Žmogaus gyvenimas vertingas tada, kai jis įprasminamas tautoje, susiejamas su jos darbais, žygiais, siekiais ir viltimis. Tarp daugybės neeilinių dienų yra itin didžios dienos, viena iš jų - tai mūsų valstybės atkūrimo, laisvės šventė - Vasario 16-oji. Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse prisimename centrinę šio įvykio figūrą - lietuvių tautos patriarchą daktarą Joną Basanavičių. Tai ryškiausiais lietuvių tautinio atgimimo žiburys.
Tokios iškilios asmenybės kaip Jonas Basanavičius, galima sakyti, gyvena du gyvenimus. Pirmasis - jo veikla gyvam esant, antrasis - ilgesnis ir spalvingesnis - gyvenimas po mirties.
Jonas Basanavičius
Atminimo įamžinimas Lietuvoje
Vasario 15-oji - ypatinga diena Jono Basanavičiaus vardo mokyklai. Būdami Jono Basanavičiaus vardo mokykla, jaučiamės ypatingi, didžiuojamės, jog būtent pas mus Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse iškilmingai atidengtas daktaro Jono Basanavičiaus paminklas. Monumentą, kurio kūrėjas profesorius Gediminas Jokūbonis, mokyklai dovanojo Vilniaus miesto savivaldybė. Nuo šiol visus tik įžengusius į progimnaziją pasitiks ant aukšto granitinio postamento stovinti bronzinė Jono Basanavičiaus skulptūra.
Mūsų istorija turtinga svarbių, pasididžiavimo vertų ir minėtinų datų bei asmenybių. Dalis jų yra ne šiaip sau garsios, bet atraminės, pamatinės. Būtent tokia yra Vasario 16-oji ir jos simbolis - Jonas Basanavičius. Reikšminga asmenybė ir diena, kai Lietuva buvo vėl įrašyta į pasaulio žemėlapius.
Lietuvos valstybės atkūrimo diena - tai ypatingas mūsų laisvės ir valstybingumo simbolis. Ši diena primena mums apie protėvių ryžtą ir vienybę, tiesiant kelią į nepriklausomą ateitį.
Neabejotinai viena iš centrinių šimtmečio figūrų - tautos patriarchu vadinamas Jonas Basanavičius. Kviečiame keliauti į signataro gimtinę Ožkabaliuose (Vilkaviškio r.) ir susipažinti su iškilios asmenybės vaikyste.
Signataro vaikystės aplinkos aurą geriausiai pristato Ožkabaliuose veikiantis Jono Basanavičiaus gimtinės muziejus. Nors sodyba bei aplinkiniai pastatai Antrojo pasaulinio karo metu visiškai sudegė, tačiau gyvenamasis namas su visais priklausiniais buvo atstatytas. Muziejuje galima susipažinti su XIX a. pab.-XX a. pr. pasiturinčio Suvalkijos ūkininko vienkiemio sodyba: autentiškai atstatytais tradiciniais gyvenamaisiais ir ūkiniais trobesiais.
Gyvenamajame name eksponuojami to meto baldai, interjero detalės, tekstilė, taip pat keletas Basanavičiui priklausiusių asmeninių daiktų: jo antspaudas, rašalinė, spaustukas, kalendorius. Ūkiniuose pastatuose pristatomi javų kūlimo ir vėtymo mechanizmai, žemės dirbimo padargai, pristatantys Basanavičių šeimos darbų kasdienybę.
Jono Basanavičiaus gimtinė Ožkabaliuose
J. Basanavičiaus tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, turėjo 40 margų žemės (33 ha), aliejaus spaustuvę. Tėvas Jurgis Basanavičius mokėjo skaityti, truputį rašyti ir kalbėti lenkiškai, kelis metus ėjo Bartninkų valsčiaus vaito pareigas, savame krašte buvo gerbiamas žmogus.
Labai simboliška, kad būtent čia gimė ir viena gražiausių Sąjūdžio dvasios inspiruotų pilietinių iniciatyvų. 1988 m. lapkričio 4 d. kaunietė visuomenininkė Rima Lipšienė, kartu su bendraminčiais inicijavo Lietuvos tautinio atgimimo simbolio - Jono Basanavičiaus gimtosios sodybos atstatymą. Neilgai trukus prie gimtinės atgaivinimo prisijungė ir daugiau veiklių ir patriotiškų žmonių. Jų sumanymu sodybos teritorijoje pradėtas sodinti Atgimimo ąžuolynas.
Parengus tam tinkamą vietą, 1989 m. kovo 31 d. medelius sodino vilkaviškiečiai, o balandžio 1 d. ąžuolus sodino daugybė žmonių iš visos Lietuvos. Per tris balandžio savaitgalius apie 3500 sodintojų pasodino 30 hektarų ąžuolyną! Šiandien Atgimimo ąžuolynas jau užima 40 hektarų plotą. Jis sudarytas iš teminių, su mūsų tautos istorija susijusių giraičių, kuriose pasodinta daug vardinių ąžuolų iškilioms valstybės asmenybėms ar datoms atminti.
Čia auga Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signatarų, Tautos atminties (čia ąžuoliukus sodina Lietuvos Respublikos prezidentai), Tautos vienybės, Represijų aukų, Baltų, Vilkaviškiečių, Knygnešių, Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų ir kt. svarbių šaliai įvykių ar asmenybių vardu pavadintos ąžuolų giraitės.
Pilietiškų žmonių dėka prikelta Jono Basanavičiaus gimtinė šiuo metu vykdo aktyvią veiklą: lankytojams siūloma net 18 suvalkietiškos kultūros tradicijas bei autentiškus lietuvių užsiėmimus pristatančių edukacinių užsiėmimų, visų metų laikotarpiu organizuojamos ekskursijos, liaudies kultūros, mėgėjų meno, muzikos festivaliai, lietuviškų švenčių minėjimai.
Nežinia kodėl, bet istorinei praeičiai Marijampolės „galvos“ didelių sentimentų nejaučia. Šis J.Basanavičių menantis istorinis namas Gedimino ir Žemaitės gatvių sankryžoje atrodė tarsi per klaidą išlikęs tarp greta išaugusio prekybos centro „Lidl“, kazino klubo, prabangių gėlių ir drabužių parduotuvių. Kažkada XIX a. jis priklausė vokiečių pirkliams Hofmanams, o mokydamasis Marijampolėje šiame name gyveno J.Basanavičius.
Sovietmečiu pastate buvo įkurdintos kelios šeimos, vėliau, vykstant privatizacijai, sklypas ir jame buvęs namas buvo nupirktas privačių asmenų, o čia gyvenę žmonės iškeldinti. Daug metų šis pastatas stovėjo apleistas, paverstas asocialių asmenų landyne. Paveldosaugininkai svarstė nykstantį pastatą įtraukti į Kultūros vertybių registrą, tačiau neva pritrūko archyvuose tam reikiamų dokumentų.
Vasario 1-osios vakarą apie 20 val. senas medinis pastatas griausmingai griuvo, aplink pakilo didžiulis dulkių debesis, senos masyvios stogo čerpės bei įvairios nuolaužos pažiro ant šaligatvių ir gatvių, viena po kitos virto sienos, lūžo atraminės sijos. Viena pastato pusė visiškai sugriuvo, kita vos ne vos liko stovėti. Atvykę policijos pareigūnai apjuosė apgriuvusį pastatą įspėjamąja juosta ir nuo gatvių pašalino nuolaužas.
Koks bus tolesnis šio pastato likimas, neaišku, akivaizdu tik tai, kad dabar jis kelia rimtą grėsmę pro šalį einantiems žmonėms ir važiuojantiems automobiliams. Neatmetama tikimybė, kad kažkas sąmoningai „padėjo“ pastatui nugriūti, juk neišvaizdus, senas, apleistas namas užstojo tviskančias vitrinas.
Kadangi Marijampolė garsėja originaliais meniniais projektais, tad argi šio pastato griūtis ne puikus „performansas“ minint 90-ąsias iškilios asmenybės mirties metines?
Jono Basanavičiaus gyvenimas Prahoje
VU Istorijos fakulteto doc. dr. Arūnas Vyšniauskas, balandžio 1 - 7 dienomis pagal ERASMUS programą su dėstymo vizitu lankęsis Karolio universitete Prahoje, pažįstamo istoriko iš Vilniaus paprašytas, paskutinę savo viešnagės dieną Čekijos sostinėje nufotografavo namą, kurio viename iš butų 1883-1884 m. gyveno J. Basanavičius. Būtent ten J. Basanavičius susižavėjo viena jam labai gražia mergina priešais esančiame pastate. Apie ją išsiklausinėjo, susipažino, o visas reikalas baigėsi vedybomis su čekų vokietaite.
Detaliau apie tai galima pasiskaityti Vaido Šeferio parengtoje, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2009 m. išleistoje knygoje „Mano Tėvynė - prie jo širdies“: Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštis ir laiškai. Minėtas namas stovi prie dviejų gatvių susikirtimo Prahos VINOHRADY rajone, adresu Anglická 15 / Balbínova 1 (529). Tai nemažas 4 aukštų kampinis pastatas. V. Šeferio knygos 297-ajame puslapyje yra įdėta namo nuotrauka.
Kuriame būtent bute nuo 1883 m. balandžio 5 d. iki 1884 m. vasario 1 d. nuomojosi kambarį J. Basanavičius, iki šiol nėra išaiškinta. Be to, praėjus šimtui trisdešimt metų, vidinis butų suskirstymas galėjo ir pasikeisti. Pasikeitė ir vienos iš gatvių pavadinimas. Dabartinė Anglická tada vadinosi Palackého. Kadangi namas kampinis, tai jis turi abiejų gatvių adresus. Kitas gatvės pavadinimas išliko nepakitęs, tik pasikeitė jo numeracija. Išliko tas pats ir sklypo numeris miesto kadastro plane, nurodomas skliausteliuose (529).
Jono Basanavičiaus autobiografijoje jo adresas Kralovskė Vinohraduose nurodomas taip: „Palackého třida 15 Balbinova N. Atrodo, kad ponia M. Mikuškovic pati buvo nuomininkė, o vieną kambarį išnuomojo Jonui Basanavičiui. 1895 m. paskelbtoje Julijaus Janečeko knygoje apie Kralovskė Vinohrady, vardijant pastatų adresus su numeriais yra nurodyta, kad namas, kadastre pažymėtas 529 numeriu, buvo pastatytas 1875 m., o jo savininkas yra vienas asmuo - Totzer Alois (knygos puslapio atvaizdas).
Jei M. Mikuškovic nebuvo savininkė, o tik nuomininkė, tai dėl to dabar sunku nustatyti, kuriame bute ji gyveno ir išnuomojo vieną kambarį jaunam lietuvių medicinos daktarui. Fotografuodamas atkreipiau dėmesį į viename lange iškabintą nekilnojamojo turto agentūros plakatą, skelbiantį, kad tame name yra parduodamas butas.
Kadangi buvo nurodyta ir agentūros svetainė internete, tai grįžęs į Vilnių nesunkiai susiradau informaciją apie parduodamą objektą. Nekilnojamojo turto agentūros aprašyme čekų kalba yra nurodoma, kad siūlomas pirkti butas stovi būtent Anglická ir Balbínova gatvių kampe (informacija skelbiama PDF formatu). Tai yra svarbu, mat Jonas Basanavičius autobiografijoje, apibūdindamas savo gyvenamą vietą ir patirtą „karštą meilę“, mini Palackio gatvę (dabartinę Anglická), o ne Balbínova.
Tikėtina, kad dabar parduodamame bute ir buvo tas jo nuomotas kambarys su langu į į tuometinę Palackio gatvę. Iš čia kitoje gatvės pusėje trečiojo aukšto lange jis ir pastebėjo „dailią merginą, kuri su kanarka žaidė“. Nors namo, kuriame gyveno Gabrielos Eleonoros Mohl šeima, jau nėra, tačiau V. Šeferiui pavyko nustatyti, kad toje vietoje stovi pastatas, kurio adresas - Londýnska 83 (334). O jis kaip tik ir turėjo matytis J. Dabartinius pastatus galite susirasti ir pasižiūrėti patys, naudodami Google Maps maršrutų funkciją.
Atvėrę į paieškos laukelį įrašykite „Praha“. Atsivėrus žemėlapiui, kairėje pusėje randate hipernuorodą „Maršrutai“ ir ją paspaudžiate. Atsivėrus paieškos laukeliams, į laukelį A įrašykite: Anglická 15 (529), Praha, Čekija. Į paieškos laukelį B: Londýnská 83 (334), Praha, Čekija. Tada reikia paspausti mygtuką GAUTI MARŠRUTĄ. Jį ir gaunate. Iš įrankių juostos „paėmę“ smėlio spalvos žmogeliuką jį nutempiate į tašką B. Atsivėrusioje panoraminėje nuotraukoje susiraskite kampinį namą, kurio I aukšte dabar yra kilimų parduotuvė BUCHARA. Tai toje vietoje stovėjusiame pastate ir gyveno Jono Basanavičiaus būsimoji žmona.
Namas Prahoje, kuriame gyveno Jonas Basanavičius
O jei „žmogeliuką“ Google Maps žemėlapyje nutempsite į tašką A, tai susiraskite kampinį pastatą, kurio I aukšte dabar yra batų parduotuvė „ara“. Šiame name gyveno Jonas Basanavičius. Google Street View 2012 m. kovo mėn. Tame name dabar parduodamos patalpos yra tinkamos renovuoti pagal kliento pageidavimus. Iš agentūros skelbiamų interjero nuotraukų nesimato XIX a. autentikos, nors aprašyme pažymima, kad parketas, durys ir langai yra seni.
Kaip ten bebūtų, tas namas turi savo aurą, ypatingą mums - lietuviams. Kiek man žinoma, lietuvių kultūrininkų ir diplomatų pastangomis yra rūpinamasi Jonui Basanavičiui skirtos memorialinės lentos paruošimu ir atidengimu ant šio namo sienos. Tai galbūt įvyks jau šiais metais, kurie yra tam tikra prasme jubiliejiniai. Mat prieš 130 metų dienos šviesą išvydo pirmasis laikraščio, o faktiškai mėnraščio, „Auszra“ numeris. Jo įvadinį straipsnį („Priekalba“) kaip tik Prahoje ir parašė Jonas Basanavičius.
Tiesa, rengiant „Aušros“ pirmąjį numerį, 1883 m. pradžioje J. Pirmojo numerio išleidimo data buvo nurodytas 1883 m. kovas, bet realiai tas „Aušros“ numeris buvo išspausdintas Ragainėje 1883 m. balandžio pradžioje. Antraštė skelbė: AUSZRA, Laikrasztis, iszleidziamas per Dra. Bassanawicziu. Neužilgo jį gavo ir pats J. Basanavičius, ką liudija balandžio 13 d. data padarytas įrašas su šauktuku jo užrašų knygutėje.
Tai reiškia, kad jis pirmąjį atspausdintą „Aušros“ numerį gavo tada, kai jau savaitę (nuo balandžio 6 d.) buvo įsikėlęs į naujai išsinuomotą kambarį name, kuris buvo Kralovskė Vinohradų mieste (tuometinės Prahos priemiestyje). XX a. Parduodamas 122 kvadratinių metrų ploto butas Prahos name, kuriame gyveno pirmasis oficialus „Aušros“ redaktorius Jonas Basanavičius, yra dėmesio vertas nekilnojamojo turto objektas.
„Aušros“ reikšmę lietuvių tautinio atgimimo istorijoje dabar vargu ar reikia įrodinėti. Sovietmečiu tai buvo sudėtingiau. Prisimenu Vilniaus Darbo Raudonosios Vėliavos ir Tautų Draugystės ordinų V. Kapsuko universitete 1983 m. pavasarį vykusią mokslinę konferenciją, skirtą „Aušros“ 100 metų jubiliejui. Tada dar kaip Istorijos fakulteto 5-ojo kurso studentas sėdėjau salėje, klausydamas pranešimų, ir atsimenu tą nemenką šurmulį, kurį konferencijos pabaigoje sukėlė į programą neįtrauktas, bet pasisakęs istorikas Rimantas Vėbra.
O šį ekspertinį komentarą istoriškai minėtino jubiliejaus proga norėtųsi užbaigti tuo, nuo ko pradėjo savo „Priekalbą“ pirmajam „Aušros“ numeriui J. Basanavičius. Tai senovės romėnų sentencija: Homines historiarum ignari semper sunt pueri. Po ja „Priekalbos“ autorius pateikė ir lietuvišką vertimą: „Zmones nusidawimû nepazinstantiejie wis yra waikai“.
Knygos „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos: Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai“ pristatymas
tags: #jono #basanaviciaus #turtai