Šiame straipsnyje aptarsime sudėtingas situacijas, susijusias su vaikų auklėjimu ir tarpusavio santykiais šeimoje. Nagrinėsime, kaip elgtis, kai vaikas jaučiasi atstumtas, kaip spręsti problemas, susijusias su melu, vagystėmis ir pykčiu, bei kaip bendrauti su vaikais, kad jie jaustųsi suprasti ir mylimi.
Vyro požiūris į vaiko nepriėmimą
Dažnai pasitaiko situacijų, kai šeimoje, kurioje yra patėvis, kyla įtampa dėl skirtingo požiūrio į vaikus. Štai vienas konkretus atvejis:
Su vyru esame susituokę 1,5 metų. Turime 4 metų sūnų (sūnus yra ne vyro) ir mūsų bendrą 9 mėn. dukrą. Problema ta, kad vyras sūnaus nepriima kaip savo vaiko. Vyras labai griežtas mano sūnui, kartais perdėtai, dėl to kyla daug nesutarimų. Jo nemuša, bet už smulkiausius „prasižengimus“ stato į kampą, išvaro iš kambario. Perdėtai žiūri į tai, kad spalvindamas sugadins stalą, sienas (sūnui nė minties nėra piešti ant sienų), karpydamas prišiukšlins ir nesusitvarkys, o vyras su juo nelabai nori užsiimti ir teisinasi, kad yra maža dukra, jai labiau reikia dėmesio. Man vyras prikiša, kad aš skirstau vaikus, bet žiūrint iš šono man atrodo, kad būtent jis skirsto vaikus. Mano manymu, vaikus reikia ne rikiuoti į vietas, o pagal amžių atitinkamai bendrauti, auklėti, rodyti dėmesį. Vyrui aiškinu, kad reikia patiems tėvams parodyti, ką galima daryti, o ko ne, nes vaikai ir mokosi iš tėvų, iš aplinkos. Tačiau vyras įsitikinęs, kad jis jau pakankamai didelis ir gali pats susivokti, ką daryti, o ko ne. Sūnus yra pakankamai sukalbamas ir suvokiantis, ką galima daryti. Kai reikia, paaiškinu pagal situaciją, kas tinkama, o kas ne. Iš kur ta vyro baimė, kad sūnus padarys kažką netinkamo? Kaip pakeisti vyro požiūrį į vaiką? Ar turi įtakos, kad jam 37 m. ir anksčiau neturėjęs vaikų ir tik dabar turi savo pirmagimę? Ar tai gali būti susiję su jo paties tėvų griežtu auklėjimu vaikystėje?
Psichologai pataria, kad tokioje situacijoje svarbu suprasti vyro elgesio priežastis. Greičiausiai, vyras elgiasi taip dėl savo patirties vaikystėje arba baimės, kad nepavyks būti geru tėvu. Taip pat gali būti, kad jis konkuruoja su vaiku dėl dėmesio.
Kaip pakeisti situaciją?
- Kalbėkitės su vyru: Atvirai išsakykite savo jausmus ir pastebėjimus.
- Kreipkitės į specialistus: Šeimos terapija gali padėti rasti bendrą kalbą ir suprasti vienas kito poreikius.
- Būkite kantrūs: Požiūris į vaiką nepasikeis per vieną dieną.
Vaikų melas ir vagystės
Melas ir vagystės - tai elgesio problemos, kurios dažnai pasitaiko vaikų gyvenime. Svarbu suprasti, kodėl vaikas taip elgiasi ir kaip tinkamai reaguoti į tokias situacijas. Maži vaikai nelabai supranta, kas yra melas ir vagystės. Dažnai jie tai priima kaip žaidimo dalį ar fantazijos įgyvendinimą. Tačiau jei vaikui nebus aiškinama, koks jo elgesys yra tinkamas, o koks ne, ateityje jis gali turėti rimtų elgesio problemų bei žalingų įpročių.
Vaiką supančioje aplinkoje turi būti sukurta tinkama aplinka, kurioje jis galėtų save realizuoti, pažinti pasaulį, sužinoti atsakymus į visus rūpimus klausimus bei atskirti pavyzdingą elgesį nuo visiškai netinkamo, gėdingo.
Priežastys, kodėl vaikai meluoja ir vagia:
- Melas vengiant bausmės.
- Suaugusiųjų pavyzdys.
- Siekimas padaryti įspūdį.
- Gina savo interesus.
Kaip reaguoti į melą ir vagystes?
- Supraskite priežastį.
- Būkite kantrūs ir supratingi.
- Paaiškinkite, kodėl toks elgesys yra netinkamas.
- Skatinkite atvirumą ir sąžiningumą.
Vaikų pyktis ir emocijos
Vaikų emocijos yra labai stiprios, todėl svarbu išmokyti juos tinkamai jas reikšti. Pyktis - tai natūrali emocija, tačiau svarbu, kad vaikas išmoktų ją valdyti ir nereaguotų agresyviai. Pagrindinė taisyklė, kuri gali padėti išlaikyti šaltą protą net sudėtingiausiose situacijose - elgtis su savo vaiku, kaip su suaugusiu žmogumi, tačiau nesitikėti iš jo suaugusio žmogaus veiksmų ir elgesio. Svarbus patarimas - niekada tokio elgesio nepriimkite asmeniškai.
Kaip padėti vaikui valdyti pyktį?
- Būkite pavyzdys: Vaikai mokosi iš tėvų, todėl svarbu, kaip jūs patys reaguojate į stresines situacijas.
- Mokykite atpažinti emocijas: Padėkite vaikui įvardinti, ką jis jaučia.
- Siūlykite alternatyvius būdus išreikšti pyktį: Pavyzdžiui, piešti, sportuoti ar tiesiog pasikalbėti.
- Sukurkite saugią aplinką: Vaikas turi jaustis saugus išreikšti savo emocijas, nesibaimindamas būti nubaustas ar atstumtas.
Šalva Amonašvilis rašė: „Tik tol auklėjimas atrodo sudėtingas ir sunkus, kol mes norime auklėti savo vaikus arba kitus žmones neauklėdami savęs.“ (Šalva Amonašvilis. Gyvenimo mokykla. Vert. I. Stulpinienė).
Žodžiai, kurių reikėtų vengti bendraujant su vaiku
Yra frazių, kurių reikėtų vengti bendraujant su vaiku, nes jos gali įskaudinti, sumenkinti pasitikėjimą savimi arba paskatinti neigiamą elgesį. Net jei toks pasakymas jums atrodo neįžeidžiantis, jis gali ilgam įskaudinti. Ypač negalima vaiko akyse žeminti jo tėvo (ar mamos). Vaikas jaučia gėdą ir pyksta, kai jo akyse yra kritikuojamas vienas iš tėvų.
Pavyzdžiai frazių, kurių reikėtų vengti:
- Tai juokinga! Kaip tu gali dėl tokio menkniekio liūdėti?
- Tu toks pat nevykėlis kaip ir tavo tėvas. Kodėl negalėtum būti toks kaip brolis?
- Tu niekada nieko nepadarai gerai. Tu nevykėlis.
- Kaip tu man nusibodai!
- Geriau jau niekad nebūčiau turėjęs vaikų!
- Aš tavęs irgi nekenčiu!
Pirmoji meilė
Pirmoji meilė aplanko kiekvieną. Vieni įsižiūri patinkančią mergaitę ar berniuką darželyje, kitiems romantiški jausmai užgimsta mokyklos suole, tretiems - dar vėliau. Meilė yra subjektyvus jausmas ir kiekvienam jis turi šiek tiek savitą atspalvį - ar tai būtų vaikas, ar suaugęs. Meilės supratimui didelę reikšmę turi žmogaus raida, ypač - brandumas.
Žinoma, Jums kaip ir daugumai tėvų gali būti neramu dėl vaiko santykių, norisi apsaugoti nuo visų galimų sunkumų ir pavojų. Tačiau paauglystėje išgyvenama svarbi tapatumo ir vaidmenų sumaišties krizė. Vaikas mėgina suprasti, kas jis yra, ko nori iš gyvenimo, kas jam svarbu, ieško savęs, mokosi save geriau suprasti, kad vėliau galėtų susitapatinti su bendraamžių grupe ir kurti artimus santykius su kitais žmonėmis.
Kaip elgtis tėvams?
Vaikui nusprendus papasakoti apie savo santykius, tėvai turėtų ramiai jį išklausyti. Jeigu nenusiteikęs pasakoti, galima pasiūlyti jam pasikalbėti tuomet, kai jis pats to norės. Svarbu susilaikyti nuo moralų, klausyti atviromis ausimis ir rodyti savo buvimą šalia.
Kaip teisingai nustatyti vaikui ribas arba ko nežino dauguma tėvų ir specialistų ?
Agresyvus vaikų elgesys
Kartais mažų vaikų emocijos didesnės už juos pačius, o jų išraiška gali sukelti nerimo tėveliams. Vaikas muša, kanda, spiria. D. Be jokios abejonės, tai viena tų temų, apie kurią klausimų sulaukiame daugiausiai. Šiandien kalbėsime apie tai, kas dažnai vadinama agresyviu vaikų elgesiu. Kai vaikas kanda, spiria, trenkia. Kas vis dėl to slepiasi už tokio elgesio? Kaip mes galime jį suprasti ir paskatinti pakeisti kažkuo ramesniu ir priimtesniu?
Visų pirma, svarbu apsibrėžti, apie kokio amžiaus vaikus mes kalbame. Jei mes kalbame apie piktą dvimetį, tai tada keista, kad išgąsdina, nes svarbu suprasti, ką augini. Jei mes pavadiname dvimetį ar trimetį agresyviu, tai man atrodo, kad čia yra labai neteisinga. Galima tiesiog pasakyti, kad vaikas elgiasi piktai, supyksta. Labai svarbu naudoti kažkokius tinkamus žodžius. Trimetis paima mamos lūpdažį, išsidažo ir jį pavadina vagimi, kas yra taip pat neteisinga. Lygiai taip pat neteisinga dvimetį, kuris kando ir spyrė, pavadinti agresyviu.
Mes kalbame apie vaikus, kurie pagal savo raidą, amžių, mokosi pažinti pasaulį, kuris jiems dar labai sudėtingas. Pyksta ir kūdikiai, ir jie labai pyksta. Bet kai kūdikiai pyksta, nieko neišgąsdina, ane? Nes kūdikis savo piktumą išreiškia vieninteliu būdu - verksmu. O kai jis verkia, tai mums labai dažnai sukelia užuojautą, mes ieškom priežasčių, bandome suprasti, ko jis pyksta. Ir retai kažkas sako, kad mano kūdikis liūdi. Ne, jis pyksta, nes alkanas, jis pyksta, nes nuobodžiauja. Pyksta, nes aš jį palikau. Nori kompanijos? Štai mama, tėtis ar močiutė suteikia jam kompaniją. Ir štai jis nebepyksta, juokiasi, laimingas ir, tiesą sakant, apie kūdikius mes ir turime tas dvi būsenas. Arba jis džiaugiasi, linksmas, arba jis piktas. Gali būti ir išssigandęs, bet tai dažnai pasireiškia tokiu piktumu.
Kai vaikas įgyja dantis (visi džiaugiamės, kai išauga pirmas), kai įgyja galios judėti, vaikščioti, tyrinėti, imti, jis įgyja tokių papildomų galių, kartu su jomis ateina ir supratimas, kad tos galios yra labai mažos. Bet ką tu bandai daryti? Tu bandai su tomis naujomis kojomis kažkur užlipti ir tau nesiseka, tu bandai su tais dantimis atsikąsti ir tau neatsikanda, arba kas nors atima tai, ką tu bandai atsikąsti. Pagrindinis pažinimo prietaisas ir yra burna. Viską tu pažįsti per skonį, per kvapą, palaižymą - burna yra labai svarbus pažinimo objektas. Tokiam kaip ir pažinimui, bet taip pat, kai kas nors nesiseka. Tėvai, kurie nustemba, kai vaikas pyksta, norėčiau sužinoti, ką jie daro, kai jiems nesiseka. Bet nustebčiau, kad jie nepyksta, kai jiems nesiseka. Jeigu jiems nesiseka užlipti, kur jie nori, jei jiems nesiseka atkąsti, ko jie nori. Jei jiems nesiseka projektą įveikti ar suvadybinti viso ūkio. Ir vaiko, ir darbo, ir dar ko nors. Dvimečiui - trimečiui nesiseka žymiai dažniau negu mums visiems likusiems. O tos galios yra labai mažos. Ką mažylis besugalvotų, jam beveik niekas nesiseka iš pat pradžių.
Per visą dieną jis atranda, kad vis jis kažko negali. Ir kai jam pasiseka, kai jis užsikaria ant kokios nors spintelės ir ateina didelė mama ir sako: „Negalima čia taip, niekada daugiau ten nelipk, niekada taip daugiau nedaryk, niekada šitos sėkmės nepatirk be mano leidimo ar priežiūros“. Labai svarbu suprasti, kad vaikų auginime, visų mūsų augime, yra labai svarbi frustracija. Žmonija visada išmoksta ko nors, kai neužtenka to, ką moki, arba to, ką turi. Žmogui nusibodo skalbti rūbus upelyje, jis susigalvojo skalbimo mašiną, o paskui nusibodo sukti skalbimo mašinos rankeną, jis sugalvojo automatinę skalbimo mašiną. Ateina kažkia frustracija, nes tu turi žengti sekantį žingsnį. Vaiko auginime labai svarbi sąvoka „optimali frustracija". Jeigu visą dieną jam ir nesiseka, tai ta frustracija gali viršyti jo gebėjimą nusiraminti, tikėjimą, kad jis gali būti laimingas, gebėjimą, motyvaciją dar kartą bandyti. Jei iš jo atimama, iš jo paimama, tos frustracijos bus per daug, tada jis bus tikrai ilgesnį laiką piktas, tikrai sunkiau nuraminamas ir demonstruos žymiai daugiau pikto elgesio. Labai svarbu pagarbiai žiūrėti ir pagarbiai priimti visus vaiko jausmus. Visus jam kylančius sunkumus, frustracijas, nepasitenkinimus. Yra labai lengva gerbti nepaprastai gražiai piešiantį vaiką. Tai pagarba jam ir jo mamai. Bet tikrai nepaprasta gerbti vaiką, kuris tuo metu nėra nei švelnus, nei „pūkuotas“, nei labai gražiai sušukuotas. Nustebti nereikia. Nustebti galima tada, jei dvimetis vaikas nepyksta. Jei jam nesiseka ir jis nepyksta. Tai turėtų kelti susirūpinimą.
Sakyčiau, kad visi pabando viską. Kažkiek nulemia temperamentas, bet didžioji dauguma vaikų yra pabandę spirti, trenkti, kąsti, mušti, verkti. Viską, kas padeda. Ką iš to arsenalo jie toliau naudoja, tai labiau priklauso nuo suaugusio žmogaus intervencijos, ką jis su tuo jo įrankiu padaro. Svarbu pasakyti, kad taip daryti negalima, ne todėl, kad skauda kam nors, ne todėl, kad verks kas nors... Kai mažyliui metai ir jis mėgaujasi savo dantimis ir supykęs tikrai kam nors įkanda, tuomet neužteks tokio vieno paprasto pasakymo. Labai svarbu jį sustabdyti ir pasakyti: „Ne, taip daryti negalima, ne, niekada negalima“. Taip, kaip išmokome vaiką neliesti rozetės ar neimti peilio iš virtuvinės spintelės ir nejunginėti televizoriaus. Lygiai taip pat labai daug kartų reikia pasakyti „Ne, negalima“. Stabdyti šitą veiksmą. Reikalų turime su mažu vaiku ir galvojame, kad jis iš piktumo įkando. Vaikas kanda ne tik todėl, kad pyksta. Tai dažnai veikia kaip pažinimo priemonė.
Turim parodyti, ką galima daryti. Bet jei mes galvojam, kad negalima pykti, tai tada neturime jam, ką pasiūlyti. Tada jis turi pats susirasti. Negalima kąsti - na, galima spirti. Jis pabandys spirti. Visi mes gyvenime atrandam kažkokį arsenalą, kaip mes išreiškiam pyktį. Ir tikrai svarbu pažiūrėti, kaip namuose žmonės išreiškia pyktį. Ar tikrai tik vienas dvimetis krenta ir rėkia, ar daugiau yra krentančių ir rėkiančių. Labai svarbu suprasti, kad nėra blogų jausmų, yra tik blogos jausmų išraiškos priemonės. Tam, kad vaikas įgytų geras išraiškos priemones, jis yra to išmokomas, kaip ir visų kitų dalykų. Vienos priemonės yra sustabdomos, o kitos rekomenduojamos ar skatinamos. Kai jis yra vyresnis, penkių šešių metų, jis jau daug jausmų gali viduje išlaikyti, jam jau nereikia patrepsėjimų, jis jau turi mokėti pasakyti: „Aš labai supykau“, parodyti veido išraiška, jam nereikia trepsėti ar pagalvių daužyti.
Tikriausiai svarbu pastebėti, kad supyko vaikas. Jis gali kąsti, stumti, mušti visai nepykdamas. Jis gali tą daryti vedamas smalsumo, fizikos pažinimo (kas vyksta, kai aš pastumiu). Žinoma, jie gali spardyti kamuolį, pagalves ir tikrai kanda ragaudami. Ir jie viską ragauja, kartais žolę, smėlį, o kartais ir kitą vaiką. Ypač mažesniem pusantrų metų vaikams burna yra kaip pažinimo organas. Visa veikla, susijusi su burna, yra nepaprastai svarbi (kandimas, čiulpimas, net ir bučiavimas). Jis gali būti kitam žmogui tikrai nemalonus, bet tai nebūtinai ateina iš piktos intencijos.
Rekomendacijos Tėvams:
- Suprasti, kad toks elgesys tam tikrame amžiuje yra gana įprastas. Nesigąsdinti ir nepulti į paniką, kad kažkas su mano vaiku yra blogai.
- Neskubėti taisyti ir drausti, bet skubėti suprasti.
- Stebėti ir registruoti, kada tas elgesys atsiranda.
- Suprasti priežastis, kad vaiko agresyviai reaguodavo, kai viena pažeisdavo viena kitos asmeninę erdvę.
- Elgesys gali kartotis po kitų įvykių, pavyzdžiui, jei vaikas yra pavargęs ar alkanas.