Mikalojus Daukša - išskirtinė asmenybė Lietuvos istorijoje, palikusi ryškų pėdsaką kultūroje ir literatūroje. Jo gyvenimas ir veikla atspindi to meto Lietuvos visuomenės, religijos ir kultūros sankirtas. Šiame straipsnyje panagrinėsime Daukšos biografiją, jo darbus ir jų reikšmę lietuvių kultūrai bei kalbai.
Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas
M. Mikalojus Daukša gimė tarp 1527-1538 m., atrodo, Babėnuose, netoli Kėdainių, smulkiųjų bajorų šeimoje. Nežinoma, kurią mokyklą lankė, bet išmokti skaityti ir rašyti, pramokti kalbų (lotynų, lenkų, rusų) galėjo Žemaičiuose, nepertoliausiai nuo savo tėviškės (Krekenavoje, Ariogaloje arba Kražiuose, Varniuose), taip pat ir Kaune, Vilniuje. Tačiau jo vaikystės ir brendimo metu jau nemažai Lietuvos jaunimo siekė aukštojo mokslo, vykdavo studijuoti.
Nežinoma irgi, ar Daukša studijavo. Aukštosiose mokyklose (pvz., artimiausiuose Krokuvos ir Karaliaučiaus universitetuose) studijuodavo ne vien didikai ar turtingieji bajorai. Jas baigdavo ir smulkūs bajorai, turtingesni miestiečiai, o kartais ir vienas kitas valstietis. Todėl reikia manyti, kad ir Daukša kur nors studijavo. Be tokios prielaidos būtų nesuprantamas jo mokytumas, platus humanistinis išsilavinimas, puikus lotynų kalbos mokėjimas, pagaliau jo kaip dvasininko karjera.
Dvasininko luomą Daukša pasirinko apie 1551-1562 m. (nors tai galėjo būti ir vėliau), norėdamas, matyt, turėti neblogą pragyvenimo šaltinį ir tuo pačiu atsidėti mokslui. Iš pradžių jis greičiausiai ėjo kur nnors vikaro pareigas, o nuo 1570 m. buvo Krakių klebonas. Gyvendamas Krakėse, lengvai galėjo palaikyti ryšius su palyginti netoli buvusia tėviške ir dažnai joje lankytis.
Karjera ir veikla
1572 m. jis buvo paskirtas Žemaičių kanauninku ir persikėlė į Varnius, vyskupijos sostinę, kartu ir ttoliau likdamas Krakių klebonu. Varniuose Daukša dirbo drauge su istoriku Motiejumi Strijkovskiu, kuris irgi ten buvo kanauninkas. Kultūriniais interesais, atsidėjimu Lietuvos istorijai M. Strijkovskis turėjo traukti Daukšą, galėjo būti jam skatinančiu pavyzdžiu. Daukša gerai sugyveno ir su vyskupu Jurgiu Petkūnu (Petkevičiumi), kuris buvo studijavęs keliuose universitetuose ir pažino užsienio šalis.
Po jo mirties Žemaičių vyskupu 1576 m. tapo Merkelis Giedraitis, su kuriuo Daukša ypač artimai bendradarbiavo. M. Giedraitis savo planų neribojo vien tikybiniais dalykais, todėl labai vertino Daukšos interesų platumą, gerą lietuvių kalbos mokėjimą, liaudies pažinimą. 1580 m. Daukša paskiriamas pelningos Kražių koplyčios altarista, bet ir toliau lieka kanauninku ir Krakių klebonu. 1585 m. jis jau buvo Žemaičių vyskupijos oficiolas - artimiausias vyskupo padėjėjas, bažnytinis teisėjas. Jam tekdavo faktiškai valdyti vyskupiją, tvarkyti įvairius reikalus. Tas pareigas Daukša ėjo iki 1592 m. Iš jų buvo atleistas, matyt, dėl to, kad galėtų labiau atsidėti literatūriniam darbui ir užbaigti vertimus.
Tais pačiais 1592 m. vietoj Krakių jis gavo daug turtingesnę Betygalos parapiją. Gyvenimo pabaigoje DDaukša pergyveno M. Giedraičio mirtį (1609 m.) ir trumpai bendravo su nauju vyskupu - Mikalojumi Pacu. Perdavęs vyskupiją naujam vyskupui M. Pacui 1610 m., Daukša neilgai begyveno. Mirė 1613 m. Varniuose ir ten buvo palaidotas. Jo knygos buvo atiduotos Kretingos vienuolyno bibliotekai.
Išskirtinis išsilavinimas ir mokytumas
Daukša iš visų amžininkų Lietuvoje išsiskyrė savo išsilavinimu, mokytumu, akiračio platumu. Tarkvinijus Pekulas, popiežiaus nuncijaus auditorius, 1579 m. vizitavęs Žemaičių vyskupiją, konstatavo žemą dvasininkų moralę, nepakankamą pasiruošimą, neišprusimą, abejingumą pareigoms, visišką nesirūpinimą religijos propagavimu, menką lietuvių kalbos mokėjimą. O apsilankęs Krakėse, Daukšos klebonijoje, pažymėjo, kad joje yra daugybė įvairių mokslo sričių knygų. Tas knygas T. Pekulas liepė Daukšai sudeginti arba suplėšyti, arba perduoti jėzuitams. Taigi Daukša, matyt, mokėjo ne tik lotynų, bet ir graikų kalbą, savo bibliotekoje turėjo ir graikiškų knygų. Jo biblioteka, atrodo, buvo viena didžiausių XVI a. Lietuvoje (šalia Albrechto Goštauto, Abraomo Kulviečio, Žygimanto Augusto, Motiejaus Strijkovskio, Merkelio Giedraičio, Jurgio Albino bbibliotekų).
M. Daukša buvo uolus katalikas. Iš šešių kanauninkų, buvusių Žemaičių vyskupijos kapituloje 1579 m., vizitatoriui T. Pekulai jis pasirodė rimčiausias. Buvo ne tik išsimokslinęs, bet turėjo ir kunigo šventimus, atlikdavo bažnytines pareigas. Jam nieko nebuvo galima prikišti moraliniu atžvilgiu, ir tuo Daukša išsiskyrė iš daugumos dvasininkų. Tačiau kartu Daukša buvo tolerantas. Jis, kaip ir vyskupas M. Giedraitis, bendravo su reformatais, tuo nusikalsdamas bažnytinei drausmei.
Nors Daukšos ppasaulėžiūra buvo religinė, nors jis buvo katalikas, kontrreformatorius, bet jį buvo stipriai paveikusios ir gaivios, pažangios renesanso idėjos. Dvasininkas neužgožė jame žmogaus, piliečio, patrioto. Feodalinę santvarką vertindamas kaip natūralų, savaime suprantamą dalyką, jis kartu matė jos negeroves, gilius prieštaravimus: didėjančią valstiečių priespaudą ir beteisiškumą, neribotą feodalų savivaliavimą, liaudies niekinimą, joje susikaupusią neapykantą. Į tai jis žiūrėjo kaip į šalintinas negeroves, tačiau manė, kad feodalų ir valstiečių konfliktą galima išspręsti moralinėje plotmėje. Su socialinėmis Daukšos pažiūromis susijęs jo rūpinimasis švietimu, mokslo propagavimas. Pagrindinę epochos švietimo problemą - mokslo prieinamumą liaudžiai - jis, atrodo, sprendė taip, kaip pažangiausi ano meto pedagoginės minties atstovai.
Vizitatorius 1579 m. rado Krakėse Daukšos išlaikomą mokytoją, kuris turėjo 12 mokinių. Taigi Daukša buvo neeilinis, įžymus žmogus, ne vienu atžvilgiu praaugęs savo epochą, siekęs didžių dalykų. Jam būdingas humanistinis išsimokslinimas, platūs užmojai, veržlumas ir valingumas, gilus patriotizmas. Jis stengėsi kurti lietuvių nacionalinę kultūrą, kovojo dėl gimtosios kalbos teisių.
Literatūrinis palikimas
M. Daukšos raštai yra religiniai, susiję su kontrreformacija ir savo turiniu mažai tesiskiria nuo kitų religinių raštų. Ne visi Daukšos darbai tiksliai žinomi. Išlikę tėra tik du neabejotini jo leidiniai - J. Ledesmos Katekizmo ir J. Vujeko Postilės vertimas. Tačiau buvo manyta, kad jis, be to, išvertė į lietuvių kalbą bulę „In coena Domini” („Surinkimas gromatos [.] Gregario trečio lieko popiežiaus”) ir 1588 m. išleido pamokslų rinkinį (homilijas).
Kadangi J. Ledesmos Katekizmo ir J. Anksčiau buvo įprasta manyti, kad Daukša pirma išvertė ir išleido J. Ledesmos Katekizmą, o paskui parengė J. Vujeko Postilę. Tačiau nauji archyviniai dokumentai rodo ką kita: 1595 m. pradžioje Postilė jau buvo parengta, atiduota Vilniaus akademijos spaustuvei ir tais metais turėjo būti išleista. Todėl galimas atvejis, kad Katekizmą Daukša vertė tuo pat metu, kaip ir Postilę.
Jokūbo Ledesmos Katekizmas
Jokūbo Ledesmos, ispanų jėzuito, Katekizmą Daukša išvertė ne iš ispanų, o iš lenkų kalbos. Tai pažymėta tituliniame vertimo puslapyje („iš liežuvio lenkiško”). Daukšos „Katekizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus” buvo išleistas Vilniuje 1595 m., atrodo, M. Giedraičio lėšomis, ir skirtas Žemaičių vyskupijai. Ilgą laiką jis buvo nežinomas, tik 1886 m. jį surado ir perspausdino E. Volteris, o 1926 m. dar kartą perspausdino (kartu su lenkišku originalu ir anoniminiu 1605 mm. vertimu) E. Zitigas.
Ši siauro konfesinio pobūdžio knygelė, skirta pagrindiniams katalikų tikėjimo dalykams mokyti, yra svarbi dėl savo kalbinių bei stilistinių ypatybių. Katekizmą Daukša vertė gana laisvai, nesilaikė aklai originalo, taikėsi prie naujo skaitytojo - lietuvio. Kai ką jis praleido, pakeitė arba papildė bei praplėtė. Daugumas tų pakeitimų neliečia esmės, neišeina iš tikybinių katekizmo rėmų, bet vienas kitas yra įdomesnis.
Tačiau pagrindinė Katekizmo vertybė yra jo kalba. Atrodo, kad Daukša žinojo apie lietuviškas protestantų knygas (M. Mažvydo, B. Vilento, iš dalies J. Bretkūno) ir jomis pasinaudojo, bet kkartu neabejotina, kad jis savo pirmtakus pralenkė. Katekizmo vertimas, atrodo, buvo tiesiogiai skirtas Žemaičių vyskupijai, bet faktiškai Daukša jį skyrė visiems lietuviams. Tuo būdu jis susidūrė su bendrinės literatūrinės kalbos problema. Daukša norėjo įtikti ir aukštaičiams, ir žemaičiams. Gerai žinodamas Lietuvos tarmes, jis galėjo prie visų derintis. Jam ypač rūpėjo leksika, jos turtingumas ir grynumas.
Daukša pralenkė savo pirmtakus ir vertimo menu. Apskritai imant, Katekizme, kaip ir kituose lietuviškuose XVI a. leidiniuose, dominuoja pažodinis vertimo principas. Tačiau Daukša turėjo gerą kalbos jausmą ir versdamas pažodinio principo aklai nesilaikė. Jis keitė daiktavardinį nusakymo būdą veiksmažodiniu, rasdavo tinkamų pakaitalų idiomoms, vieną gerą atitikmenį keliems žodžiams, išvengdavo to paties žodžio kartojimo. Jis ne tik tiksliai ir taisyklingai, daugiausia gražiai lietuviškai išvertė originalą, bet prilygo jam ir stilistiniu atžvilgiu.
Daukša įvedė Katekizme nemaža svarbių, kultūriniam gyvenimui reikalingų žodžių. Daugelį jų ėmė iš gyvosios kalbos, suteikdamas naują turinį, perprasmindamas. Kitus sukūrė pats, dar kitus perėmė iš ankstesnių rašytojų (pvz., mokytojas, skaitytojas) ir padėjo jjiems įsitvirtinti. Manoma, kad Daukšos naujadarai yra žodžiai abejojimas, įkvėpimas, nusižeminimas, privalomas, pasmerkimas, supratimas, tvirtai įsigalėję literatūrinėje kalboje.
Leksiniai paralelizmai Daukšos Katekizme:
| Paralelizmas | Pavyzdys |
|---|---|
| Iš kasdieninės aplinkos | Penas, valgymas, ėdesys |
| Abstrakčios prasmės | Išganyti, išgelbėti, išvaduoti, atpirkti |
Aprašymas / TurinysKą reškia būti Lietuviu, Lietuvos žmogumi šiandien? Mikalojus Daukša. Sigitas Geda. Ričardas Gavelis. IštraukaJei temos pavadinimas „ Ką reiškia būti lietuviu, Lietuvos žmogumi šiandien“ būtų pateiktas klausimo forma, į pirmąją dalį būtų galima atsakyti Mikalojaus Daukšos žodžiais: gyventi, ginti ir mylėti savo žemę, t.y. Lietuvą, laikytis jos papročių, ilgaamžės kultūros, kalbėti gimtąja kalba. O ką reiškia būti Lietuvos žmogumi šiandien. Šiandien - dabarties laikas, turintis įtakos esminei lietuvio, kaip savo šalies žmogaus, sampratai. Tema reikalauja paaiškinti ne tiek , ką reiškia būti lietuviu, kiek, mano manymu, labiau, ką reiškia būti Lietuvos žmogumi šiandien. Todėl mano pranešimo tikslas - sutelkti dėmesį į laiką - šiandien. Noriu įrodyti, jog šiandieninėje globalizacijos ir nenuslūgstančios emigracijos situacijoje , kai nusiviliama lietuvių prieraišumu prie savo šalies, vis dėlto, esama tam tikrų dalykų, padedančių ugdytis savimonę būti lietuviu ne vien žodžiais, bet ir veiksmais bei įsisąmonintomis nuostatomis.Šiandien - dabarties laikas. Jis turi įtakos esminei lietuvio, kaip savo šalies žmogaus, sampratai, nes būti Lietuvos žmogumi šiandien reiškia būti asmeniu, kuris svarbiausiose situacijose sąžiningai atstovauja Lietuvai: myli savo šalį, gimtąją kalbą, gyvena ir dirba dėl Lietuvos.
Tradicinis asmens priklausymas lietuvių tautai yra susiklostęs maždaug nuo 16 amžiaus, vadovaujantis Mikalojaus Daukšos Postilės Prakalboje į malonųjį skaitytoją išdėstytais teiginiais. Tautos jungtis - tėvų žemė, papročiai ir kalba. Tai yra, jei jis gyvena tautai priklausančioje žemėje, vadovaujasi jos kultūros tradicijomis, kalba gimtąją kalba ir tai daro su meile ir besąlygišku atsidavimu, toks žmogus vykdys visas jam tenkančias pareigas: gins savo šalį ir kalbą, laikysis tautai būdingos dorovės ir papročių. Daug metų tokiais principais buvo paremta lietuvio savimonė, ir mūsų protėviai įrodė, kokia stipri gali būti tauta gindamasi nuo priešų (kryžiuočių ordino ir totorių mongolų antplūdžio), kaip gali išsaugoti kalbą per 40 carinės Rusijos lietuviškos spaudos draudimo metų ir kt. Ir nors šie principai iš esmės yra teisingi, šiuolaikiniame pasaulyje jie skamba kaip abstrakcijos.
Būti Lietuvos žmogumi šiandien reiškia būti asmeniu, kuris svarbiausiose situacijose sąžiningai atstovauja Lietuvai: myli savo šalį, gimtąją kalbą, gyvena ir dirba dėl Lietuvos.