Salomėja Nėris (tikrasis vardas Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, 1904-1945) - viena iškiliausių XX a. lietuvių poečių, kurios lyrika paliko gilų pėdsaką Lietuvos literatūroje. Jos gyvenimas, kūryba ir asmenybė tebėra įdomūs ir aktualūs iki šių dienų.
Gimtinė ir Vaikystė
Salomėja Nėris gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršų kaime, Vilkaviškio rajone, netoli nuo Juozo Tysliavos ir Kazio Bradūno gimtinių. Kiršai priklauso Alvito miesteliui, o Alvito pradinėje mokykloje mokėsi Salomėja Nėris.
Už poros kilometrų, prie Širvintos upės, yra senoji Bačinskų sodyba. Karas sunaikino gyvenamąjį namą, tačiau daug kas čia mena S. Nėrį: keroja vešlūs alyvų krūmai, žaliuoja diemedis, auga senos obelys. Prie paminklinio akmens rasime padėta gėlių. Nestinga čia ir lankytojų, bei ekskursijų, kasmet skaitoma Poezijos pavasario laureatų poezija.
Sodyba - privati nuosavybė, priklauso poetės giminėms. Memorialinės ekspozicijos nėra. Sodybos pastatai sudegė 1944 m. Išlikę 2 tvartai, gyvenamojo namo pamatai.
1972 m. prie buvusių gyvenamojo namo pamatų pastatytas paminklinis akmuo (autorius - skulptorius V.Pleškūnas). Išlikęs autentiškas šulinys, sodas, 2 prūdai.
Mokslo Metai ir Kūrybos Pradžia
Salomėja Nėris baigė Vilkaviškio gimnaziją, o Kauno universitete studijavo lituanistiką ir germanistiką. Vėliau mokytojavo Lazdijuose, Panevėžyje ir Kaune.
Jautri ir pažeidžiama poetės prigimtis sunkiai derinosi prie jos socialinių pažiūrų, ypač kai 1931 m. pareiškė nutraukianti ryšius su miesčioniško pasaulio normomis ir įpročiais, pasmerkė savo ankstesnes idėjines ir menines pozicijas, pasiryžusi nuo šiol visa savo kūryba tarnauti skriaudžiamiesiems, išnaudojamiesiems ir išreikšti jų interesus.
Jos pirmoji meilė buvęs Jonas Grinius. Už Broniaus Zubricko buvo pasiryžusi ištekėti. Jos dienoraščiai ir eilės nekelia abejonių, jog ji buvo įsimylėjus J. Eretą, žavėjosi Juozu Tysliava. Tačiau perskaitę vieną jos poemų, galėtume teigti, jog ji žavėjosi ir J. Stalinu.
Santuoka ir Šeima
Salomėja Nėris buvo ištekėjusi už skulptoriaus Bernardo Bučo. 1937 m. gimė vienintelis jų sūnus Saulius Bučas (mirė - 2007 metais).
B. Bučas greitai susižavėjo jauna, talentinga, beveik vienais metais už save jaunesne poete. Skulptoriaus meilę liudija išlikę S. Nėries ir B. Bučo namuose-muziejuje saugomi dvylika jo laiškų poetei. Didžioji dalis laiškų rašyti 1936 m. iki sužadėtiniams išvykstant į Paryžių. Kiti muziejuje saugomi B. Bučo laiškai S. Nėriai rašyti besibaigiant Antrajam pasauliniam karui 1944-aisiais. Dar vienas laiškas rašytas S. Nėriai į ligoninę 1945 m.
1936 m. balandžio 19 d. Panevėžyje pora susižadėjo. Maironio lietuvių literatūros muziejuje, lietuvių literatūros istorijos ekspozicijoje „Literatūra keičia“, galima pamatyti S. Nėriai priklausiusį vestuvių žiedą, kurioje vidinėje pusėje išgraviruota: „B. Bučas 1936.04.19“.
Salomėjai Nėriai priklausęs vestuvinis žiedas.
Laiškai
Šiltus sužadėtinių santykius liudija jųjų laiškai. Skulptorius savo mylimąją laiškuose vadindavo Brangiąja Mergele arba Saulute. Pasirašydavo: „Tavo Bernelis.“ B. Bučas visuose laiškuose kreipdamasis į S. Nėrį, vartodavo švelnius žodelius. Gan įdomus jo laiškas, rašytas poetei 1936 m. liepos 6-11 d. Jį sudaro penkias dienas rašyti trumpi laiškai.
Kaip B. Bučas ilgėdavosi savo Mergelės, rodo liepos 6-ąją užrašyti žodžiai: „Brangioji Mergelė! Daug džiaugsmo atnešė Tavo laiškelis, nes Tavęs išsiilgau vaikišku ilgesiu."
Intensyviausiai pora susirašinėjo 1936 m. vasarą, kai S. Nėris atostogas leido savo gimtinėje Kiršuose, o B. Bučas dirbo Panevėžyje, rūpinosi sklypo įsigijimu Palemone. Tų metų rudenį pora išvyko į Paryžių, ten kartu gyveno ir susituokė, tad laiškų rašyti vienas kitam jau nebereikėjo.
Grįžę iš Paryžiaus Bučai Palemone statėsi namą, 1937 m. 1941 m. Lietuvoje prasidėjęs karas išskyrė S. Nėrį ir B. Bučą. Karo pradžioje sutuoktinių laiškai vienas kito nepasiekdavo. S. Nėriai netgi buvo pranešta melaginga žinia, kad jos vyras B. Bučas vokiečių sušaudytas. Tik 1944-ųjų vasarą poetė sužinojo, kad B. Bučas gyvas.
Vėlesniuose laiškuose B. Bučo retorika pakinta: S. Nėris iš Mergelės virsta Mamute, o pats B. Bučas - Tėtuku. Žinoma, tokią kalbėseną lėmė pasikeitusi poros padėtis. 1937 m. spalio 23 d. gimė jų sūnus Sauliukas. B. Bučo meilę savo sūnui liudija jautrus laiškas S. Nėriai į Maskvą, kuriame skulptorius rašė: „Kad aš jį myliu, gal kai ką pasakys toks vaizdelis: kitą rytą Jums išvykus, aš, pamatęs jo žaisliukus toje vietoje, kur jis vakar triūsęs paliko, negalėjau išsilaikyti ir parpuoliau žemėn.“
S. Nėris, sužinojusi, kad jos vyras gyvas, netvėrė džiaugsmu. 1944 m. rugpjūčio 29 d. B. Bučui ji rašė: „Mylimas, brangus Berneli! Tėtuk! Man atrodo, kad aš laimingiausia šiandie visame pasaulyje, gavusi pagaliau žinią iš Tavęs paties. Ketvirti metai kančios ir ilgesio, paskutinės sunkios dienos ir savaitės baisių abejonių… Juk pastaruoju laiku aš ir miegoti nebegaliu… Nebuvo nė vienos dienos, kad negalvočiau apie Tave, kad mudu su Balanduku nekalbėtume apie savo mylimąjį Tėtuką.“
Karo Metai ir Paskutinė Kelionė
1941 - 1944 metus praleido Rusijoje - Ufoje, Penzoje, Maskvoje.
Karo metais, išgirdusi, kad žuvo jos vyras B. Bučas, ir gelbėdama savo sūnelio gyvybę, Salomėja ištekėjo už kilusio iš Suvalkijos socialinio aprūpinimo komisariato inspektoriaus Petro Veržbiliausko. Kai 1944 m. gavo žinią, jog B. Bučas gyvas, parašė jam ir, grįžusi su sūnumi į Kauną, vėl gyvenimą susiejo su Buču.
Paskutinis B. Bučo laiškas savo žmonai, jai jau sunkiai sergant ir gulint ligoninėje, parašytas 1945 m. birželio 12-ąją. Jame skulptorius rašo, kad su sūneliu Balanduku laikosi neblogai, yra sotūs, kad visi teiraujasi apie S. Nėries sveikatą.
Birželio 26 d. sanitarine mašina S. Nėris buvo išvežta į lėktuvą, juo nuskraidinta į Maskvos Kremliaus ligoninę. Tą birželio 26-ąją B. Bučas įamžino vienoje paskutiniųjų nuotraukų.
Bernardas Bučas su savo žmona Salomėja Bučiene-Nėrimi sanitarinėje mašinoje pakeliui į Kauno oro uostą 1945 m. birželio 26 d. Tai viena paskutiniųjų poetės nuotraukų.
Mirtis ir Palaidojimas
Mirė 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje, palaidota Kaune, Karo muziejaus sodelyje. 1992 metais perlaidota Petrašiūnų kapinėse.
Negailestinga mirtis amžiams nutraukė S. Nėries ir B. Bučo santykius.
Poezijos Pavasaris
Poezijos pavasaris - lietuvių poezijos šventė, gyvuojanti jau nuo 1965 metų, rengiama kiekvieną pavasarį, gegužės mėnesį. Ši šventė artimai susijusi su Salomėjos Nėries vardu. Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamo renginio atidarymas vykdavo ne Vilniuje, o Kaune, vadinamoje Lakštingalų krantinėje, Palemone prie Kauno Marių, Salomėjos Nėries namo.
Pirmuoju respublikinio Poezijos pavasario laureatu tapo poetas Justinas Marcinkevičius. Jam buvo įteikta grafiko Stasio Krasausko emblema, kuri ant „Poezijos pavasario” almanacho išliko iki šių laikų. Ant prizo galima perskaityti užrašą: „Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Salomėjos Nėries vardo prizas poetui Justinui Marcinkevičiui.”
Kiršuose Poezijos pavasario šventės dalyviai lankosi jau nuo 1968 metų, kai pirmąkart gegužės 25-ąją dieną čia svečiavosi poetai E.Matuzevičius, M.Martinaitis, S.Nėries kūrybą skaitė Laimonas Noreika. Vėliau tokie apsilankymai tapo tradicija, o 1971 metais gimė Salomėjos Nėries vardo literatūrinės premijos idėja.
1972 metais buvo uždėtas ąžuolo lapų vainikas pirmąjam S.Nėries kolūkio premijos laureatui.
Liga ir Mirties Aplinkybės
Prieš mirtį S.Nėris atliko išpažintį slapta pakviestam kunigui Juozui Gustui, kuriam atliko paskutinę išpažintį. Kunigas eilėraščius perdavė partizanams.
1945 m. pavasarį poetė labai sunkiai susirgo, birželio 8 d. Paskutinis B. Bučo laiškas savo žmonai, jai jau sunkiai sergant ir gulint ligoninėje, parašytas 1945 m. birželio 12-ąją. Jame skulptorius rašo, kad su sūneliu Balanduku laikosi neblogai, yra sotūs, kad visi teiraujasi apie S. Nėries sveikatą.
S. Nėris mirė nuo kepenų vėžio 1945 m. liepos 7 d. Maskvos Kremliaus ligoninėje, būdama 40 metų. Lapkričio 17-ąją būtų šventusi 41-ąjį gimtadienį, kurio, deja, nesulaukė.
Mirties priežastį iki šiol dengia paslapties skraistė. Yra tokių spėlionių. Vieną versijų pateikė S.Nėries sūnus Saulius. Jis yra sakęs, kad S.Nėries mirtis buvo pagreitinta.
Ligos diagnozės:
| Laikotarpis | Diagnozė |
|---|---|
| Prieš mirtį | Įvairios kepenų ligos, kepenų pūlinys, apendicitas, mažakraujystė, kepenų vėžys |
Negailestingos ligos užklupta, ligoninėje S. Nėris pasišaukė kunigą, atliko išpažintį ir įteikė jam nespausdintų eilėraščių rinkinį. Kunigas eilėraščius perdavė partizanams. Pogrindinėje spaudoje buvo išspausdintas jos eilėraštis „Tolimas sapnas“.
Nors prieštaringi S. Nėries poelgiai tebekelia diskusijų, mūsų rašytojai ją įrašė į geriausių XX a. lietuvių autorių sąrašą.