Laivas - tai transporto priemonė, skirta plaukioti vandeniu. Laivai būna kariniai (karinės jūrų pajėgos) ir civiliniai. Civiliniai laivai yra transporto, verslo, specialieji techniniai, tarnybiniai, gelbėjimo, mokslinių tyrimų, sanitariniai, mokomieji, sportiniai laivai.
Burlaiviai "Rickmers Hamburg" ir "Preussen"
Civilinių laivų tipai
- Transporto laivai veža keleivius (keleivinis laivas), krovinius (krovininis laivas, keltas).
- Verslo laivai: žvejybos laivas (traleris, seineris, drifteris, krabų gaudymo, žuvų perdirbimo traleris, traleris šaldytuvas ir kiti), naftos gavybos, kasybos laivas, draga.
- Gelbėjimo laivai gelbėja nelaimės ištiktus keleivius ir įgulas, laivams suteikia techninę pagalbą, gesina gaisrus (gaisrinis laivas), ieško nuskendusių laivų, juos iškelia (killichteris).
- Mokslinių tyrimų laivuose atliekami hidrografiniai, meteorologiniai, hidrologiniai, batimetriniai, geologiniai, astronominiai, magnetinio lauko ir žvejybos rajonų tyrimai.
- Sanitarinis laivas gali būti plaukiojanti ligoninė, sanatorija.
- Mokymo tikslams naudojami buriniai ir pertvarkyti žvejybos, transporto, mokslinio tyrimo laivai, t. p. kiti specialūs laivai.
- Sportiniai laivai - motorinė valtis, baidarė, jachta, kanoja, kateris.
Laivai būna savaeigiai ir nesavaeigiai, antvandeniniai (arba tiesiog laivai) ir povandeniniai (povandeninis laivas).
Jūrų laivai - Kelionės jūra - Laivų evoliucija (5000 m. pr. Kr. - 2022 m.)
Pagrindinės laivo dalys ir sistemos
Pagrindinės laivo dalys: korpusas, antstatai, aptvarai, jėgainė, varytuvai, laivo sistemos ir įranga, ryšių ir signalizacijos priemonės. Korpusas dažniausiai daromas pailgas ir tokios formos, kad plaukiant būtų kuo mažesnis vandens ir oro pasipriešinimas.
Burlaivio sandara
Korpusą sudaro laivo griaučiai (skersai sujungtos ir išilgai išdėstytos sijos, laikančios išorines ir vidines laivo korpuso lakštines konstrukcijas ir sudarančios laivo karkasą) ir kevalas. Didesnių laivų korpusas dažniausiai daromas iš plieno, kartais iš gelžbetonio, mažesnių - iš aliuminio lydinių, plastiko, medienos arba iš kelių medžiagų (pvz., griaučiai iš plieno, kevalas iš medienos). Išilgai ir skersai korpusą dalija pertvaros, aukštais - deniai. Tarp viršutinio dugno ir apatinio denio yra triumai, tarp denių - tvindekai, tarp vandens nepraleidžiančių pertvarų - skyriai. Pirmasis skyrius nuo forštevenio - forpikas, pirmasis skyrius nuo achterštevenio - achterpikas, juose dažniausiai laikomos vandens balasto cisternos. Siauri (plotis arba aukštis apie 0,7 m), nuolat vėdinami vandens nepraleidžiantys skyriai, izoliuojantys gretimas patalpas, - koferdemai (vežant žemos užsiliepsnojimo temperatūros krovinius į juos pripilama vandens).
Antstatai būna vieno ar daugiau aukštų, ištisiniai arba atskiri. Juose įrengiamos gyvenamosios (kajutė, kubrikas, kajutkompanija), tarnybinės (pvz., vairinė, radijo kabina) ir buitinės (pvz., kambuzas) patalpos arba vežamas krovinys. Labiausiai paplitę su 3 antstatais dideli laivai, be gyvenamojo antstato (arba kabinos), dažniausiai turi tik baką (laivapriekio antstatą), o kai kurie labai dideli laivai su aukštais bortais būna be antstatų.
Pagrindinės laivų sistemos (vamzdynai su armatūra ir mechanizmais): triumo balastinės (sausinimo, vandens išsiurbimo, krenavimo, diferencinės), priešgaisrinės, oro kondicionavimo, vėdinimo, šildymo, oro džiovinimo triumuose ir tankuose, sanitarinės (geriamojo vandens, užborčio ir nuotekų vamzdynai); tanklaiviuose - dar krovininės, dujų šalinimo, krovinio šildymo, tankų plovimo sistemos.
Įrangą sudaro laivo vairavimo, švartavimo, inkaravimo (inkaras, denio mechanizmai), vilkimo, krovimo (suktuvai, krovininės strėlės, stiebai strėlėms tvirtinti, kranai, špiliai, brašpiliai) įrenginiai, gelbėjimosi valtys, plaustai, valčių keltuvai, navigacinė įranga (kompasas, kursografas, lagas, lotas, echolotas, radaras, pelengatorius, sekstantas), meteorologiniai ir kiti prietaisai, reikalingi laivavedybai.
Ryšių ir signalizacijos priemonės yra vidaus (laidinis radiotelefonijos tinklas, laivo telegrafas, telefonas, megafonas, signalizacijos žibintai) ir išorės - ryšiui su krantu, kitais laivais (pvz., radijo ryšys, jūrų signalai).
Svarbiausios laivo charakteristikos
Svarbiausios laivo charakteristikos: didžiausias ilgis - atstumas tarp laivo galų, konstrukcinis ilgis vaterlinijos aukštyje, didžiausias plotis (atstumas tarp bortų), plotis vaterlinijos aukštyje ties mideliu (statmena plokštuma, ties viduriu dalijanti laivą į priekinę ir galinę dalį), korpuso borto aukštis midelyje (atstumas nuo kilio iki viršutinio denio); eksploatacinės laivo savybės - grimzlė, krovumas, krovininė talpa, registrinė laivo talpa, autonomiškumas, plaukimo tolis (atstumas, kurį laivas nuplaukia nepasipildęs kuro, vandens ir tepalų atsargų plaukdamas nustatytu greičiu); jūrinės laivo savybės (plūdrumas, stovumas, neskęstamumas, eigumas, valdomumas ir kita); greitis, variklių tipas ir galia.
Nuosavybės teise laivas gali priklausyti fiziniam ar juridiniam asmeniui (asmenims), valstybei. Kiekvienoje valstybėje laivo teisinę padėtį reglamentuoja specialūs nacionaliniai (Lietuvoje - Saugios laivybos įstatymas, 2000, nauja redakcija 2005, Prekybinės laivybos įstatymas, 1996) ir tarptautiniai (vienas svarbiausių - 1982 Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija, Lietuvoje įsigaliojo 2003) teisės aktai.
Laivas privalo turėti tinkamumo plaukioti dokumentus (tinkamu plaukioti pripažįstamas laivas, suprojektuotas, pastatytas, įrengtas ir eksploatuojamas pagal teisės aktų, techninių, navigacinių, ekologinių, įgulos komplektavimo, darbuotojų saugos ir sveikatos, gaisrinės saugos reikalavimus, o laivo valdytojas privalo turėti visa tai patvirtinančius dokumentus, išduotus saugios laivybos administracijos ar įgaliotosios laivų klasifikacinės bendrovės). Laivo nacionalinę priklausomybę valstybei patvirtina laivo valstybės vėliava (pvz., teisė plaukioti su Lietuvos valstybės vėliava suteikiama laivui, įregistruotam Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre).
Pagal laivo teisinę padėtį laivai skirstomi į civilinio ir valstybinio statuso laivus. Šiems priskiriama tarnybiniai laivai, pvz., pakrančių apsaugos laivas (nuosavybės teise priklauso valstybei ir naudojamas nekomerciniais tikslais, turi specialius, aiškiai matomus atpažinimo ženklus, užrašą ir atliekantis valstybės sienos apsaugos funkciją) ir kariniai laivai (priklauso valstybės karinėms pajėgoms, pažymėtas tai patvirtinančiais išoriniais ženklais, laivui vadovauja karininkas, paskirtas į tas pareigas vyriausybės, laive galioja reguliariųjų karinių pajėgų drausmė). Visi valstybinio statuso laivai turi imuniteto (neliečiamumo) statusą.
Laivų istorija
5-7 a. Pirmieji laivai buvo rąstai, varomi rankomis arba pagaliu, vėliau - plaustai iš rąstų, nendrių. Nendrių plaustus rišo senosios tautos, gyvenančios prie Titicacos (Pietų Amerika), Čado (Centrinė Afrika) ežerų, Egipte. Nuo seno naudoti ir luotai, skobti iš medžių kamienų. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte statyti laivai iš suleidžiamų ir sutvirtinamų medžio gabalų, kurių sandūros būdavo užkamšomos ir dervuojamos. Apie 10 a. pr. Kr. finikiečių laivai jau turėjo pagrindinius konstrukcinius elementus: kilį, števenius, špantus; kevalas būdavo lentos, tvirtintos medinėmis (vėliau varinėmis, geležinėmis) vinimis. 8 a. pr. Kr. Mesopotamijoje plaukiota oda aptemptomis ir išdervuotomis pintinėmis. Degto molio valtimis plaukiojo Rytų Bengalijos gyventojai.
Pirmieji laivai buvo varomi kartimis, irklais, kuriuos dažniausiai tvirtindavo 1-3 eilėmis. Manoma, bures (iš odos, nendrių), kaip pagrindinį varytuvą, pirmieji pradėjo naudoti finikiečiai. Gerų jūrinių savybių buvo skandinavų laivai (drakaras, knaras). 7 a. Venecijoje pradėta statyti galeras, kurias beveik visi Europos šalių laivynai naudojo karo tikslams iki 18 amžiaus. Viduriniais amžiais irklai palengva ėmė nykti, laivai trumpėti ir platėti, stiebų skaičius padidėjo iki trijų. Vietoj vienos didelės burės pradėta naudoti kelias mažesnes. Burlaivis buvo greitesnis ir talpesnis už irklinį laivą.
12-13 a. Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje atsirado karakai, karavelės, kuriais 1492 K. Kolumbo vadovaujama ekspedicija perplaukė Atlantą, 1498 Vasco da Gama nuplaukė iš Europos į Indiją. 17 a. viduryje Prancūzijoje įsteigus Mokslų akademiją pradėta kurti laivų statybos teorijos pagrindus. Juos kūrė P. Bougueras, J. Le R. d’Alembert’as, Jakobas Bernoulli, L. Euleris. Laivų forma pasidarė tobulesnė, laivai greitesni, manevringesni, patikimesni. Sparčiai tobulėjo takelažas - 18 a. pradėta statyti laivus su keturių aukštų burėmis, kurių bendras plotas siekė 0,5 hektaro. Laivų greitis padidėjo iki 14 mazgų (26 km/h), vairalazdę pakeitė vairaratis.
17-19 a. tobuliausi karo laivai - tristiebiai, 2 ir 3 denių, patrankomis ginkluoti linijiniai laivai, ir tristiebiai, bet mažesni - fregatos. 1801 Škotijoje Williamas Symingtonas pastatė garinį vilkiką Charlotte Dundas, 1807 R. Fultonas (Jungtinės Amerikos Valstijos) paleido kursuoti keleivinį garlaivį Clermont (greitis - 4 mazgai, arba 7,4 km/h). Iš pradžių garlaiviai plaukiojo tik upėse ir ežeruose. 1819 amerikiečių garinis burlaivis Savannah per 26 d. perplaukė Atlanto vandenyną. 1843 Didžiojoje Britanijoje nuleistas į vandenį vandenyninis garlaivis metaliniu korpusu Great Britain (inžinierius Isambardas Kingdomas Brunelis). 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje ištobulinus ir pritaikius laivui sraigtą garlaivis pakeitė burlaivį ir jūrose. Tobuliausias 19 a. transporto laivas tebebuvo burlaivis kliperis. 1907 Didžiojoje Britanijoje į vandenį buvo nuleisti pirmieji keleiviniai transatlantiniai turbolaiviai Lusitania ir Mauritania. Dideli laivai tolimoms kelionėms buvo statomi iki 20 a. vidurio, pvz., Didžiosios Britanijos Titanic (1912; nuskendo per pirmąją kelionę) ir Queen Mary (1936). Greičiausias to meto laivas United States (1951, Jungtinės Amerikos Valstijos) plaukė 32,3 mazgo greičiu. Plėtojantis aviacijai keleivinių laivų sumažėjo. Jie daugiau naudojami vietinėms kelionėms, labai ištaigūs kruiziniai laivai - turizmui. Nuo 20 a.