Vienas iš pagrindinių žmogaus dorovinių savikontrolės būdų yra pareiga. Pareiga - pageidaujamas ir laikomas doru bei teisingu individo santykis su visuomene (šeima, darbo kolektyvu, kitais žmonėmis, tėvyne ir kt.). Objektyvumo požiūriu, pareiga yra visuomenės reikalavimas individo elgesiui, reiškiamas dorovės, teisės normomis. Subjektyvumo požiūriu, pareiga yra individo vidinė paskata, pareigos jausmas.
Pareiga pasireiškia kaip sąžinės paliepimas, kaip valia, kaip savęs palenkimas užsibrėžtiems tikslams realizuoti. Tačiau pareiga yra ir išgyvenimas, t. y. “pareigos jausmas”. Kartais pareiga tapatinama su išoriniais reikalavimais, kurie keliami žmogui ir kuriuos išreiškia priedermės. Nors “pareiga” ir “priedermė” artimos sąvokos, bet ne tapačios.
Priedermė palaikoma viešosios nuomonės ir kitų išorinių sankcijų. Priedermę vykdyti kitas gali formaliai, nesuinteresuotai. O pareiga visuomet vykdoma su iniciatyva, aktyviai kūrybingai. Priedermės požiūriu žmogus yra objektas, į kurį nukreipti išoriniai reikalavimai, pareigos atžvilgiu - jis subjektas, pats aktyviai veikiantis. Pareiga apima žmonių vaizdinius apie dorovinį tikslą ir idealą, apie gėrį, žmoniškumą ir teisingumą. Ji siejama su žmogaus supratimu apie tai, kas yra ir kas turi būti.
Pareigos reikšmė labai didelė. Joje ryškiai atsispindi žmogaus visuomeniškumas, jo dorovinis vertingumas. Nuo seniausių laikų malonumai ir laimė priešinami pareigai. Bene griežčiausiai šiuos požiūrius yra atskyręs vokiečių filosofas I. Kantas. Anot jo, siekdamas malonumų ir laimės, žmogus stengiasi įsitvirtinti tarp kitų gamtos būtybių, lygiai kaip ir kiekvienas gyvis. Toks elgesys išplaukia iš žmogaus gamtinės prigimties, yra natūralus. Jis gali ir neprieštarauti dorovei, tačiau nereiškia to, kas yra žmogui esminga. Žmogaus esmė yra laimė. Todėl jo neįmanoma apibūdinti, remiantis vien gamtine prigimtimi.
Žmogus yra laisva būtybė savo dvasia. Jis tiek įrodo esąs laisva būtybė, kiek lieka ištikimas savo paties pasirinktoms ir nusistatytoms įsakmaus pobūdžio ir besąlygiškoms elgesio taisyklėms. Besąlygiškai likdamas ištikimas savo pareigai, žmogus pakyla virš savo gamtiškų polinkių ir visokiausių sąlygotumų, atlieka savo pareigą, net jei ji būtų jam nemaloni ar dėl jos tektų paaukoti savo laimę. Daugelis dorų žmonių yra intuityviai pasirinkę kantišką požiūrį, jie laikosi pareigos. Toks požiūris kartais atbaido savo besąlygišku griežtumu, pareigos supriešinimu su prigimties polinkiais, džiaugsmu ir laime. Juo gali dangstytis žiaurumas ir nepagarba žmogaus gyvybei.
Pareiga nurodo, koks turi būti mūsų ryšys su kitais žmonėmis. Tai palaiko bendro gyvenimo tvarką. Atlikdami savo pareigą, padarome tai, ko iš mūsų reikalauja kiti, o šie jaučia turį teisę ir visai suprantamą pagrindą to tikėtis - žino mūsų įsipareigojimą jiems, mūsų atsakomybę už bendrą reikalą. Pareigos ir teisės sąvokos labai susijusios: tai, kas vienam yra pareiga, kitam - teisė. Kalbėdami apie teises ir pareigas, visada turime mintyje rašytą ar nerašytą susitarimą: kiekvienas atlieka tam tikrą vaidmenį bendruomenėje.
Vaidmuo lemia pareigas, t. y. Privalėjimus kitiems, ir teises, nusakančias, ko galima pačiam tikėtis iš kitų. Kalbant apie tvirtą moralę, dažnai turimas galvoje sąmoningas ir pareigingas savo vaidmens atlikimas. Bendruomenėje, kurioje visi griežtai pasiskirstę vaidmenimis, moralė įgauna nusistovėjusių taisyklių kodekso pobūdį. Demokratinis gyvenimo būdas reikalauja išradingumo, kūrybiškumo, ištikimybės bendrajam principui, o ne konkrečiai taisyklei. Svarbiausias reikalavimas - visada vykdyti pareigą savo žmogiškai prigimčiai: pasirinkti savo asmenybės vertybinę nuostatą, apsispręsti, kokiam būti.
Siekiant savo laisvės, turėtume pasirinkti tokius elgesio būdus, kurie didintų, o ne mažintų mūsų pasirinkimo galimybes, t. y. didintų mūsų laisvę. Atliekant savo vaidmenis: niekad nereikėtų visiškai susitapatinti su jais, o stengtis išlikti šiek tiek nepriklausomiems. Kita vertus, mes visada esame daugelio vaidmenų atlikėjai. Pavyzdžiui, ta pati mergaitė yra savo tėvų duktė, kieno nors draugė, moksleivė, būrelio pirmininkė, krepšinio komandos puolėja ir pan. Kartais vieno vaidmens pareigos ir teisės susipriešina su to paties žmogaus kito vaidmens pareigomis ir teisėmis. Tada tenka rinktis, ir tame pasirinkime išryškėja mūsų dorovinis apsisprendimas: kurios vertybės, kokie tikslai, kokios pareigos mums yra svarbiausios.
Kiekvieno moksleivio pareiga - sąžiningai mokytis, dorai atlikti namų darbus, tačiau kartai namų darbai pasidaro antraeilės svarbos dalyku. Daugelis vaikų neįsivaizduoja, kiek pastangų kainuoja jų mamoms savo pareigų šeimai derinimas su pareigomis darbovietėje. Mūsų aplinkoje kartais be išlygų suteikiama pirmenybė darbui. Daug kam tai atrodo natūralu, ypač vyrams.
Pareiga šeimai
Gyventi šeimoje - ne tik tenkinti draugystės ir meilės, bendros buities tvarkymo ir vienybės su artimaisiais poreikį, bet ir atlikti pareigą. Pareiga ir jos vykdymas yra vienas iš šeimos pastovumo, jos stiprinimo ramsčių. Padėti šeimai atlikti šias funkcijas - tai joje pačioje, kaip artimiausioje socialinėje aplinkoje, vykdyti priedermes. O šeimos priedermių diapazonas yra toks platus ir įvairus, kad jas vykdant visiškai įmanoma darniai įsilieti į visuomenę. Patiems tėvams, atliekantiems pareigą, rūpinimasis savo vaikais anaiptol nėra prievarta. Net nėra prisivertimas atlikti visuomenės reikalavimus, o yra vienas iš svarbiausių ir labiausiai įsisąmonintų poreikių. Nors pareiga ir „sunki“, bet kaip tik tai, kas nelengvai įgyvendinama, ir telkia didžiausią dvasinį pasitenkinimą.
Vadovautis pareiga šeimoje - išauginti savo vaikus dorais žmonėmis - tai paklusti sveikam protui, savo paties žmogiškojo orumo jausenai. jį duoti naudą visuomenei dirbant pagal savo polinkius ir sugebėjimus. Pareigos vykdymas šeimoje yra ne tik savęs raginimas, įpareigojimas, apribojimas, bet ir išgyvenamas džiugesys dėl parodytos iniciatyvos, savarankiškumo, apsisprendimo. Nusiteikimas atlikti pareigą šeimai sulaiko kitas, netaurias ir pražūtingas paskatas, jų skverbimąsi į asmens sielą. Nuo tokio nusiteikimo priklauso dvasinis komfortas šeimoje - bendrauti su pačiais artimiausiais žmonėmis atvirai, nieko nuo jų nenuslepiant, nuoširdžiai.
Buitis atlieka ypatingą vaidmenį pareigos ugdyme, todėl, kad ji stimuliuoja sąveikaujančiųjų šeimoje žmonių dorinius įpročius, formuoja jų darbo įgūdžius, kas tarnauja moralinei ir estetinei šios socialinės aplinkos kultūrai. Užtat jos, priedermės, ir sąlygoja šeimos raidą, o kartu ir jos nario dorinį brendimą, kad, kuriant šeimą ir gyvenant joje, praktiškai nėra kito pasirinkimo, tik vienas - vykdyti pareigą. Priedermių šeimai vykdymas remiasi atsisakymu, t. y. iš dviejų variantų pasirenkamas tas, kuris yra naudingesnis šeimai. Pareiga šeimoje yra tarsi tiltas, jungiąs jos atskirą narį su mikroaplinka, sutaikantis žmonių grupę ir individą.
Nors priedermių vykdymas šeimoje turi savo tradiciją, tačiau jis nėra kažkoks beatodairiškas atskiro šeimos nario atžvilgiu. Priedermės, priklausomai nuo besiklostančių santykių šeimoje, nuo konkrečių situacijų, ypač iškilusių prieštaravimų, linkusios „nusileisti“, savaip prisitaikyti. Tatai nereiškia, jog jos apskritai, o kartu ir pareiga linkusios menkėti. Tad priedermės ir pareiga šeimai yra ne amžina našta, o daugiau tarsi neišmokėta skola. Mat vykdantys jas daugiau duoda, negu patys gauna. Tokia, sakysim, yra tėvų pareiga vaikams. Tačiau už atliktą pareigą įsipareigojimų tuojau pat nelaukiama, už ją nuolatos neprikaišiojama. Tėvų pareiga yra iš tų doros fenomenų, kurie priskirtini imperatyvams - tai lyg gryna moralės dėsnio forma (kategorinis imperatyvas).
Sutuoktinių pareiga
Sudaroma santuoka - ne privilegija, ne vien siekiamo malonumo juridinis įteisinimas, bet ir pareigos bei atsakomybės sfera. Pareigos šeimai ištakos glūdi ikisantuokiniame periode, glūdi žmogaus moralinėse nuostatose. Tatai ypač priklauso nuo išsiugdyto poreikio dirbti, tvarkytis, nuo sugebėjimo bendrauti su kitu, jį gerbiant ir susilaukiant adekvačios reakcijos. Gyvenant santuokoje, pareiga vis aktyvioje apyvartoje. Čia svarbūs du, tarsi kertiniai santuokos akmenys- meilė ir pareiga. Tačiau jie, kaip santuokos pagrindas, nėra tarpusavyje lengvai suderinami. Ko verta santuoka, kai, praėjus meilei, lieka vien pareiga? Tad vienas pirmųjų dorinių įpročių, yra sutuoktinių ištikimybės įprotis.
Ne pasiduoti kilusiam susižavėjimui, erotiniam impulsui, ne pasikliauti ūmia aistra, o paklusti pastoviai ir tvirtai tvarkai, rimtumui. Žmogų puošia, jo pripažinimą socialinėje aplinkoje didina ne aistros nevaldymas, silpnybių demonstravimas, o atsakomybė ir pareiga - sutuoktinių ilgalaikio bendravimo pagrindas. Ne egoizmas, dėl kurio tiesiog subyra santuokiniai ryšiai, o sveikas protas, jausmų pastovumas, stipri valia. Čia ypač padeda įsitikinimas, kad dėl erotinio svaigulio neverta išsižadėti savo žmogiškojo orumo ir griauti šeimą. Tatai ir yra sutuoktinių pareigos šerdis. Būti ištikimam čia tas pats kaip tesėti savo ankstesnius pažadus už prisiimtą atsakomybę. Dorinis įprotis būti ištikimam integruoja atsakomybę ir pasiaukojimą, kadangi meilė santuokoje saistoma įsipareigojimų. Dėl to tokia santuokinė meilė, kurioje nėra vietos aprioriniam atsakomybės pažadui ir nusiteikimui jį vykdyti yra baisus egoizmas. Ir ko vertas žmogus, duodantis tokius pažadus, kurių nė nežada tesėti?
Kitas svarbus santuokinės pareigos aspektas - vyro ir moters abipusė pagarba ir atsakomybė. Būti pareigingam neįmanoma išmokti, nes ši savybė išsiugdoma pamažu lavinant tas jėgas ir tuos polinkius, kuriais remiasi šeimoje dora. Bene labiausia čia lemia supratimas, jog vienas šeimos narys priklauso nuo kito. Kokie gi įpročiai yra itin svarbūs ir pačių tėvų dvasiniam tobulėjimui, ir vaikų dorai? Visų pirma, įprotis būti drauge su savo vaikais, kartu su jais dirbti, ramiai ir švelniai su jais bendrauti. Ne bodėtis savo vaiku, ne ieškoti galimybės, atitrūkus nuo jo, pailsėti, o būtent drauge jausti pasitenkinimą, patirti dvasinį komfortą. Noras būti drauge su vaiku ne iškart atsiranda. O jei jis ir kyla, tai visiškai nereiškia, kad bus realizuotas. Reikalavimas būti drauge su savo vaikais gali ir likti tik žinomu, bet nevykdomu reikalavimu, jei tėvai nepajėgs jo įgyvendinti - dėl per menkų mokėjimų ir įpročių, dėl valios silpnumo, sąmoningumo stokos ar kitų priežasčių. Kur kas geriau, kai tokį reikalavimą tėvai vykdo prisiversdami.
Kitas svarbus dorinis įprotis, kuris šeimoje įtvirtina tėvystę ir motinystę ir daro vaikus laimingus, yra įprotis abiem drauge rūpintis vaikais ir jų auklėjimu. Jis įgalina abu - tėvą ir motiną - suderinti pastangas, įsipareigoti vienas kitą remti, ištiesti pagalbos ranką, jausti šalia bičiulio alkūnę ir petį. Aukščiausias tėvystės ir motinystės įtvirtinimo, jų pasireiškimo šeimoje principas - kooperacija, toks vaikų reikalų tvarkymas, kada siekiama save ne niveliuoti, o papildyti integruotomis vyriškumo ir moteriškumo savybėmis.
Ne toks jau retas atvejis, kai šeimoje tėvas ir motina daugiau energijos išlieja, daugiau nervų sugadina ne abipusiškai vienas kitą remdami, ne drauge būdami su vaikais, ne abu dalyvaudami jų auklėjime, o suvedinėdami sąskaitas, priekaištaudami vienas kitam (ir gana išradingai). Tai vienas didesnių jų tarpusavio santykių paradoksų, neigiamai veikiantis vaikų dorinį ugdymą. Čia rūpi pabrėžti ne bet kokį tėvų rūpinimąsi savo vaikais, o tik protingą, padedanti juos pačius įtraukti į šeimos gyvenimą.
Vaikų pareiga tėvams
Orientavimasis į tėvus yra vaikų pareigos brangiems žmonėms prielaida. Vaikai ne tik perima tėvų patirtį, bet ir su ja konfrontuoja. Kas tik mėgdžioja tėvus, tas per menkai šią patirtį atšviežina. Vaikų pagarbos tėvams ugdymas visuomenėje yra gerokai apleista sritis. Regis, masinės informacijos priemonės į tokią dvasingumo sritį nesiorientuoja dėl moralizavimo baimės. Juk vaikų pareiga tėvams nėra kažkas nauja, dar neišbandyta. Kas kita yra propaguoti tai, į ką visi veržiasi, sutinka kaip sensaciją ar drąsų žingsnį. Ne ką toliau už masinės informacijos priemones yra nužengusi mokykla. Tad vaikų pareigos tėvams ugdymą yra užgožę daug kas - žinių kultas, pašlijusios drausmės ir tvarkos rūpesčiai, įvairių kampanijų vajai. Visiškai kitą poziciją užima katalikų bažnyčia. Ji suinteresuota ugdyti vaikų pareigą tėvams.
Nebūtų doros pažangos, jeigu tokiame kartų bendravime, koks yra šeimoje, tėvai būtų tik subjektai, o jų vaikai - tik objektai. Kas gi būtų doros atžvilgiu „pradinis išsilavinimas“, be kurio neįmanoma žengti toliau - būti autonomiškos moralės žmogumi? Tai liečia patį svarbiausią - meilę šeimoje, skatinančią gerbti savo tėvus, gyventi dėl saviškių. Šiam jausmui susilpnėjus, šlubuoja vaikų paklusnumas tėvams, jų valios vykdymas. Tradiciniai raginimai - neatsikalbinėti, nekelti prieš tėvus balso, neišsisukinėti, nepraleisti pro ausis duoto nurodymo, rodyti dėkingumą, mokėti priimti dovanas, gerbti kito rūpestį ir pagalbą, įsipareigoti atsilyginti tuo pačiu - tik epizodiškai primenami ir, suprantama, fragmentiškai vykdomi.
Kai šeimoje stinga meilės ir darnos, tada joje išnyksta atvirumas, ir vaikai pradeda daug ką, jei ne viską, nuo tėvų slėpti. O turėtų būti elgiamasi kitaip. Ir tėvai, ir vaikai, turėtų širdingai pasipasakoti, drauge aptari įvykius ir nutikimus, vertinti savo ir kitų elgesį, prognozuoti ateitį. Be gerai šeimoje organizuotos bendros veiklos šitai ugdytis tiesiog yra neįmanoma. Vaikai turi rengtis globoti savo tėvus jau vaikystėje. Mat anksti šeimoje įgyti doriniai įpročiai patikimiau laiduoja dorinį asmenybės patikimumą ir patvarumą. Kai vaikai rūpestingai ir kantriai daro tai, kas savaime nėra malonu (slaugo, lygina, padeda apsitarnauti, gamina valgį, tvarkosi namuose), bet būtina, tai jie ir rodo savo dorinį tvirtumą ir patikimumą. Iš čia išvada: šeimoje augs sąmoningi ir laisvos valios vaikai, jei tėvai savo energijos sąnaudas skirs jų žmoniškumo, gerumo, jautrumo, pareigingumo ugdymui.
Stengsis ne moralizuoti, o įtraukti vaikus į šeimos gyvenimą. Mat tik bendroje šeimos veikloje išsiugdytas žmogiškasis orumas padeda atsisakyti egoizmo ir inertiškų poelgių. Taigi vaikų pareiga tėvams bunda lėtai. Ji yra tokia šeimos pareigos atmaina, kurią, matyt yra sunkiausia mikroaplinkoje išugdyti. Be sutuoktinių pareigos, tėvo ir motinos pareigos kaip įtaigaus pavyzdžio ji tiesiog vargiai įmanoma. Jei vaikai nebejaučia pareigos tėvams, tai visų pirma dėl to, kad šeimoje sunykusi tėvo ir...