Kol esame jauni ir gyvename veiklos šurmulyje, vienatvės nejaučiame. Priešingai, pabūti su savimi tampa malonumu ir prabanga. Tačiau laikui bėgant, šurmulys nutyla, žmonės dingsta, ir staiga pasijuntame vieniši. Galbūt ne visai vieni pasaulyje, kažkur netoliese yra artimųjų, tačiau jie retai randa laiko. O juk žmogui reikia žmogaus, nes bendravimas yra vienas iš svarbiausių jo poreikių.
Kristina ir Marius Čiuželiai, labdaros ir paramos fondo bei psichologinės pagalbos tarnybos „Sidabrinė linija“ steigėjai, puikiai žino, koks svarbus yra bendravimo poreikis, kuris nepriklauso nuo amžiaus. „Sidabrinė linija“ siekia padėti vyresnio amžiaus žmonėms patenkinti šį poreikį. Išlaikyti ryšį tarp kartų, perimti senolių išmintį ir leisti jiems pasijusti reikalingiems - tai tik keli Kristinos ir Mariaus užsibrėžti tikslai.
"Sidabrinė Linija": Istorija ir Vizija
Viskas prasidėjo po truputį. Mariaus pasiūlymas ne tik užsiimti verslu, bet ir dalintis tuo, ką turime, padėti tiems, kuriems pagalbos labai reikia, tapo postūmiu. Nusprendėme, kad nenorime remti kitų organizacijų, o patys sukursime tai, ko Lietuvoje dar nėra. Tai nulėmė mano emocijos, prisiminimai apie vaikystę, praleistą su seneliu, jo pasakojimai ir išmintis, kurie padėjo man tapti pasitikinčiu savimi ir pilnaverčiu žmogumi. Tokios mintys paskatino mane galvoti, kaip gyvena seneliai dabar, su kokiais iššūkiais jie susiduria mūsų šalyje.
Pradėjome domėtis užsienio patirtimi. Didžiojoje Britanijoje radome vietinės „Sidabrinės linijos“ projektą. Supratome, kad senatvėje, be finansinių ir sveikatos problemų, atsiranda ir bendravimo stoka. Seni žmonės nori kalbėtis, bendrauti, dalytis, būti išgirsti ir išklausyti, tačiau ne visada turi su kuo. Aplinkybės susiklosto įvairiai: ištinka netektys, sumažėja judėjimo galimybės, būna sunkiau susirasti norimą pašnekovą. Nuvykome pas kolegas į Angliją, kurie mielai pasidalijo patirtimi, ir jų dėka projektą įgyvendinome greitai ir sklandžiai.
Aš buvau antroje klasėje, kai mano senelis išėjo anapilin. Tada man buvo labai sunku, labai ilgai jo trūko. Juokaudama sakau - turėjau vieną senelį, o dabar turiu jų 2 000... Šiuo metu „Sidabrinės linijos“ pašnekovų skaičius artėja prie 2 000! Taip jau yra, kai tau kažko labai trūksta, ieškai ir randi. Aš radau senelį kitokia forma.
"Sidabrinės Linijos" Veikla ir Poveikis
Daugelis senelių mums skambina ir sako - „oi, mes čia jums trukdome, varginame, jūs taip dėl mūsų stengiatės.“ Aš jiems tikrai nuoširdžiai sakau - tai ne vargas, tai - džiaugsmas. Iš tiesų džiugu, kad galime bent šiek tiek prisidėti prie jų gerovės, geros nuotaikos, suteikti jiems galimybę iš tikrųjų bendrauti. Manau, kad vaikai turi tokią negatyvią nuostatą tik todėl, kad galbūt to bendravimo ir nėra!
Dabartinė aplinka nėra tokia palanki bendravimui, jaunos šeimos gyvena atskirai, nes taip ir patogiau, ir emociškai lengviau, o seneliai lieka vieni. Anūkams su jais susitikti darosi ne taip ir paprasta, reikia įdėti pastangų. Jis ir pasiūlė idėją šeimos gerove pasidalyti su visuomene, o aš mielai pritariau. Juk svarbu ne tai, kiek turi, o tai, ką su tuo gali padaryti.
Projektas jau yra išaugęs, didelis skirtumas nuo to, kas buvo prieš trejus metus. Pradžioje viską finansavome patys, dabar - apie 50 proc. visų projektui reikalingų lėšų gauname iš rėmėjų: privačių asmenų, verslo įmonių, valstybės ir savivaldybių institucijų. Mus tai labai džiuginau, vadinasi, senatvės sritis grįžta iš atskirties.
Senatvė vis dar siejama tik su ligomis ir mažomis pensijomis, o juk reikėtų įžvelgti kur kas daugiau, mūsų seneliai - tai išmintis, papročiai, mūsų paveldas. Ir dar - begalinis dvasingumas, atsidavimas. Jie gali būti ir pavyzdžiais, ir autoritetais. Juk senatvėje žmogus - tai pilnas aruodas, iš kurio galime semti. Žinoma, jeigu patys tame matome prasmę.
Galima daugiau pabrėžti geruosius senatvės bruožus, tai skatintų kitokį požiūrį. Jei dėmesys sutelkiamas tik į neigiamą pusę, toks požiūris ir susiformuoja. Jeigu esame teigiamai nusiteikę, tikrai iš kiekvieno senolio galime pasisemti tokios išminties, kokios jokiose knygose neperskaitysi. Aš taip kalbu ne šiaip sau, vien „Sidabrinėje linijoje“ jau turiu trejų metų patirtį, kur esu pakalbinusi ne vieną šimtą žmogų. Mums skambina labai įvairių profesijų žmonės, įvairių šeimyninių sudėčių, įvairaus išsilavinimo. Kiekvienas jų pasako kelis nepaprastai prasmingus sakinius apie gyvenimą, galimybes.
Gyvenimo saulėlydyje neišvengiamai atsitinka taip, kad miršta artimi draugai. Kartą vienas senolis pasakojo, jog liko visai vienas, nors dar neseniai turėjo tris kaimynus, su kuriais žaisdavo šachmatais. Pasinėrę savo mintyse ir pasijutę vieniši, žmonės ir paskambina mums. Daugelis senolių turi ne vieną pašnekovą, kalbasi su keliais. Skambina tie, kuriems bendravimas yra didelė vertybė. Yra žmonių, kuriems bendravimo nelabai reikia, jie kitaip save realizuoja. Nemažai senolių kažką kuria, piešia, rašo atsiminimus, eilėraščius. Ypač meno žmonės - kai jie pasineria į kūrybą, jiems to bendravimo ne taip labai ir trūksta.
Paprastai deriname tarp abiejų žmonių. Pašnekovai pristatomi vienas kitam ir gali pasirinkti - taip, norėčiau, arba - ne, manęs politika nedomina, o jūs minėjote, kad jis norėtų kalbėti apie politiką. Žmonės vienas kitą patys pasirenka, o mūsų darbas - jiems tinkamai pasiūlyti iš esamų pašnekovų.
Savanoriai paprastai būna jaunesnio amžiaus žmonės. Jie užsiregistruoja „Sidabrinės linijos“ savanoriais dėl to, kad nori padėti seneliams, nes jaučia, kad daugelis senolių Lietuvoje yra nustumti į užribį. Kiti savanoriai skambina dėl to, kad juos domina pati savanorystė. Mūsų savanorystė yra labai patogi, nereikia niekur važiuoti, stipriai keisti gyvenimo, galima sėdėti namuose ir bendrauti. Savanoris įsipareigoja skirti kitam žmogui vieną valandą per savaitę - tikrai labai nedaug laiko. Taip daugelis įprasmina savo gyvenimą ne vien profesinėje veikloje ar moksliniame darbe, o prisijungia prie gerų darbų idėjos.
Mūsų savanorių amžius - nuo 18 iki 83 metų. Vyriausia savanorė yra tokia pat senolė, tačiau tokia gyvybinga ir taip mylinti gyvenimą, kad pati panoro padėti kitiems - sako, aš dar galiu ir noriu būti reikalinga. Senatvėje labai svarbus jausmas būti reikalingam. Daugelis senolių apie tai kalba, jiems blogai, kai pasijunta nereikalingi. Ir ne todėl, kad būtų ligoti ar niekam neįdomūs, o todėl, kad jiems iš tiesų nėra kur realizuoti savo galimybių, žinių, patirties.
Mūsų visuomenėje nėra tiek daug patogių formų senyvo amžiaus žmonėms prisidėti prie kokios nors veiklos. Puiku, kad savanoriai yra labai įvairių profesijų, įvairių pomėgių žmonės, tai praturtina „Sidabrinę liniją“. Kuo įvairesni žmonės skambina, tuo daugiau galimybių kalbėtis, juk gal vienas nori kalbėtis su mediku, kitas - su teisininku, trečias - su politiku. Ir mes, jauni ir aktyvūs, ne visada galime sutikti gerai išmanantį specialistą, pavyzdžiui, istoriką, ir su juo padiskutuoti.
Iš viso „Sidabrinėje linijoje“ savanoriavo jau daugiau nei 400 savanorių, šiuo metu aktyviai bendrauja apie 300, dalis žmonių prisijungia laikinai, ateina kitų. Kai kurie yra prisipažinę, kad ir sau daug pagalbos gauna. Vienas gal nori tobulėti bendravime, kitas - semtis išminties, trečiam gal būtina emocinė pagalba savo paties gyvenime.
Visi pokalbiai vyksta per virtualų skambučių centrą, kuris fiksuoja kiekvieną pokalbį - kiek truko, kas kalbėjosi, kas praleido savo pokalbį, kas atsiliepė, kas - ne. Pokalbiai yra įrašomi, jeigu kartais kiltų koks nors konfliktas. Buvo keletas atvejų, kai pašnekovas skundėsi, kad kitas buvo labai nemandagus, įžeidinėjo. Tada turėjome galimybę išklausyti pokalbio įrašo. Dažnai tie skundai būna nepagrįsti, nors vienu atveju su pašnekovu teko atsisveikinti dėl jo nepagarbos pokalbių draugui.
Gražiai paaiškinome, kad tokia bendravimo etika yra nepriimtina, neatsiras žmogaus, kuris norės taip bendrauti. Mes niekada neatskleidžiame pašnekovo telefono numerio, tai apsaugo žmones nuo netikėtų, įkyrių skambučių. Pokalbiai vyksta sutartą dieną, sutartą valandą. Žmogus žino, kad štai su Stasele aš kalbuosi trečiadieniais 12 val., ir visada laukia to pokalbio. Svarbu ir tai, kad nei vienas, nei kitas neturi skambinti pats.
Tiesiog suskamba telefonas, jis pakelia ragelį ir kalbasi. Žmones sujungia mūsų skambučių centras, virtuali programa, kuri ir inicijuoja tą skambutį. Nė vienas nesijaučia blogai, nesako - kodėl aš visada turiu skambinti, o ji man niekada nepaskambina? Žmonėms atsiranda tokių kompleksų - aš tai dabar neskambinsiu, dabar jos eilė... Jeigu nusprendžia, kad norėtų pasimatyti, dėl to du suaugę žmonės jau tariasi asmeniškai ir bendrauja.
Būna įvairių pirmųjų sakinių. Kartais žmonės skambina tik norėdami išsikalbėti čia ir dabar. Tada jiems pasiūlome, ar norėtų turėti žmogų, su kuriuo kalbėtųsi dažniau? Kai kurie sutinka. Juk visos kitos emocinės paramos linijos yra orientuotos tik į pokalbį tik čia ir dabar. Paskambini, išsikalbi, o jei paskambinsi po savaitės, jau kalbėsiesi su kitu žmogumi, kuris nežinos tavo istorijos. Draugyste, bičiulyste paremti tęstiniai pokalbiai su tuo pačiu žmogumi daugeliui labiau patinka. Tai senoliams kuria saugumą ir reikalingumą. Gera žinoti, kad aš kažkam rūpiu, o tas kažkas yra konkretus žmogus, aš žinau jo vardą, man gera su juo kalbėtis, jis mane supranta.
Visuomet stengiamės padėti, jeigu toks žmogus mums paskambina. O kartais skambina ir ne mūsų amžiaus klientai, kur kas jaunesni. Ir jiems pabūname tuo žmogumi, kuris išklauso, supranta, padeda išgyventi. Mūsų tarnyboje yra psichologė, kartais žmonėms būna taip sunku, kad jos pagalbos prireikia nedelsiant. Paskambina senoliai iš vienkiemių, iš atokių kaimo vietovių, tie, kuriems nuvykti pas psichologą yra neįmanoma. O mes telefonu konsultuojame ir padedame išgyventi kritinį laikotarpį. Kartą padėjome 74 metų močiutei išgyventi skyrybas su vyru. Vėliau ji sakė, kad mūsų dėka skyrybas išgyveno gerokai lengviau. Psichologo gali prireikti daugeliu situacijų: ligos, netekties, santykių su vaikais atvejais. Kai kurie senoliai nesutaria su vaikais ir dėl to labai išgyvena.
Perfekcionizmas kaip būdas pasijusti reikalingam
Perfekcionizmas darbe gali atskleisti norą būti įvertintam, pastebėtam, reikalingam, dėl ko perfekcionizmas gali peraugti į darboholizmą, ko pasekmė - dėmesio stoka artimiesiems. Galbūt vaikystėje tėvai sistemingai kartojo, kad viską turi atlikti tobulai, tuomet žmonės tave mylės. Taip maskuojamas netobulas pasaulis, kuris gali skaudinti. Tai atskleidžia nepasitikėjimą savimi. O kaip su tobulų santykių išlaikymu? Santykyje atsakomybę neša du žmonės, todėl tobulo partnerio paieškos gali tapti išties sekinančios, nuviliančios, dėl ko nusiviliama visa kita lytimi apskritai, nes žmonės yra linkę absoliutinti.
Kaip apsaugoti save nuo perfekcionizmo?
- Nusistatykite "deadline" ir laiką, skiriamą darbui.
- Išmokite "gaudyti" save tokiais momentais, sakyti sau STOP ir sąmoningai grįžti į "čia ir dabar" momentą, mėgaukitės juo.
Vienatvė ir izoliacija | Senėjimas svarbus | NPT ataskaitos
Netgi fizinis perfekcionisto buvimas su kitais gali neapsaugoti nuo mintinio (emocinio) buvimo kitur, kur laukia neatlikti darbai, kur kažkas dar netobula, neišbaigta. Svarbu išmokti „gaudyti” save tokiais momentais, sakyti sau STOP ir sąmoningai grįžti į šį laiką, buvimo su savimi ar šeima laiką, galvoti apie „čia ir dabar” momentą, mėgautis juo.
Depresija ir reikalingumo poreikis
Depresija - tai sudėtinga, daugiasluoksnė būsena, kurią dažnai vadinu „sielos liga“. Tai nėra tik paprastas liūdesys ar prasta nuotaika; tai giluminė žmogaus vidinės ir išorinės realybės nesuderinamumo išraiška. Fizinis lygmuo: depresija dažnai prasideda fiziologiniame lygmenyje. Kai mūsų gyvenimo būdas neatitinka kūno poreikių, kenčia hormonų balansas. Įtemptas gyvenimo ritmas, netinkama mityba ir nepakankamas fizinis aktyvumas gali paveikti neurotransmiterius, tokius kaip dopaminas, serotoninas, ir noradrenalinas.
Kaip kovoti su depresija?
- Kreipkitės pagalbos į psichoterapeutą ar psichiatrą.
- Ieškokite savo tikrųjų poreikių.
- Būkite teisingi su savimi.
- Ieškokite vidinės ramybės.
Civilizacijos vystymasis neabejotinai keičia mūsų gyvenimą. Pasaulinė statistika rodo, kad depresija kamuoja apie 10 proc. populiacijos. Tai reiškia, kad kas dešimtas žmogus kenčia nuo šios būklės ir jaučiasi nelaimingas. Progreso trūkumas lemia stagnaciją, o stagnacija - emocinę krizę. Gyvenant tik dėl savęs, dažnai jaučiamės tuščiai.
tags: #ka #reiskia #buti #reikalingam