Dorumo filosofija: esmė, principai ir reikšmė

Dorumo filosofija yra viena iš pagrindinių etikos mokyklų, nagrinėjanti asmens dorumą ir moralinį charakterį. Ši etika moko, kad svarbi yra dalyvaujančio asmens moralė, kad geras žmogus gyvens dorai, pasižymėdamas dorybėmis, įskaitant pilietines dorybes, visuose savo veiksmuose. Paprastai dorybių sąraše rasite protingumą ir būdo dorybes - sąžiningumą, drąsą, teisingumą, nuosaikumą, draugiškumą.

Aišku, kad tauriausias žmogaus asmenybės veiksnys yra žmoniškumo pradas. Jam visas pažmoniškumas turėtų būti apsireiškimo jėga. Visai kitaip žmogaus esmė reiškiasi dora. Doroje ji yra lyg iškilusi ne vien iš daiktiškos aplinkos, bet ir iš savo asmenybės pažmoniškumo.

Pagrindinis žmogaus esmės kilimas, kurį vadiname valia, yra jo siųslys, nulipąs pažmoniškumo pakopomis į aplinką, pakeliui išspręsdamas visokius santykiavimo klausimus. Aplinkoje jis ieško santykių su kitu žmoniškumu ir turi dažnai santykiuoti su kitų žmonių pažmoniškumu. Bet doros esmė glūdi asmenybės viduje.

Atėnų mokykla - Rafaelio freska vaizduojanti antikos filosofus

Dorumas žmogaus asmenybėje

Čia maišosi įvairiausi vyksmai. Kūno mitimo ir visokie kiti jo gyvenimo ir dygių (dygis - augimas) reikalai įmeta į jį savo šešėlius. Įsibrauja į tą vidų nuolat pasikeisdami visokie teigimai, linksmumai ir liūdesiai, džiaugsmai ir skausmai, visokie linkimai, geiduliai ir aistros, toliau ir visokios svajonės, sapnai, pojūčiai, vaizdiniai, mintys ir regesiai. Visa tai tenka žmogaus esmei. Kaip kokia valdytoja ji gali savo valia visa patvirtinti arba atmesti ir taip reikšti savo valdymą.

Dora yra tam tikras žmoniškumo esmės santykiavimas su pažmoniškumu žmogaus asmenybėje ir toliau vieno žmogaus esmės su kitojo žmogaus esme ir jo pažmoniškumu. Dora turi būti vertinama pagal tai, kiek iš žmogaus asmenybės numanyti patsai žmogus, o kiek jo pažmoniškumas. Tik tada galima kalbėti apie dorą, kada kur nors aiškesnis yra žmoniškumas negu pažmoniškumas. O vadinsime dorą tuo aukštesne, kai iš žmogaus apsireiškimų kuo garsiau išgirsime dvasios-sielos balsą.

Žmogaus gyvenimas tegali turėti vieną prasmę, būtent, kad jame žmogaus esmė būtų lemiančios reikšmės. Visas žmogaus elgesys tada yra, kaip reikia, nustatytas iš vidaus. O tai yra dora. Doroje nėra sąmoningumu nušviečiamas ir patikrinamas pasaulio turinys kaip moksle. Tas turinys ir nėra apstabinimas (apstabinti - suteikti apytikrį pavidalą), veiksluojamas (veiksluoti - veikti) ir grožinamas žmoniškumo prado atspindžių kaip mene.

Doroje šis pradas pats turi stiprėti ir įsigalėti žmogaus asmenybės jėgų tarpe. Kada visa žmogaus asmenybė yra aiškiai nušviesta žmoniškumo, galima kalbėti apie subrendusią dorą. Galima ją net vadinti žmoniškumo stiprėjimu ir tvirtėjimu regimame, daiktiškame pasaulyje. Trumpu žodžiu sakytina: dora yra, kas dorina.

Dorovė

Iš to aiškėja visa doros reikšmė. Bet nėra jau dora dorybių apreiškimas. Tasai tėra doros atšvaitas, bet ir tai tik tada, jeigu dorybės paties žmogaus savo valia reiškiamos, o ne kitiems tai liepiant. Iš doros išauga dorovė. Taip vieno žmogaus žmoniškumas kreipiasi į kitojo žmogaus esmę. Ir iš to plaukia taip pat žmoniškumo stiprėjimas ir kartu doros aiškėjimas.

Žmogaus esmė gali tik tada pasireikšti žmonių santykiuose, jeigu ji jo asmenybėje turi pirmybę.

Dorumo filosofijos raida

Mūsų dienomis kultūros filosofija dar nėra visiškai susiformavusi. Tai tik tampanti filosofinė disciplina. Kultūros filosofijos sistema ligi šiol tebėra nesukurta. Niekas negali kurti tol, kol yra neaiškūs josios pagrindai. Kultūros filosofija dar nėra susiformavusi kaip atskira ir savarankiška disciplina. Istorijos filosofija jau seniau yra susiformavusi ir įėjusi į aukštųjų mokyklų kursus.

Kodėl senovėje nefilosofuojama? Todėl, kad gyvenimo pavidalai pasensta. Nenorima mąstyti, nes tol žmogui ji nėra problema. Senovės žmogus apie tai nebuvo nė galvojęs. Tai neleido atsirasti tokiai kultūros krizei. Viduriniais amžiais taip pat kultūrinių problemų nespręsdavo. Trumpai tariant, senovėje nespėdavo pasenti. Nebuvo išvidinis skilimas. Jų gyvenimo pavidalai buvo gražūs idealiniu grožiu. Todėl tuo metu nebuvo nė kultūros filosofijos.

M. Grabmannas savo veikale yra išdėstęs ne šv. Tomo Akviniečio kultūros filosofiją, o didžiojo filosofo pažiūras į dorą, į mokslą ir į grožį. Renesanso metu žmogus panorėjo apsireikšti. Tai žmogiškojo apreiškimo atsakymas į dieviškąjį apreiškimą. Žmogus kaip kūrėjas stojo priešais Dievą ir kaip kūrėjas apsireiškė.

Renesanso metu žmogus nemąsto apie savo kūrybos prasmę ir tikslą. Tokio problemų sprendimo dar nebuvo. Žmogus galėtų stebėti savo kūrinius iš tolo tam tikroje laiko perspektyvoje. Kas yra gėris ir kas yra blogis? Kodėl kultūra vis dėlto nepatenkina žmogaus dvasios ir net ją apsunkina? Ar kultūra turi galą? Ar kultūra yra tai, ką pagamina nuo žmogaus nepriklausanti gamta? Tai ir sukėlė kultūros filosofijos pradmenis.

Kultūros filosofija prasidėjo romantikos metu. Romantikai buvo literatūrinis sąjūdis. Tai buvo reakcija prieš Apšvietą. Apšvieta padarė žmogų plokščią bei paviršutinišką. Romantikai akcentavo kūrybą. Romantikos filosofija giliausioje savo esmėje yra kūrybos filosofija. Atsirado civilizacijos krizė, kuri nėra išgyventa ligi pat mūsų dienų. Romantikai jautė šitą krizę. Jie garbino kūrybą, ir todėl jie susidomėjo šita tragiška Europos gyvenimo apraiška.

Keliautojas virš debesų jūros - Casparo Davido Friedricho paveikslas, romantizmo simbolis

Žymiausias romantikų kultūros filosofas buvo J. Herderis. Herderiui kultūra yra ne išviršinis gamtai dalykas, kas buvo žymu Apšvietos filosofijoje. Kultūra yra ne savarankiška esybė, bet „Dievas visuose savo veikaluose". Kultūrinė žmogaus kūryba pratęsia gamtos darbą ir jį atbaigia. Kadangi gamtoje apsireiškia Dievas, Jis tuo pačiu apsireiškia ir kultūroje. Tai yra Dievo apreikšdinimas išviršiniais regimais pavidalais. Jis buvo pirmutinis, kuris kultūrą suprato iš tikro plačiai ir giliai. Kiek iš žmogaus galima reikalauti tobulumo, yra aukščiausias savo srityje.

Šalia Herderio, su juo gyvenęs, buvo J. Rousseau. Rousseau sukūrė savotišką kultūros koncepciją, labai skirtingą nuo herderiškosios. Jis tvirtino, kad kultūra yra tapusi paviršutiniška, mechaniška ir sustingusi. Ir atsakymas dorinei žmonijos pažangai, jo nuomone, turėjo būti neigiamas. Rousseau nuomone, kultūra atrodo turinti sugedusį, dirbtinį, sustingusį pagrindą. Tikras gyvenimas ir tikras kelias į būties ištobulinimą buvo visai kur kitur. Rousseau filosofijoje kultūra yra svetimas gamtai pradas. Rousseau nuomone, kultūra nesiekia gamtos gelmių, nesiekia daikto branduolio, bet visados lieka prikibęs tik paviršiuje. Kultūra nesiekia daikto gelmių, yra šitam daiktui svetimas.

Rousseau kova buvo nukreipta prieš kultūrą. Jis buvo kultūros šalininkas ir gynėjas. Bet tik dėl to, kad atidarytų laisvą kelią savaimingos kultūros atsiradimui. Tuo tarpu gamta yra nepagadinta, sveika ir tobula. Todėl neteisinga Rousseau laikyti kiekvienos kultūros priešininku. Jis padarė kultūrą problematišką, kad ją pačią išgelbėtų.

W. Dilthey jungia pastangos pažinti realybę ne abstraktiniu, bet intuityviniu būdu. Istoriją Dilthey ėjo kitu keliu negu anglų ar prancūzų pozityvistai. Jis ėjo prie istorijos ne iš gamtos, bet iš dvasios. Nes ji yra dvasios padaras. Kultūros pavidalais, gali būti suprantama tik išeinant iš kūrėjo dvasios esmės. Kito žmogaus dvasia gali būti suprantamas. Svetima, nes ji nepriklauso žmogaus ir neturi savyje žmogaus dvasios. Tarp supratimo ir aiškinimo Dilthey veda griežtą ribą. Jis suskirstė į dvi pagrindines sritis: į gamtos ir dvasios mokslus.

H. Rickertas neneigia, kad tarp gamtos ir dvasios yra didelio skirtingumo. Dėlto gamta ir dvasia yra tos pačios tikrovės pradai.

Kanto moralinis argumentas

Dievo buvimo įrodymai filosofijoje užima garbingą vietą. Vienas argumentas už ateizmą yra vadinamoji „blogio problema“, kitas - „nereikalingos hipotezės argumentas“, teigiantis, jog Dievas yra pašalinė prielaida mokslui. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog Kanto moralinis argumentas ne tik savotiškai papildo teizmo racionalumo argumentų galeriją, bet ir pasinaudojant transcendentalinės filosofijos privalumais apeina ateizmo argumentus, nes jie faktiškai apeliuoja tik į gamtinį, būtinybės pasaulį, o Kanto argumentas priklauso moralės ir laisvės sričiai. Tačiau, kita vertus, Kanto moralinis argumentas sugriovė tradicinio tikėjimo pamatus ir netgi galima sakyti paruošė dirvą tokiems ateizmo šaukliams, kaip F. Nietzsche ar S.

Kanto argumentas yra galutinai suformuluojamas „Praktinio proto kritikos“ atitinkame poskyryje. Jis gali būti sutrauktas į 4 teiginius:

1. Racionaliai ir moraliai būtina siekti aukščiausiojo gėrio (t.y. laimės, kylančios iš dorybės); Mes jaučiame moralinę pareigą elgtis gerai, dorai. Dorybė yra mūsų vertumo būti laimingais sąlyga. Aukščiausiasis gėris yra tobulas dorumas ir tobula laimė.
2. Tai, ko mes privalome siekti, gali būti pasiekta;Jei mes įpareigoti kažko siekti, tai turi būti įmanoma. Jei nebūtų įmanoma, mes nesijaustume įpareigoti. Jei jaučiu norą padėti benamiui ar panašiai tai turiu turėti tam galimybę, kitaip supratęs, kad neturiu galimybės, pareigos paprasčiausiai nebejausčiau.
3. Išvystyti tobulą gėrį įmanoma tada ir tik tada, jei gamtos tvarka ir priežastingumas yra dalis aukštesnio plano moralinės tvarkos ir priežastingumo;Turi būti tvarka, užtikrinanti, jog dorieji pasieks aukščiausiąjį gėrį.
4. Moralinė darna ir priežastingumas įmanomi tik postuluojant, kad esama jų šaltinio - Dievo. Todėl praktinis protas turi be sielos nemirtingumo, t.y. galimybės neįgytą aukščiausiąjį gėrį įgyti po mirties, postuluoti ir Dievo buvimą, t.y. to gėrio garantą.

Šios prielaidos turi nemažai trūkumų. Pavyzdžiui, nemažai diskusijų vyko ir tebevyksta dėl teiginio, jog „privalėjimas“ implikuoja „galėjimą“. Kaip pastebi vienas šio principo tyrinėtojas, šitaip galima pateisinti netgi moralinį reliatyvizmą. Tarkime, subjektas gyvena kultūroje, kurioje trijų metų vaikai atimami iš tėvų ir motina nebegali jais rūpintis. Ar tai implikuoja, jog ji ir neturėtų to daryti?

Be abejonės, kultūrinis reliatyvizmas kaip toks pateikia daugiau argumentų prieš Kantą. Emotyvistai teigia, jog iš „x yra pareiga“ neplaukia „x yra gerai“, evoliucinės etikos atstovai, tokie kaip Piotras Kropotkinas ar Danielas Denettas teigia, esą etika susiformavo evoliucijos eigoje, freudininkai - jog praeigos ir kaltės jausmas išugdomas vaikystėje. Kitaip tariant, šie mąstytojai teigia, jog moralę galima paaiškinti be Kanto prielaidų.

Ir šviesoje to, jog be Kanto prielaidų jie negali prieiti ir jo išvadų, t.y. sukurti objektyvios moralės teorijos, matome didžiausią Kanto indelį į filosofiją. Iš esmės, nors Kantas laikė save krikščioniu, jo mokymas pakerta tradicinės krikščioniškos doktrinos pamatus, nes Kantas tiki į Dievą ne todėl, jog yra įsitikinęs jo realumu, o todėl, jog to reikalauja praktinis protas.

Viena iš Kanto interpretacijų, iškeltų Alleno Woodo, yra jog, pasak Kanto, be Dievo žmogaus sąmonė susiduria su loginiu prieštaravimu, absurdum practicum, t.y. Dievo tiesiog prireikia Kanto konceptualinei schemai. Filosofas Juozas Lomanas pastebi, jog „tarp Kanto ir Nietzsche‘s esama giminingumo: juk Nietzsche užbaigė Kanto pradėtosios modernios etikos plėtotę“. Be to, Kanto moralinis argumentas atskleidžia būtinąjį ryšį tarp objektyvios moralės ir tikėjimo į Dievą ir konstatuoja tezę, kurią išsako vienas Fiodoro Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ personažas: „jei Dievo nėra, tai viskas leidžiama“.

Kantas tikėjo į Dievą be įrodymų, dėl praktinių priežasčių, o Nietzsche dėl praktinių priežasčių renkasi sąmoningą ateizmą ir iš jo plaukiančią antimoralę. Tokiu būdu nors Kantas atliko tam tikrą proto apvalymą, tačiau tai savotiškai davė priešingą efektą, negu jo buvo sumanyta - po jo sekę ateistai tapo dar nuoseklesniais tikėjimo ir moralės priešais.

Dorovės ugdymas

Dorovės sąvoka nusakomas praktikos vertinimas pagal socialiai pripažintus normatyvinius standartus, kuriuos prisiima pats moralės subjektas. Tai savanoriškas apsisprendimas ar pasirinkimas, kurį objektyviai motyvuoja ne asmeninės nuostatos ar tam tikros taisyklės, bet pati esamybė, kaip tokia, o konkrečiau socialinė tikrovė, kurioje gyvenama, dirbama, veikiama. Dorovės sąvoka šia prasme nurodo, kad elgiamasi ne iš pareigos, bet dėl paties subjekto noro ar valios, pvz., gerai atliekamas darbas, nes jis suteikia pasitenkinimą ir padeda realizuotis asmenybei.

Sakydami doras turėsime galvoje „turinio, o ne sąžinės aspektą“, t.y., kad dorybes į jaunuomenės širdį reikia diegti visas, be jokios išimties. Svarbu, kad daiktų vertinimas - kiekvienos dorybės pagrindas. Juk vaikas nuo pat mažens privalo suprasti ir pradėti vertinti daiktus, nepervertinant jų vertės. Suprasti, kad daiktas yra toks, koks yra. Nevertingų daiktų nesieti su vertingais, o vertingų su nevertingais.

Visų pirma vaikus reikia mokyti paklusti vyresniųjų žodžiams, perspėjimams, patarimams. Šitaip galime išugdyti vaiką vadovautis protu, nepulti pykti ir karščiuotis, o geriau apmastyti, kaip tinkamai pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Teisingu žmogumi vaikas tampa tada, kai išmoksta viską vertinti atsižvelgdamas i aplinkybes, o ne puldamas teisti ar smerkti be jokių išklausymų ir pan. Teisingas žmogus turi būti atsargus, mokėti atskirti gėrį nuo blogio, melą nuo tiesos.

Vaikus nuo mažumos reikia pratinti prie darbo, nes vaikui užaugus reikės pakelti daug doro darbo sunkumų, susidurti su įvairiais darbais. Norint vaiką išmokyti garbingo tiesmukumo, reikia jam nustatyti elgesio taisykles ir stebėti ar vaikas jų paiso. Stebėti, kaip jis bendrauja su įvairiais žmonėmis, kaip elgiasi, kaip šneka.

Nuolat užimtas vaikas pasidaro stropesnis, labiau nori dirbti, jam patinka būti užimtam, o ne dykaduoniauti. Nuolat skatinamas vaikas padėti artimui, draugui ir t.t. netaps savimyla, kuriam rupi tik jis pats. Vaikui bus lengviau suvokti, kad ne jis vienas gyvena, kad ji supa daug žmonių, kurie irgi įsilieja į jo aplinką ir kuriems kartais reikia pagalbos bei supratimo. Vaikas privalo sekti Dievu, nes Dievas yra mokytojas.

Dorybių ugdymą tikrai reikia pradėti nuo mažens. Taip ir dorybės išugdomos elgiantis žmogui dorai. Vaikai mato kaip elgiasi - blogai, gerai. Todėl nuo pat mažens jų poelgius pradeda mėgdžioti. Todėl vaikas stebėdamas dorus tėvus, matydamas gerą pavyzdy ir pats elgsis atitinkamai t.y., pridedant pamokymų ir gyvenimo taisyklių vaikas geriau įsidėmės ir aiškiau supras, ką jam norima pasakyti.

Vaikui draugai turi labai didelę įtaką gyvenime, todėl ką daro jo blogi draugai, to neatsisako daryti ir vaikas. Blogi draugai, blogas elgesys yra greitai įsisavinamas, todėl reikia stebėti su kuo vaikas bendrauja, kaip elgiasi jo draugai.

Drausmė yra nuo senų laikų auklėjimo priemonė, kuri padeda sustabdyti blogį. Griežtesnis pasakymas, papeikimas, bausmės - atsižvelgiant kas netinkamo buvo padaryta. Žinoma nereikia persistengti, nes tada bus mažai naudos, o daugiau žalos.

tags: #ji #vercia #zmones #visais #laikais #zmogus