Šiandien, kai visos vertybės dažnai būna iškreiptos, o žmogiškumo suvokimas taip pat silpsta, labai svarbu karts nuo karto atsiminti, ką reiškia būti žmogumi bei kodėl tai yra labai svarbu. Kitaip tariant, žmogiškumą apibrėžia moralumas ir sąmoningumas.
Pagal rasę, kiekvienas šiame pasaulyje yra žmogus. Tačiau egzistuoti šiame pasaulyje neužtenka. Žmogus būdamas visuomenės dalimi privalo būti tikru žmogumi. Tai reiškia, kad žmogus savo būtį įprasmina ne vien egzistuodamas, bet ir įrodydamas savo žmogiškumą veiksmais, suvokimais ir kitais įvairiausiais būdais, kurie parodo, jog žmogus nėra antžmogis, kuris orientuojasi į žiaurumą ir tai, ko neturėtų puoselėti asmuo, gyvenantis bendruomenėje.
Šie bruožai žmogui padeda ne tik egzistuoti, bet ir elgtis taip, kaip dera žmogui, o ne antžmogiui. Pasakymą „būti žmogumi“ ne visi vienodai suprantame. Anot dalies internautų, „būti žmogumi“ - tai kentėti, išgyventi dvasinį skausmą, klupti, stotis ir vėl klupti, tai klysti ir taisyti tas klaidas, mylėti ir būti mylimam arba mylėti nesulaukiant atako, tai neapkęsti ir vėl susitaikyti, atgailauti ir atleisti... Čia kalbama apie žmogiškumą, būtent apie tai, kas žmogui būdinga - teigiamas ir neigiamas savybes, pozityvius ir negatyvius veiksmus.
Menininkai sako, kad kuriant būna pakilimų ir nuosmukių. Gyvenimas siunčia kiekvienam žmogui įvairių išbandymų: ligų, problemų su tėvais ar vaikais. Kai turi problemų šeimoje, kūryba jau tampa kitokia. Tai, kas būna svarbu jaunystėje, vėliau nublanksta. Kūryba yra didžiulis balansavimas tarp idėjos, formos, vidinės energijos, aplinkos ir kitų dalykų.
Taigi, svarbiausia būti žmogumi. Jeigu turi žmogiškąsias savybes, tai gali daugiau palikti žmonijai nei tas, kuris įsivaizduoja esantis aukštai, bet su žmogiškumu gerokai prasilenkia. Tokio menininko kūryboje atsispindi panieka žmogui, moteriai, gailesčio nebuvimas.
Daug kas klausdavo: „Kas čia? Čia ne menas!”. Na ir nereikia, bet man buvo gera. Buvo gera pajusti, kad nevergauju žmonių nuomonei.
Būti žmogumi - tai jausti savo atsakomybę. Jausti gėdą dėl skurdo pasaulyje, kuris, atrodytų, nuo tavęs ir nepriklauso. Džiaugtis kiekviena draugų pasiekta pergale. Suvokti, kad dėdamas savo plytą, ir tu padedi statyti pasaulį.
Žmogui svarbiausias yra mąstymas. Mintis - visa ko pradžia. Be to, mintys yra valdomos. Todėl siekiant tobulėjimo pirmiausiai tobulintinas mąstymas.
Būsi žmogumi, kada suprasi, kad tu esi tikras... Kada atsistojęs prieš veidrodį galėsi savyje įžvelgti skausmo kartėlį, laimės akimirkas ir tikrąsias savo atspindžio akis. Suklupęs vėl turėsi keltis, praradęs viltį vėl ją susigrąžinti, kad žingsnelis po žingsnelio artėtum prie tikrojo savęs.
Būti žmogumi yra visas pašaukimas. Tai reiškia, kad jis turi būti drąsus, reaguojantis, rūpestingas ir kt. Tokius žmones galima iškart atskirti nuo minios, jie kažkuo skiriasi nuo kitų žmonių ir traukia save. Visada turėtumėte būti šalia tokių žmonių, nes jie nelinkės nieko blogo kitiems žmonėms, jie yra draugiški ir tampa gerais draugais.
Labai noriu, kad šalia būtų būtent tokie žmonės. Matydamas juos minioje, tavo siela tampa šiek tiek ramesnė, nes jie yra šio pasaulio varikliai, jie gelbsti gyvybes, randa sprendimus sunkiose situacijose.
Kūriniai, kuriuose atskleidžiama žmogiškumo tema
- Sigitas Geda „Giesmė apie pasaulio medį“
Pažvelkime į tai, kaip Bažnyčia apibrėžia žmogaus esmę. Dievas yra be galo geras, ir visi Jo darbai geri. Vis dėlto niekas neišvengia kančios ir gamtoje esančio blogio, kurie mums atrodo susiję su kūriniams būdingu ribotumu, ir ypač neišvengia klausimo apie moralinį blogį. Iš kur blogis? „Aš ieškojau, iš kur yra blogis, ir nebuvo išeities“, - sako šv. ir skausmingai paties ieškotą išeitį atras tik sugrįžęs prie gyvojo Dievo; nes „nedorybės paslaptis“ (2 Tes 2, 7) paaiškėja tik maldingumo slėpinio nušviesta.
Dieviškosios meilės apreiškimas Kristuje parodė ir blogio dydį, ir per kraštus besiliejantį malonės apstumą. Tad blogio kilmės klausimą turėtume nagrinėti tikėjimo akimis žvelgdami į Tą, kuris vienintelis jį nugalėjo.
Dievo meilė Izraeliui lyginama su tėvo meile sūnui. Ta meilė nugalės net pikčiausias neištikimybes; ji eis taip toli, kad dovanos tai, kas brangiausia: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16).
Visu savo gyvenimu Jėzus yra mums pavyzdys. Jis yra „tobulas žmogus“, kuris mus kviečia tapti Jo mokiniais ir Juo sekti. neturtu ragina laisvai prisiimti trūkumus ir persekiojimus.
„Bažnyčia [...] tikėjimo akimis yra nepažeidžiamai šventa. Juk Dievo Sūnus Kristus, kartu su Tėvu ir Dvasia skelbiamas kaip 'vienas Šventas', mylėjo Bažnyčią kaip savo sužadėtinę, atidavė už ją save, idant pašventintų, susivienijo su ja kaip su savo Kūnu ir, dovanodamas Šventąją Dvasią, pripildė ją Dievo garbei.“ Tad Bažnyčia yra „šventoji Dievo tauta“, o jos nariai vadinami „šventaisiais“.
Palaiminimais parodomas Jėzaus Kristaus veidas ir apibūdinama Jo gailestingoji meilė, išreiškiamas tikinčiųjų pašaukimas dalyvauti Jo kančios ir Prisikėlimo garbėje, atskleidžiami krikščionio gyvenimui būdingi veiksmai ir elgsena. Jie yra stulbinantys pažadai, palaikantys viltį negandose; skelbia jau numatytą dar nelabai suvokiamą palaimą ir atlygį; tampa tikrove Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų šventųjų gyvenime.
Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas yra dieviškojo - prigimtinio ir apreikšto - Įstatymo atbaigimas čia, žemėje. Tai Kristaus kūrinys, kuris pirmiausia išreikštas Kalno pamoksle. Tai ir Šventosios Dvasios kūrinys; per Ją jis tampa vidiniu meilės įstatymu: „Aš su Izraelio namais [...] sudarysiu Naują Sandorą [...]. , Kristaus nariu ir Jo bendraįpėdiniu, Šventosios Dvasios šventove.
Komunija mus tvirčiau suvienija su Kristumi. Pagrindinis Eucharistijos priėmimo Komunijoje vaisius yra glaudi vienybė su Jėzumi Kristumi. Viešpats juk sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Dvasios dėka turime dalį Dieve. Būdami Dvasios dalininkai, tampame dieviškosios prigimties dalininkais (...). Dėl to tie, kuriuose gyvena Šventoji Dvasia, yra sudievinti.
Prisikėlimas patvirtino Jėzaus dievystės tiesą. Jis buvo sakęs: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28). Nukryžiuotojo prisikėlimas įrodo, kad Jis iš tikrųjų yra „Aš Esu“, Dievo Sūnus ir pats Dievas. Šv. Paulius galėjo žydams pareikšti: „Protėviams duotąjį pažadą [...] Dievas įvykdė mums [...], prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: 'Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau!'“ (Apd 13, 32-33). Kristaus prisikėlimas yra artimai susijęs su Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpiniu. Pagal amžinąjį Dievo planą jis jį atbaigia.
Šis paskutinis etapas artimai susijęs su pirmuoju, su nužengimu iš dangaus įsikūnijant. Tik tas, kuris išėjo iš Tėvo, gali grįžti pas Tėvą, būtent Kristus. „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13). Paliktas vien savo prigimoms jėgoms, žmogus negali įeiti į „Tėvo namus“, į Dievo gyvenimą ir laimę.
Bažnyčios Magisteriumas pilnatviškai naudojasi iš Kristaus gauta galia, skelbdamas dogmas, tai yra įpareigodamas krikščionių tautą besąlygiškai pritarti apreikštoms arba būtinai su jomis susijusioms ir galutinėmis paskelbtoms tikėjimo tiesoms.
Išsaugodama Apaštalų Tradiciją, Bažnyčia 325 metais pirmajame visuotiniame Nikėjos Susirinkime išpažino, kad Sūnus yra „vienesmis“ [homousios, consubstantialis] su Tėvu, tai yra vienas su Juo Dievas. Antrasis visuotinis Susirinkimas 381 metais Konstantinopolyje išlaikė tą nusakymą savajame Nikėjos tikėjimo simbolyje ir išpažino „vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo, Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienesmį su Tėvu“.
Evangelijose Marija vadinama „Jėzaus motina“ (Jn 2, 1; 19, 25), o dar prieš Sūnaus gimimą, Šventajai Dvasiai įkvėpus, [Elzbietos] ji buvo džiugiai pavadinta „mano Viešpaties motina“ (Lk 1, 43). Iš tiesų tas, kurį ji pradėjo iš Šventosios Dvasios kaip žmogų ir kuris iš tikrųjų tapo jos sūnumi pagal kūną, yra ne kas kitas, kaip amžinojo Tėvo Sūnus, antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. Bažnyčia išpažįsta, kad Marija tikrai yra Dievo Motina (Theotokos).
Dieviškieji Asmenys yra realiai skirtingi. „Tėvas“, „Sūnus“, „Šventoji Dvasia“ nėra paprasti vardai, pažymintys tam tikrą dieviškojo buvimo būdą, nes jie realiai tarpusavyje skiriasi: „Ir Sūnus nėra Tėvas, ir Tėvas nėra Sūnus, ir Šventoji Dvasia nėra nei Tėvas, nei Sūnus.“ Jie yra skirtingos kilmės: „Tai Tėvas, kuris gimdo, Sūnus, kuris gimdomas, Šventoji Dvasia, kuri kyla.“ Dieviškoji Vienybė yra Trejybinė.
Ta meilė iki galo Kristaus aukai suteikia atpirkimo ir atitaisymo, išpirkos ir atmokos vertę. „Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę“ (2 Kor 5, 14). Joks žmogus, netgi pats švenčiausias, nebūtų galėjęs prisiimti visų žmonių nuodėmių ir už juos pasiaukoti. Tačiau Kristaus auka galėjo atpirkti visus dėl to, kad Kristus buvo dieviškasis Sūnaus Asmuo, kuris pranoksta ir drauge apima kiekvieną žmogų ir dėl to yra visos žmonijos Galva.
Amžiams bėgant Izraelio tikėjimas galėjo plačiau ir giliau suvokti apreikšto dieviškojo vardo turtus. Dievas yra vienatinis, ir, be Jo, kitų dievų nėra. Jis pranoksta pasaulį ir istoriją. Jis sukūrė dangų ir žemę. „Jie praeis, o tu pasiliksi; susidėvės jie tartum drabužiai, o tu - vis tas pats, ir tavo metai be galo“ (Ps 102, 27-28). Jame „nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų“ (Jok 1, 17). Jis yra „Kuris yra“ nuo amžių ir per amžius, ir Jis visada yra ištikimas sau ir savo pažadams.
Visas Kristaus gyvenimas: Jo žodžiai ir veiksmai, tylėjimas ir kančia, buvimo ir kalbėjimo būdas yra Tėvo apreiškimas. Jėzus gali pasakyti: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9), o Tėvas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35). Nors Kristus mirė kaip žmogus, ir šventa Jo siela atsiskyrė nuo nekaltojo kūno, tačiau Jo dievystė nebuvo atskirta nei nuo sielos, nei nuo kūno; dėl to vienas Asmuo nebuvo padalytas į du; mat Kristaus kūnas ir siela, kaip tokie, nuo pat pradžios egzistavo Žodžio Asmenyje, ir nors mirties jie buvo perskirti vienas nuo kito, kiekvienas iš jų liko tame pačiame viename Žodžio Asmenyje.
Dievo Sūnus, tapęs Mergelės Sūnumi, irgi išmoko melstis savo žmogiška širdimi. Maldos formų Jis mokėsi iš savo motinos, kuri dėmėjosi visus „didžius dalykus“, kuriuos padarė Visagalis, ir svarstė juos savo širdyje. Jis meldėsi ta forma ir tais žodžiais, kuriais meldžiasi Jo tauta Nazareto sinagogoje ir Šventykloje. Tačiau buvo ir kitas, slėpiningesnis Jo maldos šaltinis, apie kurį Jėzus užsiminė būdamas dvylikos metų: „Man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49). . Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra giliausia ir vertingiausia, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ - tai žmogaus dvasinis pradmuo.
Jėzus apreiškė, kad Dievas yra „Tėvas“ visiškai negirdėta prasme: Jis yra ne vien Kūrėjas, Jis amžinai yra Tėvas per santykį su savo vienatiniu Sūnumi, kuris savo ruožtu amžinai yra Sūnus tik per santykį su savo Tėvu: „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27).
Krikščioniškajame gyvenime žmogaus nuopelnai Dievo akyse atsiranda dėl to, kad Dievas laisvai nutarė leisti žmogui bendradarbiauti su Jo malone. tad ir nuopelnai dėl gerų darbų pirmiausia priskirtini Dievo malonei ir tik paskui tikinčiajam. Taigi žmogaus nuopelnų šaltinis galiausiai yra Dievas, nes geri žmogaus darbai prasideda Kristuje iš Šventosios Dvasios įkvėpimo ir pagalbos.
Tėvo valią tobulai ir vieną kartą visiems laikams įvykdė Kristus savo žmogiškąja valia. Ateidamas į šį pasaulį, Jėzus kalbėjo: „Štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios“ (Žyd 10, 7). Vien tik Jėzus gali pasakyti: „Visuomet darau, kas jam patinka“ (Jn 8, 29). Savo agonijos maldoje Jis visiškai pritaria tai valiai: „Tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22, 42). Dėl to Jėzus „atidavė save už mūsų nuodėmes [...] pagal mūsų Dievo valią“ (Gal 1, 4). „Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams“ (Žyd 10, 10).
Šventas paveikslas, liturginė ikona, dažniausiai vaizduoja Kristų. Seniau Dievas, kuris neturi nei kūno, nei regimos išvaizdos, visiškai negalėjo būti vaizduojamas paveiksle. Tačiau dabar, kai Jis tapo matomas kūne, kai Jis pats gyveno su žmonėmis, aš galiu kurti regėto Dievo paveikslą. [...] Atviromis akimis regime Viešpaties šlovę.
Krikščioniškoji ikonografija paveiksluose atkuria tą Evangelijos naujieną, kurią Šventasis Raštas perduoda žodžiais. Trumpai nusakome mūsų tikėjimo požiūrį: mes išsaugome visas mums perduotas rašytas ir nerašytas Bažnyčios tradicijas jų nekeisdami. Viena jų yra su skelbiamos Evangelijos įvykiais suderinta paveikslų tapyba tikint, kad Dievo Žodis tikrai, o ne tariamai yra tapęs žmogumi; toks derinys naudingas ir pravartus mūsų tikėjimui, nes vienas kitą geriau nušviečianys dalykai neabejotinai yra vienas kitam reikšmingi.
Visų liturginių šventimų ženklai, neišskiriant nė Švenčiausiosios Dievo Motinos ir šventųjų paveikslų, susiję su Kristumi. Jais iš tiesų žymimas Kristus, kuris juose yra šlovinamas. Juose matome „debesį liudytojų“ (Žyd 12, 1), kurie toliau rūpinasi pasaulio išganymu ir su kuriais mes esame suvienyti, ypač sakramentinių šventimų metu.
Remdamiesi Dievo įkvėptu mūsų Bažnyčios tėvų mokymu ir Katalikų Bažnyčios tradicija (nes žinome, kad ji priklauso nuo Bažnyčioje gyvenančios Šventosios Dvasios), būdami įsitikinę ir gerai apsvarstę, apibrėžiame, kad šventose Dievo bažnyčiose, ant šventų indų ir drabužių, ant sienų ir stovų, namuose ir pakelėse turi būti spalvingų ar iš akmens bei kitokios medžiagos tinkamai pagamintų taip mums brangių bei atgaivą teikiančių kryžių, taip pat garbingų bei šventų paveikslų, vaizduojančių Dievą ir mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, mūsų nekalčiausiąją Karalienę - šventąją Dievo Gimdytoją, garbinguosius angelus ir visus šventuosius bei palaimintuosius.
„Paveikslų grožis ir spalvos skatina mane melstis. Tai šventė mano akims; lygiai kaip ir gamtos vaizdai, jie ragina mano širdį garbinti Dievą.“ Šventų paveikslų kontempliacija drauge su Dievo žodžio apmąstymu ir liturginėmis giesmėmis darniai siejasi su šventimų ženklais, kad švenčiamas slėpinys giliai įsmigtų į širdį ir po to reikštųsi naujame tikinčiojo gyvenime.
Šiuo Dievo įsaku draudžiama vaizduoti Dievą bet kuriais žmogaus rankų kūriniais. Pakartotas Įstatymas aiškina: „Kadangi jūs nematėte išvaizdos, kai VIEŠPATS kalbėjo jums iš ugnies prie Horebo, [...] saugokitės nuoširdžiai, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą“ (Įst 4, 15-16). Izraeliui apsireiškė absoliučiai transcendentinis Dievas. „Jis yra visas visur“, bet kartu „didingesnis už visus savo kūrinius“ (Sir 43, 27-28). Jis yra „pradinis grožio šaltinis, [kuris] juos sukūrė“ (Išm 13, 3).
Vis dėlto jau Senajame Testamente Dievas buvo nurodęs arba leidęs gaminti kūrinius, kurie simboliškai - kaip varinis žaltys, Sandoros Skrynia ar cherubai - kreiptų į būsimą išganymą per įsikūnijusį Žodį.
Nikėjos VII Susirinkimas (787 m.), remdamasis įsikūnijusio Žodžio slėpiniu ir prieštaraudamas paveikslų naikintojams, įteisino Kristaus, taip pat Dievo Motinos, angelų ir visų šventųjų paveikslų gerbimą. Įsikūnydamas Dievo Sūnus pradėjo naują paveikslų „ekonomiją“.
Krikščioniškas paveikslų gerbimas neprieštarauja pirmam įsakymui, kuris draudžia stabus. Juk „pagarba paveikslui iš tiesų yra skiriama tam, ką jis vaizduoja“, ir „kas garbina paveikslą, garbina jame pavaizduotą asmenį“. Religinė pagarba yra teikiama ne patiems paveikslams, kaip daiktams, bet dėl to, kad jie mūsų žvilgsnį kreipia į įsikūnijusį Dievą. Tad pačiam paveikslui skiriami veiksmai ties juo nesustoja, bet krypsta į tą, kurį jie vaizduoja.
Tai, ką katalikų tikėjimas skelbia apie Mariją, remiasi tuo, ką jis skelbia apie Kristų, o tai, ko šis tikėjimas moko apie Mariją, savo ruožtu nušviečia tikėjimą į Kristų.
Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. - asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą - prasme.
Bažnyčios malda pagerbiama ir šlovinama Jėzaus širdis, taip pat šaukiamasi Jo švenčiausiojo vardo. Ja garbinamas įsikūnijęs Žodis ir Jo širdis, kuri, mylė...
Žmogaus prigimtinė laisvė reiškiasi įvairiose gyvenimo srityse − santykyje su pačiu savimi, kitais, bendruomene ir pasaulio esiniais, bene visais laikais žmogus siekė šios laisvės. Tačiau dauguma šių dienų skubančių žmonių, kurie yra užguiti stereotipų, apakinti technologijų, tiekiamų paslaugų įvairovės bei materialinių dalykų, dažnai tampa nuo jų priklausomi. Jie nebesupranta ką reiškia būti laisvam nuo tų dalykų, kurie varžo juos ir jų laisvę. Tad ką reiškia būti laisvam gyvenimo greitkeliu lekiančiam apakintam asmeniui?
Šių dienų stereotipais suvaržytam žmogui laisvę gali reikšti, buvimas nesusaistytam ar minimaliai susaistytam visuomenės. Tenka sutikti, kad bendruomenės nuomonė ir jos sukurti stereotipai yra svarbūs individui. Jis atsižvelgdamas į kritiką ir pastabas gali tobulėti, o pagal stereotipus susidaryti pamatinę pasaulėžiūrą, pavyzdžiui, kad mokytojas turi būti eruditas, visokeriopai išprusęs, mėgti dirbti su jaunais žmonėmis.
Aš gyvenu laisvoje visuomenėje, gyvenu tokiais laikais, kai oficialiai galiu laisvai reikšti mintis ir nebijoti, kad būsiu apšaukta eretike ir sudeginta ant laužo, kaip būtų galėję nutikti viduramžiais. Bet bijau, bijau bandos jausmu sergančios ir sužvėrėjusios visuomenės. Visuomenės kuriai žeminti - malonumas. Ką reiškia būti laisvu žmogumi? Kas tas laisvas žmogus? Laisvas žmogus man kaip vėjas. Švilpaudamas keliauja po pasaulį. Savo vidinį pasaulį. Tai žmogus kopiantis karjeros laiptais, bet neprarandantis padorumo ir savigarbos. Toks žmogus nebijo vidinių demonų ir gyvenimo išdaigų. Jis nepaklūsta bandos jausmui.
Patarimai, kaip rašyti samprotavimo rašinį
- Suprasti temą ir išsiaiškinti raktinius žodžius.
- Nurodyti problemą ir įvardinti pagrindinę mintį įvade.
- Dėstymo pastraipose argumentuoti teiginius, remiantis autoriais ir jų kūriniais.
- Rašyti nuosekliai, analizuoti siužetą, o ne jį atpasakoti.
- Nemoralizuoti ir nesiūlyti savo nuomonės dėstymo pastraipose.
- Išvadose užtvirtinti tekstą ir aprašyti aktualumą bei vertę.
Laisvė - svarbiausias žmogaus turtas. Laisvė yra tai, kas leidžia žmogui būti savimi, nemeluoti sau ir kitiems bei būti atviru su visu pasauliu. Tik laisvas žmogus gali džiaugtis gyvenimu. Tačiau pirmiausia žmogus turi išsikovoti savo laisvę, o tai yra sudėtinga užduotis. Žmogaus laisvę gali pasiglemžti bet kas - kiti žmonės, pats žmogus ar politinis režimas. Bet kiekvienas žmogus privalo kovoti dėl savo laisvės. Laisvė - tai didžiausias žmogaus turtas. Laisvę kiekvienas įgauna gimdamas. Tai yra prigimtinė laisvė. Būtent todėl, kaip įgimtą dalyką, laisvę žmogus labai vertina. Net jei kas nors bando iš žmogaus atimti laisvę, tai tik padidina laisvės vertę, o žmogus šį vertingą aspektą - laisvę - visais įmanomais būdais stengiasi apsaugoti. Juk be laisvės žmogus būtų niekas. Be laisvės žmogų būtų galima interpretuoti, kaip nuo kažkieno kito priklausomą marionetę, valdomą be jokių sunkumų. Taigi laisvės vertei išmatuoti yra labai daug principų. Tad šiuo atveju kyla klausimas - ką iš tiesų reiškia būti laisvam? Tai, kas buvo paminėta, nėra pilnas laisvės reikšmės žmogui apibūdinimas. Būtent todėl, šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis daugeliu šaltinių, argumentuotai atsakoma į klausimą - ką reiškia būti laisvam ir kokia yra laisvės vertė? Šių klausimų analizė gali padėti geriau suprasti laisvės egzistavimą kiekvieno iš mūsų gyvenimuose, net jeigu dažniausiai apie tai žmogus net nesusimąsto, kasdien turėdamas tą laisvę ir nesuvokdamas, kad laisvę, vis tik, labai lengva prarasti.