Mums visiems atrodo, kad gerai pažįstame savo kraštą su narsias protėvių kovas prieš kalavijuočius menančiais piliakalniais, su ežerais ežerėliais, miškais, kalvomis, bažnyčiomis, čia gimusiais įžymiais žmonėmis, nepaprastai gražia ir daininga aukštaičių uteniškių tarme.
Šiame straipsnyje panagrinėsime vieno tokio žmogaus - Jono Šiožinio - gyvenimą ir jo gimtojo kaimo, Nuodėgulių, istoriją. Šis kaimelis, įsikūręs 12 km į šiaurės rytus nuo Utenos, mena ne tik gamtos grožį, bet ir turtingą praeitį, kurią saugo vyresniosios kartos žmonių prisiminimai ir pasakojimai.
Nuodėguliai pagal Nepriklausomos Lietuvos administracinį paskirstymą priklausė Utenos apskrities Daugailių valsčiui (dabar Daugailių seniūnijai), Sudeikių parapijai.
Rašant šią kaimo istoriją, remtasi vyresniosios kartos žmonių prisiminimais bei iš jų tėvų ar senelių girdėtais pasakojimais: Jadvygos Novodvorsaitės (gim. 1902 m.), Emilijos Šapokienės (gim. 1873 m.), Antano Šapokos (gim. 1898 m.), Teklės Šapokienės (gim. 1901 m.), Igno Tamošiūno (gim. 1900 m.), Bronės Tamošiūnaitės (gim. 1903 m.), Jono Žalalio (gim. 1918 m.), Genės Mitalienės (gim. 1927 m.), Angelės Kazokienės (gim. 1906 m.), Kazimiero Pakalnio (gim. 1925 m.), Veronikos Novodvorskienės (gim. 1905 m.), Stasio Karaliaus (gim. 1915 m.), Onos Leipuvienės (gim. 1933 m.), Kazio Šiožinio (gim. 1918 m.) ir Barboros Urvelytės (gim.
Nuodėgulių kaimo žemes iš trijų pusių supa lapuočių arba mišrūs miškai: šiaurėje ošia Šėšelių miškas, rytuose stūkso Vinkšnynių raisto plotai, pietrytinėje pusėje - lapuočių miškeliai - Degsnelės, pietuose - Mičiūniškis, Tabokinis, Kastuliškio krūmai, pietvakariuose - Ažulunkelių miškelis.
Kodėl Nuodėgulių kaimas pavadintas tokiu juodu vardu? Sunku šiandien tiksliai atsakyti į šį klausimą. Tačiau galima spėti, jog vardo kilmė susijusi su degimu. Matyt, kadaise šiose apylinkėse būta didelių gaisrų, o gal dirbama žemė atkariauta iš miškų, juos deginant…
Apie tai galima spręsti iš vietovardžių: Nuodėguliai, Rukliai (kaimas), Degsnys (dvaras), Degsnelės (miškas), Degutinė (raistas Šėšelių miške).
Kaimo laukuose gerų kelių nebuvo, tik paprasti lauko keliukai. Didžiausias kelias - vieškelis tarp Jotaučių ir Degsnio dvarų, kuriuo baudžiavos laikais važinėdavo ponų karietos.
Rytiniame kaimo laukų pakraštyje, ant gražios kalvelės, protėviai parinko vietą kapinaitėms. Nuo seno šiose kapinaitėse buvo laidojami Nuodėgulių kaimo žmonės.
Kaimo laukai nelabai derlingi, bet malonūs akiai banguojančiomis kalvomis ir kloniais, aplink ošiančiais miškais.
Upelių Nuodėgulių laukuose nedaug. Pavasario polaidžių metu labiau atgijusi, skersai kaimo kelią šniokščia Virvyčia, pradžią gavusi rytiniuose kaimo laukuose, gindama savo drumstą vandenį į Sabeikės pievas (vėliau į Stumbrio užtvanką).
Kaimo gamtovaizdį paįvairina ir kalnai. Nuodėgulių piliakalnis, vadinamas Gikiškio kalnu, yra Vinkšnynių raisto vakariniame pakraštyje, kilometro atstumu į šiaurę nuo Utenos-Zarasų plento.
Šiauriniame jo gale buvo prisiglaudusios valstiečių sodybos, pietiniame - turtingesniųjų, laikiusių save bajorais.
Štai dar XIX a. Savo kaimo merginą XX a. Kitų jaunikių akys krypdavo į gretimų arba tolimesnių kaimų nuotakas.
Ir į Nuodėgulių kaimą atėjo nemažai užkurių, nes užkurinių panų ir čia būta ne vienos. Taip metams bėgant vienos pavardės išnykdavo, atsirasdavo naujų - atėjusių užkurių.
Nedaug gal rastume Lietuvoje kaimų, iš kurių, vargo vejami ir norėdami sugauti savo laimę, nebūtų išvykę į svečias šalis įvairaus amžiaus žmonės, bet daugiausia jaunimas. Ir Nuodėguliai - ne išimtis.
Gana intensyvi emigracija vyko XX a. pradžioje. Jauni šio kaimo žmonės dažniausiai atsidurdavo Peterburge, rečiau - Maskvoje.
1926 m. birželio 12 d. Nuodėgulių žmonės smalsūs, viskas jiems įdomu. Ypač sudomino išgirsti pasakojimai apie „kalbančią dėžę”.
Noriai lankydavosi kaimiečiai Čičinienės gryčioje, kai čia iš Utenos apskrities centro atvykdavo agronomas kontrolasistentas, zootechnikas ar namų ūkio specialistė, gera patarėja kaimo moterims.
Daug sunkių dienų teko išgyventi Nuodėgulių kaimo žmonėms. Tai ir ėmimas į rekrūtus, ir karai. Karo laikais didelė nelaimė jauniems vyrams - ėmimas į rekrūtus.
1919 metais kaimą užplūdo bolševikai, reikalavo pastočių. Jei negaus, žadėjo visas trobas sudeginti.
1919 m. įkurta Utenos apskritis, į kurios sudėtį įėjo ir Daugailių valsčius. Tuo metu krašte dar tebevyko kovos su bolševikais, todėl valsčiaus kūrimasis vyko lėtai.
1919 m. liepos-rugpjūčio mėn. netoli Balčių (Zarasų r.) vyko įtemptos kovos tarp Lietuvos kariuomenės savanorių ir bolševikų.
Lietuva 1923 m.
Jonas Šiožinys: Gyvenimas Ir Kūryba
Lietuvos poetas, prozininkas, žurnalistas, vertėjas Jonas Šiožinys (1915-1987) gimė Šiožinių kaime ir pastoviai ten gyveno 1915-1938 m., o vėliau atvykdavo atostogauti.
J. Šiožinys 1938-1940 m. dirbo Marijampolės spaustuvėje, 1940 m. - žurnalo „Liaudies sveikata“ redakcijoje, 1941-1943 m. - Antalieptės bibliotekoje, 1946-1953 m. - Mokslų akademijos Centrinėje bibliotekoje. 1954 m. baigęs Vilniaus bibliotekinį technikumą, iki 1957 m. studijavo bibliotekininkystę Vilniaus universitete. 1957-1976 m. dirbo laikraščio „Lietuvos pionierius“ redakcijoje.
Eilėraščius pradėjo spausdinti 1934 m. vaikų spaudoje. Bendradarbiavo leidiniuose „Jaunasis ūkininkas“, „Šaltinėlis“, „Žiburėlis“, „Žvaigždutė“, nuo 1934 m. - „Karys“, „Jaunoji karta“, „Lietuvos ūkininkas“.
Išvertė rusų, baltarusių, ukrainiečių, lenkų poetų kūrinių. 1989 m. J. Šiožinio gimtojoje sodyboje atidengtas žymaus tautodailininko - medžio skulptoriaus Stasio Karanausko sukurtas ąžuolinis stogastulpis.
Maneičių piliakalnis
Kultūros Ir Istorijos Objektai Utenos Rajone
Mums visiems atrodo, kad gerai pažįstame savo kraštą su narsias protėvių kovas prieš kalavijuočius menančiais piliakalniais, su ežerais ir ežerėliais, miškais, kalvomis, bažnyčiomis, čia gimusiais įžymiais žmonėmis, nepaprastai gražia ir daininga aukštaičių uteniškių tarme. Besigrožėdami KUKTIŠKĖMIS priešais bažnyčią pamatysite naujai pastatytą paminklą čia kunigavusiam kardinolui Vincentui Sladkevičiui. O gal dar nesate matę prie miestelio tvenkinio išdygusio skulptūrų parko? Daug energijos ir širdies į šių objektų gimimą įdėjo Utenos kultūros centro direktorius Erikas Druskinas. Būtinai aplankykite E.
SALDUTIŠKIS taip pat turi kuo pasipuikuoti - svečius maloniai pasitinka didingas dvaro pastatų kompleksas ir buvę Šaulių namai, kuriuose dabar įsikūręs UKC Saldutiškio skyrius. Saldutiškio istorija neatsiejama nuo siaurojo geležinkelio.
Iš Utenos pasukus Kauno link, už 3 km nuo miesto stūkso jo pradžių pradžia - Narkūnų piliakalniai.
Vaizdingu keliu pravažiavus Antalgę, Pakalnius, iš toli nušvis bažnyčios bokštas, pranešdamas, kad LELIŪNAI jau čia pat. Ar šiandienos, ar ateities Leliūnai nebūtų tokie garsūs be puodžių karaliaus Vytauto Valiušio keramikos muziejaus, be jo sukurtų originalių keramikos darbų ir surinktos senovinės kolekcijos. Įspūdingai atrodo ir išlikę buvusio dvaro pastatai.
Minėdami SUDEIKIUS pirmiausia įsivaizduojame jaukią poilsinę vietą, prisiglaudusią prie gražuolio Alaušo ežero krantų. Tačiau ir apylinkės nenusileidžia savo vaizdingumu ir įdomybėmis - čia ir Bikuškio dvaras, ir Sirutėnuose skulptoriaus Jono Šimonėlio po atviru dangumi įkurtas akmens skulptūrų parkas, apie kurį dabar ten gyvenantis ir kuriantis jo brolis, skulptorius Valentinas Šimonėlis, atsiliepia kaip apie titanišką darbą.
DAUGAILIŲ miestelio centre pasitinka paminklas ,,Dievui ir Tėvynei", poilsio ir pramogų zona, medinė bažnyčia, o iki jos pastatymo ant netoliese esančio piliakalnio dar XVII a. stovėjo senoji bažnyčia ir buvo laidojami mirusieji. Jei miestelio centre pasuksi į kairę, pro bažnyčią, pasieksi Salaką, jei važiuosi tiesiai, pateksi į Juknėnus ir aplankysi Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinę-etnografinę sodybą - jaukią ir išpuoselėtą akims, turtingą ir dvasingą širdžiai.
TAURAGNAI turi kuo didžiuotis - tai ir giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras, ir jo papėdėje garbingas protėvių kovas menantis Taurapilio piliakalnis, Minčiagirė su etnografiniais kaimais ir išlikusiais pilkapių kauburėliais.
Šv.Florijono, ugniagesių gelbėtojo, skulptūra pasitinka Šventosios upės į dvi dalis padalinti, turtingi savo istorija ir gamtos grožiu UŽPALIAI.
Nuo žalčio Vyžo skulptūros prasideda VYŽUONŲ miestelis. Žmonės garbino dievaitį Vyžą, akmeninė jo galva yra įmūryta baltutėlės miestelio bažnyčios sienoje. Akį patraukia knygnešio Antano Radzevičiaus raudonų plytų namas bei atsiveriantys nuostabūs gamtos vaizdai. Tarp jų įsikūrusi originali skulptoriaus, dailininko Algirdo Indrašiaus sodyba-muziejus. Prie tilto per Vyžuonos upę iš abiejų gatvės pusių stovi seni maži namukai - tai Vyžuonų žydų palikimas.
„Istorijos prie Utenos" papasakos apie gražias priemiesčio gyvenvietes, kaimus, bažnytkaimius. Prie pat miesto tyvuliuoja poilsiautojų ir žvejų pamėgta Klovinių užtvanka. Iš toli šviečia Jotaučių dvaro raudonplyčiai rūmai bei seniūnijoje gražiausiai tvarkoma Vaikutėnų gyvenvietė. Biliakiemyje saviškį ir svečią pasitinka ne tik kukli medinė bažnytėlė, bet ir vienas seniausių ir didžiausių Lietuvos gamtos paminklų - riedulys, vadinamas Biliakiemio Puntuku. Gražios poeto Alfonso Nykos-Niliūno gimtųjų Nemeikščių apylinkės, su jo atminimo įamžinimui pastatytu kryžiumi ir kitais pagarbos ženklais.
Visada jūsų laukia UTENA - vienas seniausių Lietuvos miestų. Mažai kas žino, kad Utena senesnė už visas sostines - Vilnių, Kauną ir netgi Trakus. Tai miestas, viliojantis savo ežerais, vinguriuojančiomis, tarpusavyje persipynusiomis upelėmis, parkais, poilsio zonomis, garsus savo istorija, meno žmonėmis, kultūros renginiais, vienomis didžiausių šalyje įmonėmis, gaminančiomis pieno, mėsos gardumynus, garsėjančiomis trikotažo ir kitais gaminiais.
Neįsivaizduojame mūsų „Istorijų festivalio" be dailininko tapytojo Arvydo Šaltenio ir jo žmonos dailininkės keramikės Aldonos Jonuškaitė-Šaltenienės. Prof. A.Šalteniui visada rūpėjo ir rūpi gimtasis kraštas.