Kazys Boruta - išskirtinė asmenybė lietuvių literatūroje, kurio buvimas kultūroje yra įspūdingas ir svarus. Jis buvo apdovanotas ypatinga dvasine energija ir gaivališku temperamentu. Savo jėgas ir išskirtinumą gerai jautė: „tiek, kiek visi, aš visados pajėgsiu, bet aš žinau, kad man reikia daug daugiau tesėti. Tai mano asmenybės riksmas.“
Kazys Boruta
Ankstyvasis laikotarpis ir pasaulėžiūra
Anksti apsisprendė kaip kairiosios pasaulėžiūros žmogus. Jo jaunystėje Marijampolė buvo savotiškas kairiųjų pažiūrų jaunų žmonių placdarmas, ugdęs aktyvius visuomenininkus, kovotojus už šviesesnį rytojų, socializmo ir laisvamanybės šalininkus. Boruta stipriai jautė savos epochos - XX a. pradžios - gyvastį: visuotinio atsinaujinimo, modernizavimosi permainas, jaunų jėgų poreikį, Europoje augančią kairumo bangą. Idealas - laisvas naujųjų laikų žmogus laisvoje žemėje. Savo asmeniniu pavyzdžiu demonstravo naują menininko - aktyvaus gyvenimo dalyvio poziciją, manifestavo meno aktyvaus poveikio būtinybę.
Emigracija ir kūrybiniai ieškojimai
Jaunas, bet labai savarankiškas Boruta išsiveržė į Europos didmiesčius - Vieną, Rygą, Berlyną, kad galėtų plėtoti poeto ir revoliucionieriaus veiklą, kad iš arti pajustų naujojo meno pulsą. Savo emigracijos laikotarpiu jis įdiegė lietuvių literatūrai avangardistinę aktyvizmo programą, perteikė savo išbandytą ekspresionizmo, konstruktyvizmo poetikos patirtį, siūlė nemaža kitų naujovių, užmezgė bendradarbiavimo su latvių menininkais ryšį.
Opozicija ir autoritetas
III ir IV dešimtmečiais Boruta buvo drąsiai iškilusi ryškiausia mūsų literatūros kairiojo sparno figūra. Bet opozicininko, kovotojo dalia dramatiška: uždraustos skaityti ir platinti jo knygos, o pats, sugrįžęs Lietuvon, nubaustas kalėjimu. Išskirtinė Borutos biografija, išraiškus „ėjimo prieš srovę“ įvaizdis žadino visuomenės vaizduotę. Net ir išleistas laisvėn, aprimęs ir po kalėjimo „suspendavęs“ savo revoliucingumą, visuomenės akyse Boruta liko autoritetingas antikonformistas. Taip susiformavo įtaigi ir ilgametė Borutos legenda kaip tam tikras mūsų literatūros garbės matas.
Kūrybos kelias
Borutos kūrybos kelias, šakotas ir įvairiažanris, tęsėsi 40 metų. Įdomiausia, turėjusi daugiausia įtakos bendram literatūros procesui, yra jo prieškario ir karo metų kūryba. Jaunystėje Boruta iškilo kaip poetas. Nebuvo jis iš didžiųjų Lietuvos poetų, bet ir ne eilinis. Jo eilėraščius ženklino stiprus asmenybiškumas - laisvo žmogaus iššūkis savo aplinkai, drąsa kovoti ir rizikuoti, teigti savo tiesą, kurti maišto poeziją.
Kaip akibrokštą „saldžiai“ lyrikai Boruta įtvirtino atsigręžimą į jusles, jutimus, sureikšmino dvasios aktyvumą, pasitelkė „nepoetišką“, specialiai nedailią šnekamąją kalbą. Boruta nesilaiko literatūros taisyklių, jo eilėdara negrabi, neįprasta, daug šiurkštumo ir šaižių sąskambių, žodžiai susieti labai netikėtais semantiniais ryšiais, bet trykštanti energija ir visokeriopa įtampa - ritminė, garsinė, emocinė - daro eilėraštį labai įtaigų, pajuntamą visu kūnu.
Borutos originalumas - jo interpretuotė: gebėjimas visa nepakartojamai stipriai išjausti, perkurti, išryškinti ir poetiškai įprasminti, pakylėti lig plačių apibendrinimų. Sį specifinį gebėjimą ir norėtume įvardyti kaip poetišką mitologizavimą.
Vėtra
Boruta įsitvirtino literatūroje visų pirma kaip naujos visuomenės žmogus. Laiko problema jam egzistavo daugiausia vienu požiūriu tai, kas nauja, turi pakeisti sena. Bet buvo nerimstantis nuolatinių kūrybinių ieškojimų literatas. Nuo entuziastingų pasaulio pertvarkos užmojų gręžiamasi į savo identitetą, į Lietuvos istoriją ir tautos gelmes.
Proza: "Mediniai stebuklai"
Nuo raiškios maištingos poezijos pasukęs prie prozos, jis pasireiškė kaip originalus romanistas. „Mediniai stebuklai“ - ketvirtojo dešimtmečio kūrinys, kai rašytojas jau buvo atsivėręs gimtojo krašto praeičiai ir visa galva pasinėręs į lietuviškos kultūros gelmę, į archajiškus kūrybingumo klodus, ieškodamas galimybių modernumą sieti su bendrąja tautos kultūros raida, su liaudiškumu. Naujai traktavo laiką, pabrėždamas ėjimą iš praeities į dabartį, jų sąryšį. Pasirinko savamokslio kaimo menininko - dievadirbio temą. Boruta atsiskleidė kaip gerai pažįstąs tradicinį XIX a. pabaigos-XX a. pradžios lietuvišką kaimą - pasaulėvaizdį, socialinius kontrastus, žmonių tipus, kaimo darbus, šnekamąją kalbą. Buvo pasigilinęs į dievadirbių kūrybą.
Boruta kūrė jam įprastą meninį pasaulį, kur dominavo dramatiška asmenybės ir aplinkos sandūra. Varijuodamas tęsė daug ką, jau išbandytą poezijoje. Vėl ryškinamas vyriškas pasaulis, vyriška dvasia. Be abejo, ir tipažas borutiškas - maištaujantis, besiblaškantis, didelių siekių išskirtinis individas. Dievadirbis Vincas Dovinė - autoriaus poetiškos sielos kūdikis: į Dovinę ir jo likimą sudėjo savo svajonę apie laisvą žmogų ir didelio prasmingo gyvenimo ilgesį.
Atminimo įamžinimas
Jiesios kraštovaizdžio draustinyje, Ražiškių kaime, Garliavos apylinkių seniūnijoje, ant vietinių vadinamo Čigonkalnio, iki šių dienų stovi Borutų sodyba. Šioje sodyboje 1938-1941 m. nuolat, o 1942-1965 m. su pertraukomis gyveno poetas, prozininkas ir vertėjas Kazys Boruta. Čia jis pasodino obelų sodą, nutiesė takus, pavadintus „Gyvenimo tempas“ ir „Ramybės tempas“.
Borutos sodyba
Garliavos Jonučių vidurinėje mokykloje (dabar - progimnazijoje) 1994 m., pirmosios „Poezijos pavasarėlio“ šventės metu, buvo įkurta Borutaičių draugija. Draugija kiekvienais metais prie rašytojo K. Borutos namelio rengia mokinių poezijos šventę-konkursą „Poezijos pavasarėlis“. 1993 m. namas įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Kūrybos įvertinimas ir populiarumas
Rašytoją ypač išgarsino romanai „Mediniai stebuklai“ (1938 m.) ir „Baltaragio malūnas“ (1945 m.), kurie patenka į gražiausių lietuvių knygų sąrašą. „Baltaragio malūnas“ sulaukė neregėto populiarumo: pagal jį 1973 m. sukurtas pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“, tapęs kino klasika.
Svarbiausi K. Borutos kūriniai:
- Romanai: „Mediniai stebuklai“ (1938 m.), „Baltaragio malūnas“ (1945 m.)
- Autobiografinė knyga: „Gyvenimas drauge su draugu“ (1999 m.)
- Kūriniai vaikams: pasakų rinkinys „Dangus griūva“ (1955 m.), apysaka „Jurgio Paketurio klajonės“ (1963 m.)
Kazys Boruta paliko ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje, jo kūryba įkvėpė ir tebeįkvepia naujas kartas. Jo gyvenimas, pažiūros ir kūrybiniai ieškojimai formavo jo unikalų braižą, kuris išlieka aktualus ir šiandien.