Šventoji, mažas, bet žavus kurortas prie Baltijos jūros, siūlo ne tik gražius paplūdimius, bet ir įdomią istoriją bei architektūrą. Nors Šventoji gyvuoja nuo XVI a., ši vietovė dėmesio susilaukė tik nuo 1935 m., kilus grėsmei prarasti Klaipėdos uostą. Pasak vienos gido bendraautorių Marijos Drėmaitės, planuota šį miestelį paversti modernios Lietuvos - jūrinės valstybės - forpostu, atliekančiu uosto gyvenvietės ir vasarvietės funkcijas.
Viena iš puikių vietų apsistoti Šventojoje yra Jurgio sodyba, įsikūrusi vaizdingoje vietoje, kur galėsite mėgautis gamtos ramybe ir komfortu. Leiskitės į kelionę po šią nuostabią vietovę ir sužinokite, ką ji gali pasiūlyti.
Apgyvendinimas Jurgio Sodyboje
Jurgio Lapėno sodyba yra išsidėsčiusi vaizdingame Sartų ežero pusiasalyje šalia garsaus Sartų hipodromo, kuriame kasmet vyksta žirgų lenktynės. Poilsiautojams yra skirti du naujos statybos rąstiniai namai, išsidėstę apie 80-100 metrų nuo ežero pakrantės.
Namai įrengti komfortiškai: kiekviename name yra didelė lauko terasa, pirmame aukšte - svetainė su židiniu, apjungta su virtuve, sanitarinis mazgas su dušo kabina, palėpėje - miegamieji kambariai. Pirmame name yra 2 miegamieji kambariai, kuriuose yra 6 miegamos vietos, antrame name - 4 miegamieji kambariai, kuriuose 10 miegamų vietų. Namai apšildomi kaitria krosnele, papildomam šildymui įrengti elektiniai radiatoriai. Sodyboje galima naudotis žuvies rūkykla, organizuojamas jodinėjimas žirgais.
Privažiavimas iki sodybos geras - kelias asfaltuotas, išskyrus apie 0,5 km nuo vietinės reikšmės kelio. Artimiausia maisto prekių parduotuvė, kuri dirba ištisą parą, bei benzino kolonėlė yra Užtiltėje, kuri nutolusi nuo sodybos 2 km.
Patogumai ir Pramogos
- Erdvūs rąstiniai namai
- Lauko terasos
- Židinys
- Virtuvė su būtina įranga
- Žuvies rūkykla
- Jodinėjimas žirgais
Šventosios Istorija ir Architektūra
Mažojo kurorto istorija - kaip ir architektūra - chaotiška. Deja, ateities planus sudrumstė Antrasis pasaulinis karas ir daugelis to meto projektų liko neįgyvendinti arba sugriauti. Pokariu atgavus Klaipėdą, nuskurdinta Šventosios žvejų gyvenvietė atsigavo palengva, kol galiausiai tapo kurortu, išmargintu vienaaukščių medinių namelių bei mūrinių poilsiaviečių. Kintanti ekonominė situacija, nuolatiniai inžineriniai iššūkiai lėmė, kad dalis ambicingų projektų liko neįgyvendinti. Kaip teigia architektūros tyrėjas Liutauras Nekrošius, tai prisidėjo prie stichiško miesto vaizdo.
Susipažinkite su 5 kontrastingais, dėmesio vertais Šventosios objektais:
- Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, koplyčia (Paupio g. 30). Tai daugeliui kurorto svečių kiek mažiau žinoma, todėl įdomi atrasti koplyčia. Medinės koplyčios architektūroje ryški liaudiška statybos tradicija. Iki šių dienų interjere nemažai vertingų kūrinių, pavyzdžiui, šv. Kazimiero paveikslas, tabernakulis, keli autentiški suolai ir kt. 1991 m. koplyčia suremontuota, šventorius aptvertas nauja tvora. Šiuo metu koplyčioje pamaldos laikomos nereguliariai.
- Poilsio namai „Guboja“ (Jūros g. 65A). Sovietmečiu greta jau neatsiejama Šventosios dalimi tapusių medinių vasarnamių buvo statomos ir betoninės poilsiavietės. Tai pastatas, nepelnęs apdovanojimų, tačiau dažnai pristatomas to meto architektūrai ir turizmui skirtuose leidiniuose.
- „Centrolito“ gamyklos sanatorija „Žara“ (Jūros g. 50). Čia buvo įrengtas baseinas su kaskadomis, kino salė, skaitykla, septynios banketinės salės, valgykla. Kompleksas suformuotas iš trijų gyvenamųjų ir aptarnavimo korpusų, jų formos bei išsidėstymas sudaro uždarumo, izoliuotumo įspūdį. Rekreaciniame pusiau uždarame kieme buvo įrengtas dekoratyvinis baseinas.
- Skulptūra „Žvejo dukros“ (Prieplaukos g. (kopose). Tai viena įspūdingiausių pajūrio skulptūrų. Nors eskizinis modelis buvo patvirtintas dar 1976 m., skulptūra dabartinėje vietoje pastatyta tik 1982 m., kartu sustabdžius tilto prieigų projektą, iki bus sutvirtintos uosto krantinės.
- Poilsinė „Aukuras“ (Topolių g. 11). Projekte matyti kaimo miestėjimo procesai, statybos industrializacija ir kova su jos nešama monotonija, modernios „tautinės formos“ paieškos.
Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, koplyčia
Jurgio Galdiko Indėlis į Šventąją
Daktaro Jurgio Galdiko lėšomis ir iniciatyva vos per tris mėnesius pastatyta medinukė įkurta nuo 1922 m. jo šeimai priklausančiame sklype, šalia senosios (iki šių dienų išlikusios) tarpukario sodybos. Kanauninkas J. Galdikas, būdamas Telšių kunigų seminarijos inspektorius ir dėstytojas, su broliu Valentinu Galdiku jam priklausiusioje žemėje Pašvenčių kaime (dabar Šventoji) 1931 m. visos šeimos finansinės paramos dėka pastatė koplyčią ir pavadino ją Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės (lot. Stella Maris), koplyčia.
1931 m. liepos 12 d. koplyčią pašventino Telšių kunigų seminarijos rektorius Vincentas Borisevičius. Koplyčia nedidelė, stačiakampė, fasadu atsukta į šiaurės rytus, vienabokštė, vienanavė, su pristatyta žemesne zakristija. Koplyčios sienos išorėje apkaltos lentomis. Stogas dengtas cinkuota skarda. Ant koplyčios sienos prie pagrindinio fasado pritvirtintos dvi memorialinės lentos, skirtos koplyčios statytojams Jurgiui ir Valentinui Galdikams. J. Galdikas koplyčią perleido Telšių vyskupijai, nuo 1961 m.
Barbora Domarkaitė: Gyvenimas Archajiškoje Sodyboje Netoli Šventosios
Anykščių rajone, Lašinių kaime, Šventosios kilpų draustinyje, esanti sodyba - Barboros vaikystės vasarų namai. Rąstų sodyba Šimonių girioje iškilo 1873 metais. Tai archajiška sodyba, kurioje yra pirkia, dviejų galų klėtis, tvartas, daržinė, pirtis, „namelis ant vištos kojelės“, šulinys, lauko tualetas.
Pirkios viduje vietos pakanka, nes virtuvė sujungta su seklyčia. Grindlentės, kuriomis anais laikais buvo išklota seklyčia, - net 29 centimetrų pločio. Aplink sodybą daug krūmų, kuriuose peri paukščiai. Vakare kieme nelabai susišnekėsi, nes gieda dvi lakštingalos: viena viename krūme, kita - kitame. Tai - sezoniniai koncertai.
Kaip tokioje archajiškoje sodyboje, kur net tualetas lauke, Barbora su nedideliais vaikais praleido karantiną? Kaip užsnigtais miško keliais nusigaudavo į parduotuvę maisto produktų nusipirkti? Ar per didžiuosius šalčius kurdavo pirtį? Kiaušinius, pieną, varškę, medų ji perka iš kaimo žmonių. Duonos kaime jau niekas nekepa, tad jos ir kitų produktų parsiveža iš Anykščių.
Anot Barboros, daug paprasčiau vaikus per karantiną suturėti kaime nei mieste, bute. Kadangi žiemą sniego buvo labai daug, Barbora rytais turėdavo nukasti takelius iki šulinio, iki tualeto, iki kaimynės. O jei siausdavo pūga, takus ji kasdavo iki tamsos.
Nuo ano pavasario susigulėjo tradicija: trečiadienis ir šeštadienis - pirties diena. Išsikaitinę pirtyje jau nuo balandžio vaikai šoka į tvenkinį. O vasarą Barbora su vaikais miega klėtyje. Ji be lubų, yra tik stogas. Būna labai gera, kai į stogą barbena lietus, tada viską - ir kai paukščiukai stogu bėgioja, ir kiekvieną žiogą lauke, ir kiekvienos šakelės trakštelėjimą - girdi. Ir oro pakanka, ir knygą vakarais paskaityti norisi.
Šią sodybą 1980 metais įsigijo Barboros tėvas - tuometis Kauno muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas ir direktorius Stanislovas Domarkas (82 m.). Čia viskas buvo nugyventa. Pirmieji septyneri metai buvo vien tvarkymo ir valymo metai, vykdavo talkos. Tada pirkios stogas buvo apkaltas tošimis, o kai pliaupdavo lietus, viduje tekdavo statyti dubenis ir kibirus, vidus buvo išklijuotas įvairiais tapetais ir laikraščiais.
Barboros mama smuikininkė, pedagogė Kristina Domarkienė labai vertino autentiškus daiktus. Kaimo žmonių ji vis klausinėdavo, ką jie turi nereikalingo. Lovos, stalai ir kiti daiktai - viskas K.Domarkienės surinkta iš aplinkinių sodybų.
Kadaise caro parankiniai čia rado švedų kapų ir vietos gyventojams davė Mogilų pavardę. Tai - Jurgis Skadas, kuris buvo ir čia veikusio A.Puškino kolūkio pirmininkas, ir partizanų globėjas.
Kaimynė Anelė Kušmirienė pas Barboros mamą žiemą atėjo basa ir labai vėlai. Pasiteiravus, kodėl ji žiemą basa, atsakė: „Taigi neduria niekas į kojas, galima ir basai.“ Vasarą ji ateidavo apsiavusi guminius botus, nes miške gyvatė į koją gali įkirsti, bet taip pat jau sutemus.
Naujasis Inkūnų kaimo bažnyčios klebonas paprašė - supažindink su visomis trobomis, man reikia jas pašventinti. Ir kai ėjome per trobas, iš tikrųjų buvo galima jausti, kad vienur slogiau, kitur lengviau. O vienoje sodyboje buvo tokia pakylėjanti aura. Pasirodo, kol vyko Inkūnų bažnyčios statybos, čia gyveno kunigas ir troboje vykdavo pamaldos.
B.Domarkaitė džiaugėsi, kad kaime per abu karantinus neprarado muzikinės formos, - čia gyvena daug muzikantų ir per saugų atstumą jie rengia koncertus Inkūnų ir Andrioniškio bažnyčiose bei Troškūnų vienuolyne.
Tarptautinį pripažinimą pelniusio violončelininko Vytauto Sondeckio sodybos kluone vykdavo įspūdingi koncertai, juose grodavo pasaulinės žvaigždės, kurias, anot Barboros, net Vilniaus festivalis ne visada gali įpirkti. Šituose miškuose, Šimonių girioje, bene ilgiausiai išsilaikė partizanai. Per visus sukilimus, karus Šimonių giria saugojo kovotojus.
Šimonių girioje esantis biosferos poligonas - saugoma teritorija, įsteigta siekiant išsaugoti šios girios ekosistemą. Todėl mes susibūrėme į iniciatyvinę grupę, kad tuos miškus išsaugotume. Surengėme žygį į Vilnių, su aplinkos ministru Kęstučiu Mažeika kalbėjomės, bet labai nesėkmingai.
2019-ųjų lapkritį B.Domarkaitė suorganizavo koncertą parlamentarams, kad jie atkreiptų dėmesį į miškų kirtimą.