Venecijos getas, Ghetto Nuovo, atsirado 1516 metais buvusioje geležies liejyklos teritorijoje. Krikščionių sargybiniai užverdavo juos tiksliai vidurnaktį, vėl atverdavo paryčiui, kai nuaidėdavo varpo dūžis. Bet žydų bendruomenė, uždaryta nedidelėje erdvėje, kvėpavo gana laisvai, veikiau apsaugota nuo pogromų, pripratusi prie daugybės priesakų, draudimų, ribojimų. Žydai nebuvo savininkai nė vieno kvadratinio metro šios žemės, jiems čia nepriklausė nė vienas namas, nė vienas butas. Jie paveldėdavo, pirkdavo tik teisę nuomotis.
Venecijos getas šiandien (nuotrauka iš Vikipedijos)
Gyvenimas Venecijos gete
Gete kunkuliavo gyvenimas. Čia buvo steigiamos mokyklos, sinagogos, buvo spausdinamos svarbios knygos, vieni šalia kitų gyveno žmonės, kurie eidavo gulti alkani - ir bankininkai, gydytojai, ir Dievo trokštantys mąstytojai. Intriguojanti Riccardo Calimani plunksna sukurta „Venecijos geto istorija“ (Storia del ghetto di Venezia) padeda mums įsivaizduoti žydų kvartalo pasaulį, kupiną paslapčių, nepaprastų nutikimų, taip pat ir kasdienybės atgarsių.
„Į Naująjį getą, bankų buveinę, buvo einama ilgu pasažu po portikais; tai buvo tikri koridoriai, kurie driekėsi po namais, aukštais, kartais net iki devynių aukštų [...]. Aikštė atsiverdavo apskrita ir plati, o visi namų langai buvo atgręžti į ją kaip centrinę vietą [...]. Gete aidėjo įvairūs garsai; girdėjosi ne tik žydiškas giedojimas ir darkyti Viduržemio jūros kraštų dialektai, bet ir spalvingos ispanų, turkų, portugalų kalbos, Levanto ir graikų, ką ir kalbėti apie negausių žydų iš Lenkijos, vokiečių pabėgėlių žargonus bei įvairius italų dialektus. Tikras kalbų ir žmonių Babelio bokštas [...].
Žydų buvimas Venecijoje lėmė pasirašymą dar vienos sutarties - condottos, visada tiksliai apibrėžtam laikui, mainais už konkrečią dukatų sumą. Calimani knygoje randu atpasakotas XVI amžiaus Venecijos inkvizicijos procesų ataskaitas. Įsiminiau istoriją jaunojo Giuseppės Francoso (nors su tokiu pačiu pasisekimu galime jį pavadinti Aaronu, Jacomo, Paulo ar Battista), kuris buvo nuteistas dvidešimčiai metų sunkiųjų galerų už tai, kad krikštijosi keturis kartus.
Dauguma procesų buvo susiję su kaltinimais erezijomis ar prekyba uždraustomis knygomis. Apsikrikštijusiems žydams grėsdavo griežta bausmė, jei buvo įrodoma, kad jie grįžo į judaizmą. Calimani pabrėžia Venecijos inkvizicijos skirtingumą nuo kitų šalių tribunolų.
Menas ir dvasia getuose
Rugsėjo pabaigoje Nacionalinis Kauno dramos teatras ir Gintaras Varnas kviečia į pirmąją sezono premjerą - spektaklį „Getas“. Jis sukurtas pagal to paties pavadinimo Izraelio dramaturgo Joshua Sobolio pjesę. Prieš daugiau nei 30 metų pirmąkart pastatytame veikale pasakojama apie gyvenimą Vilniaus gete. Jame, o ir kituose getuose Europoje, įkalinti žydai įvairiais būdais stengėsi neprarasti dvasinės stiprybės. Viena išeičių - menas. Vilniaus gete susibūrusi teatro trupė ir tapo pjesės „Getas“ objektu.
Išlikę nemažai Vilniaus geto plakatų. Ne tik teatro. Taigi žinome, kad ten vykdavo ir paskaitos, ir literatūros, poezijos, muzikos vakarai. Tiesiog iš pradžių žmonės netikėjo, kad bus sunaikinti, kad nėra jokios vilties. Manau, kad taip siekta išvengti dvasinės degradacijos. Taip pat skaičiau daug atsiminimų, interviu su Holokaustą išgyvenusiais.
Teatro spektaklis Varšuvos gete (nuotrauka iš Vikipedijos)
Kauno getas: prisiminimai apie išgyvenimą
Man tai pati didžiausia šventė. Aš gimiau 1941 metais, spalio pabaigoje. Tai buvo priešlaikinis gimdymas Kauno gete, Ragučio gatvėje. Iki akcijos tebuvo likusios kelios dienos. Kaip tik tomis dienomis vokiečiai priartėjo prie Maskvos. Gimiau visiškai netinkamu laiku, bet nebuvo kur dingti ir penktąją savo gyvenimo dieną nuėjau, tiksliau, mane suvystytą ir pririštą prie mamos krūtinės nunešė, į Didžiąją Akciją. Visus žydus buvo suvarė į Demokratų aikštę. Aikštę apsupo ginkluota sargyba. Prieš tai iš pat ankstaus ryto lietuvių policininkai, vadinę save partizanais, apieškojo visus butus, kiekvieną rūsį ir palėpę, ištuštino visą getą.
Operacijai vadovavo SS karininkas Rauka. Jis stovėjo ant paaukštinimo, kad galėtų geriau matyti minią. Žmonės ėjo grupėmis, šeimomis, su kaimynais iš tų pačių butų. Prasidėjo selekcija. Rauka policininko lazda nukreipdavo žmones, rodydamas, kas turi eiti į dešinę, o kas į kairę, ir taip išskirdamas šeimas. Artimieji spaudėsi vienas prie kito, tempė vienas kitą. Žmonės dar nežinojo, kad dešinė pusė reiškia mirtį, kairė - gyvenimą. Nerimas vis didėjo. Mūsų giminaičiai glaudžiai susispietė ir apsupo mano mamą su manimi. Mes visi, išskyrus senelę Sirą, sugebėjome pakliūti į „gerąją" pusę.
Mano senelis Šlomas Icikas nesiliovė kalbėjęs: „Ji ne vaikas. Ji paveiksliukas. O kas bus su mumis, jei tu taip padarysi? Ir jei kas nors atsitiks...
Žemaičių Naumiestis: žydų gelbėjimas
Naumiestiškiai žino, kad 1941 m. liepos 19 d., Antrojo pasaulinio karo metu, Žemaičių Naumiesčio gyventojus žydus ištiko tragiškas likimas: naciai juos sušaudė netoli miestelio esančioje Šiaudvyčių dauboje. Nuo to laiko Žemaičių Naumiestyje nebegyveno nei vienas žydų tautos atstovas. Tačiau šioje istorijoje svarbi Gražbylės Venclauskaitės ir jos šeimos, gelbėjusios žydų mergaitę Anikę, rolė.
Ši šeima Šiauliuose bei visoje Lietuvoje garsėjo savo labdaringa veikla. O ypač tuo, kad savo namuose priglaudė ir išaugino daugiau kaip 100 beglobių ar neturtingų vaikų. Be kitų daug pasiekusių ir Lietuvai nusipelniusių minimas ir būsimasis poetas Julius Janonis. Venclauskis buvo ypač vertinamas ir sėkmės lydimas teisininkas. Taip pat nemenkos buvo ir jo pajamos. Tai ir leido jo žmonai ir užsiimti labdaringa veikla.
Kaip tik viena iš tokių istorijų ir susijusi su Žemaičių Naumiesčiu. Dar šiek tiek tęsiant Šiaulių temą reikia pasakyti, kad Danutė Venclauskaitė Antrojo pasaulinio karo metais daug prisidėjo gelbstint žydus. Įtikinusi vokiečių valdžią ji įsteigė siuvyklą kariams rūbus siūti. Į ją per dieną iš Šiaulių geto galėdavo ateiti dirbti apie 70 žydžių.
„Dar prieš įkurdinant Venclauskių namuose komendantūrą, atsitiko kita, taip pat su nemažais pavojais susijusi istorija. Buvo ką tik prasidėjęs karas, kai į kiemą įsuko ūkiškas vežimas, kuriame šalia vežiko sėdėjo moteris ir mergaitė. Jos pavardė buvo Blank. Vyrą, miško pirklį, sušaudė, vos atėję, vokiečiai. Kartu su kitais žydais. Dukra Anikė tuomet turėjo 10 - 12 metų.“
Ponios Gražbylės vyrui Vladui Pampikui pasiūlė valsčiaus gydytojo pareigas ir netrukus jaunoji šeima išvyko gyventi į Žemaičių Naumiestį.
Laicizmas ir getai
Laicizmas siekia tikinčiuosius uždaryti į getus. Tokią mintį atsakydamas į Pascalio Brucknerio idėjas išsakė brolis pranciškonas Arūnas Peškaitis OFM. Su juo kalbėjomės apie šiandienines Europos problemas bei atsaką joms. Šis mudviejų pokalbis gimė kaip atsakas į Pascalio Brucknerio mintis, išsakytas jo interviu Rositai Garškaitei. Kaip suprantu, labiausiai Jums užkliuvo mintys apie laicizmą.
P. Bruckneris kalba apie Europą kaip apie civilizacijos viršūnę, apie islamą jis atsiliepia mažų mažiausiai nepagarbiai, kaip, beje, ir apie kitas civilizacijas. Jis kalba apie tai, kad Europa privalo išsivaduoti nuo „menamos kaltės“, nors, tarkime, ir dabar Bangladeše moteris siuvėja Europos rinkai siūdama marškinius per valandą uždirba 3 euro centus. Tie marškiniai, žinoma, Europoje parduodami ne už centus. Kolonizacijos sistema išlieka, ir Europos Sąjunga ja naudojasi. Apie tai kalba popiežius Pranciškus, apie tai kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI.
Man visa tai rūpi ne dėl to, kad popiežiai apie tai kalbėjo. Manau, kad kalbėti apie kažkokį Europos civilizacijos ypatingą pranašumą ir sužydėjimą mirties kultūros akivaizdoje yra mažų mažiausiai ciniška. Man tai primena Goebbelso propagandą. Jei paskaitysime šv. Jono Pauliaus II raštus, jei pažvelgsime į paprasčiausią statistiką, mirties kultūra nėra kokia nors mistifikacija, tai realybė, kai žmonės tuokiasi sulaukę keturiasdešimties ar penkiasdešimties, kai jie sugeba geriausiu atveju turėti vieną vaiką arba nebesugeba ir to, kai imigrantai uždirba vis labiau senstančios Europos žmonėms pensijas.
Kiekviena diktatūra nori vienodinti, ji nepakenčia skirtingų tapatybių. P. Bruckneris savo neapykantą skirtybėms išreiškia atvirai, akiplėšiškai. Jis kalba, kad visoje Europoje nebebus galima demonstruoti religinių simbolių, o tai reiškia, kad aš su abitu jau nebegalėsiu išeiti į gatvę. Gatvėje nebegalės rodytis ir kunigas su sutana. Ar musulmonas, ar žydas, ar katalikas, ar protestantas, jie visi turi neatimamą teisę išreikšti savo tapatybę, jei mes vis dar galime kalbėti apie teises.
Jei mes kalbam apie tai, tai turime konstatuoti, kad religinės bendruomenės yra varomos į getus ir Europoje nustumiamos į visuomenės pakraščius. Religija tampa privačiu reikalu, o Bažnyčia geriausiu atveju pripažįstama kaip religinių paslaugų teikėja.
Jei tos mintys, kurias dėsto P. Bruckneris, yra ne pavienio asmens, o, kaip kad jis pristato, tam tikrų tendencijų išraiška, tai tokiu atveju daugybė žmonių gali būti pasmerkti izoliacijai. Kitiems žmonėms bus apribotas tiesos ieškojimas. Galiausiai savo tapatybės privalomas slėpimas yra įmanomas tik totalitarinėje diktatūroje. Jei ES juda totalitarinės diktatūros link, tai tada P. Bruckneris yra teisus.
Tolerancija ir atvira visuomenė
Kalbant apie atvirą visuomenę, mums, kaip ir kalbant apie daugelį kitų dalykų, trūksta aiškumo terminuose, kokį turinį jie slepia. Kai kalbu apie toleranciją, visada pabrėžiu, kad apie ją neįmanoma kalbėti, jei neturi savo pozicijos tam tikru klausimu. Jei esu nereligingas, tai mano tolerancija religijų išpažinėjams geriausiu atveju yra abejingumas, nes aš tos pozicijos neturiu. Aš tik tada galiu kalbėti apie toleranciją, jei išpažįstu kokią nors religiją.
Negalėčiau konstatuoti, ar atviros visuomenės idėja patyrė krachą. Ši idėja labai puiki. Tačiau pati ši sąvoka susideda iš dviejų žodžių - atviros ir visuomenės. Tai reiškia, kad, norėdami būti atviri, mes visų pirma turime suvokti savo savastį, kokia visuomenė esame. Suvokę savo tapatybę, galime būti atviri. Visuomenę galime palyginti su asmeniu. Jei asmuo nesupranta pats savęs, tai ar jis gali būti atviras.
Manau, kad panašiai įvyko ir su Europa, nes ji taip ir neapibrėžė savo identiteto. Buvo labai greitai pradėta kalbėti apie atvirą visuomenę, o iš tiesų visuomenėje glūdėjo gausybė baimių pradedant homofobija, islamofobija, kurios buvo užspaustos. Tačiau dabar politikoje ima dominuoti jėgos, kurios išlaisvina šias baimes, įvyksta sprogimas.
Esminiai principai
Apibendrinant, norint pagerinti geto gyvenimą, svarbu:
- Saugoti ir puoselėti dvasinę stiprybę per meną ir kultūrą.
- Užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms ir tapatybei.
- Skatinti toleranciją ir atvirą visuomenę, pagrįstą savivoka.
- Nepamiršti istorijos ir vengti ksenofobijos bei diskriminacijos.
Pabėgimas iš Kaunės (Lietuva) Antrojo pasaulinio karo metu
Jei mes norime gyventi civilizuotai, tai civilizuotas vertybes turime puoselėti kiekvieną dieną savo kiekvienu veiksmu ir apsisprendimu, o ne abejingumu, ypač ne abejingumu ksenofobijai, kokčiam kitą diskriminuojančiam nacionalizmui ir t.