Ką Reiškia Būti Laisvam: Filosofinis Požiūris

Daug žmonių painioja sąvokas “būti laisvu” ir “išsilaisvinti nuo apribojimų”. Žinoma, kuo mažiau apribojimų, tuo daugiau yra laisvės, bet labai retai tokia laisvė yra tikra. Jeigu jūs vadinate save laisvu žmogumi tik todėl, kad gyvenate vienas, pasiekėte tam tikrą finansinės laisvės lygį arba todėl, kad jūsų vaikai gyvena savarankiškai, žinokite, kad tai neturi nieko bendro su tikrąja laisve.

Pavyzdžiui, pažiūrėkime į žmogų, kuris vadina save laisvu, nes nusprendė gyventi vienas. Toks žmogus gali išgyventi vienatvės akimirkas ar susidurti su finansiniais nesklandumais. Tą patį galima pasakyti ir apie žmogų, kuris vadina save laisvu dėl to, jog susikūrė puikią finansinę situaciją. Bet ir jis gali turėti sunkumų santykiuose su kitais, nesutarimų su artimaisiais ar draugais. Toks žmogus gali bijoti, kad jis reikalingas tik dėl pinigų ir jausti nusivylimą, galvodamas, jog juo kiti naudojasi. Jis gali bijoti ir prarasti savo pinigus.

Prisiminkite, kad būti laisvu reiškia suteikti sau teisę būti savimi. Tai reiškia išdrįsti įsiklausyti į savo poreikius, net jeigu jie neatitinka kitų žmonių lūkesčiams.

Laisvė ir Santykiai

Kai mums reikalingas kitų žmonių pritarimas tam, kad galėtumėm eiti savo keliu ir gyventi pagal savo širdies poreikius, mes esam priklausomi. Santykiai su antru vyru buvo visiškai kitokie. Kai aš norėdavau išvykti keletui dienų pailsėti ir atgauti jėgas, pasidalindavau šiuo noru su vyru. Aš neprašiau jo pritarimo ar leidimo, aš tik norėjau žinoti, kaip ji dėl to jaučiasi ir ką aš galėčiau prieš kelionę dėl jo padaryti. Jis sakydavo, kad labai norėtų vykti drauge, bet suprasdavo ir mano poreikius. Mums patikdavo keliauti kartu, bet kartais norėdavau pabūti visiškai viena.

Tie, kurie gyvena dėl kitų, neįsiklausydami į savo poreikius, gali pagalvoti, kad savo poreikių tenkinimas yra egoizmo požymis. Bet aš noriu jums priminti, kad būti egoistu reiškia norėti, kad kitas žmogus patenkintų mūsų poreikius, atsisakydamas savo poreikių. Neleisdami sau būti laisvu, jūs, greičiausiai, esate egoistas. Kodėl? Todėl, kad labai daug laukiate iš kitų. Jūs galvojate, kad jeigu jie gyventų pagal jūsų lūkesčius, jūsų gyvenime nebūtų problemų, skausmo ir baimių.

Jeigu jūs norite gyventi taikoje, būti laisvu ir turėti kuo mažiau apribojimų, prisiminkite, kad tik jūs galite taip padaryti. Iš pradžių suvokite savo norus ir įgyvendinkite juos.

Egzistencializmas ir Laisvė

Jeigu egzistencializmas yra apskritai apibūdinamas, kaip laisvės filosofija, tai ypač šis vardas dera Jasperso filosofiniam mąstymui. Pats žodis "egzistencija" tradicinėj filosofų terminijoje reiškė buvimą apskritai. Jaspersui egzistencijos žodis reiškia specialiai žmogiškąjį buvimą. Tik žmogus nėra brutaliai apspręstas, bet laisvas būti "pačiu savimi". Žmogus laisvės pagrindu yra išskirtas iš kitų gamtos padarų ir gali egzistuoti kitų nepakeičiamu ir kitų neatstojamu individu.

Tačiau būti savęs pačio versme, tai reiškia būti laisvam. Laisvė yra pašaukimas, kurio vykdymas žmogų pakelia į egzistencijos rangą. Laisvės vieta yra ne pasaulyje, o pačiame žmogaus viduje. Užtat, anot Jasperso, negalima objektyviai laisvės nei įrodyti, nei paneigti. Į laisvę mus pažadina pats nelaisvės ne-pakeliamumas. Niekas negali žmogaus priversti būti laisvu, nei jam uždrausti būti laisvu. La's-vės apsisprendimas yra nelygstamas: tai esu aš pats, kuris taip noriu. Tai ir yra egzistencinis žmogaus pasireiškimas - savo paties laisvės pareiškimas, žmogaus laisvės negali varžyti nei kokios galiojančios normos, nei tikslai. Ją veda sąžinė, kuri nėra palenkta jokiam teisėjui.

Dievybės samprata Jasperso reiškiama ne asmeninio Dievo, bet Transcendencijos vardu. Jis prieina prie Transcendencijos atskleidimo taip pat tik laisvės pagrindu. "Kiek esu laisvas, patiriu Transcendenciją laisvėje ir per laisvę". Laisvė yra vienintelis organas, per kurį į mus prakalba Transcendencija. Tačiau Transcendencija yra visada pasislėpusi ir mums nepažįstama. Ir tik dėl to mes galime išlikti laisvi. Kitaip sudužtų mūsų laisvė, kaip ji sudūžta į tikrovės pažinimą.

Laisvė ir Likimas Dabarties Filosofijoje

Dabarties filosofija ir yra šitos nuotaikos nuoseklus išplėtojimas. Prieš likimą pastato žmogų laikų filosofija, pripažinusi jį dvasine būtybe, turinčia laisvės ir tuo pačiu aktyvinio nusiteikimo galimybę. Šita prasme ji ir vadina save aktyvistiniu fatalizmu.

Anksčiau dvasios žodžiu buvo manoma erdvės ir laiko nepriklausoma būtis. O dabarties filosofų žodyne dvasia nebereiškia nepriklausomumo nuo laiko, o tik skirtinga su juo santykį. Konkrečiai tariant: gamtos ir dvasios skyrimas šiandieninei filosofijai nebereiškia skyrimo tarp „būti laike“ ir „būt laiko nepriklausomai“, o tik skyrimą tarp „būti laike neistoriškai“ ir „būti laike istoriškai“.

Todėl, Heideggerio supratimu, ne nepriklausomumas nuo laiko padaro žmogų istorine ir tuo pačiu dvasine būtybe, o greičiau kaip tik laiko sutelkimas savyje. Ne prieš amžinybę stovįs žmogus, o tik prieš savo paties istoriją. Istorija ir likimas jam yra koreliatyvios sąvokos. Tik žmogus turi istoriją - tuo pačiu jis turi ir likimą.

Ateizmas ir Laisvė

Visų pirma vakarietiškojo mąstymo istorijoje ateizmas iškyla nebe materializmo, o humanizmo pavidalu. Paneigiamas Dievas nebe tikėjimu į medžiagą, o tikėjimu į žmogų.

Heideggeriui žmogus yra laisvas tik dėl to, kad jis prieš nieką nestovi, t. y., kad jis stovi tik prieš niekį, žmogaus laisvumas ir būties niekingumas - koreliatyvios sąvokos. Tasai momentas, kuriuo žmogus laimi laisvės sąmonę, yra tas pats, kuriuo jis praregi būties niekingumą. Tai - atvirybė mirčiai, kurioje visa kasdienybė suabejingėja, visi žmogų supę daiktai pasitraukia, visas pasaulis nugrimsta į bereikšmybę, ir, visai patirtinei tikrovei šituo būdu išslydus, būtis apsireiškia niekiu.

Sartre'as ir Camus: Laisvės Interpretacijos

Sartre’as, Camus ir jų bendražygiai intelektualai atsiribojo nuo religijos, sukūrė naujas ir jaudinančias pjeses, kvietė skaitytojus gyventi autentiškai ir rašė apie pasaulio absurdą, apie pasaulį be tikslų ir vertybių. Laisvės idėja Camus ir Sartre’ą domino filosofiniu lygmeniu, o kova už teisingumą juos suvienijo politiškai.

1951 metų spalį Camus paskelbė „Maištaujantį žmogų“, kuriame bendrais bruožais apibūdino „maišto filosofiją“. Camus labiausiai smerkė revoliucinį smurtą. Sartre’as skaitė „Maištaujantį žmogų“ pasišlykštėdamas. Jis manė, kad galima pasiekti visavertį teisingumą ir laisvę - tik esant komunizmui. Kapitalizme ir skurde darbininkai negali būti laisvi. O komunizmas, išvijęs engėjus ir atsigręžęs į darbininkus, leidžia kiekvienam gyventi nejaučiant nepriteklių ir turėti pasirinkimą, kaip geriau realizuoti save.

Dviejų draugų ginčas tapo medijų sensacija. Tai buvo būdas išvysti politiką, žaidžiančią idėjų pasaulyje, tai buvo idėjų vertės matas. Jeigu esate visiškai atsidavę kuriai nors idėjai, ar dėl jos esate priversti smurtauti? Kokia yra teisingumo kaina?

Camus blaivios politinės realybės, moralinio nuolankumo, apribojimų ir klystančio žmogiškumo priėmimas šiandien palankiai vertinama žinia. Pagarbiausios ir vertingiausios idėjos turi būti subalansuotos viena su kita.

Sartre‘o žmogus - ne daiktas uždarytas savyje, o atviras žmogus nuolatos ieškantis laisvės. Siekdamas laisvės, jis atranda, kad jo laisvė visiškai priklauso nuo Kitų laisvės ir, kad Kitų laisvė priklauso nuo jo laisvės. Sartre‘o žmogus renkasi prasmę, kas sukuria jo gyvenimui vertę. A priori gyvenimas neturi prasmės. Svarbiausia, nuosekli laikysena - sąžiningumas.

Sartre‘o žmogus - orus, nesuobjektintas žmogus. Kitas - jam toks pat tikras, kaip tikras jis pats sau. Tai toks žmogus, kuris atsakingas ne vien už savąją individualybę, o atsakingas už visus žmones. Tik veikiantis žmogus - gyvas žmogus.

Sartre‘o žmogus pasmerktas būti laisvu. Jis atsakingas už viską, ką daro ir ko nedaro. Atsakingas už savo aistrą. Sartre‘o žmogus - ne samana ar žiedinis kopūstas, o projektas, išmestas į ateitį. Jis sąmoningai suvokia projektuojantį save. Tik vėliau jis bus tuo, kuo save pavers.

Laisvė kaip Santykis

Erdvė, kurioje mes vykdome savo laisvę, visų pirma yra pasaulis mus supančios gamtos prasme. Vienas iš žinomesnių laisvės ir būtinumo priešstatos įveikimo kelių buvo pasiūlytas Hėgelio. Jis tarė, kad laisvė tėra pažintas būtinumas. Pasak Hėgelio, absoliutinė dvasia savižiną pasiekia žmoguje, todėl žmogus ir tampa laisvu. Žmogaus mąstymas Hėgeliui tėra absoliutinės dvasios mąstymo atitikmuo, todėl absoliuti laisvė ir absoliutus būtinumas yra vienas ir tas pats.

Esminis hėgelinės laisvės sampratos bruožas yra toks: paklusti tam, kas savyje yra idealu ir teisinga, reiškia būti laisvam, o priešintis idealumui reiškia pasivergti. Čia nepastebima, kad pavergti ir paklusti gali tik tas, kas jau yra laisvas. Pagal savo valią ir tikslus panaudodamas gamtos dėsningumus, asmuo tampa laisvas jų atžvilgiu. Dar daugiau, gamtinis būtinumas kaip tik ir sudaro pagrindą laisvei pasaulyje vykdyti. Vadinasi, ir būtinumo erdvėje, t.y. pasaulyje, kuris pats yra nelaisvas, mes galime būti laisvi. Iš tikrųjų, kaip nurodė Plechanovas, laisvė yra įgyvendinama tik tada, kai mūsų veiklos rezultatai yra tikri.

Žmogaus laisvė yra tiesiogiai susijusi su jo pasiektu kultūros lygiu, ir pirmiausia, jo gebėjimu save riboti. Todėl taip dažnai laisvė be kultūros, be pagarbos būna akla ir išvirsta į barbarišką savivalę, anarchiją, tapdama savo priešybe - nelaisve. Kiekvieno individo laisvė baigiasi (turėtų baigtis) ten, kur prasideda kito laisvė. Tam reikalingas susitarimas ir bendra sutartinė valia, kuri apribotų atskiras laisves.

Rinkdamasis savo būtį tautoje, žmogus renkasi atitinkamus poelgius, elgesio būdą. Vieni verčiau miršta, bet nepasiduoda, kiti praranda valią ir sudaro sandėrį su sąžine. Vadinasi, sprendžiant laisvės problemą, kaip ir visur, svarbiausia tiesa. Tai ir valstybių tikrosios galios pamatas.

Laisvė ir Tikrovė

Yra trys metafiziniai tikrovės matymo būdai: monizmas, dualizmas ir analogija. Dualizmas skaido tikrovę ir ardo apibendrintą jos viziją. Jis pripažįsta tik kaitą ir skirtingumus. Dualizmo sukurtoje sumaištyje laisvei nelieka vietos. Prieštaravimai atskiria tikrovę nuo laisvės, o laisvę nuo tikrovės. Laisvei neatsiranda vietos taip pat ir monizme, nes iš esmės monizmas yra determinizmas. Tik analoginė tikrovės interpretacija leidžia nuosekliai įtvirtinti laisvę, nes analogija darniai sujungia amžinąją ir vienijančią būties pusę su laikinąja ir besiskaidančiąja puse.

Klasikinė metafizika suderina skirtingas patirties rūšis, valią, intuityvų ir loginį mąstymą. Subjektas gerbia palaipsniui jam atsiskleidžiantį tikrovės objektyvumą ir žino, kad absoliučiai objektyvus tikrovės matymas jam nėra prieinamas. Kita vertus, savo pažinimo subjektyvumo įsisąmoninimas leidžia subjektui suvokti, kad jo pažinimas yra asmeniškas ir kūrybiškas.

Etika daro tai, kas tikinčiųjų akimis yra Dievo išniekinimas: ji atiduoda Dievybės atributus žmogui. Ji vėl grąžina jam, ko jis, neįvertindamas savo paties esmės, buvo atsižadėjęs ir Dievui priskyręs. Kitais žodžiais: etika Dievybe nukeldina nuo jos viešpatinių aukštybių ir apgyvendina žmogaus valioje. Metafizinį Dievo palikimą paveldi žmogus.

Tačiau čia kyla naujas klausimas: į ką subjektas transformuojasi? Koks tos transformacijos turinys? Kas yra subjekto objektas? Jau minėjome, kad tikrasis laisvės ir jos esminės transformacijos objektas yra gėris, suvokiamas kaip tai, ko pati prigimtis trokšta. Gėris yra tai, kas realizuoja mūsų prigimties portenciją, kas žadina mūsų galias ir jas maitina. Tam, kad galėtų stimuliuoti mūsų galias, gėris pats pats turi būti, kiek tik įmanoma, didesnis.

Laisvė reiškia pasirinkti geriausią. Turime omeny pasirinkimą mintimis ir darbais. Toks pasirinkimas įkūnija ir išreiškia iš paties subjekto kylantį dialoginį laisvės pobūdį. Kaip meilės ir valios aspektai, taip ir laisvės objektas yra geras, geriausias.

Demokratija taip pat yra esminė galia. Etimologiškai ji reiškia liaudies galią. Kokia tai galia? Aišku, kad savo esme - tai ne ekonominė, technologinė ar karinė galia, kuri galėtų derintis ir su vergove. Tai humanistinė dorovinė galia, būtent universali žmonių galia būti asmenybėmis ir augti kaip asmenybės. Taip demokratija vienijasi su laisve, nes jos abi yra dinaminės galios būti asmenybe.

tags: #ka #reiskia #buti #laisvam #teiginiai