Šiandieninėje teisinėje sistemoje laikinas nuosavybės teisių apribojimas civilinėje byloje yra aktuali ir svarbi tema, reikalaujanti nuodugnios analizės. Šiame straipsnyje aptarsime teisinį reguliavimą, teismų praktiką bei galimus sunkumus, su kuriais susiduria proceso dalyviai.
Teisinis Reguliavimas ir Valstybės Atsakomybė
Konstitucijos 30 straipsnis garantuoja asmenims teisę į žalos atlyginimą, jeigu jie ją patyrė dėl neteisėtų veiksmų. Tai bendrinė nuostata, taikoma ir valstybei, jei jos kompetentingi pareigūnai padarė žalą. Pagrindas valstybei reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo yra numatytas Civilinio kodekso šeštosios knygos 272 straipsnio pirmoje dalyje.
Valstybė atsakomybę prisiima už neteisėtą išteisinimą, neteisėtą laikiną sulaikymą, neteisėtą suėmimą ar neteisėtą procesinių prievartos priemonių taikymą. Baudžiamojo proceso kodekso 44-asis ir 46-asis straipsniai taip pat yra aktualūs, tačiau asmens galimybė reikalauti žalos atlyginimo yra dar siauresnė nei Civilinio kodekso straipsniuose.
Norint, kad kiltų valstybės deliktinė atsakomybė ir žala būtų atlyginta, būtina konstatuoti baudžiamojo proceso veiksmų neteisėtumą, žalą (turtinę, neturtinę, jos dydį) ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Lietuvoje galioja griežtoji valstybės deliktinė atsakomybė, tai yra atsakomybė be kaltės.
Deja, bet toks baigtinis sąrašas veiksmų, už kuriuos valstybė prisiima atsakomybę, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio nuostatai, garantuojančiai žalos atlyginimą, tarptautiniams teisės aktams, ypatingai EŽTK, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktikai.
Civilinio ir Baudžiamojo Proceso Skirtumai
Žalos atlyginimo klausimai yra sprendžiami civilinėje byloje, vadovaujantis civilinio proceso taisyklėmis, bet vertinama tai, kas buvo padaryta baudžiamojoje byloje pagal baudžiamojo proceso taisykles. Šios kategorijos bylos turi tam tikrą tarpšakinį pobūdį.
Šiai dienai laikomasi praktikos, kad visų pirma teismas vertina, ar tam tikri veiksmai buvo atlikti griežtai vadovaujantis baudžiamojo proceso normų. Teismas civilinėje byloje gali prieiti ir skirtingos išvados dėl tų veiksmų teisėtumo, negu ji buvo padaryta baudžiamojoje byloje. Pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje instancine tvarka buvo konstatuotas procesinio veiksmo teisėtumas (suėmimas, laikinas nušalinimas nuo pareigų, laikinas nuosavybės teisių apribojimas ir pan.), tačiau civilinėje byloje teismas gali prieiti prie skirtingos išvados ir pasakyti, kad visgi šie veiksmai valstybės politinės atsakomybės prasme yra neteisėti, motyvuodamas bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nesilaikymu.
Įrodinėjimo standartas yra skirtingas civiliniame ir baudžiamajame procese, ir ta įrodinėjimo tvarka ir įrodinėjimo našta yra skirtinga. Neretoje valstybėje negali kilti valstybės deliktinė atsakomybė ir nekyla, jeigu baudžiamojoje byloje buvo patvirtintas tam tikro veiksmo teisėtumas. Mūsų civilinio proceso 180 antrajame straipsnyje prejudiciniu faktu laikoma tiktai nusikalstamos veikos padariniai, bet ne procesinio veiksmo teisėto teisėtumo konstatavimas.
Kardomųjų Priemonių Taikymas
Vienas pirmųjų aspektų taikant kardomąsias priemones - duomenų pakankamumas kardomajai priemonei skirti. Kardomoji priemonė gali būti skiriama tiktai tais atvejais, kuomet turima pakankamai duomenų, kad asmuo galimai įvykdė nusikalstamą veiką. Antroji vieta proporcingumo principui, kuomet yra vertinama, ar apskritai tam tikra kardomoji priemonė galėjo pasiekti siekiamų tikslų, ar tie tikslai buvo pakankamai vertingi lyginant su patirtais suvaržymais. Ir trečiasis elementas proporcingumo principo, tai yra, ar švelnesnėmis priemonėmis negalėjo pasiekti tų pačių tikslų.
Teisminė praktika pripažįsta, kad bet kokiu pagrindu išteisinus, bet kokiu pagrindu nutraukus ikiteisminį tyrimą, asmuo turi teisę į žalos atlyginimą.
Nukentėjusiųjų Interesai
Teisinis reguliavimas sudaro įspūdį, kad nukentėjusysis neturi galimybės inicijuoti proceso prieš valstybę, jeigu jisai mano, kad baudžiamajame procese patyrė žalą. Tačiau realybė yra kiek kitokia, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kad ir nukentėjusysis, jeigu jisai mano, kad baudžiamajame procese patyrė žalą, jisai turėjo teisę valstybėje reikšti ieškinį.
Praktika iš esmės paprastai yra susijusi su baudžiamosios bylos baigtimi, nutraukiant ikiteisminį tyrimą dėl suėjusios senaties terminų. Buvo konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras savalaikiai neatliko atitinkamų procesinių veiksmų, dėl ko visas baudžiamasis procesas pernelyg ilgai užtruko, ko pasėkoje atsidūrėme toje pozicijoje, kad prokuroras privalėjo ikiteisminį tyrimą nutraukti dėl senaties, o tai reiškia, kad nukentėjusiojo interesai liko neapginti ir žala neatlyginta. Dėl to už savo pareigūnus tą atsakomybę privalo prisiimti valstybė.
Valstybės ta pozityvioji pareiga ištirti nusikalstamas veikas negali būti suabsoliutinta. Negalime užkrauti valstybei naštos, kad visu šimtu procentų nusikalstamos veikos būtų ištirtos, o už ne neištirtas būtų atlyginama žala.
Baudžiamojo proceso kodeksas numato pareigą imtis priemonių tiek turtui nustatyti, tiek nuosavybei apriboti, į kurie bus galimai nukreipiamas civilinis ieškinys. Ir šitoje vietoje teoriškai, vėlgi žiūrint iš tos valstybės deliktinės atsakomybės platumo, manau, neabejotinai galėtų būti keliamas toks klausimas.
Praktinis Pavyzdys: VMI ir BUAB „Minsandra“ Byla
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi UAB „Minsandra“ buvo iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Minsandra“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Atsakovės nemokumo administratorius pateikė teismui prašymą patikslinti BUAB „Minsandra“ kreditorių finansinius reikalavimus, nurodydamas, kad bendrovės bankroto byloje gautas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI) prašymas patvirtinti patikslintą 3 496 595,89 Eur finansinį reikalavimą, iš jų - 618 400 Eur įkeitimu užtikrintą finansinį reikalavimą (prievolės, be delspinigių) ir 2 878 195,89 Eur antros eilės finansinį reikalavimą.
VMI prašymas grindžiamas tuo, kad 2018 m. sausio 17 d. ir 2020 m. vasario 28 d. VMI priėmė sprendimus dėl priverstinės hipotekos įregistravimo, dėl to dalis VMI reikalavimo turėtų būti tvirtinama kaip įkaito (hipotekos) turėtojo reikalavimas. Nemokumo administratoriaus nuomone, areštavus turtą yra apribojama galimybė juo disponuoti, t. y. parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę, todėl VMI sprendimas dėl priverstinės hipotekos nustatymo turtui, kuriam Turto areštų registre buvo įregistruoti areštai, negalėjo būti priimtas.
Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 11 d. nutartimi kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl kreditorinio reikalavimo tikslinimo atmetė, nurodydamas, kad turto areštas, apribojantis disponavimo šiuo turtu teisę, reiškia besąlyginį draudimą šį turtą apsunkinti hipoteka, kuris taikytinas tiek pačiam skolininkui, tiek tokią teisę turintiems tretiesiems asmenims.
Teismas pažymėjo, kad 2016 m. kovo 14 d. pritaikytu BUAB „Minsandra“ turto areštu nėra siekiama užtikrinti VMI kreditorinį reikalavimą BUAB „Minsandra“ bankroto byloje, todėl toks areštuoto turto būklės apribojimas (apsunkinimas) VMI suteiktų nepagrįstą pranašumą kitų įmonės kreditorių atžvilgiu.
Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad VMI veiksmai, areštuotam atsakovės turtui nustatant priverstinę hipoteką, vertintini kaip neteisėti. Konstatavus VMI veiksmų neteisėtumą nustatant priverstinę hipoteką, teismas pasisakė dėl kilusių teisinių padarinių. Nustačius, kad atsakovės turto arešto aplinkybė egzistavo nuo 2016 m. kovo 14 d., o VMI priverstinė hipoteka buvo nustatyta 2018 m. sausio 17 d. galiojant skolininkės turto areštui, atsižvelgiant į turto arešto instituto paskirtį, konstatuotina, kad 2018 m. sausio 17 d. VMI sprendimas Nr. (23.31-08)-319-166 nustatyti UAB „Minsandra“ turto priverstinę hipoteką (įkeitimą) ir 2020 m. vasario 28 d. VMI sprendimas Nr. (23.31-08)-467-31610) pakeisti 2018 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-319-166 yra niekiniai nuo jų priėmimo momento, prieštarauja imperatyviai Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 daliai.
Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis dėl atsisakymo patikslinti kreditorinį reikalavimą buvo palikta nepakeista.
Esminiai aspektai
- Duomenų pakankamumas kardomajai priemonei skirti
- Proporcingumo principas
- Atsižvelgimas į EŽTT praktiką
- Nukentėjusiųjų interesų gynimas
Ši analizė atskleidžia, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas civilinėje byloje yra sudėtingas procesas, reikalaujantis atidaus teisinio reguliavimo ir teismų praktikos taikymo.
Turto arešto įtaka kreditoriniams reikalavimams
Apibendrinant, turto areštas reikšmingai įtakoja kreditorinių reikalavimų patenkinimo tvarką bankroto bylose. Priverstinės hipotekos nustatymas areštuotam turtui yra galimas tik išimtiniais atvejais, gavus teismo leidimą. Šios nuostatos užtikrina kreditorių interesų pusiausvyrą ir skaidrų bankroto proceso vykdymą.
| Aspektas | Aprašymas |
|---|---|
| Duomenų pakankamumas | Reikalingas pakankamas kiekis duomenų, pagrindžiančių įtariamojo galimą nusikalstamą veiką. |
| Proporcingumo principas | Priemonė turi būti proporcinga siekiamiems tikslams ir suvaržymams. |
| EŽTT praktika | Būtina atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. |
| Nukentėjusiųjų interesai | Užtikrinamas nukentėjusiųjų teisė inicijuoti procesą, jei patirta žala baudžiamajame procese. |