Kiekvienas žmogus savo gyvenime susiduria su klausimu, ką reiškia būti išskirtiniu. Tai apima daugybę aspektų - nuo asmeninės tapatybės ir kultūros iki visuomenės moralės ir žodžio laisvės.
Išskirtinumas ir Kalba
Kalba nėra tik bendravimo priemonė - ji taip pat atspindi tautos tapatybę, kultūrą ir mąstymo būdą. Kai žodis yra vartojamas gimtąja kalba, jis daug greičiau ir aiškiau suvokiamas. Sąvokų kūrimas padeda kalbai išlikti gyvai.
Vietoj sąvokos „išskirtinis pasiekimas“ jau yra pasiūlyti šie naujadarai:
- Pasiekmuo - sudurtinis iš „pasiekimas“ + -muo (daiktavardžio darybos priesaga).
- Ribviršis - nurodo viršytą ribą.
- Žymmuo (žymė, ženklas) pabrėžia, kad pasiekimas buvo pripažintas, pažymėtas.
- Didmena - (didelis + apimtis), nurodantis didumą, mažumą stambumą, aukštumą ir t. t.
Kiekvienas Jūsų pasiekimas - tai įkvėpimas kitiems ir ryški žinia apie Jūsų miestą, kaimą ar bendruomenę. Registruodami pasiekimus, stipriname pasididžiavimą Lietuva ir savimi.
Išskirtinumo Siekimas ir Taisyklės
Beveik kiekviena veiklos sritis, kurioje galimi išskirtiniai pasiekimai, aprašyta taisyklių, kurios tvirtinamos tarptautiniais ar vietiniais susitarimais. Tapti išskirtinio pasiekimo autoriumi nėra sudėtinga. Reikia pateikti neginčijamus įrodymus: liudytojų patvirtinimus, nuotraukas bei vaizdo įrašus.
Norint pagerinti išskirtinį pasiekimą, jo siekimo sąlygos turi tiksliai atitikti esamo išskirtinio pasiekimo sąlygas. Jo rezultatui patvirtinti būtini ne mažiau kaip du nesuinteresuoti ir nepriklausomi stebėtojai (liudytojai). Liudytojais negali būti giminaičiai ar bendradarbiai.
Pasaulio išskirtinius pasiekimus registruoja Gineso išskirtinių pasiekimų vertintojai, tačiau būtina registruotis interneto svetainėje www.guinnessworldrecords.com. Pateiktą medžiagą dėl Jūsų pasiekimo pripažinimo išskirtiniu pasiekimu nagrinėja pasiekimo vertintojai, kartais papildomai konsultuojamasi su vienos ar kitos srities žinovais, todėl tyrimas paprastai trunka apie 2-6 savaites. Registravimas yra nemokamas.
Asmeninis Išskirtinumas ir Savęs Pažinimas
Spalio 28 d. Paskaitos metu dėstytoja supažindino mokinius su socialinės psichologijos požiūriu į žmogaus poreikį priklausyti grupei ir tuo pačiu norą išsiskirti. Pasak lektorės, nėra vieno teisingo kelio - tiek prisitaikymas, tiek išskirtinumas gali būti vertingi, priklausomai nuo situacijos, asmenybės bruožų ir gyvenimo tikslų. Paskaita paskatino mokinius kritiškai pažvelgti į savo elgesį socialinėse grupėse, geriau suprasti santykį tarp prisitaikymo ir individualumo bei ieškoti pusiausvyros tarp noro pritapti ir troškimo būti savimi.
Tačiau šiandien aš manau atbulai - laimė pasiekiama visiems ir ganėtinai lengvai! Kad būtum laimingas, nereikia krūvos pinigų, ypatingų smegenų ar išskirtinių talentų. Kiekvienas žmogus gali jaustis laimingas! Man laimė - ne iliuzija, ne euforija, bet ramuma, harmonija ir pasitikėjimas.
Būti laimingam yra žymiai sunkiau, nei jaustis nelaimingam. Pastebėti gerus dalykus yra sunkiau nei matyti blogį. Elgtis maloniai ir šypsotis yra sudėtingiau nei rūstauti ir tūžti.
Sveikas išskirtinumas, kuris nepadaro mūsų geresnių už kitus, tiesiog mūsų naturalumas, kurį kiti gali vertinti kaip išskirtinumą. O žmonių gebėjimas vertinti - nepagydoma liga. Gera ji ar bloga, aš šįkart nesiruošiu vertinti.
Jei suvoksime skirtumą tarp noro atrodyti ir noro būti, jei suvoksime bendravimo svarbą savo gyvenime, tuomet kiekvieną mūsų elgesį ir net aprangą lydės atsakomybė pirmiausia prieš patį save. Dėl geros gyvenimo kokybės. Gyvenant dabar, bet suvokiant, kad ateis rytojus.
Mielieji, svarbiausia, kad žodžio „išskirtinis“ samprata nebūtų suprantama kaip įvaizdžio, sukurto uždusinus tikrąjį „aš“, kad tai nebūtų žeminimas kito, siekiant išaukštint save ir nekomfortinė būsena, ignoruojant savo pažiūras, bet bandant sukelti įspūdį. Nustokime pasikliauti vien tik trumpalaikiu materialumu, nes išskirtinumas išskirtinmu taps tik tada, kai išsiskirsime ne vien tik įvaizdžiu ar išore.
Balso Išskirtinumas
Dėstytoja, sceninės aktorystės kuratorė Olga Polevikova sako, kad, deja, bet mes dar nesame atradę savo balso, kiekvieno iš mūsų balsas turi gerokai daugiau resursų nei tai, ką mes naudojame. Visiems mums dažniausiai balsas yra tarsi įprastas kvėpavimas, savaime aiškus dalykas, tačiau taip nėra.
Paplitęs įsivaizdavimas, jog kuo raiškiau kalbėsiu, manieringiau perteiksiu žodžius, tuo labiau būsiu pastebėtas, išgirstas. Yra paplitęs toks terminas - „pastatykite man balsą“ ir tai neteisinga, nes balsą reikia ne pastatyti, o išlaisvinti, nuimti visas įtampas. Anksčiau tokį „pastatytą balsą“ galėjome girdėti vadinamomis ypatingomis progomis, toks balsas buvo siekiamybė.
Dabar vienintelis dalykas, kuris įdomus - koks esi tu. Nesinaudodamas taisyklėmis, formomis, kaip kad siūlo NLP (neuro lingvistinis programavimas - red.), bet tai visai ne apie balsą, tai apie autentiškumą. Tai nėra apie netaisyklingą kalbėjimą ar klaidas, autentiškumas - gebėjimas žmogui būti čia ir dabar (angl. - to be present). Sąvokos kaip turi būti nėra. Jeigu anksčiau ir reikėdavo laikytis tam tikro modelio, dabar esmė yra būti savimi, natūraliu.
Žodžiai „ateik, surask save“ man nepriimtini, nenoriu suteikti žmogui lūkesčių, kurie bus ne jo, o mano. Kiekvienam pas mane atėjusiam leidžiu pirmiausia pačiam save atrasti, pajusti, o tuomet kartu pamatome ir kuo galiu jam padėti.
Gyvename rezultatų laike, mums reikia efektyvumo. Užsiėmimuose to nėra. „Balso algoritme“ rezultatas nėra siekiamybė. Po susitikimų su kitos kultūros mokytojais esu drąsi, kad užsiėmimuose elgiamės tinkamai - nemokau kaip, o kartu stebime procesus ir randame ką galima keisti.
Išskirtinumas ir Visuomenės Moralė
Praėjusią savaitę Vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VTAT) skyrė 1,5 tūkst. eurų baudą užkandinių tinklui „Kiaulė rūkė“ už visuomenės moralės principų pažeidimą ir religinių simbolių niekinimą reklamoje.
Politologė Inga Vinogradnaitė teigia, kad riboti žodžio laisvės šiuo atveju nereikėjo. Pasak jos, institucijos, spręsdamos, kas nesakytina ir turi būti nutildyta, prisiima sau kompetenciją išskirtinai žinoti, kas yra tiesa, o kas ne. Kita vertus, pašnekovės įsitikinimu, žodžio laisvė reiškia ne tik teisę nebaudžiamai sakyti, ką galvoji, bet ir teisę būti išgirstam. Diskusijoje dėl „Keulė rūkė“ reklamos man nepriimtina būtent tai, kad į tikinčiuosius nežiūrima rimtai, jų argumentai ir vertinimai atmetami iš anksto, tarsi būti tikinčiuoju automatiškai reiškia būti kliūtimi žodžio laisvei.
Niekas negali varžyti asmens žodžio laisvės, jo laisvės galvoti ir drąsiai sakyti, ką galvoja, kad ir koks papiktinantis, „akivaizdžioms“ tiesoms prieštaraujantis, su visuomenės moralė nederantis būtų pasisakymas. Nesvarbu, kieno atžvilgiu pasisakoma - homoseksualų, krikščionių ar kokiu kitu jautriu klausimu.
Konstitucijos 25 straipsnis užtikrina teisę skleisti informaciją, tačiau numato ir išimčių. Turbūt lengviausiai pateisinama išimtis žodžio laisvei yra susijusi su grėsme gyvybei ir sveikatai.
Austin Daucey, knygos „The Future of Blasphemy: Speaking of the Sacred in an Age of Human Rights“ autorius, svarsto panašius klausimus. Pavyzdžiui, ar esi atsakingas už pasekmes (riaušes ir galimai prarastas gyvybes), kurias sukelia tavo veiksmas, jei žinai, kad jis bus palaikytas šventvagišku. Tarkime, jei Indijoje nužudai karvę, žinodamas, kad tai gali sukelti masinę prievartinę induistų reakciją. Tas pat galiotų ir šventvagiškiems žodžiams.
Jei žodis varžomas, tai turi būti instancija, sprendžianti, ko negalima sakyti. Tačiau kas gali spręsti, kuriuos dalykus sakyti galima, o kurių - negalima. Kokiu išskirtiniu žinojimu toks sprendimas remtųsi?
Intuityviai jaučiame žodžio laisvę galint būti pateisinamai suvaržytą, tačiau bet kuris praktinis mėginimas tai daryti gali būti vadinamosios slidžios nuokalnės pradžia. Todėl man atrodo, kad nieko nedaryti yra geresnis sprendimas, nei ką nors daryti.
LR Reklamos įstatyme numatyta, kad reklama draudžiama, jei niekinami Lietuvoje įregistruotų religinių bendruomenių religiniai simboliai. Glumina faktas, kad liberalias nuostatas propaguojantys verslininkai ir jų šalininkai atvirai deklaruoja nepakantumą religijai, ypač krikščionybei ir dar labiau Katalikų Bažnyčiai, bei sąmoningai šaiposi iš to, kas krikščionių suprantama kaip šventa.
Šaipymasis nėra savaime visomis aplinkybėmis smerktinas veiksmas. Tačiau tikrai nepriimtinas yra nepakantumas, kurį suprantu kaip atsisakymą iš tiesų girdėti tikinčiųjų argumentus, kodėl tam tikri žodžiai ir pareiškimai jiems yra skausmingi. Nes toks atsisakymas reiškia, kad tikintiesiems yra paneigiama žodžio laisvė, kurią suprantu ne tik kaip teisę nebaudžiamai sakyti, ką nori, bet ir kaip teisę, kad tavo pasakymas būtų priimtas rimtai.