Išskirtinumas - tai savybė, kuri leidžia mums išsiskirti iš minios, būti pastebėtiems ir įvertintiems už savo unikalumą. Tačiau ką iš tiesų reiškia būti išskirtiniu? Ar tai tik talentas, sunkus darbas, ar kažkas daugiau?
Filosofiniu požiūriu, būti duotam reiškia būti duotam individualiai. Pirminis duoties būdas, sutampantis su pirminiu bet kokiu būties būdu, gali būti ir yra tik individas, savo ruožtu galintis būti tik regimas, vadinasi, nepagaunamas niekaip kitaip - nei kita jusle, nei „mąstymu“, nei kokiu nors kitu „sugebėjimu“, visiškai atitrūkusiu nuo regos.
Pati graikų filosofija įeina į savo esmę būtent tą akimirką, kai joje iš pat pradžių glūdinčią pamatinę orientaciją į individualumą ji susieja su regėjimu ir - tai reikia ypač pabrėžti - ne su kokiu nors mistiniu regėjimu, ištinkančiu nugrimzdus į somnambulo, pranašo, ekstrasenso, dvasių matytojo ar šamano praktikuojamą „aiškiaregystę“ ar tiesioginę aukščiausių esmių intelektualinę intuiciją, o su paprasčiausiu regėjimu, tvarkančiu kasdieniškiausioje kasdienybėje išsiskleidžiantį daiktiškąjį peizažą.
Filosofui regėjimas yra pavyzdinė juslė pirmiausia todėl, tariant Aristotelio žodžiais, regėjimas „labiau nei kitos juslės padeda pažinti ir atskleidžia daugiausia skirtybių pačiuose daiktuose“ (Metafizika, 980 a, 29-30), taigi labiausiai individualizuoja, o visos kitos juslės negali būti laikomos pavyzdinėmis kaip tik todėl, kad jos individualizuoja kur kas mažiau už regėjimą, dėl to kur kas labiau gramzdina mirtingąjį į neapibrėžtumą be ribų ir pavidalų ir, neleisdamos išsiskirti iš anonimiškos visuotinybės nei daiktiškajam, nei žmoniškajam individui, apsunkina arba išvis sunaikina bet kokios duoties, kaip „štai-šitas-yra“, atverties man, kaip „štai šitam“, galimybę; netgi pati kalba man gali būti išvis duota tik todėl, kad kiekvienas kalbos sandas, pavyzdžiui, žodis, tapatus sau ne tik kaip branduolinės prasmės telkinys, bet ir kaip juslinė duotis, įėjusi į ribą, išsiskyrusi iš amorfiškos sematinės visuotinybės ir tapusi savotišku tiesiogiai regimu „loginiu“ kristalu ar net „logine“ skulptūra.
Kad žodis taptų filosofine kategorija, jis turi tapti „eidu“, taigi „veidą“ turinčia skulptūra, regima lygiai taip pat, kaip agoroje regimos bekalbės statulos ir apskritai visi kosmo ir polio teritorijoje išsidėstę daiktiškieji bei žmoniškieji individai.
Platono akademija Atėnuose - vienas iš svarbiausių antikinės filosofijos centrų.
Balso svarba ir jo atskleidimas
Dėstytoja, sceninės aktorystės kuratorė Olga Polevikova teigia, kad daugelis žmonių neįvertina savo balso potencialo. „Žmonės negalvoja apie balsą apskritai. Labai retas galvoja apie savo balsą ir labai nustemba, kai atranda savo balsą kaip įrankį. Visiems mums dažniausiai balsas yra tarsi įprastas kvėpavimas, savaime aiškus dalykas, tačiau taip nėra“, - sako balso išskirtinumo ugdytoja.
Pasak jos, dažnai žmonės prisimena balso grožį viešojo kalbėjimo kontekste. Kai kurie intuityviai jaučia, kad balsas tai yra stiprybės šaltinis ir nori jį „išlaisvinti“, kai kuriems nepatinka kaip balsas skamba įrašuose, dar kiti tiesiog žino, kad balsas yra vartai į viešąjį kalbėjimą, komunikaciją. Dažnai nutinka, kad žmogus jau žino ir apibūdina, kokio balso nori. Pavyzdžiui - žemo. Tai padarius, balsas dažniausiai nusileidžia. Nes nuo įtampos mes kalbame per aukštai, įtampa įtempia mūsų stygas ir fiziškai balsas tampa aukštesnis. Bet nusiraminus, suvokus save, pasitikint savimi, atsiranda charizma.
Prie balso pririšti visi mūsų kūno ir psichologiniai elementai. Balsas išduoda kur kas daugiau nei mūsų veidas.
Anksčiau vadinamasis „pastatytas balsas“ buvo siekiamybė, tačiau dabar vienintelis dalykas, kuris įdomus - koks esi tu. Nesinaudodamas taisyklėmis, formomis, kaip kad siūlo NLP (neuro lingvistinis programavimas - red.), bet tai visai ne apie balsą, tai apie autentiškumą. Tai nėra apie netaisyklingą kalbėjimą ar klaidas, autentiškumas - gebėjimas žmogui būti čia ir dabar (angl. - to be present). Šventės metu būsi vienoks, savo vonioje - kitoks, bet svarbiausia, kad nebus perspaudimo, kaukės. Tai gebėjimas dalyvauti.
Sąvokos kaip turi būti nėra. Jeigu anksčiau ir reikėdavo laikytis tam tikro modelio, dabar esmė yra būti savimi, natūraliu. „Pastatytas balsas“ užsifiksavo mumyse iš prastų pavyzdžių, dabar iš jų juokiamės, nes sveikindami žmogų su gimtadieniu galime būti nuoširdūs.
O. Polevikova teigia, kad užsiėmimai su balsu yra ne apie patį balsą, o apie pasitikėjimą savimi, kaip atrasti savo žavesį, bet ne kokį nors šabloninį, o išskirtinį, savą, dažnai net nepaaiškinamą. Kiekvienam, pas ją atėjusiam, leidžia pirmiausia pačiam save atrasti, pajusti, o tuomet kartu pamatome ir kuo gali jam padėti. Prireikia budrumo, kad pamatytum tiksliai, ką konkretus žmogus naudingiausio gali pasiimti iš užsiėmimų. Aš pirmiausia pamatau žmogų ir visa mano aktorinė prigimtis leidžia įeiti į jo kailį ir pajausti, ką reikia taisyti, ką reikia „atpalaiduoti“, ką reikia keisti. Labai dažnai aš pataikau, į žmogų įeinu kaip į rolę. Ir būna labai gražių atradimų. Visa esmė, ką darau užsiėmimuose eina asmeniškai per mane.
Gyvename rezultatų laike, mums reikia efektyvumo. Užsiėmimuose to nėra. „Balso algoritme“ rezultatas nėra siekiamybė. Po susitikimų su kitos kultūros mokytojais esu drąsi, kad užsiėmimuose elgiamės tinkamai - nemokau kaip, o kartu stebime procesus ir randame ką galima keisti. „Ar tu matai, kas su tavimi vyksta?“ - būna dažnas seminaro pabaigoje užduodamas klausimas dalyviui. Mokymuose nesimokome, mes stebime, išnagrinėjame procesus ir juos pageriname. Turėdama tokią patirtį tiesiog intuityviai įsivaizduoju kaip galėtų būti ir naudoju kaip galima mažiau teorijos. Dalyviams reikia stipraus charakterio, nusiteikimo ir tikėti, kad jis, vaizdingai sakant, ir bus tas pagavęs žuvį, kuri nuves į kitus pojūčius.
Tėvams, auginantiems mokyklinio amžiaus vaikus, O. Polevikova siūlo galvoti ne apie intonacijas, o apie teksto esmę. Skaitant kartu su vaikais akcentuoti ne „kačiuką likusį be namučių“, bet gilesnę mintį, kurios tiesiogiai mes nematome, apie vienišumą, rūpestį, ką matau šiame kačiuke, ko autorius žodžiais neįvardino. Intonacija neturi laužyti minties, mintis visuomet yra priekyje. Vaikai dažniausiai patys žino kaip pasakyti vienokį ar kitokį tekstą, jais tereikia tikėti. Neskubėkite įvilkti į formą, nerėminkime eilėraščių. Leiskime vaikams laužyti ritmus, jeigu to norisi. Aš pati esu skaitymo konkursų priešininkė, nes retas mokytojas, kuris „nebėga“ paskui formą. Kur kas geriau būtų susėsti visiems kartu ir paskaityti eilėraščius, kuriuos mėgsta. Nes nėra taisyklių, kaip reikia skaityti eilėraščius, svarbiausia negalvoti apie intonacijas.
Olga Polevikova - balso išskirtinumo ugdytoja.
Išskirtinumo pavyzdžiai
Spalio 14 d. Prezidentas pagerbė žymius Lietuvos asmenis. Kartu su prezidentu, garbingo įvertinimo sulaukė lietuvių kilmės JAV senatorius Dick Durbin, šviesios atminties verslininkas dr. Juozas Kazickas ir kiti.
Prezidento teigimu, išsaugoti Lietuvą ir lietuvybę dvidešimtojo amžiaus istorinėse pervartose tikrai nebuvo paprasta ir lengva. Tačiau maloniausias jausmas buvo jausti bendramintį, galvojantį taip pat, jaučiantį tuos pačius jausmus, dirbantį tą patį darbą.
Juozas Kazickas buvo iš tų žmonių, kurie viešumoje rodėsi daug mažiau, nei galėjo, tačiau gerų darbų padarė be galo daug. Tokius pačius dėkingumo ir pagarbos žodžius noriu išsakyti senatoriui, senam mano ir Lietuvos bičiuliui Richard Joseph Durbinui. Tai - asmenybė, aktyviai dalyvavusi Lietuvos laisvės byloje, kartu su mumis siekusi nepriklausomybės savo senelių valstybei, kartu su mumis ilgai ir nuosekliai dirbusi sunkų darbą.
Džiaugiuosi mielo Stanley Balzeko darbu, kuris savo akimis nematęs protėvių gimtojo krašto, aktyviai įsitraukė į lietuvybės išlaikymo, puoselėjimo ir populiarinimo darbą. Ačiū visiems, kurių pastangos vedė ir veda Lietuvos keliu.
Visada, net pačiais gūdžiausiais okupacijos laikais, kai atrodė, kad sovietų imperija nesugriaunama, tikėjau Lietuva. Tikėjau jos tęstinumu, tikėjau jos prisikėlimu, ir ta viltis nugalėjo. Esame laisvi, esame lygiaverčiai demokratinių valstybių šeimos nariai, esame Europos Sąjungoje ir NATO.
Tačiau istorija taip susiklostė, kad Lietuvos nepriklausomybė turi kelis atskaitos taškus. Vienas iš jų - 1918-ųjų Vasario 16-oji. Taigi, mažiau nei po pusės metų minėsime savo Respublikos nepriklausomybės šimtmetį. Didžiausias džiaugsmas ir didžiausia vertybė, kad šio jubiliejaus išvakarėse esame laisvi.
Visi Lietuvos žmonės, visi lietuviai, kad ir kur gyventume, kad ir kaip toli geografiškai būtume nutolę nuo tėvynės. Šios vertybės - tai pamatas ir pagrindas ateities Lietuvai statyti.
Apibendrinant, išskirtinumas - tai ne tik įgimtos savybės, bet ir nuolatinis darbas su savimi, savo balsu, savo individualumu. Tai gebėjimas būti savimi, nepaisant visuomenės normų ir lūkesčių. Tai drąsa siekti savo tikslų ir tikėti savo jėgomis.
tags: #ka #reiskia #buti #isskirtiniu #rasinys