Menkupių kaime, gražiame Nemuno slėnyje, stovėjo baltas namas ir augo daug gėlių. Ši vieta mena ne tik gražius prisiminimus, bet ir tragiškus įvykius, susijusius su Lietuvos partizanų kova už laisvę.
Lietuvos partizanai
Sodybos Istorija
Sodo takas, įrėmintas pasvirusiais nasturtų žiedais, vedė į suvalkietišką klėtį. Šeima turėjo nedaug - apie 18 ha žemės. Žemės tėvai augino keturis sūnus ir vieną dukterį. Tokie tad buvo Lietuvos sakalų tėvai.
Tragiškas Šeimos Likimas
- Fatališkas buvo šios šeimos likimas. Dalyvavęs Klaipėdos išvadavime, žuvo 1946 metais nuo raudonojo teroro Jurgis Marčiulionis. Jo kapo neliko nė pėdsako. Už ką? Tyli. Tačiau jų aukos netyli!
Pečiorske 1946 metų balandžio 10 dieną vergovėn iškeliavo dar du Marčiulionių sūnūs ir duktė. Nebeliko balto namo, nebeliko apsodintos gėlėmis klėties. Styrojo vieniši apdegę klevai prie Nemuno.
Partizanų Kovos
Jonas, gimęs 1917 m., gavo „Audronis“ slapyvardį. „Audronis“ buvo gabus partizanų būrio vadas. Vytautas Marčiulionis - „Viesulas“ žuvo 1946 m. kautynėse Pakuonio apylinkėse. Po Šilavoto puolimo „Viesulą“ išrinko dalinio vadu. „Viesulo“ partizanai pasiekė Aukštadvarį ir Trakus.
Partizanai Marčiulioniai lengvai nešiojosi sunkius vokiškus kulkosvaidžius. Vincu prisiekė Seredžiaus bažnyčioje 1944 m. pakėlę du pirštus į viršų. Kūrėsi Lietuvos partizanų būriai. Petro - „Beržo“ būrys veikė Kazlų Rūdos ir Lekėčių miškuose.
Būrį „Samas“ jis užsirekomendavo blogu elgesiu. Išaiškėjo, kad šaudęs žydus! Nusprendė jį sušaudyti. „Žilvičio“ - Petro Vengraičio slėptuvę eigulio Kazlausko sodyboje. Emgebistai dar rado pas jį Lukšos rašytą raštelį Kukauskui.
Antrąją versiją pateikia paties J. Kukausko prisiminimai: „Pasiuliau bunkery nenakvoti, o išeiti į mišką. Nutarta eiti gerai pailsėti... Vyrai, kelkitės... bunkeris apsuptas! Sukandęs dantis v... suvariau visą apkabą į sužeistą bendražygį“.
Lietuvos partizanų apygardos
Prisiminimai ir Tikrovė
Jeigu tikrovė pralenkia fantaziją, - būtų nuodėmė jos neatspindėti. Dabar atauga mūsų pakirpti sparnai. Sustoji ant vieno upelio kranto, gaivinantis tą pačią Tėviškės žemę.
Sodyba stovėjo ant paties kranto. Iš vienos pusės - laukai, iš antrosios - sodai, iš trečiosios - upė. Sūnums ir teko partizanų dalia. Jurgis arė žemę rugiams. Jį apsupo rusų garnizonas. Areštavo. Grįžta pabėgęs į namus: suvargęs, sulysęs. „...nepaims!“ Ir nepaėmė! Buvo pati partizaninio judėjimo pradžia. Jonas gavo slapyvardį „Perkūnas“.
Kovos ir Aukos
Jonas gavo slapyvardį „Perkūnas“. Dalyvavo Jurgis. Jose žuvo 8 lietuvių partizanai, o rusų - be skaičiaus. padegamomis kulkomis. Jie sudegė. Ten rusų krito nedaug. literatūriniuose šaltiniuose.
Mokėsi Onutė Prienų gimnazijoje. Tačiau nuošalyje nebuvo. Pakeliui perspėjo gydytoją Citavičių. - Tai jau mokslas baigtas? - linktelėjo galvą mokytojas. Apsistojo pas kitos draugės - Aldutės mamą. - Susitikome su juo miške. Aldonos vardadienį. „Ką darai? Švedijoj“ - pasakėm. kulkosvaidį, ir dėl visa ko šaltakraujiškai išsilukšteno nuodų ampulę.
Kareiviai. Supa sodybą. Sėdime. Laukiame. grindis. Sėdi mūsų daržinėj... Taip jvyko tikras stebuklas. Tokios jaunystės - tokie ir prisiminimai! Jų Jonas jau buvo areštuotas. Darė didelę knatą. Nieko neradę išsidangino. - pasakė. Jis aukojosi dėl žmonių būdamas stribų gaujoj.
Pradžioje aš juo nepasitikėjau, galvojau, provokacija. Onutė nedvejoja, kad ir dabar tą išdavikę atpažintų. Mintimis grįžkime į Šilavoto tardymo „apartamentus”. Paleido. Pasakė: „Eik į namus!“ O namai - kur jie? Nebuvo jokias bolševikines enciklopedijas. vietoje įrengė puikią komunistišką ,,rančą“.
Ryšys su Partizanų Broliais
Broliams kovojant, sesuo nenutraukė su jais ryšių. Sibiro išvengti pavyko. Išgirdau baisų šaudymą. Vaikščiojo su „Lapinu“, „Radastų“ ir kitais. Kartu su juo žuvo ir jo žmona Paverknių kautynėse. Tylu. Ramu.
Štai kokia buvo, pirmoji skaudi netektis. Pakliuvo į pasalą. Sūnus“ - Klemensas Išganaitis ir „Zuikis“ - Jurgis Gelčys. Pakuonio stribų būstinę. Išvežė juos į Pakuonį niekinti prie stribų būstinės. Ir ne ašarų. Kaimo kelyje ratų išmuštos duobės plūdo partizanų krauju.
„KAIMO AKADEMIJA“ apie džiovinantį grūdų bokštą „SUKUP“ Jonavos r.
Palaikai Pakuonyje, nedidelio upelio pakrantėje. Matė kaukolę, plūduriuojančią balos vidury. Raudonojo gaivalo laikas baigiasi. Nereikia tos garbės - ir mano broliai paprasti artojai“... Betgi pilki paukščiai gražiausiai gieda. Paprasti, kuklūs lietuviai, darbo bitės, vargo pelės. Viską iškentė.
1949 m. vasario 16 d. Deklaracija
Knygos ir Atsiminimai
Ši knyga buvo sumanyta kaip prisiminimai. aptikti dokumentai. Nepaminėtiems, šiems žmonėms grėsė visiška užmarštis. Tuo ši knyga ir vertinga. Graži 1944 m. vasara nedžiugino žmonių. Tai darbavosi P. Vetrovo galvažudžiai.
Enkavedistai pasklido po Lietuvą. Kova truko ištisą dešimtmetį. Priešais”, buvo pertvarkomi administracinis ir partinis aparatai. Vykdant Kremliaus direktyvas, 1945 m. su vieno partizanų dalinio vadovybe. Netrukus stovykla buvo apsupta gausaus NKVD-istų būrio. Laimei, ji buvo jau tuščia. Tai buvo žiaurus vaizdas. lavonas buvo pakabintas už kojų ant pušies šakos, o galva įkišta į didelį skruzdėlyną.
Pradėjo masiškai verbuoti, šantažuoti, suiminėti ir kankinti Lietuvos žmones. Mikuckis susirado majorą Pyragių. Markulis buvo gimęs 1913 m. JAV, Pensilvanijoje. veikė kadriniai saugumo agentai.
Suvalkijos. Į Vilnių, kur galės ne tik ramiau gyventi, bet ir dirbti pogrindyje, - sutiko. vadai. Rožytės net nepaklausė, kas ji tokia. Algimantas ir jo adjutantas Vincas-Aleksas Augulis. Kaune “šefavo” BDPS veikėjas Kęstutis. Aktyvus “patriotas” tada turėjo kitą Erelio užduotį. Sėda į traukinį ir važiuoja į tėviškę.
Sužeistą ryšininką į Marijampolės ligoninę. Tariamą pabėgimą ruošė KGB. Seserį Anelę ir per tetą paskyrė jai pasimatymą prie Dariaus ir Girėno kapo. Kito susitikimo metu atnešė 60 rub. Labai apgailestavo, kad su broliu taip atsitiko, ir pažadėjo padėti Aneliukei. Kad mes, Kauno pogrindininkai, sudedam tokiem reikalam. Jis tą laiškutį pasiėmė su savimi. Brolis gydosi. Jos du broliai ir trys seserys jau buvo areštuoti. Tada galutinai sužinojau, į kokias pinkles patekau.
Bronę, o po jos ir mane, 1949 m. Kelias kirto miško kampą. Nubėgo pažiūrėti. Kas buvo tie žmonės - rusai ar lietuviai, neteko sužinoti. Igliškėlių valsč. (greičiau - rusiškas. - Red.) Tą kalnelį sukūrė ne gamta, o žmonės. Apsirengę vyrai. Žmonės išdrįso nueiti į kapinaites. Iki 1989 m. slėpė Dybakalnis šią tragediją. Žmonių pasakojimas pasitvirtino. Štabas ir pradėjo savo kruviną darbą. Suimtų vyrų buvo nemažai. Šaudė ne vieną dieną.