Kaip Tapti Turtingu Pinigais, Žemėmis ir Draugais: Įžvalgos Iš Gyvenimo Kelionės

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip tapti turtingu ne tik materialiai, bet ir dvasiškai, remiantis įžvalgomis iš arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimų ir Jurgos Ivanauskaitės esė apie keliones. Abu autoriai savo gyvenimo patirtimi parodo, kad tikrasis turtas slypi ne tik piniguose ir žemėje, bet ir draugystėje, tikėjime bei nuolatinėje savęs paieškoje.

Pirmieji Žingsniai: Tėvų Namai ir Brandinama Svajonė

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius savo atsiminimuose aprašo kuklų gyvenimą Dzūkijos kaime, kur jo šaknys įaugusios į žemę. Seneliai ir tėvai buvo paprasti lietuviško kaimo žmonės, kurių gyvenimas sukosi apie žemę, šeimą ir Bažnyčią. Šis kuklus tėvų gyvenimas buvo Dievo dovana, nes nebuvo galimybės išlepti.

Augo keturi broliai: Jonas, Vladas, Albinas ir Sigitas - pagrandukas. Anuomet kaime niekas neturėjo net radijo imtuvo, todėl vaikų gyvenimą paįvairindavo mokykla, bažnyčia ir knygos. Vaiko atmintis užfiksavo tėvelio darbštumą. Vyresnieji broliai anksti buvo mokomi darbo ir turėdavo padėti visuose žemės ūkio darbuose.

Pats nuobodžiausias darbas, nuo kurio vasarą neišsisukdavau, buvo ganyti karves ir avis. Bet greitai pamėgęs skaityti knygas, būdavau laimingas, kai karvutės ir avys ramiai skabydavo žolę, o aš galėdavau ryte ryti pasaulietinio ir religinio turinio knygas.

Neramūs Metai ir Tikėjimo Išbandymai

Ryškiausi prisiminimai iš pokario metų - neramios dienos ir naktys. Už lango naktis, o mūsų dūminė kaimo pirkia pilna partizanų. Vyrai valgo vakarienę, tačiau ir valgydami nesiskiria su ginklais. Pavalgę padėkoja ir išeina į gūdžią naktį, o gal į mirtį. Kitą pokario prisiminimą - po Kūčių vakarienės ruošiamės miegoti, ir vėl kažkas beldžiasi į duris. Vėl pilnas kambarys ginkluotų vyrų, tik šįkart stribų, kurie reikalauja kinkyti arklius ir kažkur juos vežti.

Kelias į Seirijų mokyklą vedė per turgaus aikštę. Šioje aikštėje suguldydavo nukautų partizanų kūnus, kad visi žinotų, jog priešintis sovietinei imperijai yra beviltiška. Nors Stalino portretai kabojo visose klasėse, bet mes, mokiniai, jo nepamilome, todėl, ganydamas karves, traukdavau partizanų dainas. Partizanai buvo savi ir mes buvome jų pusėje - laisvos Lietuvos pusėje.

Prisimenu pirmąjį tardymą. Mane, vienuolikametį berniuką, nusivedė į NKVD būstinę ir tardė, žadėjo mušti, gąsdino baltomis meškomis, jei nepasakysiu, kas priklijavo proklamaciją. Gal reikėjo šito tardymo vaikystėje, kad vėliau butų galima pakelti daugelį panašių, tik kur kas sunkesnių tardymų, kai buvo siekiama sunaikinti Kroniką ir garsiai pasakytą ar parašytą laisvą mintį.

Tikėjimas Kaip Kelrodis

Pati didžiausia Dievo dovana buvo vaikus mylinti, pamaldi motina. Menu, kai ji kartą parėjusi iš bažnyčios ir pridėjusi delną prie krūtinės pasakė, kad pas ją atėjo ir gyvena Jėzus. Tada nesupratau, kaip jis ten atėjo, bet man buvo aišku, kad įvyko kažkas svarbaus ir labai gero.

Užbaigęs pirmą klasę ir, būdamas šešerių su puse metų, pradėjau lankyti katekizmo pamokas, kurias vedė labai gera mokytoja. Patiko ir pamokos, ir gera mokytoja, tačiau kai broliai paerzino, kad išpažinties turėsiu eiti pas tikybos mokytoją, paprieštaravau: „Išpažinties eisiu tik pas kleboną.“ Klebonas kun. Jonas Reitelaitis buvo labai geras, tėviškas, todėl nei pirmoji, nei vėlesnės išpažintys nekeldavo jokių sunkumų.

Kitą vasarą katekizmo mokė į mūsų parapiją atvykęs klierikas. Jis ne tik gerai išmokė katekizmo, bet ir baigdamas pasiūlė išmokti lotynišką ministrantūrą ir pažadėjo: jei išmoksiu, tuomet galėsiu patarnauti Mišioms. Per savaitę išmokau gražiai skambančius lotyniškus atsakymus, davatkėlė Ievutė pasiuvo baltą kamželę ir gražią raudoną peleriną, ir nuo tada nuo altoriaus neatsiskyriau. Patarnaudamas Mišioms priėmiau ir Pirmąją Komuniją. Suvokiau tik tiek, kad tai kažkas labai svarbaus.

Po Pirmosios Komunijos, atrodo, niekas per daug nesirūpino, ką apie tikėjimą suvokia mažas vaikas, kuris kas mėnesį reguliariai eidavo išpažinties ir Komunijos. Reikėjo dar šešerių metų, kol vienas geras salezietis kunigas man paaiškino, kad Eucharistiją galima priimti kasdien, tik reikia saugotis nuodėmių, nes šventoji Komunija yra ne kas kita, kaip pats Jėzus, kuris labai myli vaikus.

Prie Altoriaus

Patarnavimas prie altoriaus, prasidėjęs nuo antrosios klasės, tęsėsi iki vienuoliktos, kai gavęs brandos atestatą nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją. Šis patarnavimas man buvo brangus daugeliu atžvilgių. Klebonas elgėsi labai protingai ir už patarnavimą niekuomet neduodavo pinigų. Pačiu svarbiausiu užmokesčiu man buvo klebono knygos, kurias godžiai skaičiau ir kurios mano ateities pasirinkimui padarė didžiausią įtaką.

Kartą motina man kaip didelę paslaptį pasakė, kad galėsiu patarnauti Mišioms vienam geram nuo valdžios besislapstančiam kunigui, kuriam gresia areštas. Vieną rytą mažame kambarėlyje patarnavau Mišias aukojančiam kun. Antanui Skelčiui SDB. Ir nuo tada tapome neperskiriami draugai. Geri žmonės išsaugojo jį iki pat Stalino mirties, o paskui jis legalizavosi ir dirbo altaristų iki pat mirties Leipalingio parapijoje.

Be abejo, čia, prie altoriaus, subrendo mano pasiryžimas rinktis kunigo kelią. Bažnyčioje radau daug dvasinės šviesos ir šilumos, kurios bręstančiam paaugliui labai reikėjo.

Skaitydamas apie šv. kun. Joną Boską, labai norėjau būti panašus į jaunąjį Don Boską, vėliau tapusį kunigu, kuris rūpinosi beglobiais Turino vaikais. Dvasinio turinio knygos, dažna išpažintis ir Eucharistija išmokė sąmoningo bendravimo su Dievu. Kai nuvažiavau į Kunigų seminariją, ten neradau nieko svetimo, tiesiog patekau į visiškai savą aplinką. Patarnavimas Mišioms kiekvienam vaikui ar paaugliui gali labai padėti dvasiškai augti, jei tik šalia yra protingas kunigas, kuris geru žodžiu ir savo pavyzdžiu padeda bręsti ir ieškoti savojo pašaukimo kelio.

Mokykla

Mano laikų mokykla dar nebuvo paversta tokia bedieviška, kad, mes, tikintieji mokiniai, būtume buvę kaip nors diskriminuojami. Mano pirmosios pradinių klasių mokytojos net gyveno Krikštonių parapijos klebonijoje, todėl mes, Mišių patarnautojai, jas laikėme savomis, o jos ne tik nebarė už patarnavimą, bet dar ir pamokydavo, kad per Mišias nesidairytume į žmones, o žvelgtume į altorių.

Mokantis Seirijų vidurinėje mokykloje, dauguma jos mokinių, eidami į mokyklą, kasdien užsukdavo į bažnyčią pasimelsti, ir niekas už tai mūsų nei gyrė, nei peikė. Klasėje buvo tik keletas komjaunuolių, kurie jautėsi labai nedrąsiai, ir mums buvo tiesiog jų gaila. O kai klasėje paskelbė, kad mirė Stalinas, ši žinia visus labai nudžiugino - ačiū Dievui, tirono jau nebėra!

Mokytojai prieš tikėjimą beveik nekalbėdavo. Prisimenu vieną gerą mokytoją, kuris jaudindamasis klasėje aiškino, kaip beždžionė tapo žmogumi. Visi matėme, kad šis pasakojimas jam labai sunkus ir kad jis, tikriausiai, netiki tuo, ką pasakoja. Mokydamiesi vyresnėse klasėse, ne kartą per darvinizmo pamokas diskutuodavome su mokytoja apie žmogaus kilmę. Turėjau gerą draugą Povilą, kuris irgi skaitė religinę literatūrą, todėl pasikeisdami per pamokas užduodavome nepatogių klausimų. Po tokių klausimų nuotaika klasėje paprastai būdavo linksma, tik darvinizmo mokytoja nepajėgdavo nuslėpti susierzinimo.

Darvinizmo pamokos ir ateistinė literatura, kurią taip pat godžiai skaičiau, skatino ieškoti atsakymų, todėl jų ieškojau ne kur kitur, o klebono bibliotekoje. Baigiant vidurinę mokyklą, į mano charakteristiką auklėtoja įrašė vieną sakinį:,Apsiskaitęs daug ateistinės literatūros, bet pasaulėžiūra dar besiformuojanti.“ Paėmiau šią charakteristiką ir pamąsčiau, kad su tokia į Kunigų seminariją tikriausiai priims.

Tarp Draugų ir Knygų

Niekuomet nelankiau šokių ir tai dariau sąmoningai, nes labai anksti pradėjau galvoti apie kunigystę. Knygos, noras kuo daugiau apie viską žinoti, pagaliau domėjimasis religiniais ir pasaulėžiūriniais klausimais nulėmė tai, kad geriausi draugai būdavo tie, su kuriais galėdavau pasidalyti skaitytomis mintimis. Tokių draugų visuomet turėjau mokykloje, kariuomenėje, seminarijoje ir ją užbaigęs.

Atsiskyrėlis nebuvau ir tikriausiai negalėčiau būti. Tiesa, visada labai gerai jaučiausi skaitydamas knygas, užsiimdamas fotografija, technika, sportu, ieškodamas atsakymų į mane dominančius klausimus, ir tuomet galėjau būti vienas. Daug žmonių šalia manęs pradėjo atsirasti tik kunigystės metais. Dažniausiai tai būdavo vaikai ir jaunimas, kuriuos mokydavau katekizmo ir kuriems klebonija pasidarydavo antri namai.

Fotografijos Pamokos

Sugrįžęs iš kariuomenės brolis Jonas padovanojo man du fotoaparatus Fotokor ir Zenit; vienas tinkamas fotografuoti ant fotoplokštelių, kitas patogesnis, bet nuotraukas reikėjo didinti, o kaime elektros nebuvo. Klebono bibliotekoje radau lietuvišką fotografijos vadovėlį, todėl godžiai rijau fotografijos pradmenis.

Daugiausia teko pasukti galvą, kuo galima būtų pakeisti elektrą, kad iš fotojuostos galėčiau padidinti reikiamo dydžio fotografijas. Palėpėje iš ruberoido susimeistravau fotolaboratoriją ir į pietų pusę per langą iškišau fanerinę dėžę su fotodidintuvu. Dienos šviesa turėjo pavaduoti elektrą. Eksperimentas pavyko, ir nuo to meto nepatogų Fotokorą su plokštelėmis numečiau šalin. Jaučiausi beveik didvyris - pats fotografuoju ir pats darau norimo dydžio fotografijas. Tada dar nenumačiau, kad šios fotografijos pamokos labai pravers, kai reikės daryti Kronikos mikrofilmus, bet Viešpats visada mato toliau už vaiką, kuriam dar rūpi tik pramogos.

Įpareigojimas - Išmokyti Šokti

Po Kovo 11-osios mano buvusi lietuvių kalbos mokytoja Rimšienė papasakojo, kaip kartą mokytojų kambaryje buvo aptariamas mano elgesys. Kažkam kilo įtarimas, kad galiu stoti į Kunigų seminariją. Buvo nutarta įpareigoti klasės draugus komjaunuolius išmokyti mane šokti. Klausydamasis šio pasakojimo prisiminiau, kaip vienas klasiokas, su kuriuo lankydavau gimnastikos treniruotes, kelis kartus siūlėsi pamokyti mane šokių. Kažkam ruseno viltis, kad pradėjęs lankytis jaunimo vakarėliuose nustosiu galvoti apie Kunigų seminariją. Tačiau gimnastika man buvo svarbiau už šokius, ir komjaunimo užduotis liko be vaisių.

Vidurinės mokyklos laikotarpis atmintyje išliko labai šviesus. Tolerantiški ir geri mokytojai, geri draugai ir draugės, kurių dauguma buvo doros lietuviško kaimo mergaitės. Vieną kitą net įsimylėdavau, bet tai ir liko mano mažomis jaunystės paslaptimis.

Kelionių Alchemija: Jurgos Ivanauskaitės Įžvalgos

Jurga Ivanauskaitė savo esė apie keliones teigia, kad niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus, kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija. Keliaudami mes ne tik pažįstame pasaulį, atrandame dar nematytas šalis, bet ir atveriame slapčiausius savo sielos kampelius. Jei tikėsime, kad žmogus yra miniatiūrinis Visatos atspindys, tuomet jame telpa žvaigždės, planetos, žemynai, salos, vandenynai, kalnai, šalys, miestai, miškai, stepės, jūros, ežerai, upės ir upeliai.

Ypatingos sielos permainos prasideda žvelgiant pro besileidžiančio lėktuvo iliuminatorių, kai, prasiskleidus debesų šydams, lyg nepažįstamo veido bruožai šmėsteli saulėtekio nutvieksti kalnynai, vidurdienio karščiu gaudžiančios dykumos ar naktinio didmiesčio ugnys. Nepažįstama žemė priartėja, bet staiga, tarsi išsigandusi šios pernelyg intymios akimirkos, keliautojo žvilgsniui pakiša pilką ir plokščią oro uosto asfaltą, visur vienodą kaip įkūnyta nuobodybė.

Pirmosios akimirkos svečioje šalyje yra sudėtingas ritualas - kiekvienam dera tapti šamanu, burtininku ar magu. Sakoma, kad žmogų įvertiname - pajuntame jam simpatiją ar priešiškumą, pamilstame ar liekame abejingi - per kelias naujos pažinties minutes, o tolesnis bendravimas tik patvirtina pirmąjį įspūdį. Panašiai nutinka ir su svečia šalimi.

Kelionė leidžia dar kartą sugrįžti į vaikystę. Ji mus priverčia smalsauti, šniukštinėti, žvalgytis, be atvangos klausinėti į viską rodant pirštu ir kaip vaikui mokantis skiemenuoti kalba, nuo kurios dažniausiai lūžta liežuvis. Kiekvienas naujas svetimšalis pašnekovas atrodo didžiai išmintingas, kaip guguojančiam kūdikiui - daugiakalbis suaugęs. Ir kiekvienas pokalbininkas patenkina atvykėlio lūkesčius: ispanas atrodo (veikiau, girdisi) aistringas, italas - romantiškas, indas - dvasingas, tibetietis - metafiziškas.

Kelionė mums vėl suteikia prarastą gebėjimą stebėti, stebėtis, tyrinėti, pažinti, džiūgauti, krykštauti iš susižavėjimo ir nuostabos. Kelionė atveria net labiausiai susigniaužusią ir surambėjusią širdį, kuri vėl tampa imli neišsenkantiems pasaulio stebuklams ir todėl - dosni kitiems. Atvirlaiškių rašymas, dovanėlių namiškiams ir draugams pirkimas - tai tik vienas iš to dosnumo pasireiškimų.

Kelionė mus sugrąžina ne tik į mūsų pačių vaikystę, bet ir į žmonijos vaikystę, ten, kur visa aplinkui knibždėte knibždėjo didžiausių paslapčių, vilčių, saldžių pavojų, neregėtų žvėrių, pasalūniškų dvasių, nuožmių demonų ir spindulingų dievybių. Į tuos laikus, kai žmogus dar nesijautė visagalis, visažinis, viskuo persisotinęs ir be galo nuobodžiaujantis, bet buvo daug laimingesnis.

Atvykimas į svetimą šalį kartais gali virsti lemtingu grįžimu iš vidinio kalėjimo, iš dvasinės tremties, kurion esame nublokšti to, ką vadiname grėsmingais žodžiais progresas, urbanizacija, informacinė ryšių visuomenė, bombarduojanti žiniomis apie viską, bet atplėšianti nuo pačių savęs. Besirūpindami daugybe dalykų, kuriuos mums primeta modernaus gyvenimo normos, mes praradome ryšį su gamta, pirmapradžiu jos ritmu, natūralia laiko tėkme, žmonėmis ir daiktais.

Kelionė priverčia gyventi dabarties akimirką, išvaduodama nuo įpročio mintimis gręžiotis į praeitį ar be paliovos kurti pasmerktus žlugti ateities planus. Tai, kas su tam tikra ironija įvardijama kaip „egzotiški įspūdžiai“, iš tiesų tėra atgijęs gebėjimas matyti pirmapradį išankstinėmis nuostatomis bei interpretacijomis neužmaskuotą pasaulio pirmavaizdį, o ne jo matricą.

Tačiau daugelis keliautojų patvirtins, kad būtent svečioje šalyje pirmą kartą gyvenime pamatė saulėtekį ar saulėlydį, pagaliau išvydo žvaigždes ir mėnulio pilnatį, įsiklausė į vandens čiurlenimą, vėją, paukščių čiulbesį ar pajuto žmonių gerumą bei šilumą... Visa tai nutinka ne todėl, kad kituose kraštuose dangus, oras, žemė ir jos gyventojai yra kitokie, o todėl, kad keliaudami kitokie būname mes patys. Ištrūkę iš kasdienybės įpročių ir prievolių narvo, staiga atgauname tikrąją žmogaus laisvę, susigrąžiname gyvenimo geismą, džiaugsmą ir pilnatvę.

Didžiosios pasaulio religijos pabrėžė piligriminių kelionių svarbą ir slaptąją prasmę. Tačiau ir šiuolaikiniam konkretaus tikėjimo neišpažįstančiam žmogui kelionė gali virsti piligrimyste, net jei jos tikslas nėra Jeruzalė, Meka, Benaresas ar Lhasa. Juk Dievas, nesvarbu kokiu vardu jį vadinsime, yra ne danguje, ne kokiame nors šventame mieste ir ne bažnyčioje, o mumyse pačiuose. Pasak Dao išminčių, dieviškumas ir šventumas svetur prasiveržia greičiau, nes kelionėje protas nėra užimtas nereikalinga veikla, kuri šiaip jau įsiterpia į dieviškąją tėkmę. Žmogui, išdrįsusiam atverti savo gelmes, kiekviena kelionė bus nuostabi ir kupina stebuklų!

Kaip pelnyti pasitikėjimą? Tik pasitikėjimu. Svečioje šalyje derėtų būti svečiu, jausti dėkingumą ir pagarbą visiems jos šeimininkams, net jei jie neturi namų, nemoka skaityti, nesiprausia, neišsikrapšto purvo iš panagių ir nevalo dantų.

Jurga Ivanauskaitė Egipte per Ramadaną rašo: Atrodo, kad laikas čia teka visai kitu ritmu nei beprotiškuose Vakarų miestuose. Bet kuris padavėjas, pardavėjas ar virėjas jums ne be pasididžiavimo paaiškins, kad pats žodis „musulmonas“ reiškia tą, kuris gyvena pagal Dievo valią, o žmogus, islamo supratimu, yra ne kas kita, kaip besimeldžianti būtybė. „Aš sukūriau žmoniją tik tam, kad ji galėtų mane garbinti“, - šitaip Alachas byloja Korane.

Musulmonui dera melstis penkis kartus per dieną: auštant, vidurdienį, popiet, saulei leidžiantis ir naktį. Bendra malda, kurią tam tikru laiku atlieka visi viso pasaulio musulmonai, vadinama salatu. Prieš meldžiantis būtina rituališkai apsiplauti, ir per dykumą keliaujantis beduinas paskutines vandens atsargas paaukos šiai apeigai, o ne kūno troškuliui numalšinti. Salato valandai ir minutei atėjus kiekvienas vyras nutrauks bet kokį darbą, pokalbį, sandėrį ar flirtą ir, nuošalesniame kampelyje pasitiesęs maldų kilimėlį, puls ant kelių, veidu pasisukęs į Mekos pusę. Malda yra viena iš penkių pagrindinių musulmono sielos išganymo sąlygų.

Apie saumą musulmonai kalba pakiliai, pagarbiai, entuziastingai - lyg apie kokį magišką vaistą nuo visų ligų. Net ir tie, kuriems neišvengiamai tenka dirbti, laikosi įžadų, į kovą su vidinėmis pagundomis pasikviesdami aplinkinius. Visi svetimšaliai keleiviai solidarizuojasi su šiais tikėjimo kankiniais. Tie egiptiečiai, kurių neslegia būtinybė triūsti turistams, kiaurą dieną palaimingai tvyro uoliai vykdomos pareigos Dievui saldybėje ir tik paskutinę pasninko valandą vis dažniau ima dirsčioti į laikrodžius.

Negaliu nei suprasti, nei pateisinti tų vakariečių turistų, kurie, atvykę į kokią nors Azijos ar Afrikos šalį, su vietiniais gyventojais elgiasi tarsi užkariautojai, vergvaldžiai, vis pabrėždami savąjį pranašumą ir išskirtines teises. Todėl su didžiausiu dėkingumu prisimenu mažą arabų namų kiemelį, kur po plačiašakiu figos medžiu ant margo kilimo kas vakarą dedamas didžiulis padėklas, gausiai nukrautas Ramadano valgiais: dar karštais, išsipūtusiais duonos papločiais, mėsingomis aštraus skonio alyvuogėmis, keptais baklažanais, pupelių pasta, troškintais špinatais su ožkos sūriu, kvapiosiomis žolelėmis pagardinu jogurtu, nuo daugybės prieskonių nebeatpažįstama vištiena, į kopūstlapius įvyniotų ryžių „cigarais“, raudona it vynas Sudano rožių arbata, saldžiais tąsiais saldumynais... Šioje namų dalyje karaliauja moterys, vaikai ir katės, o vyrų pasaulis yra kažkur kitur.

Ramadano tradicijos

Ramadanas - devintasis Mėnulio kalendoriaus mėnuo, pažymintis Mahometo mokymo pradžią, kai pirmą kartą jam apsireiškęs Alachas pradėjo diktuoti Koraną. Tai pasninko, susilaikymo ir maldos laikas, kai gyvenimo tempas sulėtėja, o žmonės nugrimzta į visuotinę kontempliaciją.

Lyg mostelėjus burtų lazdele, gatvėse atsiranda ilgi stalai, padengti dar nematomiems maldininkams, ir pro pravirus langus, tarsi iš butelių išleisti džinai, jau veržiasi stebuklingi arabų virtuvės kvapai. Lygiai penktą valandą iššauna patrankos, jos skelbia antrąją Ramadano paros dalį: valgymą, valgymą, valgymą!!! Valgymą, bet ne apsirijimą.

Šioje namų dalyje karaliauja moterys, vaikai ir katės, o vyrų pasaulis yra kažkur kitur. Gausus šeimininkių būrys nenuleidžia nuo manęs akių, be paliovos siūlo ragauti puikiuosius patiekalus, o įsitikinusios, kad jau pasisotinau, puola atakon. Jos mane liečia, čiupinėja, glosto, matuojasi apyrankes, auskarus, laikrodį ir atkakliai reikalauja, kad parodyčiau kontaktinius lęšius, suteikiančius mano akims žalsvą, o ne rudą, kaip visų žmonių, spalvą. Galų gale įsisuka į mano rankinę, ir akimirksniu lūpų dažai su veidrodėliu dingsta po arabiškais drabužiais geriausioje moterų slėptuvėje - tarp krūtų.

Vakarienei baigiantis mus visas aplanko šeimos galva, aukštas prakaulus arabas Salvadoro Dali ūsais ir auksiniais priekiniais dantimis. Jis kaskart meilingai įkalbinėja mane pasilikti jo hareme, o kitos dvi žmonos išraiškinga kūnų kalba irgi byloja, kad puikiausiai tinku į smagią jų kompaniją. Nesvarbu, kad nemoku arabų kalbos, o jos nekalba angliškai.

tags: #jis #turtingas #pinigais #zememis #ir #draugais