nuostabų sapną, apie kurį švytėdamas „Laiko tiltuose“ pasakoja Braunis.
Visi filmo personažai tą sapno laikinumą išgyvena prieš mūsų akis.
„Laiko tiltai“ ir yra tokia ne kasdien sutinkama žmogiška, emocinė patirtis“ („Kinas“, 2018 m. nr. 5, psl.
„Moteris ir ledynas“
Atidžiai ieškantis ir visada randantis šalia mūsų arba gerokai toliau gyvenančius originalius žmones, savo filmo „Moteris ir ledynas“ heroję Audrius Stonys aptiko… 3500 metrų aukštyje virš jūros lygio.
Kalnų romantika - seniai pasaulinio kino plėtojama tema.
Trečiojo dešimtmečio Vokietijoje net buvo atskiras filmų žanras - „kalnų filmai“.
Sovietų sąjungoje kalnų romantiką išpopuliarino filmas „Vertikalė“ ir jame skambėjusios Vladimiro Vysockio dainos.
Kalnuose plėtojosi vieno geriausių lietuviško poetinio realizmo šedevro „Paskutinė atostogų diena“ (rež.
Filmas „Moteris ir ledynas“ užburia nuo pirmų kadrų, ir ši kino magija nepalieka ramybėje iki finalinių titrų.
Tokio dokumentikos perliuko seniai neteko matyti.
Neskubus filmo ritmas ir nuostabūs operatoriaus Audriaus Kemežio nufilmuoti vaizdai leidžia tiesiog fiziškai pajusti kaprizingą gamtos charakterį, su kuriuo kontrasto principu „rimuojama“ budistiškai rami šioje beveik kosminėje erdvėje save atradusios moters būsena.
Tikriausiai, buvo didelė pagunda pakalbinti heroję, ką A.
Kalnų namelyje gyvenanti mokslininkė retai mato į tokį aukštį atklydusius žmones (net maistas, malkos ir knygos jai atskraidinamos malūnsparniu), todėl seniai susitaikė su vienatvės jausmu.
Į budistinę ramybę pasinėrusi moteris kasdien daro, iš šalies žvelgiant, ypatingos prasmės neturintį darbą: ji iškeliauja apžiūrėti dar aukščiau esančius tyrimo postus, kuriuose ima ištirpusio ledo mėginius ir skrupulingai fiksuoja jų charakteristikas.
Akivaizdu, kad gyvenimas kalnuose kasdien susijęs su mirtinais pavojais.
Staigūs oro pokyčiai tokiame aukštyje kaprizingos panelės nuotaikų kaitą.
Ją subtiliai fiksuojanti operatoriaus Audriaus Kemežio kamera leidžia žiūrovams pajusti tiesiog fiziškai.
„Vabzdžių dresuotojas“
„Stebukladaris iš Kauno“ - taip savo paskutinę knygą, skirtą erdvinės animacijos pradininkui Vladislavui Starevičiui, pavadino lietuvių kino metraštininkas Vytautas Mikalauskas.
O šio fenomenalaus menininko kūrybai skirtas dokumentinis filmas vadinasi „Vabzdžių dresuotojas“ (rež.
Apie V. Starevičių rašoma kino istorijos knygose, kino enciklopedijose ir žinynuose, tačiau juose pateikiami faktai yra labai prieštaringi.
Lenkai jį vadina lenkų kino režisieriumi bei operatoriumi, nes jo tėvas buvo iš Lenkijos kilęs karininkas, dalyvavęs 1863 m. sukilime.
Rusai V. Starevičių tituluoja rusiškos animacijos pradininku.
Prancūzai vadina prancūziško animacinio kino klasiku.
Įdomiausia tai, kad visi savotiškai teisūs.
O lietuviams derėtų žinoti, kad pirmieji V. Starevičiaus darbai gimė Kaune.
Čia dar 1910 m. jis sukūrė filmą „Elniaragių kova“, kurį kino istorikai vadina „pirmuoju pasaulyje eksperimentinės lėlinės animacijos kūriniu“.
Kai gandas apie šį filmą pasiekė Rusijos kino magnato Aleksandro Chanžonkovo ausis, V. Starevičius buvo pakviestas į Maskvą, kur iki 1919 metų kūrė rusiškus animacinius ir vaidybinius filmus.
Čia jis ne kartą buvo vadinamas geriausiu operatoriumi caro valdomoje Rusijos imperijoje.
Po bolševikų įvykdyto perversmo V. Starevičius išvyko į Europą ir nuo 1920 metų tęsė kūrybinę veiklą Prancūzijoje, kur pragyveno 35 metus iki savo mirties.
Apie juos prancūzų kino istorikai rašė: „Tai visiškai nauja estetika, kuriai suteikta beveik tobula forma“.
V. Starevičiaus nuopelnai pasauliniam kinui neapsiriboja vien erdvinės animacijos pagrindinių principų sukūrimu.
Jis atrado daug kombinuoto filmavimo triukų ir apšvietimo efektų, kuriais naudojamasi ir šiandien.
2007-aisiais metais Kauno senamiestyje prie Rotušės (ant anuometinio Ryšių muziejaus sienos) buvo atidengta memorialinė lenta, o filme „Vabzdžių dresuotojas“, kuriame atgyja šio unikalaus kinematografininko istorija.
Ją pasakoja įvairių šalių (Lenkijos, Rusijos, Lietuvos, Olandijos) kino kritikai, mėginantys įminti V. Starevičiaus fenomeną.
„Filmo idėja brandinta beveik devynerius metus. Visada maniau, kad lietuviško kino ateitis - tarptautinė produkcija.
Ieškojau temos, kuri sudomintų ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio žiūrovus. Genialus kino kūrėjas V. Starevičius savo kūrybos kelią pradėjo Lietuvoje, vėliau dirbo Rusijoje, o po revoliucijos emigravo į Prancūziją.
Kas gali būti įdomiau nei dirbti su tokia medžiaga. Filme V.
„Iš kur tas švytėjimas“
Menininkų portretai yra stiprioji režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentikos pusė.
2016 m. Agnės Marcinkevičiūtės sukurtas dokumentinis filmas „Prisimenu motinos balsą“ pasakoja apie Nju Heivene (JAV) pirmosios lietuvių emigrantų kartos šeimoje 1930 m. gimusį operos solistą Arnoldą Voketaitį.
Jo balsas apie 40 metų skambėjo visose didžiosiose Amerikos ir Europos teatruose bei koncertų salėse.
Tačiau net ir tapęs pasauline garsenybe jis niekuomet nepamiršo savo motinos balso, jos kalbos ir savo lietuviškų šaknų.
Arnoldas Voketaitis aktyviai dalyvauja Čikagos lietuvių bendruomenės gyvenime, telkia svetur gyvenančius tautiečius, patraukdamas juos ne tik asmeniniu žavesiu, bet ir lietuviško repertuaro dainomis, nors pats dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių lietuviškai nepramoko.
O štai Lietuvoje apie šį menininką žinome labai nedaugi.
Teatre debiutavęs 1958 m. dainininkas paliko ryškų pėdsaką San Francisko ir Čikagos operose, nemažai vaidmenų sukūrė kitose šalyse - Ispanijoje, Venesueloje, Kosta Rikoje.
Tikru grynuoliu galima pavadinti ir naujausio režisierės dokumentinio filmo „Iš kur tas švytėjimas“ (2018) heroję - tapytoją Nomedą Saukienę, žinomą gerokai mažiau, negu jos vyras garsus lietuvių menininkas Šarūnas Sauka.
Nepaisant ne tik specialistams gerai žinomos šio menininko kūrybos ir lengvai atpažįstamo meninio stiliaus, pats Šarūnas Sauka nėra viešas žmogus, galbūt, būtent todėl dar labiau traukiantis smalsuolių žvilgsnius.
Nomeda Saukienė taip pat neieško dėmesio sau, todėl ir filmuotis ilgai nesutiko.
Filmo pradžioje ji tiesiai šviesiai sako, jog viešumas ar dėmesys jos nedomina.
Grubaus natūralizmo nevengiantis (net primygtinai jį akcentuojantis) filosofas Šarūnas Sauka ir jo poetiškos natūros žmona yra klasikinė priešybių vienybės teoriją iliustruojanti pora.
Pats Š.
Aišku, kad per trumpą laiką (filmas trunka 52 min.) menininko paslaptį perprasti neįmanoma.
„Amžinai stilingos“
Su šiuo dokumentiniu filmu susipažinome per 2015-ųjų festivalį „Kino pavasaris“: tais metais tarp daugelio puikių filmų nepasimetę reikšmingi kino kūriniai, kuriuose pagrindinės herojės buvo brandaus amžiaus moterys.
Gilius išgyvenimus paliko ir „Filomena“ (rež. Stephenas Frearsas), kuriame, kaip visuomet sublizgėjo britų teatro bei kino karalienė Judi Dench, ir festivalį atidariusi „Glorija“, kurioje Čilės režisierius Sebastianas Lelio kartu su Lotynų Amerikos Meryl Streep praminta aktore Paulina Garcia įtikino, jog artėjantys prie šešiasdešimtmečio ribos žmonės dar gali susilaukti gražių gyvenimo permainų.
Siužetas, vertas meksikietiško serialo arba paguodžiančios melodramos apie paskutinę meilę, išvengia ir vieno, ir kito pavojaus.
Pastaraisiais privalumais (ypač žaismingu humoru) pasižymi ir dokumentinis filmas „Amžinai stilingos“, kurį Amerikoje sukūrė mūsų tautietė Lina Plioplytė.
Pagrindinėms filmo herojėms nuo 62 iki 95 metų.
Tai drąsios, nepriklausomos, ryškios ir stilingos niujorkietės.
Jos nedūsauja dėl prabėgusios jaunystės, o džiaugiasi kiekviena diena ir mokosi naujų dalykų, kuriems anksčiau neturėdavo laiko.
Kartais net atrodo, kad visas šias mielas damas vienija tas pats tikslas - savo pavyzdžiu pademonstruoti, kad senatvė - tai ne būtinai liūdnas gyvenimo saulėlydis.
Senatvė gali būti džiugi ir stilinga.
Todėl net Niujorko gatvėmis šios savo vertę žinančios orios damos vaikščioja kaip ant podiumo - elegantiškos, grakščios, ryškių spalvų suknelėmis ir tik madų kataloguose matomomis skrybėlėmis.
Jos nekompleksuoja dėl savo amžiaus ir nė nemano palūžti nuo pragyventų metų naštos.
Filmas unikalus jau tuo, kad autoriai plaukia prieš srovę: dabar, kai pasaulis (ir ypač aukštosios mados industrija) kraustosi iš proto, visokiais būdais propaguodami jaunystės kultą, „amžinai stilingos“ pagyvenusios damos filme atrodo kaip atominį reaktoriuką vietoj širdies turinčios jauniklės.
Visa tai siunčia optimistinį signalą - senatvė tai ne nuosprendis.
Sovietiniai filmai tarpukario Lietuvoje
Pirmaisiais socialistinio eksperimento metais patys sovietai vengė eksportuoti savo kino filmus į kapitalistines užsienio valstybes.
„Šarvuotis Potiomkinas“ buvo bene pirmasis SSRS filmas, viešai parodytas ir Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje.
Parodytas - ne be reikalo, filmas Lietuvos ekranuose pasirodė ruošiantis pasirašyti Lietuvos-SSRS nepuolimo sutartį (pasirašyta 1926 m. rugsėjo 28 d.).
Jis Lietuvos spaudoje sutiktas panašiai, kaip ir kitose užsienio valstybėse.
„Kino „Odeon“ eina pagarsėjusi visoje Vakarų Europoje rusų filma „Šarvuotis Potiomkinas“.
| Filmas | Metai |
|---|---|
| Šarvuotis Potiomkinas | 1926 |
| Bekraitė nuotaka | 1937 |
| Trylika | 1937 |
| Poeto jaunystė | 1937 |
Užsienio spauda vienbalsiai pripažino ją kinematografijos šedevru. <…> „Potiomkinas“ - tai tikro istorijos įvykio kronika.
Veikiantieji asmens - taip pat istoriško asmens.
Tuo tarpu kiti kritikai, ypač katalikiškoje spaudoje, įžvelgė filme tik propagandą.
„Žodžiu, ši filma ne istorinė tikroje to žodžio prasmėje, bet grynai agitacinė ir be aiškios revoliucinės dvasios nieko daugiau neduoda.
O agitacijos čia galima pasimokyti.
Tatai mums tokia filma ar reikalinga, ar duoda ji mums kokios naudos?
Tai reikia didžiai abejoti.
Jeigu jau dabartinei valdžiai tikrai yra parūpusi komunizmo sėklos sėja, tada aišku, - ji leistina, nes šiaip iš tos filmos nieko kita nematyti.
Juo labiau kad pati filma yra specialiai Maskvos
Atrodo, jog tokiai priešprieša truks neilgai.
Netrukus po filmo pasirodymo, 1926 m. gruodžio 17 d., šalyje įvyko karininkų organizuotas perversmas, prie šalies vairo ilgam grąžinęs Antaną Smetoną.
Jis organizuotas prisidengiant „komunistinio perversmo“ pavojumi, neva siekiant užkirsti jam kelią.
Imtos persekioti pogrindinės komunistų grupelės, keturi „perversmo“ organizatoriai, vadinamieji „keturi komunarai“, net sušaudyti.
Tačiau persekiojant vietos komunistų pogrindį, viešai nesiimta perdėm riboti sovietinių filmų.
1928-1930 metais kasmet Lietuvoje įvykdavo apie 5-6 sovietinių filmų premjeros.
„Kino „Rekord“ Kaune yra užsitikrinęs gausiąs žymiausių kino filminių įndomybių.
Šią žiemą „Rekorde“ bus demonstruojama geriausios „Sovkino“ filmos, tame skaičiuje: „Raišas ponas“ (su Čechovu) L. Tolstojaus dramos „Gyvas lavonas“ inscenizacija (su art. Poduvkinu ir Egert), J. Turgenievo veikalas „Asia“ (Maskvos Dailės teatro artistams dalyvaujant), „Čingischano ainys“ (su Poduvkinu) - pati žymiausioji „Sovkino“ filma.
Susidarė paradoksali situacija - valstybės perversmą apsisaugoti nuo komunistų pavojaus įvykdžiusioje šalyje kasmet vis daugėjo sovietinių filmų.
Jei trečiojo dešimtmečio pabaigoje jų per metus buvo parodomi keli, tai nuo antros ketvirto dešimtmečio pusės ekranus kasmet pasiekdavo po keliolika ar net keliasdešimt.
Tuo tarpu spaudos kioskuose legaliai buvo galima įsigyti ir sovietinės spaudos.
Palyginti su JAV, Vokietija ar kitom didžiosiomis šalimis, sovietinių filmų skaičius Lietuvoje nebuvo didelis (SSRS pagamindavo nepalyginamai mažiau filmų nei jos konkurentės), tačiau jie Lietuvoje sulaukdavo nemažo populiarumo ir turėjo ištikimą gerbėjų ratą.
Štai 1937 m.
Kitiems sovietų filmams nepavyko pakartoti tokio pasiekimo, bet ir jiems sekėsi neblogai (1938 m. rinkimuose į geriausių dešimtuką pateko 1-as, 1939 m. - 3-ys sovietiniai filmai).
Tik per sovietinių filmų seansus skambėdavo publikos plojimai (juos neretai skatindavo vietos komunistų pogrindininkai).
Publiką į sovietinius filmus viliojo ne vien nepasitenkinimas esama šalies socialine ar politine padėtimi.
Dažnai šių jų reklamą lydėjo prierašai apie rusų dainas, šokius ir liaudies motyvus.
Lietuvos istorijos temas palietę sovietiniai filmai, kaip baltarusiškas „Kostas Kalinauskas“ („Кастусь Калиновский“, 1928), tapo didžiuliais hitais šalyje ir net buvo pripažinti „beveik lietuviškais“, „istoriškai teisingais“.
Nors jau tuomet istorikai teigė, jog nieko „istoriškai teisingo“ šiame filme nėra.
Esama padėtimi tikrai nesiskundė sovietų filmus rodę kino teatrai, sovietiniai filmai visuomet nešė pelną.
„Jei nuo vieno filmo pasiseka uždirbti, tai 4-5 sekantys filmai ne tiktai, kad neduoda pelno, bet atneša nuostolių.
Štai pora pavyzdžių.
Nors
Tuo tarpu sekantis filmas
O kai kurie kino teatrų savininkai elgėsi netgi įžūliai.
Štai filmų nuomos kontoros J.
Toks spaudimas kino cenzūrai nebuvo naujiena.
Po dažno uždrausto sovietinio filmo ji sulaukdavo Sovietų Sąjungos pasiuntinybės skundų, pabrėžiančių gerus dviejų valstybių santykius.
Cenzūruodami sovietinius kino filmus kino cenzoriai iš tiesų dirbo Sizifo darbą.
Todėl ir toliau sovietiniai filmai skaldė visuomenę - spaudoje ir valstybėje netrūko balsų, besipiktinančių sovietiniais filmais ir jų propaganda, raginančių drausti juos, tačiau netrūko ir jų gynėjų.
Tiek viena, tiek kita pusė neretai perlenkdavo lazdą.
Pasitaikydavo ir kurioziškų pavyzdžių.
Tarps sovietinių filmų užtarėjų buvo gausu ir nemažai to meto Lietuvoje žinomų žmonių, rašytojų, kultūros darbuotojų.
Pavyzdžiui, rašytojas Antanas Venclova žurnale „Kultūra“ publikuotuose atsiminimuose iš kelionės į SSRS lietuvius bandė įtikinti, jog Sovietų Sąjungoje viskas iš tiesų yra taip, kaip rodoma Lietuvoje demonstruojamuose filmuose.
Tuose pačiuose atsiminimuose rašytojas pasakojo ir apie „Prekybą be pardavėjo“, kuris gali leisti suprasti, kiek tokie įspūdžiai atspindėjo nesumeluotą SSRS gyvenimą, o kiek tebuvo sąmoningas ar nesąmoningas miglos pūtimas į akis: „Jau kuris laikas teatruose, kinuose ir kitur čia įvestas toks mums negirdėtas dalykas.
Fojė, kur per patraukas vaikščioja publika, prie sienų stovi staliukai; ant jų pridėta obuolių, pyragaičių, apelsinų, papirosų ir kt. su pažymėtomis kainomis, ir stovi užrašas- „Parduodama be pardavėjo“.
Ant staliuko stovi ir atvira dėžutė su pinigais grąžai pasiimti.
Jei kas norėtų, lengvai galėtų pačiupti ir daiktus ir pinigus, bet publika kultūringiausiai užsimoka, pasiima nupirktą daiktą ir grąžą.
Kvietimas P. Galaunei nuo Lietuvių draugijos SSSR tautų kultūrai pažinti valdybos - Nacionalinis M. K.
Tuo metu žinios apie gyvenimą SSRS tikrai buvo miglotos, tad tokie „spektakliai“ į šalį atvykusiems svečiams ar jų įspūdžius skaitančiai publikai tikrai galėjo atrodyti įtikinamai, kaip ir vaizdai sovietų filmuose.
Draugijos darbų programoje dažni ir sovietinių filmų seansai, neretai čia kviestiniams svečiams rodyti dar necenzūruoti ar neleisti viešai Lietuvoje demonstruoti sovietų filmai.
Kaip prisimena Juozas Audėnas: „Gaudavau pakvietimą atvykti į spec. uždarą kino teatro seansą pasižiūrėti sovietinės gamybos filmos, kuri tęsdavosi apie dvi valandas.
Būdavo rodomas Leninas, karinis laivynas, jų manevrai, propagandiniai vaizdai ir pan.
Kiekvieną kartą išeidavau iš kino teatro liūdnas ir galvodamas, kokiem galam tokios filmos Kaune, nors ir uždarame seanse, rodomas?
Seansas uždaras, publika kviestinė, bet jos pilnas teatras.
Reiškia patys savo namuose leidome kuo plačiausiai varyti sov.
Būtent toks, uždaras, draugijos organizuotas seansas ir vyko 1940 m. birželio 15 d. - Lietuvos okupacijos dieną.
Vargu, ar griežtas draudimas Lietuvoje rodyti SSRS filmus, ar tokios draugijos uždarymas būtų ką pakeitęs.