Krikščionybė yra dviejų polių, arba "dviejų tikėjimų" religija: tikėjimo į Dievą ir tikėjimo į Kristų. Apie šiuos du centrus, Dievą ir Kristų, ir pinasi krikščioniško gyvenimo audinys: doktrina, liturgija, moralė (individualinė ir visuomeninė). Krikščionis užtat ir gravituoja į šiuos abu taškus: į Dievą kaip savo galutinį tikslą ir į Kristų kaip kelią, vedantį ano tikslo, link. Iš šių dviejų polių ir teka gyvybės jėga krikščionybėn.
Krikščionybės istorijoje tai vienas, tai kitas polius buvo stipriau akcentuojamas. Vienoje epochoje labiau pasireikšdavo teocentrizmas (tikėjimas į Dievą); kitoje - kristocentrizmas (tikėjimas į Kristų). Tačiau nei vienu atveju nebuvo prarasta pusiausvyra tarp šių dviejų centrų: teocentrizmo ir kristocentrizmo.
Beje, nūdienė krikščionybės būklė šiuo atžvilgiu gerokai pasikeitė. Vienašališkas Kristaus pabrėžimas kai kuriose krikščionių grupėse graso krikščioniškąją religiją paversti krikščionybe be Dievo, ateistine krikščionybe. Todėl šios studijos rėmuose ir bandysime tąją vidinę grėsmę bent kiek paryškinti.
Tam tikslui visų pirma paaiškinsime dvipoliškumo apraiškas ir jų sąveiką istorijoje apskritai ir mūsų dienose išskirtinai. Pagaliau žvilgterėsime į pasipriešinimą ateistinei krikščionybei, į griežtųjų mokslų laikyseną religijos atžvilgiu ir iš jos plaukiančias išdavas.
Teocentrizmas ir jo apraiškos
Teocentrizmas (tikėjimas į aukščiausią Būtybę) yra taip senas, kaip sena ir pati žmonija. Šumerai pvz. kreipdavosi į visagalį Marduką taip, kaip ir semitai į savąjį Jehovą. Jam, Abraomo - Jokūbo Dievui, žydai reiškė pagarbą, garbę už didingą jo visagalybę, apsireiškusią per pasaulio kūrimą. Užtai jam žmonės gieda šlovės giesmes.
Tačiau Abraomo - Mozės Dievas yra asmuo, suėjęs į sąlytį su savąja tauta. Tokio asmeninio ryšio tarp dievybės ir žmogybės, tarp Kūrėjo ir kūrinio nerasime jokioj kitoj religijoj: ar tai būtų asiriečių, babiloniečių, graikų, romėnų^r Rytų religijos. Tiesa, vien tik proto pagalba graikų minties genijai pripažino visagalės, dvasinės jėgos egzistenciją. Bet jie šios galybės nelaikė esant asmenine būtybe.
Su Jėzaus pasirodymu Palestinoje atsirado antrasis religijos polius - Kristus, įsikūnijęs Dievas, reikalaująs visiško jam atsidavimo mintimi, gyvenimu ir darbais. Jis save vadino "dieviškuoju asmeniu", prilygstančiu Abraomo Dievui (Plg. Jn 14,9). Taigi ir tikėjimas, kurio Kristus reikalavo iš savo sekėjų, turėjo būti lygus tam tikėjimui, kurį žmogus išpažino visagalinčiam Dievui. Vadinasi, krikščionis privalo tolygiai intensyviai tikėti į transcendentinį Dievą ir į Kristų, įsikūnijusį Dievą.
Sandro Botticelli - The Mystic Nativity
Dvipoliškumas ir jo išraiškos
Iš šitokio dvipoliškumo išplaukia du skirtingi tikėjimo išraiškų stiliai, apimantys visus tikėjimo sandus: teorinį ir praktinį, privatų ir viešąjį gyvenimą. Teocentrinėje perspektyvoje einama prie Dievo, kontempliuojant visatos tikslingumą, jos kilmę bei paskirtį ir 1.1. Kitaip sakant, nuo kūrinio artinamasi prie Kūrėjo.
Tuo tarpu kristocentrinė tikėjimo prieiga grindžiama istoriniu liudijimu. Kristus juk buvo istorinis asmuo, įsikūnijęs Dievas. Šiuo atveju darosi nebesvarbi Dievo problema "pati savyje", bet svarbu yra patikrinti Kristaus, dieviškojo mokytojo, mintį vienu ar kitu klausimu. Taigi teocentriniu požiūriu prie Dievo einama protinio mąstymo keliu, o kristocentrinėje šviesoje prie to paties Dievo artėjama egzistenciniu, patirtiniu būdu.
Vadinasi, teocentrinė apologetika prasideda Dievo buvimo įrodymu, pereina į Kristaus dieviškumo klausimą ir baigias Bažnyčios dieviškos kilmės svarstymu. Krikščioniškoji apologetika, išeinanti iš kristocentrinio poliaus, įgauna visai priešingą kryptį. Cia apologetikos linija pradedama Bažnyčios veiksmingumo pasaulyje svarstymu ir perjos steigėją Jėzų priartėjama prie Dievo. Juk Kristus savo asmenimi yra apreiškęs savo Tėvą, Abraomo Dievą.
Teocentrinėje perspektyvoje išganymo siekiama atsidavimu Dievo valiai, ją kontempliuojant, kristocentriniame požvilgyje - ištikimybe Kristui, jį mylint. Teocentriniame poliuje pabrėžiama Dievo teisingumas, jo reiklumas, jo visagalybė; kristocentriniame - Dievo gerumas, gailestingumas, pakantumas nusidėjėliui.
Pirmuoju atveju Dievo valia žmonėms parodoma įsakymų formoje, kuriems jie privalo paklusti. Antruoju gi atveju dieviškoji valia išreiškiama kvietimu gėriui. (Jei nori būti tobulas, tai... Jei nori įeiti į Dangaus karalystę, tai... Ateikite kurie alkstate...). Čia turime reikalo su skirtingais moralinio imperatyvo stiliais.
Visuomeninė psichologija daro skirtumą tarp tėviško ir heroiško autoritetų (G. Tardė, G. Le Bon). Tėviškasis autoritetas yra kilęs iš šeimos struktūros branduolio ir veikia apsauginės globos pavidale. O heroišką autoritetą įsigyja tas, kuris atlieka visuomenei reikalingus ir naudingus žygius. Tėviškasis autoritetas grindžiamas prigimtimi, o heroiškasis - atliktais darbais ar žygiais. Pirmasis būna pastovus, linksta į konservatizmą. Antrasis autoriteto tipas yra judrus ir veda į rizikingus užmojus, net avantiūras.
Krikščionybėje rasime abu šiuos autoriteto tipus. Tėviškasis autoritetas vyrauja jos teocentriniame poliuje, o heroiškasis - kristocentriniame. Tėviškasis Dievo autoritetas bene ryškiausiai prasimuša Tėve mūsų maldoje. Taipogi vakarietiškoji literatūra ir tapyba Dievą vaizduoja su tėviškomis savybėmis (atributais). Kristocentriniame poliuje moralinio autoriteto modeliu jau yra didysis visų laikų herojus - Kristus.
Jean Milet, Katalikų instituto Paryžiuje profesorius, įžvalgiai pastebi, kad Kristaus "herojiškos misijos prasmė keičiasi pagal laiko skonį. Kai išganymo tema yra populiari, tuomet jis iškilmingai sveikinamas kaip gelbėtojas. Kuomet visuomeninė tvarka yra madoje, jis apšaukiamas Kristum karalium.
Katalikiškos krikščionybės dvipoliškumą atitinka ir dvi visuomeninių įstaigų (institucijų) sampratos. Teocentrinė perspektyva, pvz., reikalauja hierarchinės Bažnyčios, paremtos Tėvo autoritetu kaip absoliučiu principu, iš kurio viskas ateina ir nuo kurio viskas priklauso. "Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo (Rom 13,1). (Hierarchinė sąranga: Dievas - Kristus - popiežius - vyskupas - kunigas - pasauliškis).
Kristocentrinėje šviesoje autoritetas praranda savo sakralinį charakterį. Jis save pateisina jau ne dieviškąja valia, bet rinkėjų ar viešos nuomonės sprendimu. Valdžia suteikiama žmogišku, ne dievišku būdu, kuriuo perduodamas ne valdžios teisėtumas, bet pati tarnyba. Tarnybos sėkmė ir pateisina šį autoritetą. Vadinasi, kristocentrinėje perspektyvoje autoritetas ateina ne iš "viršaus", bet iš "apačios", ne iš dangiškojo Tėvo, bet iš bendruomenės. Štai dėl ko kraštutinio kristocentrizmo sekėjai ir šiaušiasi prieš Ražnyčios monarchinę sąrangą.
Žinia, tarp teocentrinės ir kristocentrinės valdžios (autoriteto) sampratų pasilieka nepašalinama įtampa. Dvipoliškumas atsispindi ir Ražnyčios liturgijoje, viešajame Dievo garbinime. Teocentrizmas įkvepia tokį garbinimo stilių, kurio centre visada yra Dievas Tėvas. O jo tikrieji "namai, arba Dievo buveinė istorijoje, yra šentykloje". Užtat brangūs liturginiai indai, puošnūs drabužiai skiriami jo prezencijai pagerbti. Giesmėmis, muzika, menu, architektūra šlovinama jo didybė.
Kristocentrinėje perspektyvoje jau kreipiamės į Dievą brolį, į Kristų. Renkamasi šventykloje ne tiek Dievui šlovę pareikšti, kiek Kristaus praėjimui tarp žmonių prisiminti. Nuosekliai Kristaus garbinimo būdas įgauna antropomorfinį pavidalą. Jame tikėjimo išraiška yra paprasta, kukli, tyli, nuolanki, sakytume, net intymi. Juk ir Jėzus Kristus yra švelnus, kuklus, išniekintas Dievažmogis.
Taigi tokių įvaizdžių šviesoje gimė visai naujas tipas: slaptingas, intymus, neramus, ieškąs. Teocentrinės nuotaikos įkvėpta liturgija bus didinga ir triumfuojanti. Gi jei įkvėpimas ateis iš kristocentrinių versmių, liturgija bus kukli, tyli ir intymi. Šiedu liturgijos pavidalai gali vienas su kitu kaitaliotis arba lygiagrečiai kartu egzistuoti. Šitokį reiškinį regime liturginėje simbolikoje.
Suprantama, teocentrizmas ir kristocentrizmas negali egzistuoti nepalietę kunigystės sampratos bei jos funkcijų. Pagal teocentrinį kunigystės modelį, paveldėtą iš senojo Testamento, kunigas yra Dievo pašauktas šventai užduočiai: būti tarpininku tarp žmonių ir Dievo; palaikyti Aukščiausiojo garbinimą žemėje; aukoti jam auką. Šioje perspektyvoje į kunigą žiūrima kaip į Dievo vyrą, žmonių ambasadorių Dievui.
Kristologiniu požiūriu įprasta į kunigą žvelgti kaip į antrą Kristų (alter Christus, nuo kardinolo Berulle laikų), Dievo malonių nešėją pasauliui, Dievo atstovą žmonėms. Vadinasi, teocentriniuose rėmuose kunigo dėmesys krypsta į Dievą (aukotojas); kristocentriniuose - į žmones (sielovadis). Pirmuoju atveju akcentuojamas Dievo garbinimas, antruoju - "sielų" ganymas.
Ši dvijulė nusitiesia ir per krikščionių dvasinį gyvenimą. Teocentrinis pamaldumas veda sielas labiau į triasmeninio Dievo kontempliaciją. Tuo tarpu kristocentrinis dvasingumas linksta į Kristaus sekimą dvasinės veiklos pavidalu žmonių bendruomenėje. Pirmąją kryptį, pavyzdžiui, pabrėžia karmelitų ir benediktinų tradicijos; antrąją - šv. Pranciškaus ir šv. Ignaco Lojoliečio sekėjai. Katalikų Bažnyčia užgiria abu krikščioniško gyvenimo stilius. Ji pageidauja, kad kiekvienas krikščionis būtų kontempliatyvus kaip pranašas Elijas ar šv. Brunonas, aktyvus kaip šv. Paulius ar Ignacas Lojolietis.
Theotokos of Vladimir
Galiausiai šie abu poliai atspindi krikščionio visuomeninę bei politinę veiklą. Nurodinėjome, kad teocentriškas tikėjimas gravituoja į Dievo Tėvo kultą. Nuosekliai, to kulto sekėjai links pritarti politinėms struktūroms, rymančioms ant tėviškų įvaizdžių. Visuomeniniuose santykiuose vyraus pagarbumas ir tos dorybės, kurios daro asmenį pagarbų (rango, širdies bei jausmų kilnumas).
Šiuo atžvilgiu kristocentrinis tikėjimo polius sukels beveik priešingą laikyseną tikinčiuosiuose. Jiems įkvėpimas ateis iš Kristaus Brolio, nebe iš Dievo Tėvo. Jų teisių idealu jau nebebus Sinajaus kalne duotas dekalogas, bet kalno palaiminimai. Politinėje - socialinėje srityje jis svajos apie valdą, paremtą daugiau individualine laisve, nei išorine tvarka; lygybe negu varžybomis; brolybe, negu klusnumu. Teocentrinė kryptis links į esamos padėties išsaugojimą (konservatyvinė laikysena).
Apskritai abu krikščionybės poliai pasireiškia visuose krikščioniško gyvenimo pavidaluose: mintijime, garbinime ir veikime. Tačiau jos tikėjimo švytuoklė pakrypdavo tai į vieną, tai į kitą polių. Paskutiniais dešimtmečiais teocentrizmui besitraukiant į tikėjimo pakraščius, nejučiomis imta ruošti dirvožemį ateistinės krikščionybės sėklai, tikėjimui į Kristų be tikėjimo į Dievą.
Jėzaus dieviškumas ir jo interpretacijos
Jėzaus pasirodymas sukėlė stiprų sankirtį tiek žydų, tiek graikų pasaulyje; tiek teoretinėje (proto), tiek praktinėje (garbinimo, etikos) plotmėje. Jėzaus dieviškumas tikinčiajam žydui reiškė šventvagystę, o netikinčiajam graikui - kvailystę. Antra vertus, įtikėję krikščionys privalėjo šį dvipoliškumą (Jėzus - Dievas ir Abraomo Dievas) vienaip ar kitaip paaiškinti.
Apaštalų prieiga prie šiosios sunkenybės buvo kiek skirtinga. Pavyzdžiui, Petras nurodė, kad į Dievą ateinama per Kristų. Pasak Pauliaus, prie Dievo artėjama su Kristumi. Pagaliau Jonas randa Dievą Kristuje. Pastarosios trys interpretacijos rodo, kad į tikėjimą į Jėzų galima žiūrėti kaip tikėjimo į Dievą papildymą. Tačiau esmėje jos viena nuo kitos nesiskyrė.
Kitaip dviejų tikėjimų problemą sprendė krikščioniškieji gnostikai (žydai ir graikai). Jie vieną krikščionybės polių (tikėjimą j Kristų) bandė paskandinti kitame (tikėjime į Dievą). Žydiškieji gnostikai, išpažindami tikėjimąį Abraomo Dievą, rodė pamaldų pagarbumą Jėzui kaip Dievo išrinktajam, bet ne Dievui. Graikiškieji gnostikai (krikščionys) taipogi priešinosi dieviškosios inkarnacijos minčiai. Jie Kristų laikė tik kažkokia aukštesne dvasia.
Tiesa, anos sektos išnyko, bet "dviejų tikėjimų" paradoksas krikščionybėje pasiliko. Juk žmogaus protas kratyte kratosi nuo Dievažmogio sąvokos. Užtat įvairūs mąstytojai bandė išsaugoti monoteizmą krikščioniško tikėjimo rėmuose. Kitaip sakant, suderinti Abraomo Dievą su Jėzaus Dievu.
Tarp jų paminėtini Arijus (apie 256 - 336), Nestorijus (a. 350 - 451), Eutichas (378 - 440). Arijus, pavyzdžiui, nesutiko, kad Jėzus galėtų būti vadinamas "tikru Dievu, gimusiu iš tikro Dievo". Nestorijus, 5-jo šimtmečio mąstytojas, taip pat neišdrįso sutapatinti Jėzaus su Dievu. Jis manė Kristų esant tik žmogumi išimtiniuose santykiuose su Dievu. Vadinasi, jis kaip ir Arijus, pasilaikė tik vieną tikėjimo polių.
Eutichas, kitas mąstantis vienuolis, taipogi suklupo ant Kristaus asmenybės paslapties. Kad išgelbėtų krikščionybę nuo "dviejų tikėjimų", jis paneigė Kristaus žmogiškumą. Kristus, pasak jo, turėjęs tik žmogaus išvaizdą, bet nebuvęs tikras žmogus. Bažnyčia, kovodama prieš šias herezijas, paskelbė tikėjimo tiesomis (dogmomis): Kristaus dieviškumą (Nicejoje, 325); Kristaus vienintelį asmeniškumą (Efeze, 431); Kristaus dviprigimtiš-kumą (Chalkedone, 451) ir Kristaus dvivališkumą (Konstantinopolyje, 680).
tags: #jeezus #yra #auksciausioji #butis