Juris Podnieks neabejotinai viena pačių ryškiausių Baltijos, o gal net ir Europos kino lūžinio momento asmenybių. Nereikėtų apsiriboti Baltijos šalimis ar Latvijos kontekstu, nes jo įtaka, reikšmė apima daugiau. J. Podnieks buvo kino kalbos permainų ženklu visoje Europoje.
Sausio 12-25 dienomis LRT PLIUS eteryje buvo pristatyta filmų retrospektyva, skirta žymiausiam latvių dokumentinio kino kūrėjui Juriui Podniekui. Sausio 12 d. buvo pristatytas dokumentinis filmas „Puodniekas apie Puodnieką. Istorijos liudininkas“. Režisierės Anna Viduleja ir Antra Cilinska žiūrovams pristatė šią iškilią asmenybę, atvirai kalbėjusią apie nepriklausomybės atgavimo laikotarpį, visuomenę, žmogaus vaidmenį joje. Filme buvo galima pamatyti ištraukas iš interviu, anksčiau neskelbtus dienoraščių įrašus, fotografijas, filmų fragmentus, kurie svarbūs norint pažinti J. Podnieką.
Sausio 13-ąją LRT PLIUS rodė latvių režisieriaus Viesturo Kairišo filmą „Sausis“. Pagrindinis šio filmo herojus yra J. Podnieks - būtent jis įamžino Baltijos šalių nepriklausomybės atgavimo laikotarpį, per kurių kovas žuvo ir du režisieriaus operatoriai. Filmas leidžia autobiografišku žvilgsniu pažvelgti į 1990-ųjų politinę suirutę, kuri galiausiai pakeitė tuometinės Sovietų Sąjungos žmonių gyvenimus.
LRT PLIUS žiūrovai galėjo pamatyti ir paties režisieriaus J. Podnieko kūrybą. Sausio 20 d. buvo rodomi du jo sukurti dokumentiniai filmai - „Kryžiaus kelias“ (dar verčiamas kaip „Tėvynė“ (Homeland)) ir „Kryžiaus kelias. Pabaigos žodis“ (Homeland. Filmo „Kryžiaus kelias“ (1990) centre - dainų šventės, vykstančios visose trijose Baltijos šalyse. Režisieriui jos buvo nacionalinės tapatybės ir išsilaisvinimo simbolis, kurį jis siekia perteikti ir dokumentikoje. Tuo metu filme „Kryžiaus kelias. Pabaigos žodis“ (1991) galima pamatyti kadrus, kuriuose užfiksuota, kaip nuo šūvių lavinos Rygoje mirė Andris Slapinš ir Gvidas Zvaigzne. Jie buvo J. Podnieko draugai ir ilgamečiai kūrybiniai partneriai, operatoriai.
1992 m. birželio 23 d. režisieriaus Jurio Podnieko kūną su naro kostiumu rado Latvijos ežero dugne. Taip baigėsi itin ryškaus Latvijos kino dokumentikos kūrėjo gyvenimas. Iki šiol daugelis nežino, kas iš tiesų jam nutiko. Nardymas buvo jo hobis, o ekstremalios situacijos traukė jį ne tik gyvenime, bet ir kūryboje. O ir mirtis, atrodo, vaikščiojo visai šalia. 1991 m. sausį J. Podnieks Rygoje prarado du operatorius - Andrį Slapinį ir Gvidą Zvaigznę, kai sovietų pajėgos bandė (panašiai kaip ir Sausio 13-osios atveju Lietuvoje) jėga nepaleisti Latvijos į politinę laisvę. Abu operatoriai Sausio 13-ąją buvo ir Vilniuje, filmavo įvykius. Bet pats J. Podnieks toli gražu nebuvo tik kronikos fiksuotojas. Jam rūpėjo kronikoje, dideliuose istoriniuose įvykiuose įžvelgti žmogiškąjį pavidalą ir asmens vidinį pasaulį.
Pirmasis J. Podnieko režisuotas dokumentinis ilgametražis filmas pasirodo 1984 m., tai „Šaulių žvaigždynas“ (lat. Strēlnieku zvaigznājs, angl. Constellation of Riflemen). Jo centre - tiek Pirmajame pasauliniame kare, tiek Latvijos nepriklausomybės kare, tiek Rusijos pilietiniame kare dalyvavę šauliai. Kitas įdomus J. Podnieko kūrinys - „Sizifo akmuo“ - pasirodo 1985 m. Tiesa, įdomesnis ir kiek žaismingas J. Podnieko karjeros posūkis - režisuotas Alos Pugačiovos muzikinis klipas dainai „Ledkalnis“ (rus. Айсберг, 1984 m.). Po šio klipo režisūros jis į popkultūrą daugiau nebesiveržė.
Pasirodžius „Šaulių žvaigždynui“ J. Podnieks pradeda dirbti su viena artimiausių profesinių partnerių - montažo režisiere Antra Cilinska, kuri po jo mirties ir tęs pradėtus darbus. A. Cilinska yra ne kartą užsiminusi, kad J. Podnieks buvo labai reiklus. Vienas ryškiausių ir turbūt labiausiai žinomų J. Podnieko filmų - 1986 m. pasirodęs „Ar lengva būti jaunam?“.
Filmas "Ar lengva būti jaunam?"
Bene ryškiausias ir labiausiai žinomas režisieriaus filmas „Ar lengva būti jaunam?“ (1986) pasakoja apie maištaujantį latvių jaunimą, kuris suniokojo traukinio vagoną. J. Podnieks seka juos teismo proceso metu, kalbina imdamas interviu.Filmas pasakoja apie grupę pankiškų jaunuolių Latvijoje, kurie suniokoja traukinio vagoną, matyt, maištaudami, tad J. Podnieks seka juos per teismo procesą ir atlieka išsamius interviu. Anot A. Stonio, šis filmas - išskirtinis, nes nėra tik kronika, bet ir turi universalų, visiems atpažįstamą matmenį.
Režisieriaus Yorgos Lanthimos filmo “Prasti reikalai” psichologinė analizė
Režisierius A. Stonys teigia: "Istorinis dokumentas visuomet kvepia dulkėmis, o šis filmas labai aktualus. Jis kalbėjo apie politinius įvykius, pokyčius, permainas. Tuo metu visos aikštės skambėjo šia tema, bet J. Podnieks klausė, kas vyksta su žmogumi individualiame lygmenyje, kai aplink vyksta pokyčiai. Retas meno kūrinys sugebėjo nusisukti nuo politinių įvykių ir atsisukti veidu į žmogų. Įsižiūrėti tuo metu į žmogų“.
Vienas įdomiausių „Ar sunku būti jaunam?“ elementų - nuolat girdime paties J. Podnieko jaunuoliams užduodamus sudėtingus klausimus apie gyvenimą, ateitį, poreikius, svajones ir norus, atrodo, kad tuos, kurių niekas nesiklauso (jie juk - jauni, kvaili, pasimokys!), jis pakviečia nuoširdžiai pasidalyti tuo, kas dedasi sielose ir širdyse. Šis režisieriaus nuoširdumas - nuginkluojantis. Atrodo, net jaunuoliai kartais sutrinka, kai išgirsta klausimą, siunčiamą būtent jiems kaip asmenims.
Šis filmas, anot A. Stonio, - „Gyvename nesibaigiančių lūžių epochoje. Lūžiai anksčiau vykdavo kas 100 metų, vėliau - kas 50, dabar vyksta kone kas dešimtmetį, dar dažniau. Būtent dėl šios priežasties filmas vis dar aktualus. Ukrainos karo akivaizdoje ir artėjančios grėsmės akivaizdoje žmogus klausia, kaip gyventi toliau, kaip man elgtis šitoje situacijoje“.
Po „Ar lengva būti jaunam?“ sėkmės Sovietų Sąjungoje J. Podnieks iš britų prodiuserių gavo pasiūlymą kurti filmą apie Sovietų Sąjungos gyvenimą pokyčių laikotarpiu. Taip 1990 m. pasirodė penkių dalių dokumentika „Mes“ (anglų kalba šis filmas skamba kitaip: „Sveiki, ar girdite mus?“ (angl. J. Podnieks gavo „užsakymą“ - parodyti besikeičiančią ir griūvančią Sovietų Sąjungą, to ir ėmėsi. Vėliau dalis nufilmuotos medžiagos pasirodė ir kitame jo filme „Imperijos pabaiga“ (1991 m., lat. Impērijas gals).
Anot danų kino kritiko, J. Podniekui rūpėjo parodyti žmonėms, kas vyksta kiek tolėliau nuo jų valstybių ir daržų, t. y. jis nesusitelkė tik į Latviją, o keliavo tolyn ir platyn. „Tam pasitarnavo ir jo operatorystės išsilavinimas. Jis neapsiribojo viena kamera, o rinkosi įvairius formatus - nuo nešiojamos kameros iki juostos „Super 8“. Nuolat filmavo. Juris buvo fantastiškas stebėtojas, o ši savybė - nepaprastai svarbi dokumentikos kūrėjui“.
Režisieriaus A. Stonys teigia: „Tai buvo tiksliausiai įvardytas tuometis politinis peizažas. Daugelis režisierių buvo išugdyti sovietinėje paradigmoje, jie ir darė panašius propagandinius filmus (tik su minuso ženklu), tarsi negatyvinį [sovietmečio] atvaizdą, o J. Podnieks tą laikmetį sugebėjo užčiuopti be propagandinio, šventinio patoso. Tuo metu, kai visi buvo apimti „Bunda jau Baltija“ nuotaikos, jis fiksavo be patoso. Tai buvo visiškai unikali kombinacija. Ir unikalus būdas įvardyti laiką. J. Podnieks - žmogus, ryškiausiai įvardijęs permainų laiką“.