Nors laikai, kai istorikas buvo prilygintas akiniuočiui, besislapstančiam archyvuose ar bibliotekose, jau seniai praėjo, tačiau šis stereotipas mūsų visuomenėje vis dar gajus. Visų pirma, mūsų amato ypatumai - geras istorikas turi daug laiko praleisti archyvuose arba prie kompiuterio. Išsamiau nesusipažinusieji su istorikų buitimi ir būtimi dažniausiai linkę jiems klijuoti „istoriko - knygų žiurkės“ etiketę.
Istorikui, kaip ir bet kuriam kitam humanitarui, labai svarbu būti išgirstam ir suprastam. Todėl reikia išmokti pasakoti apie savo darbo rezultatus, jų prasmę bei vertę konkrečiam žmogui, visuomenei ir valstybei. Istorikas turi ne tik būti geras mokslininkas, bet ir mokėti sklandžiai kalbėti, rašyti.
Pastebiu, kad kai kurie kolegos iš tiesų pamiršo (arba tiesiog nenori pripažinti), jog istorija ir literatūra yra to paties medžio šakos, todėl turi daug bendra. Šį santykį bent jau anglų kalboje padeda tiksliai išreikšti žodžiai „history“ (istorija) bei „story“ (pasakojimas) ir juos supantis bendras reikšmių laukas.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, 1990-1992 m. jo pirmininkas (pagal Lietuvos Pagrindinį Įstatymą - Lietuvos aukščiausias pareigūnas). Vienas Tėvynės sąjungos-Lietuvos konservatorių partijos steigėjų (1993), 1993-2003 m. partijos pirmininkas, nuo 2003 m. prezidiumo narys - Politikos komiteto pirmininkas, nuo 2013 m. - garbės pirmininkas.
Vienas pirmųjų Lietuvoje savo prisiminimais pasidalijo prof. Vytautas Landsbergis. Jo įnašu į visam pasauliui internetu prieinamą skaitmeninį archyvą tapo sumontuotos filmo „Sąjūdis eina už Lietuvą“ ištraukos. Vytautas Landsbergis tapo projekto „Europeana 1989“ ambasadoriumi Lietuvoje. Jis vienas iš tų žmonių, kurie atliko lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir ne tik matė, kaip keitėsi mūsų šalis, bet ir skatino šiuos pokyčius.
Milijonai žmonių į Baltijos kelią vyko nusiteikę šventiškai, pakiliai. O jūs ten vykote ir kaip vienas iš Baltijos kelio organizatorių. Diena buvo kupina darbo ir atsakomybės. Tokio didelio renginio Sąjūdis dar nebuvo ėmęsis.
Dirbo mūsų grandys ir žmonės visoje Lietuvoje skirstydami, kur ir kas turi atvykti ir stoti į Baltijos kelią. Aišku, dirbo organizacinė ir koordinuojanti Sąjūdžio vadovybė, o man dar teko viena nenumatyta užduotis - kalbėti per radiją prieš pat paskirtąją valandą. Atėjo mat nerimastingos žinios, kad keliai užsikimšę, žmonės labai jaudinasi pavėluosią, gali kilti sumaiščių, nelaimių, todėl valstybinis radijas paskambino, ar negalėčiau kreiptis į užstrigusiuosius keliuose.
Skubėjau iš štabo į radiją ir kreipiausi į visus, kurie pakeliui, kad, jeigu nespėja, išliptų paskirtą valandą iš automobilių ir stotų, kur esą, susikibę rankomis - ir bus Baltijos kelyje. Kvietimas arba instrukcija nuėjo, žmonės įvykdė, ir šventė visiems liko šventė. Tačiau tai - ne visas dienos turinys. Anksčiau tą rugpjūčio 23-ąją, gal rytą, gal apie pietus, vyko ir svarbus, grynai politinis renginys - Sąjūdžio Seimo posėdis, kuriame tikslinome konceptualius mūsų programos dalykus.
Jau Vasario 16-osios deklaracijoje buvome pasakę, kad einame į nepriklausomybę, bet vis dar vartota Lietuvos suvereniteto sąvoka, o ją ėmė eksploatuoti ir vietinė komunistų partija, kitąkart visokiom dalinių „suverenitetų“ atmainom.
Sąjūdžio ir Baltijos kelio koordinatorių sprendimu buvau netoliese štabo - Sąjūdžio būstinės - ir galimų radijo bei telefono ryšių, jei kiltų problemų. O jų kilo. Tad stovėjau prie Vilniaus arkikatedros frontono beveik Baltijos kelio pradžioje, nors tikroji simbolinė pradžia buvo Gedimino pilies bokštas ant kalno.
Su manimi, greta manęs stovėjo artimieji. Žinoma, žmona Gražina. Kaip tik tai vasarai iš Australijos buvo atvykę mano sesuo su vyru ir brolis su žmona. Tai buvo pirmas po 45 metų atvejis, kai vėl visi buvome kartu. Jie stovėjo man iš dešinės, o toliau - buvę tremtiniai, politiniai kaliniai.
Iš kairės - jaunimas, jau atsikuriantys Lietuvos skautai su savo puikiomis vėliavomis. Ypatingiausia akimirka - prieš pat 19 val. kvietimas į radiją. Rūpestis ir nerimas dėl užsikimšusių šalutinių kelių, atsakomybė, kad ko nors neatsitiktų. Džiaugsmo žinios manifestacijai jau vykstant, kad prie Vilniaus autostradoje stovi ir tautinių bendrijų atstovai su savo vėliavomis.
Kad Lietuvos komunistų partijos vadų nėra - nei domėjomės, nei mums labai rūpėjo. Atmosfera buvo itin pakili, žmonės dalyvavo ryžtingai ir džiaugsmingai, visi jautėsi lyg šeima. Manau, kiekvienas suprato ar savaip jautė, jog tai ir yra laisvė, kurios neprašome, o pasiekėme: esam išvien ir nieko nebijome.
Svarbiausi likę daiktai - tai tekstai, dokumentai, archyvas. Kai kurios nuotraukos, vaizdo juostos, kitokie daiktai iš Baltijos kelio - tai ženklai, žetonai, plakatai. Lietuvai liko kely pastatyti kryžiai, kitokie paminklai.
Tačiau jeigu klausiate apie visus 1989‑uosius - jie buvo nepaprastai turtingi metai, subrandinę valstybės restituciją. Turtingi įvykių, kaip antai Sąjūdžio ėjimas į dvejus pergalingus rinkimus, politinis darbas Lietuvoje, Baltijos vienybėje ir Maskvoje.
Veikėme ir pasiekėme, kad SSRS aukščiausioji atstovaujamoji valdžia pasmerktų 1939 m. Stalino, Hitlerio sandėrį. Tais metais taip pat vyko Gotlando memorandumas apie viso pasaulio lietuvių vieningą nepriklausomybės siekį, kelionės ir politiniai kontaktai Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lenkijoje.
Aurimo Švedo mintys apie istoriją
O geriausiam Istorijos fakulteto dėstytojui doc. Aurimui Švedui sukelia šypseną. Šis apdovanojimas buvo didžiulis ir tikrai malonus siurprizas. Atvirai sakant, galiu tik spėlioti, kodėl studentai mane išrinko geriausiu Istorijos fakulteto dėstytoju. Tikriausiai šį klausimą geriau būtų užduoti jiems.
Nesu tipiškas istorikas, nes dėstomuose kursuose („Teoriniai atminties studijų pagrindai“, „Istoriografija tarp mokslo ir meno“, „Kinas ir istorija“ ir kt.) daugiausia dėmesio skiriu ne klausimui „O kaip buvo iš tikrųjų?“, bet bandymams ieškoti atsakymo į klausimą „Ką, kaip ir kodėl mes atsimename apie praeitį?“. Man iš tiesų labai pasisekė, kad Istorijos fakultete galėjau parengti ir dėstyti tokius kursus, kurie įdomūs pačiam.
Esu įsitikinęs, kad mokslininko darbe svarbiausias postūmis veikti susijęs su patiriama nuostaba, kuri skatina leistis į dar nepažintų dalykų tyrimus. Istorija man visuomet patiko, tačiau baigdamas vidurinę mokyklą blaškiausi tarp noro groti roko grupėje (tuo šiurpindamas savo tėvus) ir planų studijuoti istoriją.
Džiaugiuosi, kad apsisprendžiau stoti į Vilniaus universitetą. Pirmoji mintis, kad man patiktų rašyti knygas ir dėstyti, šmėstelėjo tik pradėjus studijuoti ir perskaičius Hermanno Hesse’ės romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“. Beje, kartais diskutuodami su kolegomis sugrįžtame prie temos, kad XXI amžiuje paskaita turi ne tik būti gerai parengta dalykiškai, bet ir turėti spektaklio elementų. Man patinka bendrauti su studentais, nes paskaitose ir seminaruose keičiamės idėjomis.
Istorijos studijas renkasi smalsūs, nebijantieji eksperimentuoti ir improvizuoti, jaučiantieji poreikį gilintis ne tik į praeities tyrimų keliamus klausimus. Tad galiu dirbti su įdomiais jaunais žmonėmis. Jie paskaitose ne tik „rašo diktantus“ (t. y. Palyginti su kolegomis iš Lietuvos istorijos ar Lietuvos kultūros tyrimų institutų, man tyrimams lieka mažiau laiko.
Kita vertus, darbas universitete turi labai daug privalumų: nuolat bendraujame tarpusavyje, keičiamės idėjomis, diskusijose tikriname įvairias hipotezes. Tai yra didelė vertybė. Istorija mane žavi teikiamomis galimybėmis mąstyti apie save ir pasaulį, bėgantį laiką, praeities ir dabarties „akistatas“.
Vilniaus panorama nuo Gedimino bokšto
Galima pajuokauti, kad Apvaizda vis dar rūpinasi Lietuva, nes Vasario 16-osios aktas atsirado idealioje erdvės ir laiko sampynoje. Nereikia burti žiūrint į krištolinį rutulį tam, kad būtų galima konstatuoti ir dar vieną dalyką - itin svarbų atradimą padaręs politologas naudojosi istorikų įdirbiu, kuris nėra toks jau mažas tyrinėjant Vasario 16-osios akto pražuvimo epochos akivaruose aplinkybes ir šio dokumento tikėtinų klajonių trajektorijas.
Istorikai jau seniai yra įvardiję dvi kryptis - Rusija ir Vokietija - kaip gaires pasiryžėliams imtis Vasario 16-osios akto paieškų (ginčytis su šiuo teiginiu gali tik tie, kurie nemoka skaityti). Visiškai akivaizdu, kad egzistuoja bent trys Vasario 16-osios akto atradimo reikšmės: simbolinė - emocinė; teorinė; geopolitinė. Simboline ir emocine Vasario 16-osios akto atradimo reikšme mes neturime teisės abejoti.
Lietuvos žydų kultūros paveldo vingiai (1)
tags: #juda #nekilnojamasis #turtas