Šalčininkų rajone, kairiajame Merkio krante, stovi didingas Jašiūnų dvaras. Šis XIX a. kultūros židinys ir inteligentijos traukos centras šiandien laikomas valstybinės reikšmės architektūros paminklu. Šiandien šis Šalčininkų krašto perlas, remiamas vietinių šviesuolių ir istorinių svetingumo, tradicijų vedinas, ir vėl kviečia gausius svečius įstabiam Lietuvos kultūros paveldo atradimui.
Dvaras netrukus turėtų atverti duris lankytojams - po projektų „Šalčininkų rajono kultūros paveldo objekto - Jašiūnų dvaro sodybos - rūmų restauravimas bei pritaikymas viešiesiems turizmo poreikiams“ ir „Jašiūnų dvaro sodybos restauravimas ir pritaikymas turizmo reikmėms (II etapas)“ įgyvendinimo prie pabaigos artėja rūmų restauravimas.
Istorija
Jašiūnų vietovės apylinkės minimos nuo XIV a. kryžiuočių kronikose: tai buvo viena iš lietuvių sustojimo vietų, keliaujant iš Vilniaus link Merkio - Nemuno vandens kelio ar kelyje į Lydą. Nuo 1402 metų kelis šimtmečius Jašiūnai priklausė didikams Radviloms. Tikėtina, kad 1440 m. miestelyje buvo prisaikdintas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas. Tiesa, Radvilos čia buvo ne vieni. Jau XVI a. I pusėje netoliese dvarus turėjo Šemetos, Jurašai, Kušliai, Bartoševičiai, Agripai, Talačkai, Alkenavičiai ir kiti bajorai. Tačiau Radvilos stiebėsi užvaldyti žaliava turtingą vietovę.
Mažne per šimtmetį Radvilos susipirko beveik visas apylinkių žemes. Pavyzdžiui, 1561 m. savo dvarelį prie Merkio Bartoševičiai pardavė Mikalojui Radvilai Rudajam (1512 - 1584). Netrukus taip pasielgė ir Kločkai. Amžiaus pabaigoje „pasidavė“ ir Šemetos bei Jurašai - valdą nupirko Kristupas Radvila Perkūnas (1547 - 1603). Susiformavo milžiniškas ir turtingas Jašiūnų dvaras. Iš vieno išlikusio dokumento sužinome, kad XVII a. viduryje Jašiūnų dvare rezidavo Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612 - 1655). Po jo mirties valda atiteko Boguslavui Radvilai (1620 - 1669).
XVII a. pabaigoje dvare pasiliko vienintelė Boguslavo Radvilos duktė Liudvika Karolina (1667 - 1695). Ji garsėjo pomėgiu lankytis užsienio rūmuose. Ten ji susipažino su labai Europoje įtakingais Hohencolernais (jos močiutė Elžbieta Sofija buvo kilusi iš šių kunigaikščių) ir 1681 m. ištekėjo už Brandenburgo kunigaikščio Liudviko Hohencolerno. Deja, šis netrukus mirė. Kai po antrosios santuokos pati mirė gimdydama, visi turėti dvarai perėjo dukrai Elžbietai Augustai (1693 - 1728), iš kurios po teismų procesų dvarus perėmė Nesvyžių Radvilos. Naujasis dvarininkas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702 - 1762) Jašiūnuose retai lankėsi. Po to čia įsitvirtino jo sūnus Lietuvos didysis kancleris Karolis Stanislavas Radvila (1734 - 1790). Tuo metu dvaras gyveno ne geriausius laikus.
Karolis Stanislovas Radvila sūnų neturėjo, tad Jašiūnus perėmė mažametis Dominikas Jeronimas Radvila (1786 - 1813), kuris ir tapo paskutiniuoju giminės atstovu, valdžiusiu šį dvarą. XVIII a. pabaigoje dvarą prie Merkio realiai valdė jaunojo didiko globėjas Adomas Čartoriskis (1734 - 1823). 1811 m. iš Radvilų dvarą nupirko Lietuvos Tribunolo kelių departamento viceministras Ignacijus Balinskis (1756 - 1819), ir ši giminė dvarą išlaikė iki paskutiniųjų jos gyvavimo metų. Balinskių giminės valdomas Jašiūnų dvaras žibėjo pirmiausia kaip intelektualinės traukos centras, glaudžiai susijęs su Vilniaus universiteto profesūra. Pats dvaro savininkas Mykolas Balinskis buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos istorikų romantikų.
Reikšmingu įvykiu dvaro istorijoje tapo M. Balinskio vedybos (1820 m.) su Sofija Sniadeckyte. Nuo tada Jašiūnuose apsigyveno intelektualų Sniadeckių šeima. Būtent rektoriavimo kadenciją baigęs Jonas Sniadeckis ir ėmėsi naujo Jašiūnų dvaro statybos. Dvaro pastatą projektavo architektas Karolis Podčašinskis (1790 - 1860).
1828 m. Jašiūnai tapo vienu svarbiausių XIX a. pirmosios pusės kultūros centrų Vilniaus krašte. Būtent tuo metu ryškios Jašiūnų dvaro istorijos sąsajos su Vilniaus universitetu. Visi šie romantikai, rinkdami medžiagą savo veikalams, susidūrė su lietuvių kalba, papročiais ir lietuvybės paminklais Vilniaus krašte bei istorinėse Lietuvos žemėse. Jie tarsi iš naujo atrado ir savo veikaluose naujai perpasakojo daugelį legendų apie Lietuvą. Ši lenkų - Lietuvos mylėtojų karta paliko ryškius pėdsakus visoje Vilnijoje.
Natūralu, kad Abiejų Respublikų nepriklausomybės atgaivinimo tikslą puoselėję Jašiūnų intelektualai neliko nuošalyje ir nuo didžiųjų XIX amžiaus sukilimų. 1831 ir 1863 metais Jašiūnuose rinkdavosi sukilėliai bei jų rėmėjai, čia buvo slaugomi sužeisti sukilėliai. Pats M. Balinskis už bendrininkavimą su sukilėliais buvo suimtas (1831 m.), tačiau nuteistas nebuvo. Deja, kartu su M. Balinskio mirtimi (1864m.) apmirė ir Jašiūnų kultūrinis gyvenimas.
Tačiau Balinskių šeima dvarą išlaikė iki 1939 m., Balinskiai iš čia pasitraukė tą pačią 1939-ųjų rugsėjo 18-ąją dieną, kai į Jašiūnus įžengė SSRS Raudonoji armija. Pats dvaras sovietinių karių, taip pat ir apylinkėse gyvenusių prasčiokų buvo smarkiai nuniokotas: ištampyti baldai, meno kūriniai, išgrobstyta Jono Sniadeckio bibliotekos dalis (kuri dar buvo neišvežta į Lenkiją). Vilniaus universiteto Vrublevskių bibliotekų entuziastai iki 1943 m. važinėjo į nusiaubtus rūmus ir rinko, kas dar likę.
Dar vėliau buvo atverstas juodžiausias dvaro puslapis. Jašiūnuose veikusiam saugumo policijos daliniui vokiečiai liepė saugoti iš apylinkių suvarytus žydus (575 žmonės). 1941-ųjų rugsėjo pradžioje trims savaitėms dvaras virto getu. Netrukus visi Jašiūnuose saugomi žydai buvo sušaudyti už kelių kilometrų nuo dvaro. Vėliau dvare kūrėsi kas netingėjo - butai, kultūros namai, ligoninė, gimdymo namai, kepykla, biblioteka. Šeštajame dešimtmetyje, sovietams įkūrus Jašiūnų sovietinį ūkį, dvaras atiteko ūkio direkcijai. Sovietų okupacijos metais būta ne vieno užmojo restauruoti dvarą. Bet apsiribota tik nedideliais remontais.
Ir tik 2015 metais po kruopščios restauracijos Jašiūnų dvaras ir vėl suspindo visa savo grožybe. Atrodo, kad čia pat kapinaitėse palaidotų garsiųjų Jašiūnų puoselėtojų Mykolo ir Sofijos Balinskių, taip pat ir Jono Sniadeckio dvasia tvirtai saugo šios vietos paveldą.
Architektūra
Dviaukščiai vėlyvojo klasicizmo rūmai su dorėninių kolonų portiku puošia Merkio slėnį ir Jašiūnų apylinkes. Pagrindinis fasadas ypač originalios kompozicijos. Pakankamai puošnus ir rūmų vidus: platūs paradiniai laiptai iš vestibiulio veda į antrąjį rūmų aukštą, daugumoje patalpų - veidrodiniai skliautai, erdvios laiptinės nišose stovėjo skulptūros, virš durų buvo medžių raižiniai. Antrojo aukšto kambarius puošė augalinio motyvo lipdiniai, saikingai paauksuoti plafonai, angokraščiai, frizai. Daugelis puošybos elementų sukurti jau XIX a. II pusėje. Rūmai buvo laikomi vienu iš gražiausių architektūros paminklų visame Vilniaus krašte.
2009 m. birželio 22 d. Jašiūnų dvaro rūmai buvo pastatyti 1824 - 1828 metais (architektas Karolis Podčašinskis), 1875 - 1876 metais atsirado Jašiūnų rūmų priestatas (architektas A. Mikulskis). Balti skliautai ir lipdiniai, didžiosios konferencijų salės paauksuotos lubos, židinių, langų ir durų medžio imitacijos lipdiniai, aukso šviestuvai, grindų danga grąžina rūmams buvusį puošnumą. Pastato patalpose palikti autentiški sienų ir skliautų fragmentai.
Iki šių dienų išliko rūmai, oficina, svirnas, arklidės, parkas. ES struktūrinių fondų lėšomis suremontuota Jašiūnų dvaro sodyba, atkuriant ne tik istorinį rūmų vidaus interjerą, bet ir sutvarkant vieną gražiausių Lietuvoje peizažinių klasicizmo parkų bei teritoriją aplink dvarą.
Jašiūnų Dvaro Parkas
Jašiūnų parką dešiniajame Merkio krante XIX a. pradžioje įkūrė Andrius Sniadeckis dar prieš statydamas rūmus. Vietovei būdingas švelniai banguotas reljefas ir puikus Merkio pakrančių kraštovaizdis. Tai peizažinis parkas su geometrinio išplanavimo elementais šalia dviaukščių vėlyvojo klasicizmo stiliausrūmų rytiniame parko pakraštyje. Dvaro laikais rūmų link vedė trumpa alėja, pasibaigianti nedideliu, apvalios formos parteriu. Pats parkas yra gana ištęstos formos ir driekiasi į vakarusMerkio upės pakrante. Einant pagrindiniu taku, atsiveria gražios parko erdviųperspektyvos, daugiau ar mažiau paslaptingai užpildytos vaizdingų medžių grupių ar įspūdingai atrodančių pavienių medžių - soliterų. Tokie parkai atsirado Anglijoje - todėl jie ir vadinami angliškaisiais.
Jašiūnų Dvaro Kapinaitės
Profesorius Jonas Sniadeckis, išgarsėjęs kaip astronomas, matematikas, filosofas, Mykolas Balinskis - istorikas, publicistas, veikalų apie Vilniaus miesto ir Vilniaus universiteto istoriją, karalienę Barborą Radvilaitę, Lenkijos ir Lietuvos senovę autorius šiandien ilsisi Jašiūnų dvaro kapinėse. Greta ilsisi ir Mykolo Balinskio sūnus profesorius Jonas Balinskis - mokslinės psichiatrijos Rusijos imperijoje pradininkas. Ne veltui šios kapinės vadinamos mokslininkų kapinėmis.
Kapinės įkurtos 1830 m., mirus Jonui Sniadeckiui. Profesorių nuspręsta palaidoti tiesiai prieš dvarą, ant kalnelio, kur jis mėgo ilsėtis. Šeimos nariai toje vietoje norėjo pastatyti koplytėlę, netgi buvo parengtas architekto Karolio Podčašinskio projektas, kuris, deja, nebuvo įgyvendintas. Vėliau čia laidoti Balinskiai, kiti dvaro žmonės. Šiandien kapinėse yra apie 20 kapų. Jono Sniadeckio kapą žymi akmens obeliskas su metaliniu kryžiumi.
Jašiūnų Dvaras Šiandien
Pastaruoju metu jaučiamas vis didesnis susidomėjimas Jašiūnų dvaru, nekantriai laukiama, kada jis atvers duris ir priims lankytojus. Jašiūnų dvaras - ypatingas kultūros paveldo objektas, turintis tiek regioninę, tiek nacionalinę reikšmę. Jis įdomus ne tik kaip vėlyvojo klasicizmo stiliaus statinys.
Šalčininkų rajono savivaldybės pastangomis restauruojamame Jašiūnų dvare lankytojams bus suteikta galimybė pažinti ano meto kultūrinę aplinką, patraukliai ir inovatyviai bus pristatytos ekspozicijos, čia vyks edukacinės programos, teikiamos kompleksinės turizmo paslaugos.
Muziejaus ekspozicijos pagrindas - Jašiūnų dvaro laikotarpis nuo 1811 metų, kai juos pradėjo valdyti Balinskiai. Pirmame Jasiūnų dvaro sodybos pastato aukšte įrengiamos dvi muziejaus patalpos, viena iš jų bus skirta dvaro buičiai ir kultūrai, kita atspindės epochos dvasią. Pirmojoje muziejaus patalpoje bus sudaryta galimybė rengti edukacines programas, patalpoje atsiras stalas ir monitoriai edukaciniams žaidimams. Antrame aukšte lankytojai galės apsilankyti patalpose, skirtose Jašiūnų dvaro asmenybėms -Janui Sniadeckiui, Julijui Slovackiui, Mykolui Balinskiui. Šių patalpų erdvės formuojamos taip, kad tenkintų miniseminarų kambario poreikius, bet neužgožtų memorialinių akcentų. Didžiojoje konferencijų salėje bus sudaryta galimybė rengti kilnojamasis ekspozicijas, čia taip pat atsiras pianinas ir originalių paveikslų reprodukcijos.
Įrengiant Jašiūnų dvaro muziejų palaikomi glaudūs ryšiai su Vilniaus universitetu ir mokslininkais, Jašiūnų dvaro istorijos žinovais. Yra galimybę autentiškoje, istorinėje aplinkoje susipažinti su Vilniaus universiteto ir tos epochos istorinėmis asmenybėmis.
Aplankykite Jašiūnų Dvarą!
ES struktūrinių fondų lėšomis suremontuota Jašiūnų dvaro sodyba, atkuriant ne tik istorinį rūmų vidaus interjerą, bet ir sutvarkant vieną gražiausių Lietuvoje peizažinių klasicizmo parkų bei teritoriją aplink dvarą.
Gausybė svečių - iš aplinkinių kaimų, Šalčininkų. Pasak mero, tai -šventė ne tik Šalčininkų rajonui, bet ir visam Pietryčių Lietuvos kraštui, kur restauruotų ir puikiai sutvarkytų dvarų -negausu. Beveik prieš du šimtus metų iškilę Jašiūnų dvaro rūmai,- žymaus architekto Karolio Podčašinskio kūrinys.
Rūmuose įkurtas muziejus, konferencijų centras, rūmų sodyba bus pritaikyta kultūriniam turizmui. Čia bus užsiimama edukacine veikla, atvykusieji galės susipažinti su to meto dvaro gyvenimu ir pramogomis. Taip pat numatoma bendradarbiauti su Vilniaus universitetu.
„Tai išskirtinė vieta, susijusi su Vilniaus universitetu, žymiais žmonėmis. Labai svarbu, kad šis dvaras atgimsta būtent su šia tapatybe“, - sako Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.
Naudingos nuorodos lankytojams:
- Vilkyškių dvaro sodyba. Šalčininkų rajone, kairiajame Merkio upės krante yra Vilkyškių dvaro sodybos fragmentai. Tarp didingų liepų alėjų dominuoja jaukūs mediniai istorizmo stiliaus rūmai.
- Merkinės dvaro sodybos, vad. Paulavos respublika, liekanos. 1767 metais Aukštupio Merkinės dvarą su aplink buvusiais kaimais, kuriuose nepriteklių kentė nuskurdę valstiečiai, nusipirko jaunas, Romoje mokslus pabaigęs kunigas, Abiejų Tautų Respublikos raštininkas Povilas Ksaveras Bžostovskis.
- Tabariškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir varpinė-vartai yra seniausia ir pati vertingiausia bažnyčia Šalčininkų rajone. 1770 m. LDK raštininkas ir Kernavės seniūnas Mykolas Skarbek-Važinskis fundavo bažnyčios pastatymą savo šventojo globėjo garbei.
- Dieveniškių istorinis regioninis parkas. Tai yra archajiškos vietos, kuriose net reljefas skiriasi nuo likusios Lietuvos - lėkštos kalvos, nėra natūralių ežerų, kadangi šios teritorijos nepasiekė paskutinis apledėjimas.