Straipsnyje nagrinėjama poetės Salomėjos Nėries kūryba, ypač jos sąsajos su erdve ir laiku, pasaulėvaizdžio raida bei ryšys su tautos patirtimi. Aptariami svarbiausi poetės gyvenimo etapai ir jų atspindžiai kūryboje.
Niekas nėra laisvas nuo istorijos, arba, paprasčiau tariant, nuo to, kas vyksta pasaulyje, ne tik gėrio, bet ir nuo visokeriopo blogio, tiesioginio ar manipuliacinio. Išoriškai žmogus gali išlikti laisvas, o jo vidinė erdvė, vidinis laikas gali būti užimti, okupuoti. Okupuoto, netgi įkalinto žmogaus dvasinė laisvė yra aukščiausia ir sunkiausia, ką žmogus gali pasiekti, o pasiekęs išlaikyti. Didžioji kūrėjo drama vyksta nematomose, tik jam pačiam svarbiose erdvės ir laiko sankirtose. Kuo tos sankirtos gilesnės, tuo skaudesnės, nes ten žmogus yra vienas ir vienišas. Salomėja Nėris yra tai patyrusi, išgyvenusi.
Iš pradžių keli žodžiai apie erdvę, laiką, erdvėlaikį - pačiais siauriausiais aspektais, svarbiais poezijai. Erdvė - vieta laike, jei net akimirką. Trūksta erdvės ir laiko sąlyčio ir sąveikos žodžio - galbūt tai vietoerdvė. Laikas - jei ir tik akimirka, kurioje nors vietoje. Suvokti, kad esi vietoje, kad ją matai, jauti, reikia laiko, jei ir mirksnio. Realumą, lyg kokį apčiuopiamumą, laikas gauna iš vietos, iš jos daiktų. Visa, kas kuriuo nors būdu yra vietoje, yra jos aprėpiama. Vieta būna tuo, kas joje yra. Daiktai yra vietoje, vieta yra ir daiktų vieta. Vieta visada įsivietinusi, matome jos riboženklius, apskritai ženklus, vienokius gamtoje, kitokius mieste.
Laikas - neapčiuopiamas, nejuntamas, juntami tik veiksmai, įvykiai. Dažniausiai laikas su jais ir tapatinamas. Salomėjos Nėries sunkiuosius metus aptariame remdamiesi tuo, kas per juos įvyko, kas turi konkrečią vietą ir laiką. Lyrika ir muzika yra nejuntamojo laiko menai, kilę iš sąmonės pastangų užpildyti tuštumą, paversti ją tarsi lytinčia ir lytima. Lyg atskirti, išskirti iš savęs, kad galima būtų ją suvokti. Epochose, kur lyrika ir muzika buvo svarbesnės, daugiau ir laiko refleksijų, meninių ir filosofinių. Nuo romantizmo iki modernizmo. Dabartinės epochos profilį lemia vizualumas, atitinkamai svarbesnė darosi erdvės dominantė.
Erdvėlaikis iš esmės atitinka Michailo Bachtino chronotopą, kur chronos neabejotinai svarbiau, netgi pirmiau už topos. Lietuvių kalba darybiniu keliu natūraliau veda erdvėlaikio linkui, ne laikoerdvio. Gali būti, kad lietuvių kalba ir kalboje įkūnytas mąstymas tik apčiuopdamas vietos pavidalus ima justi ir laiką, jo tvinksnius, tekėjimą. Tai nėra pirmiau nei paskiau, einantis nesvarsto, kuria koja pradėjo žengti. Eilėraštis kaip žingsnis, jam reikia ir vietos, ir laiko. Kiek mąstyta apie poeziją, mąstyta ir apie jos erdvę ir laiką, jei ir nevartojant tokių sąvokų.
Erdvė ir laikas yra pagrindinės žmogiškojo buvimo koordinatės. Žmogus yra kūnas, užimantis vietą, esantis vietoje. Žmogus yra laikinas laiko kūdikis. Kiekviena žmogaus akimirka prateka erdvėje, gobiamoje iliuzijos, kad ji pastovi, pastovesnė už laiką, kad į erdvę galima grįžti, o laikas nuteka negrįžtamai. Į erdvę, prigimtąją, kuriuo nors būdu gautą, įgytą, pasirinktą ar suteiktą, žmogus įsikuria, mažuosius jos matmenis ir perkeisdamas. Laikas žmogui nepavaldus, laikas tiesiog yra, yra tarsi ir nebūdamas. Kiekvieno žmogaus gyvenimo laikas yra ir jo gyvenimo erdvės laikas. Kiekviena erdvė yra ir laiko erdvė. Ne tik vienaskaita, bet ir daugiskaitos: laikai ir erdvės, erdvėlaikiai.
Pasakojimų erdvėlaikiai natūralesni, aiškesnės gyvenimo linijos, jei ir išskiriamos gyvenamo ir atsimenamo, lyg susigrąžinamo gyvenimo. Atsiminimas gali būti netgi intensyvesnis už pirmines to, kas su žmogum atsitinka, formas. Galbūt čia - žmogaus gebėjime atsiminti, daugkartiniame lyg ir to paties fakto, situacijos išgyvenime, išgyvenime, kuris suformuoja nebuvusios ir nesamos tikrovės esmingą, intensyvų esamumą, - slypi poetinio erdvėlaikio atskirumas, ypatingumas. Siauriausia, gal net gryniausia, teoriškai nesukomplikuota prasme erdvėlaikis yra pirminės eilėraščio koordinatės: kada kur, kur kada. Eilėraščio erdvėlaikis gali būti efemeriškas, neapčiuopiamas, tik jaučiamas, tarsi ištirpęs intonacijoje, garsų muzikoje.
Grynieji, garsiniai, muzikiniai erdvėlaikiai - kaip Johanno Wolfgango Goethe’s „Über allen Gipfeln ist Ruh…“ arba Maironio „Vasaros naktų“ pradžia: „Užmigo žemė, tik dangaus negęsta akys sidabrinės…“ Intensyviai pulsuojanti sąmonė erdvę ir laiką tarsi susiurbia, sutraukia į save, įkvepia ir vėl iškvepia: „Užmigo žemė…“ yra lyg vasaros žemės po žvaigždėtu dangumi (taip paprastai pasakom laiką ir erdvę) iškvėpta sekundė. Grynoji lyrika: įkvėpimas ir iškvėpimas. Poetinis erdvėlaikis - lyg oras, kuris įkvepiamas ir kuris iškvepiamas, neklausiant, kam oras priklauso.
Iš ko, kaip poetiniai erdvėlaikiai susidaro? Eidami fenomenologiniu keliu, atsakytume, kad iš patirčių, iš to, kas patirta, patiriama, kas patiriama iš kitų patirčių, vadinasi, iš atskiro ir bendro kultūros konteksto, gilesnio ar paviršutiniškesnio. Intensyviausiai esame veikiami prigimtinės patirties geografijos, to, ką pamatome, išgirstame pirmą kartą. Įsigyvename į pirminę namų aplinką, fiksuojame jos pasikeitimus. Jaučiame istorijos geografiškumą - žymėtos vietos, kur kas nors yra įvykę, kas daugkartiniu būdu patirta kitų. Mus veikia ne tik tai, ką tiesiogiai patiriame, bet ir tai, ką atsimename; atminties patirtis gali būti itin svarbi. Bet ir nepatirtis: patirtyje lieka neįvykusio geidimo patirti.
Nėra paprasta suvokti, kaip sąmonė prisitvirtina prie vietų, kaip užmezga ryšį su laiku. Sunkiausia suvokti tai, kas vyksta savaime. Gyvenimo savaimingumas sunkiausiai pasiekiamas. Intencijos yra savaiminės. Realus veiksmas (sodinu gėlę), veikiant laikui, jau atsimenant, gali virsti dvasiniu veiksmu, nebesusietu nei su noru pasodinti, nei su viltim, kad augs, žydės, o tik su viso to turėjimu sąmonėje arba vien geidimu turėti. Poetinis erdvėlaikis dažnai yra geidimo, geidimo patirti kalbinės realizacijos. Kuo intensyviau veikia sąmonė, tuo labiau jos erdvėlaikiai kyla iš geidžiamybės lauko, geidimo energija yra transcenduojanti, perkelianti. Iš čia, tuo būdu susidaro erdvėlaikio metaforos. Metaforos gali būti suvokiamos kaip transcendentiniai erdvėlaikiai. Kuo gilesni erdvėlaikiai, tuo intensyvesnės metaforos.
Pirmasis Salomėjos Nėries eilėraštis, po beveik trijų mėnesių tylos, bent jau atiduotas viešumai, parašytas Rusijoje, tikriausiai yra „Ar žiburėlis lauks“, tarp atimkit (svetimybę) ir palikit (savosios erdvės ženklą), pereinantį į klausimą - ar tai dar galima, ar žiburėlis lauks. Dar sykį keičiasi erdvėlaikio koordinatės, stipriausi jutimai telkiami į tai, kas palikta, į namus. Poetiniai erdvėlaikiai veikiami patiriamų situacijų, aplinkybių. Dalis jų matoma, fiksuojama, aprašoma, bet lieka tai, kas lieka tarsi suskliausta, nematoma, ką vadiname vidiniu ar dvasiniu gyvenimu, kas lemia vadinamuosius (romantizmo poetikos ir estetikos įtvirtintus) sielos peizažus.
Salomėjos Nėries kūrybos erdvėlaikis
Kodėl poetinio erdvėlaikio tyrimas šiame straipsnyje sutelktas į Salomėją Nėrį? Nuojauta, kad jos kūryboje susitinkame su daugeliui tekusiais istorijos išbandymais, su archetipais, kuriais vienu ar kitu būdu koduota gilioji lietuvių tautos patirtis, ypač ta dalis, kuri kyla iš lyg ir nesančios ar nesamos erdvės ir nejuntamo laiko, iš akimirkų, kai visa, kas yra, yra tarsi susiurbta į žmogaus būseną. Ir tik ta būsena, pati didžioji žmogaus efemerija, tėra reali. Kad per Salomėjos Nėries likimą pereina baugioji istorijos briauna, atsiliepianti ir bendresnėse lietuvių patirtyse. Kad Salomėjos Nėries erdvėlaikis buvo brutaliai okupuotas. Išoriškai tarsi ir nesipriešino, sutiko su reikalavimu parašyti tai, ko okupantams reikėjo, tad pati prie okupacijos prisidėjo.
Vėliau, kai suprato, kas įvyko ne tik su ja pačia, bet ir su jos kūryba, pagrindinę kūrybos vagą pradėjo ženklinti mirtinos pastangos savo kūrybą, savo erdvėlaikį jau ir kaip pasaulėvaizdį vaduoti. Ne save išlaisvinti, o savo kūrybą. Kol nėra grėsmės, erdvėlaikis lyg savaime yra įsuptas pasaulėvaizdžio. Iškilus savaiminio erdvėlaikio sunaikinimo grėsmei, suaktyvinamos pasaulėvaizdžio galios. Kito ilgesys, galiausiai išplintantis iki ilgesio ribų, yra pati giliausia žmogaus galia. Niekada ir niekur siela nebūna taip giliai, kaip ilgėdamasi kito, galiausiai ilgėdamasi. Kuo labiau nepasiekiama, tuo ilgesys gilesnis, sunkesnis; ir tik pačiais rečiausiais atvejais - toks skaidrus, kad jau matyti dugnas.
Šiuo eilėraščiu atsiveria būsena, kurią kaip sau artimą ar net tapačią perima tautosaka, dzūkų raudos tradicija. Perima ir tarsi nuima nuo širdies, palengvina naštą. Tas perėmimas reiškia didį pripažinimą - esi savoji, kuri jau visko, visų jai prieinamų individualių poezijos galimybių atsisako dėl to, kad galėtų eiti taku, kuris, būdamas visų, iš tiesų yra tik to ar tos, kurie bent nujaučia, kad yra į jį pašaukti, kad gali eiti. Būsena, būsenos atitikimas šimtametei raudai, tampant balsu tarp balsų. Balsu, kuris ir raudą išskaidrina, išgrynina.
Donatas Sauka, po karo pirmasis radęs Salomėjos Nėries esmę atitinkantį kalbėjimo būdą, straipsnyje „Subtili lyrika ir liaudies daina“ (1964) sakė, kad „daina po S. Nėries pati tapo gražesnė“. Gal apie raudą galima būtų sakyti, kad Salomėja Nėris išgrynino joje glūdinčią gailesčio ir kaip begalinio ilgesio ontologiją.
Nuo 110-ojo Salomėjos Nėries gimimo rudens iki mirties 70-mečio sąmonėje prasitęsinėjo jos skaitymas, atnaujinęs kai kuriuos prasmės niuansus; lyg pradėta ir grįžti prie to, ką bandžiau daryti mokyklai skirtoje knygoje „Salomėja Nėris. Gyvenimas ir kūryba“ (Šviesa, 1999); kai norėjau suvokti jos įsikūrimą Palemone, būties sulaikymą gyvenimu, erdvės vaizdinių, realių, atpažįstamų ir iškylančių vaizduotėje, įkūnijimą konkrečioje vietoje. Galėjau ištarti sakinį, kad Palemono sodyba yra meilės kūrinys. Kaip eilėraštis, daina, skulptūra. Erdvės kūrimas dabarties laikui (kad būtų kur gyventi, dirbti), bet ir būsimajam laikui, kuris dar turėjo atitekėti, kurį pradėti turėjo gimsiantis kūdikis.
Bet ir gilinantis, bandant aprašyti brandžiojo, lyg nuraminto Salomėjos laiko erdvę, lytėtą kūnu, akimis, rankomis, skaitant to laiko eilėraščius, suvokta, kad poetės eilėraščių erdvėlaikis klostosi iš realybės, bet kartu ir tarsi iš kokios viršrealybės. Psichologiškai tikras ilgesys ir gailestis, bet išsiskleisti jis gali tik raudos bendrybėje kaip kokioje visagalybėje. Iš Palemono koordinatėm pažymėtų kelių eilėraščių rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu“ išsiskiria „Aš nenoriu mirti“ (1937.VIII.23), kurį galima pavadinti laiko eilėraščiu, pasipriešinimu laiko lemčiai arba žmogaus mirtingumui. Rašyta likus dviem mėnesiams iki sūnaus gimimo. Besilaukianti moteris aštriau jaučia laiką ir erdvę, turi daugiau baimių, labiau laukia paguodos - ir ne tik iš žmonių.
Ką tik Palemone pasodintas uosiukas (kartu su kitais Eglės vaikais), jo šlamėjimo įsivaizdavimas, meilės kartojimas šiltos vasaros pavėsyje: „Šimtąkart girdėtą / Meilę čia kartos.“ Erdvės prigludimas prie kūno kaip laiko maldavimas: „Aš nenoriu mirti!“ Erdvės žymenų (kartu ir būsenų) persikryžiavimas: tai, kas dabar, yra buvę, gali būti ir kitur, kitą akimirką. Palemono nuoroda ir prie „Rudenio arimuos“, bet poetinio vyksmo vieta nukelta prie Širvintos. Prigimtinis erdvėlaikis su Širvinta, aišku, yra pirminis Salomėjos erdvėlaikis; gimiau prie Širvintos, - ne sykį ištarta.
Iš erdvei suvokti svarbių Salomėjos Nėries žodžių Viktoro Aleknos sudarytame dažnumų žodyne (iki 50) svarbiausi: žemė, saulė, kelias, jūra, pasaulis; laiko žyminiai: naktis, diena, ruduo, pavasaris. Iš geografijos vardų dažniausia - Lietuva. Alpės minėtos dažniau nei gimtoji Širvinta. Alpės veikia ir metonimiškai, žymi stiprią meilės pasiją - vietą kaip žmogaus geidžiamybę. Alpės - ne tik kalnai, bet ir garsinis žemynas, atitinkantis Salomėjos Nėries fonetiką. Garsinis erdvės taškas. Palemono garsynas - aukštas, skaidrus.
Apie natūraliai besiklostantį poetinį erdvėlaikį galima kalbėti apibendrintai, bendrais bruožais (uždaras ar atviras, šviesus ar tamsus, tiesioginių ar perkeltinių prasmių, pastovus ar kintantis, tikroviškas ar iliuzinis). Sunkiau tirti erdvėlaikį iš esmės - kaip jutimų, kartu ir poetinių prasmių tinklą. Kuo labiau tinklą smulkiname, tuo didesnės atidos reikalauja tyrimas. Erdvėlaikis yra ir suvokimo, ir susivokimo būdas. Kur esu, kada esu, kaip esu. Erdvėlaikio dabar pasirodo iš kalbėjimo taško. Erdvė ir laikas yra būsenos erdvė ir būsenos laikas, būsenos geografija. Eilėraštis yra būsenos virtimas žodžiais, žodžiams įsilaikinant ir įsierdvinant.
O mus kažkas klaidina. Kalnai - erdvės akcentas, tako ieškojimas jau gali būti siejamas su laiku, neramiu, baimingu, jaučiant kalnų dvasios nepalankumą. Ir užpustys tave sniegai. Raudos tau klaikūs vėjai. Galima sakyti, kad tai jau ir būsimų Rusijos pūgų, būsimos klaikumos nuojautos. Kartu likimo būsimybė, būsimasis laikas; laikas, kuris kaip būsena jau yra patirtas.
Salomėjos Nėries poezijos laiko ir erdvės koordinatės gali būti aptariamos išskiriant lyg kokias esmines sankirtas: gimtinės, Kauno, Lazdijų, Panevėžio, Palemono, Paryžiaus, evakuacijos (Rusijos). Išoriniai pokyčiai mažai tepakeičia vidines laiko ir vietos koordinates. Tol, kol jos nenaikinamos. Skirtingi laiko tarpsniai, bet nebūtinai jei daugiau laiko, daugiau ir erdvės. Vien iš rinkinių pavadinimų girdime savitus erdvės ir laiko, laiko ir erdvės sambalsius: „Anksti rytą“ (laikas, kurį sąmonė įtvirtina erdvėje, bet ir perkelia į kitą lygmenį, jauno gyvenimo prasmės), „Pėdos smėly“ vizualizuoja erdvę, pėdsakus erdvėje, bet siunčia ir laiko signalą, praeinamumo, nykstamumo. Panašiai ir „Per lūžtantį ledą“ - ėjimas pavojingu keliu, grėsmė žmogiškajam laikui. „Diemedžiu žydėsiu“ - vaizdinys erdvėj, bet ir laikas, vėlgi laiko trumpumo signalas, žydėjimas yra trumpas, trumpos ir žmogaus dienos.
Gyvenimo laikas - ir biografinis, laiko tarpas, į kurį įsirašo biografija. Įsirašymu sakome, kad žmogus savo atskirą laiką gyvena bendrame, kurį galime vadinti istoriniu. Pradėdamas savo laiką, gimdamas, žmogus įeina ir į vietą, į erdvę, užima joje tam tikrą vietą, įgauna lyg kokį pastovų tašką, iš kurio juda kitomis kryptimis, įsigyvena ir kitose erdvėse, grįžta, negrįžta. Pastovus erdvės taškas, kuris neapleidžia kūrybingo žmogaus sąmonės, yra namai, gimtinė, tėviškė, tai, ką Arvydas Šliogeris apibūdina kaip meilės lauką. Meilės lauką turi (susidaro, susikuria) tik kūrybingos sąmonės, nebūtinai atliekančios kūrybinius veiksmus. Salomėjos Nėries biografinis, o giliau - egzistencinis laikas yra susijęs su prigimties vieta ir erdve nenutrūkusiais saitais; meilės laukas veikia sąmonę ir tada, kai realiai jis yra nepasiekiamas.
Ikikarinė poetės lyrika juda, sakytume, natūraliais erdvės ir laiko horizontais, erdvė ir atitinkamai eilėraščių vaizdynas užpildyti gamtos jutimų, metų laikų, jų garsų, spalvų, lengvai, bet savitai metaforizuojamų (miškai geltonai dėvi), virstančių simboliais. Erdvė pasirodo ir žibu...
Apibendrinant galima teigti, kad Salomėjos Nėries kūryba yra giliai susijusi su erdvės ir laiko pajauta, kuri atsispindi jos eilėraščiuose. Poetės pasaulėvaizdis kito priklausomai nuo istorinių įvykių ir asmeninių patirčių, tačiau meilė gimtinei ir ilgesys išliko svarbiausiais motyvais.
Salomėjos Nėries eiles skaito Rūta Staliliūnaitė (Lietuvių poezija)
