Jonas Vilionis - Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas, šalies politinis ir visuomenės veikėjas, ūkininkas, verslininkas, kurio veikla neatsiejama nuo gimtojo krašto - Prienų rajono. Jo gyvenimo istorija - tai pavyzdys, kaip verslumas, patriotizmas ir rūpestis savo kraštu gali susijungti į vieną darnią visumą.
Lietuvos apskritys
Gyvenimo kelias ir veikla
Populiarūs žinynai J. Vilionį apibūdina kaip šalies politinį ir visuomenės veikėją, pateikia kuklius biografijos faktus:
- Gimė Pašventupio kaime, Prienų rajone.
- 1967 m. baigė Kauno 13-ąją (dabar Šv. Mato) vidurinę mokyklą.
- Baigė Kalvarijos maisto pramonės technikumą ir Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas).
- Vadovavo Šilalės sviesto gamyklai, Šilutės sūrių gamyklai, „Klaipėdos pieno“ akcinei bendrovei.
- Ūkininkauja nuo 1999 m., nuo 2006 m.
„Aš gerai išmanau abi pieno verslo puses - gamybą ir perdirbimą, todėl mano argumentus atremti sunku“, - kalba J. Vilionis.
Verslumo geną Jonas paveldėjo iš mamos Antaninos Vilionienės, kovingumą - iš tėvo brolių - pokario partizanų, pasipriešinusių okupaciniam režimui ir žuvusių už Lietuvos laisvę. Jų atminimui tėvas pasodino pušų giraitę, kuri šiandien ošia išlakiais liemenimis ir kupliais vainikais.
Sovietmetis nelepino Vilionių vaikų - Jono, Romo ir Birutės. Visi trys ne tik talkino tėvams kolūkyje, bet ir ganė tris karves, nors valstybė leido turėti tik vieną. Pienas, sviestas, varškė ir sūriai, motinos parduoti Kauno turguje, buvo šeimos gerovės šaltinis, o vaikams - būsimų pasirinkimų startas.
Požiūris į žemės ūkį ir valstybę
„Pienas, mėsa, grūdai - tai strateginė valstybės žaliava, suteikianti pajamų gamintojui, sukurianti darbo vietas, užtikrinanti socialinį stabilumą“, - įsitikinęs J. Vilionis. Jo nuomone, pagrindinė krašto apsauga - ne šarvuoti transporteriai, o žmonių gebėjimas išlikti, turėti nepriklausomą maisto šaltinį.
„Patriotizmas turi prasidėti nuo lietuviško pieno gurkšnio“, - sako J. Vilionis, apgailestaudamas dėl globalizacijos paveikto mūsų maisto sektoriaus.
J. Vilionis pasigenda žemdirbių vienybės ir visuomeniškumo brandos. Asociacijoms priklauso tik keli procentai oficialiai registruotų ūkininkų, nors valstybės ir ES parama naudojasi visi.
„Žmonių gerovė pirmiausia priklauso nuo ekonomikos, tik iš paskos jai turi eiti politika, - kalba J. Vilionis.
Sudėtinga pieno gamybos sektoriaus padėtis ne kartą akcentuota pienininkų suvažiavimuose. J. Vilionis prisimena, jog retsykiais į kai kuriuos suvažiavimų reikalavimus būdavo atsižvelgiama, bet atsitikdavo ir kitaip.
Pieno gamintojų kooperacija turėjo kompensuoti ūkininkų praradimus dėl kintančios šalies ir globalios pieno rinkos. J. Vilionis stovėjo prie kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ ištakų, vėliau jo pagrindu subūrė naują darinį - „Pieną LT“.
„Mano pastangos ir labai konkrečios išlaidos skirtos kovai už visų pieno gamintojų interesus, nes visi gauna išmokas, - kalba J. Vilionis, - tačiau prisidėti prie žemdirbių savivaldos išlaikymo ryžtasi ne tiek daug.
Pastaruoju metu šalies žiniasklaida trimituoja, jog Lietuvoje trūksta pieno. Eksporto rinkos reikalauja produkcijos, o žaliavą tenka įsivežti. Ant kulnų Baltijos šalių pieno perdirbėjams lipa vokiečių, suomių, danų kapitalo įmonės ir tarptautinės korporacijos. Jų argumentai - Lietuvos, Latvijos ir Estijos pieno perdirbimo bendrovės gamina labai daug įvairių produktų, kurie neišlaiko konkurencijos ES ir pasaulio rinkose.
Išbandymas visiems šalies žemdirbiams buvo pieno gamintojų organizuota kelių blokada 2003 m. gegužę. Protesto akciją išprovokavo neįtikėtinai žemos pieno supirkimo kainos. Kai kurios pieninės net buvo įsigudrinusios reikalauti, kad už pristatytą pieną ūkininkai joms primokėtų, esą reikėjo nekokybiška pripažintą žaliavą utilizuoti.
„Pas premjerą Algirdą Butkevičių su pieno gamintojų reikalavimais lankiausi dvidešimt keturis kartus, Briuselyje kiek mažiau, - sako J. Vilionis.
„Esu suskaičiavęs pastarųjų kelerių metų pieno supirkimo iš Lietuvos ūkininkų kiekį ir matau liūdną tendenciją, - kalba J. Vilionis, - per vieną gegužės mėnesį 2014 m. buvo supirkta 127 tūkst. t pieno, šiemet - 120 tūkst. t., užtat įvežtinės žaliavos kiekis auga, pagal statistiką, pieninėse perdirbama apie 25 proc.
Kai po 1990 m. buvo atkurti Žemės ūkio rūmai, pirmieji į savo savivaldos organizaciją susibūrė pienininkai. Pirmieji asociacijos vadovai vėliau visiškai pasitraukė iš pienininkystės verslo, kiti tapo politikais, tai irgi savotiška sektoriaus netektis.
Kai tvirtinamas šalies biudžetas, daugiausia ginčų kyla dėl agrarinio sektoriaus finansavimo. Tuomet tauta pamato, kiek tarnybų dirba ūkininko, žemės ūkio produkcijos gamintojo, labui. Maisto vartotojas vėliau stebisi - štai kur prapuola valstybės pinigai, štai kodėl produktai brangsta. Viešumoje niekas dorai nepaaiškina, kaip sudarytas „kainos pyragas“, kiek gauna gamintojas, kiek atitenka perdirbėjui, prekybininkui, valstybei.
„Kartais ir ministrui ar premjerui tenka pasakyti, kiek iš tikrųjų už pieną gauna ūkininkas, ir dažnai juos gauta žinia šokiruoja“, - pasakoja J. Vilionis.
| Metai | Supirkta pieno (gegužės mėn.) |
|---|---|
| 2014 | 127 tūkst. t |
| Šiemet | 120 tūkst. t |
Indėlis į gimtąjį kraštą
Lankydamasis įvairiuose šalies rajonuose, susitikinėdamas su pieno gamintojais J. Vilionis teigia pastebėjęs regioninės politikos plyšius ir skaudulius. Ne visose savivaldybėse Žemės ūkio skyriai atlieka žemdirbių talkininkų funkciją.
Kita problema (jau kaip Prienų r. savivaldybės tarybos nario) - tuštėjantis kaimas, didėjanti socialinė atskirtis. J. Vilionis ne kartą rajono ir šalies vadovams siūlė savomis lėšomis finansuoti kaimo mokyklėlę. Nebuvo išgirstas. Tuomet savo gimtajame Pašventupio kaime supylė piliakalnį, kultūros renginiams išgrindė aikšteles, pastatė pavėsines.
Kelerius metus J. Vilionio sodyboje vyksta Joninės, į kurias susirenka viso rajono žemdirbiai ir gyventojai. Labiausiai J. Vilioniui trūksta laiko, svečiams jo skiria tik per Jonines.
Užtat praėjusios kadencijos ministrė su viceministru pas ūkininką turėjo atvažiuoti pusę penkių ryte, tada ir rado namie. Ką ten namie - fermoje. Pasiginčijo ir išsiskyrė. Toks jau tas J. Vilionis.
Joninės