Antikos literatūra - tai vienas didžiausių bei svarbiausių istorinių, literatūrinių ir kultūrinių palikimų visame pasaulyje, kiekvieną žmogų stebinanti savo išskirtinumu, autentiškumu ir įtaigumu.
Antikos literatūros suformuotos vertybės bei humaniškumo samprata atsispindi net ir šių dienų žmoguje: jis aukština kalokagatiją, harmoniją, protinius gebėjimus, kovoja už gėrį bei savo įsitikinimus, o visų svarbiausia - nepaliaujamai ieško atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus.
Žmogui surasti atsakymus labiausiai padeda Antikos literatūra, kuri yra tikrasis mūsų pasaulio veidrodis, skatinantis tyrinėti savo sielą, protą, širdį ir jos gelmes.
Tad kiekvienam individui, norinčiam reflektuoti savo būtį, privalu nuolat iškelti klausimą - į kokius svarbiausius gyvenimo klausimus šiuolaikiniam žmogui atsako Antikos literatūra?
Aristotelis
Tėvynės Svarba Žmogaus Egzistencijai
Mano giliausiu įsitikinimu, tėvynė ir žmogaus egzistencija yra glaudžiai susiję tarpusavyje, kadangi gimtieji namai - tai laisvės, meilės ir galėjimo būti tuo, kas iš tiesų esi, simbolis.
Juk žmogus gali prisitaikyti prie įvairių aplinkybių: prie šalčio ir karščio, prie turto ir skurdo, tačiau ta vieta, kurioje žmogaus siela džiaugiasi, kur gyvena jam brangūs ir mylimi žmonės, kurioje gimė daugiausiai neįkainojamų atsiminimų, visada primins tėvynės vardą.
Istoriko Darbas ir Stereotipai
Nors laikai, kai istorikas buvo prilygintas akiniuočiui, besislapstančiam archyvuose ar bibliotekose, jau seniai praėjo, tačiau šis stereotipas mūsų visuomenėje vis dar gajus.
Visuomenėje iš tiesų ganėtinai gajus stereotipas, esą istorikai - linkę į vienatvę, mažai ir nenoriai bendraujantys, nuolat archyvuose ar bibliotekose besislapstantys „akiniuočiai“.
Visų pirma, mūsų amato ypatumai - geras istorikas turi daug laiko praleisti archyvuose arba prie kompiuterio.
Išsamiau nesusipažinusieji su istorikų buitimi ir būtimi dažniausiai linkę jiems klijuoti „istoriko - knygų žiurkės“ etiketę.
Aurimas Švedas
Todėl reikia išmokti pasakoti apie savo darbo rezultatus, jų prasmę bei vertę konkrečiam žmogui, visuomenei ir valstybei.
Istorikas turi ne tik būti geras mokslininkas, bet ir mokėti sklandžiai kalbėti, rašyti.
Pastebiu, kad kai kurie kolegos iš tiesų pamiršo (arba tiesiog nenori pripažinti), jog istorija ir literatūra yra to paties medžio šakos, todėl turi daug bendra.
Šį santykį bent jau anglų kalboje padeda tiksliai išreikšti žodžiai „history“ (istorija) bei „story“ (pasakojimas) ir juos supantis bendras reikšmių laukas.