Italų poetas Dantė Aligjeris yra pasakęs, jog „Žmogus negali būti laimingas be laisvės“. Laisvas žmogus tai asmuo, kuris, nepaisant aplinkybių, vadovaudamasis tvirtais savo įsitikinimais, geba jaustis laisvas ir nepriklausomas.
Kiekvienas žmogus žodį laisvė suvokia skirtingai, nes kiekvienas yra individuali asmenybė, turinti savą vertybių sistemą. Vidinė laisvė tai yra tai, kiek žmogus pats gali sau leisti, kokios yra jo sau nusistatytos normos, principais, kuriais vadovaujantis jis gyvena. Žmogaus vidinė nelaisvė yra visiška priešingybė išorinei.
Tačiau ne kiekvienas žmogus gali būti ir jaustis laisvas, nes tai priklauso nuo įvairių gyvenimiškų aplinkybių. Dauguma rašytojų savo kūryboje atskleidė paveikslą žmogaus, kuris trokštą ne tik asmeninės, bet ir tėvynės laisvės. Tad kyla klausimas: ką reiškia būti laisvam?
Asmeninę laisvę žmogus suvokia kaip galimybę nejausti nei dvasinės nei fizinės prievartos. Karo metai tai pats žiauriausias ir pavojingiausias laikotarpis, kurio metu žmonės negalėjo jaustis laisvai. Prievarta ir koncentracijos stovyklos tuo laikotarpiu varžė kiekvieno, net nenusidėjusio žmogaus laisvę.
Fizinė prievarta buvo vienas iš būdų, turėjęs ne tik suvaržyti žmogaus laisvę, bet ir jo asmenybę. Vienas iš tokių pavyzdžių, kuriame atsiskleidžia karo žiaurumas ir laisvės suvaržymas tai XX amžiaus lietuvių prozininko Balio Sruogos memuarinis romanas „Dievų miškas“.
Romano pagrindinis veikėjas kartu su dar keliais inteligentais yra uždaromas į koncentracijos lagerį, kuriame bandoma visaip kaip palaužti žmogų tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Nors Štuthofo konclageryje lietuviai turėjo būti traktuojami tarsi „politiniai garbės kaliniai", tačiau tai buvo tik formali paguoda.
Sunku būtų rasti kitą lietuvišką "anais laikais" parašytą knygą, kurią kaip vieną mėgstamiausių greta užsienio rašytojų kūrinių minėtų ne vienos kartos "jaunieji maištininkai" , kurie demonstratyviai niekina visą lietuvių literatūrą - pradedant Maironiu, ir laiko ją iš principo nuobodžia. Kadangi apie "Dievų mišką" visi mokėmės mokykloje, apžvalgą apie šią knygą rašyti sudėtinga: ką dar naujo galima pasakyti apie ją?
Apie groteskišką realybės atvaizdavimą taip, kad pirma kvatoji, o paskui pakraupsti: viešpatie, iš ko aš juokiuos? Apie kruopščiai atskleistą pasityčiojimą iš gyvybės ir mirties išniekinimą? Apie tai, kad yra knygų, kuriose kur kas atviriau aprašomi koncentracijos lagerių siaubai, bet neturinčių tos jėgos, kuri leidžia "Dievų mišką" vadinti lietuvių literatūros klasika?
Ši knyga mūsų literatūrai buvo tarsi ledlaužis, pralaužęs daugelio tabu ledus, tačiau paskui jį dar ilgai niekas nedrįso plaukti į tuos naujai atrastus vandenis. Bent jau aš negaliu prisiminti žymesnės knygos, kur kančia būtų parodoma panašiu būdu. Visi 9- am dešimtmety prasidėję žaidimai mirties motyvais (pvz., R.Gavelio) nebuvo paremti autentiškais išgyvenimais, taigi, į juos žvelgiame kiek kitaip. Ir tuo labiau kitaip - nei likusi pasaulio dalis - galime žiūrėti į tokius filmus kaip "Gyvenimas yra gražus", kurie po "Dievų miško" atrodo perdėm plakatiški ir netikroviški (o už tą saldžią finalinę sceną su tanku režisierių reikėtų… tiek to).
Žinoma, B.Sruogos knygos neįmanoma būtų ekranizuoti. Ne vien dėl jos stiliaus specifikos, bet ir dėl to, kad joje ir siužetą išskirti sudėtinga: visas kūrinys - tarsi mozaika iš gyvenimo Štuthofo lageryje gabaliukų, išmėtytų nechronologiškai - išskyrus pačią pabaigą, kai lageris evakavosi.
Be to, ji pasižymi retu bruožu memuaristinėje literatūroje, - kai daugiausia dėmesio skiriama ne pačiam sau, ir asmeniniai išgyvenimai prasimuša tik retkarčiais, apie savo vargus užsimenama puse lūpų, dažnai vos ne juokais. Taip pat puse lūpų kalbama ir apie tai, kaip rašytojas gelbėjo nuo bausmių kalinius, dirbdamas raštinėje. Užtat gerumo, draugiškumo apraiškas, taip retas ir taip svarbias lageryje, B.Sruoga aprašo negailėdamas padėkos žodžių kitų nuteistųjų atžvilgiu.
Niekam ne paslaptis, kad "Dievų miškas" ilgai klaidžiojo cenzūros koridoriais. Na, kas gi tai matė - kai kurie vokiečių esesininkai vadinami neblogais vyrais, o broliškos tautos vietomis minimos visai be pagarbos! B.Sruoga ginčijosi beveik dėl kiekvieno braukimo ir taisymo, tai matyti iš "Raštuose" pridėtų komentarų. Cenzūrai kliuvo ne tik politiniai dalykai, bet ir "nepadorūs intarpai"; pvz., išbraukta istorijėlė apie vokietį, kuris pakliuvo į lagerį "dėl neaiškių santykių su šeimininko telyčia" ir dėl to tapo politiniu kaliniu. Gadino mat rasę, bestija, - komentuoja tai knygoje B.Sruoga. (O susirašinėjimuose su cenzūra jis taip gina savo tekstą: "Na, jau, - kam gi šis posmelis braukti? <…> Juk knyga negi fariziejams bukvajiedams rašoma! Čiagi - jokios politikos!" (616 p.)).
Piktinosi jis ir dėl kanceliarinių eufemizmų, kuriais jo vaizdingus žodžius keisdavo cenzoriai: "Kam susinti kalbą", - nesuprato rašytojas, kartais tiesiog prašydamas visai braukti skyrių, nes po iškupiūruotu variantu negalįs pasirašyti. Šis 1946 m. vykęs susirašinėjimas buvo gana beprasmis, - rašytojas mirė kitais metais, taip ir neišvydęs išspausdinto "Dievų miško".
1946 m. vykusiame Lietuvos rašytojų visuotiniame suvažiavime tuometinis Lietuvos Komunistų partijos CK sekretorius K.Preikšas savo pranešime taip apibūdino "Dievų mišką": "Sruogos knygoje tų stovyklų aprašymas yra <…> ciniškas šaipymasis iš vokiškųjų grobikų aukų. Autorius nė žodžio nepasako apie pasipriešinimo kovą, kuri, kaip <…> mes puikiai žinome, buvo vedama. <…> Atrodo, patys kaliniai yra kalti dėl visų vargų, o vokiškieji fašistiniai budeliai yra niekuo dėti. <…> Štai kodėl yra netikusi Sruogos knyga "Dievų miškas", ir štai kodėl gerai, kad ji neišėjo, nes išėjusi tebūtų naudinga tik priešams". (621 p.) Galima juoktis, galima piktintis, galima prisiminti B.Sruogos tvirtinimą, kad kvailių skaičius begalinis…
1957 m. "Dievų miškas" visgi buvo išspausdintas, ir, beje, atstačius beveik visas kupiūras (visiškai nekupiūruotas tekstas pasirodė tik 1997 m., B.Sruogos "Raštuose"). Knyga išversta į daugelį kalbų, netgi į latvių, nors latvių portretas joje tikrai ne pats patraukliausias. Iškart prisimeni tą latvių "dzimdzi rim dzim dzim", kuris vesdavo iš kantrybės tiek lagerio prižiūrėtojus, tiek kitus kalinius.
Čia apskritai daugybė posakių ar vaizdinių, kurie verti įsidėmėjimo. "Miutzen ab" ir "Miutzen auf", virdulio poza, mušeikizmo filosofija, tai, kad "kulkos vis dėlto metalinis daiktas, žymiai vertesnis už lavoną", "tvarkinga liaudis numirėliai", jų vartymas it kotletų, kad geriau keptų, vokietukai su šakėmis, kaip velniukai bešokinėjantys aplink dervos griovius, "pilvūzas su dvokiančia pypke", be abejo, klipatos klipatėlės, - visko neišvardinsi.
Pabaigai nebent galima pacituoti, kaip B.Sruogai nesisekė įtikti esesininkui, tikrinančiam laiškus: už menkiausią nukrypimą nuo jam vienam žinomos normos rašytojo laiškai, taip laukiami laisvėje, keliaudavo į šiukšlių dėžę. "Vieną laišką jis man konfiskuoja už tai, kad jame buvo parašyta: "Baisiai nuobodus biznis už surūdijusių vielų sėdėti…"
- Kaip tu drįsti rašyti, kad už surūdijusių vielų sėdi? Ar nieko kita ir nematai lageryje? Ar nematai, berželiai auga? Vėl jis man sako: - Lauk! - Ir aš einu lauk. Laišką perrašiau. Rašau: mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrum apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, du kelmai ir vienas grybas.
- Tu, niekše, čia vėl pribjaurojai? Aš tave Majeriui apskųsiu! Pingvinas Majeriui šį kartą buvo jau mane apskundęs, tik Majeris jam nieko nepagelbėjo. - Aš tau sakiau, jog turi rašyti, kad esi sveikas… - O kaipgi man daryti, jei aš iš tikrųjų sergu? Pone šarfiureri, ar nebūtum malonus pačiupinėti mano šoną?.. - Lauk! - šaukia jis man. Aš einu lauk ir rašau naują laišką: "Pagal veikiančius nuostatus esu sveikas…" Pingvinas mano laišką, žinoma, suplėšo ir mane išveja lauk." (444 p.) Talentinga...
Žmogaus orumas gali būti traktuojamas kaip kertinė kategorija siekiant apibrėžti žmogaus teises tiek teorinėje žmogaus teisių prigimties analizėje, tiek žmogaus teisių taikymo praktikoje. Kartu jis yra ir viena iš liudijimo literatūroje dominuojančių temų. Šiai literatūros krypčiai priskiriamuose kūriniuose dažnai pateikiama individuali perspektyva, kaip pasireiškia orumo pažeidimas arba, priešingai, kas net ir pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis lemia orumo išlaikymą.
Todėl liudijimo literatūroje perteikiamas žmogaus orumo supratimas gali suteikti daugiau aiškumo šiam abstrakčiam terminui, o kartu ir padėti rasti vertingų argumentų tolesniam diskusijos dėl žmogaus orumo bei dėl pačios žmogaus teisių sampratos plėtojimui.
Literatūra suteikia galimybę perteikti konkrečias patirtis, kuomet individo orumas yra pažeidžiamas arba, atvirkščiai, kuomet jį pavyksta išlaikyti net ir pačiomis sudėtingiausiomis situacijomis. Todėl orumas literatūros kūriniuose nelieka tam tikra abstrakčia sąvoka, tačiau yra vaizduojamas kaip konkreti individo būsena, situacija, kurioje jis atsiduria, ar santykis su kitais.
Svarbu paminėti, kad literatūros reikšmė žmogaus teisių supratime yra daug platesnė. Kaip įvardija P. K. Nayaras, literatūros tekstai konstruoja pačius žmogaus bei žmogaus teisių socialinius vaizdinius (imageries) - įsitikinimų bei siekių rinkinius, pateikdami istorijas, ką reiškia būti žmogumi arba nusikalsti žmogiškumui. Literatūros kūriniai, aprašantys asmenų kaip objektų traktavimą, padeda suvokti patį dehumanizavimo procesą, kadangi dehumanizuojami individai skaitytojų suprantami kaip unikalūs asmenys su vardais, kilme, socialiniais ryšiais ir ateities planais (Nayar 2016: xi, xiv)6.
Tai yra itin svarbu, kadangi žmogaus teisių pažeidimai dažnai vykdomi tam tikrą individų grupę traktuojant kaip ne žmones, išskiriant juos iš žmogiškosios būklės, o literatūra padeda šį procesą suvokti bei vėliau, susidūrus, galbūt ir atpažinti. Taip pat literatūra suteikia galimybę žmogaus teises tirti ne vien formaliame teisiniame kontekste, tačiau ir kaip platesnį, nuolatos kintantį socialinį reiškinį.
Kaip tiksliai pastebi M. Steele’as, literatūros skaitymas leidžia suprasti, kad žmogaus teisės negali būti įvardijamos vien tik kaip normatyviniai idealai, atkeliaujantys iš politikos, tačiau jos neišvengiamai glūdi vaizdiniuose, kurie reikalauja istorinio, filosofinio ir literatūrinio supratimo (Steele 2012: 93). Todėl literatūros kūriniuose pateikiamų teiginių, jų reikšmės siužetui bei vizualinių ir akustinių vaizdinių (imageries) analizė gali padėti geriau suprasti tiriamą reiškinį, jo transformacijas (Yahav 2022: 351). Literatūra naudinga ne tik identifikuojant žmogaus teisių pažeidimus, bet kartu, bėgant laikui ir keičiantis aplinkybėms, padedant tirti žmogaus teisių raidą bei spręsti dėl to kylančius ginčus.
„Kas yra žmogus?“ – stebėtinai sunkus klausimas | su @GutsickGibbon
Štuthofo koncentracijos stovykla
Aprašymas / TurinysKą reiškia būti žmogiškam? Balys Sruoga savo memuariniame romane „Dievų miškas“. Jonas Biliūnas. „Lazda“. Rašinys. IštraukaŽmogiškumas - moralinė savybė, išreiškianti humanizmo principus ir pritaikanti juos kasdieniniams žmonių santykiams. Kitaip tariant, žmoniškumas atsiskleidžia tik tada, kai žmogus bendrauja su kitu, todėl žmoniškumą reikia vertinti ir suvokti būtent iš šios perspektyvos. Būti žmoniškam - sugebėti atleisti didžiausią skriaudą arba išsaugoti savo vertybes.
Be to, būti žmogiškam reiškia atleisti. Daugelis mano, kad atleidžia tik silpnavalis žmogus, gebėjimas atleisti yra nepaprastai stipraus charakterio bruožo savybė ir žmoniškumo pagrindas. Atleisdami ir palikdami praeities skriaudą nuošalyje, mes išgyvename naują patirtį ir kuriame naują ryšį su žmogumi. Apie atlaidumą kaip žmoniškumo pagrindą rašo ir Jonas Biliūnas. XX a. pradžios rašytojas ir publicistas apsakyme „Lazda“.
Šioje apsakyme pasakojama apie tėvo atleidimą buvusiam dvaro prievaizdui Dambrauckui. Baudžiavos metu Dumbrauckas žiauriai mušė už aplaidumą darbe. Tiesa, pasibaigus baudžiavai ir pasikeitus socialinei santvarkai, viskas tarsi apvirsta aukštyn kojomis - Dumbrauckas nebeturi nei socialinio statuso, nei pastogės, o į savo paties namus jį priima gyventi pats tėvas. Lyg to būtų maža, priemenėje jis pastato liūdnai pagarsėjusią lazdą, kuri jam ir jo šeimai simbolizuoja atleidimą ir kaltės suvokimą: „Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.