Ar jus mokė mokykloje, ką daryti, kad būtum doras? Ar dorinio ugdymo ar „tikybos“ užsiėmimai suformavo jūsų vertybes? O gal buvo kilęs toks įspūdis, kad, tarkim, chemijai ar matematikai skiriama kur kas daugiau dėmesio? Tai reikštų, kad svarbiau išmokti skaičiuoti nei būti doram? Na, žinoma!
Susidaro toks įspūdis, kad šio dalyko pasaulis mus palieka išmokti savarankiškai, kaip ir vaikščioti ant dviejų kojų išmokstame, na, savakojiškai… Aišku, mes galime matyti pavyzdžių ir jais sekti, bet juk seksime tai savomis kojomis, jei seksime, tai savomis lūpomis.
Dorovės siekiame tik dėl jos pačios, o ne iš baimės būti nubausti. Taigi, kur užgimsta noras būti geram, darniam, dorovingam žmogui? Kada mes suprantam, kad linkime žmonėms viso, kas gera?
Dorovė ir darna yra bet kokio darbo prasmė, siekiamybė. Mes stengiamės, kad darbas būtų atliktas gerai, gražiai ir darniai. Galima sakyti, kad ir viso gyvenimo prasmė yra darna. Mums ši prasmė duota kaip darnos ilgesys, kaip svajonė sutapti, susiderinti su pačia gamta.
Jei mes pajuntame kažkokį neaiškų ilgesį, tai reiškia, kad mums kažko labai smarkiai trūksta, kad yra tam tikras atstumas, mus nuolat skiriantis nuo tobulos darnos. Šio atotrūkio nesuvoktume, jei mumyse nebūtų kažko, kas žinotų ar prisimintų tą būties darną, iš kurios įsčių jis atėjo į pasaulį kaip žmogus. Išvada - mes nei visiškai darnios, nei visiškai barnios būtybės. Žmonės yra kažkur tarp dorovės ir nesantaikos.
Arba mūsų sieloje yra ir žynys, kuris neišnaudoja, gerbia, tausoja pasaulį, ir vagis, kuris viską ima neatsiklausęs, nepaisydamas kitos gyvybės, kitos būtybės kančios. Priklausomai nuo to, kurį savo profilį puoselėjame, tokį dėsningumą imame įžvelgti ir gamtoje, būtyje. Vagies būdo žiūra pasaulyje pradeda regėti tik žiaurumą, plėšikavimą.
Tuo tarpu žynio ar kaip tik ne-žynio mąstymo būdas yra toks, kad gamta yra gera mums, ir visiems - vienodai, kad dovanoja mėlynes, kurios sveika akims ir net yra panašios į akis, kad nokina saldžius vaisius, kad miškuose ar pievose žydi gėlės, o jų nektarą renka bitės, kad žvėrys niekada nežudo be reikalo, perteklingai, kad gamtoje nėra godumo ar savanaudiškumo.
Juk Saulė nieko neprašo už savo šilumą ir šviesą - tai tikrų tikriausias tobulo dosnumo pavyzdys. Taigi vagis pasaulį regi pilną godumo, o tokio žmogaus žvilgsnis yra nedėkingas, nepagarbus ir išnaudotojiškas. Vienas gamtos dovanas naudoja kaip savaime suprantamą dalyką, be jokio saiko ar skolos gamtai pajautos, tarsi jis kažkuo būtų visa tai teisėtai nusipelnęs. Kitas suvokia, koks laimingas yra nešinas, tarkim, glėbiu malkų, kad gamta duoda šilumą, ne tik Saulės, bet ir ugnies.
Atrodytų, kad visa apimantis dėkingumas ir yra būdas artėti prie darnos. Paparčio žiedo legendą galima suprasti, kaip pasakojimą apie žmogaus kelią į darną, į save. Tai kartu yra ir žmogaus santykio su tradicija vaizdinys. Žmogus vienas išeina giliai į mišką ir ieško galbūt tik pasakose, sakmėse esančio stebuklingo žiedo. Įsivaizduokime, šis žmogus, vardu Lapinas, išsiruošia į tokią kelionę Rasų naktį.
Vien tai, kad jis išėjo iš savo landos, jau reiškia, kad patikėjo ir atsidavė tradicijos, sakmių, legendų globon. Jau tuo Lapinas peržengė kasdienio vartotojiško mąstymo slenkstį. Tos paslaptingos žalios švieselės kūrė nuostabią prieblandą. Lapinas atsidūrė ant kalno, kur iš paparčių susidaro ratas, o jo viduryje yra aikštelė, pakilusi aukščiau už daugumą paparčių. Iš ten atsivėrė miško veidas, nutviekstas jonvabalių šviesos.
Susidūrime su esminga darnos stoka slypi ypatingas susidvejinimas. Darnos stoka yra savanaudiškumas, kuris siekia save apriboti, tai - save naikinantis godumas, troškimas negeisti perteklingai, būti nuosaikiam ir doram žmogui.
Paparčio žiedo ieškojimas, atsiskyrimas miške, rato brėžimas aplink nurodo šį dorovės siekį kaip atsisukimą į save, grįžimą į savo ištakas.
Būti nuoširdžiu žmogumi
Ką daryti? Kaip gyventi? Reikia atmesti išankstinius nusistatymus, neieškoti visur savanaudiškų kėslų. Reikia matyti ir girdėti tai, kas yra, o ne tai, kas pasirodė. Nesukeisti prasmių. Nevadinti gilių jausmų patosu, nuvertinant kitų mintis. Ir apskritai kuo mažiau kištis į kitų gyvenimą. Nevaidinti raganų ir psichologų, jei nėra tam tikrų žinių. Kartais bananas - tai tiesiog bananas. O noras - tiesiog noras.
Galite padėti - darykite tai nuoširdžiai. Padėkite kitiems, kiek tai įmanoma. Dovanokite dovanas. Būti dėkingu. Pozityvus pojūtis, kuris atsiranda dėl dėkingumo, gamina endorfinus ir palaiko žmogų dvi savaites. Neimti svetimo. Saugokite savo, mokėkite save apginti. Galvoti apie gėrį. Drąsiai dalinkitės geromis žiniomis, pasakokite apie pelnytus pasiekimus, sakykite šiltus žodžius. Būkite dosnūs tiems, ką mylite.
Tiesiog žmoniškai, nuoširdžiai palaikykite vieni kitus. Būkite geranoriški ir supratingi. Mylėkite save ir jus supančius žmones. Ir atminkite, kad laime galima užsikrėsti. Nuo laimingų žmonių.
Būti geru žmogumi reikia velniškai daug drąsos. Būti geru žmogumi būnant moterimi drąsos reikia dar daugiau, nes ne visoms pasiseka kaip J. Ardern įtikinti pasaulį, kad jautrumas nėra silpnumo požymis. Ši paradigmų kaita - kas buvo sunku anksčiau ir kas sunku šiandien, - viliuosi ženklina pokyčius ir visuomenėje.