Ką šiandien reiškia būti lietuviu?

Šiais laikais žmonės vertina tai, kokios žmogus pilietybės yra. Tačiau tai gali būti ir pasirinkimo reikalas. Vieniems atrodo, jog lietuviu būsi tik įgavęs tautos pilietybę. Jeigu jis - lenkas, bet kalba lietuviškai, sakoma, jog jis ne lietuvis. Pabandysiu įrodyti, jog tai visiška netiesa.

Kalbėdami šia tema galime pasiremti Č. Milošu, kurio lietuvybė vis dar daliai žmonių yra jautri tema. Kalbant apie jo lietuviškumą reikėtų pakalbėti, kas šiandien yra aktualu. Dažnai galime teigti, jog per Lietuvą persirito daugybė kariuomenių, deja, bet visi karininkai prievartaudavo moteris, kurių vaikai gimė čia ir jie yra lietuviai, jie išaugo lietuviškoje aplinkoje, nors genetiškai yra tik per pusę. Taip buvo ir Č. Milošui, kuris gimė ir išaugo būdamas tikru lietuviu. Jis gimė Lietuvoje, tačiau augo šeimoje, kuri kalbėjo tik lenkiškai, tačiau jis visada jautėsi tvirtai, kalbėdamas savo kalba. Č. Milošas aiškiai nurodo, kad ta kalba, kuria tu gali lengviausiai save išreikšti ir nurodo tavo tapatybę.

Todėl kiekvienas gyventojas, lietuvis turėtų suprasti, kad kalba yra svarbiausia jo asmenybės dalis, būti lietuviu - tai pareiga saugoti ir puoselėti savąją kalbą, nes be jos tautybės mes neišsaugotume. Šiuolaikinis jaunimas nesupranta, jog lietuviu gali būti augęs Lietuvoje ir kalbėdamas šia nuostabia lietuvių kalba. Prisiminkime savo senelius, savo prosenelius, kad ir tėvus, pavyzdžiui, mano tėvas yra pusiau rusas, mama - pusiau lenkė, senelis bei močiutė - rusai, tačiau visi kalba lietuvių kalba ir gyvena Lietuvoje, jie yra tikri lietuviai, kadangi kovojo už Lietuvą, už jos nepriklausomybę, taipogi kaip ir dauguma žmonių. Aš pats turiu ir rusiško, ir lietuviško kraujo, bet save matau kaip tikrą lietuvį, nes gyvenu Lietuvoje, kalbu lietuvių kalba ir atstovauju Lietuvos ledo ritulio rinktinei, už kurią atlygio negaunu, tačiau galiu savimi didžiuotis, nes ginu Lietuvos garbę. Tai galiu teigti kaip teiginį, mano draugai keitėsi pilietybę, kad galėtų ginti Lietuvos garbę, tai įrodo, jog jie yra tikri lietuviai.

Norėjau įrodyti, jog lietuviu esi tada, kai šneki lietuviškai, rašai arba atrandi save joje, kai gini šią tautą ir esi pasiryžęs padaryti dėl jos bet ką. Net ir būdamas kitoje šalyje, gali eiti iškėlęs išdidžiai galvą, nes tu esi tikras lietuvis, kuris šneka, kovoja ir gyvena lietuviškai.

Vilniaus universiteto (VU) išskirtinis profesorius Akselis Holvoetas (Axel Holvoet) ir dr. Vladimiras Panovas (Vladimir Panov) vienija aistra lingvistikai. Lingvistika, kitaip kalbotyra - tai mokslas apie natūralią žmonių kalbą. Sudėtinga ir plati pažinimo sritis - tirti kalbą pačiais įvairiausiais aspektais: nuo paprasčiausio kalbos mokymo iki kalbos prigimties ir sąsajų su žmogaus sąmone.

„Gebėjimas kalbėti - tai tam tikros žinios, bet jos yra neįsisąmonintos. Lietuvis kalba lietuviškai negalvodamas. Jeigu jo paklaustume: „Kodėl jūs dabar pavartojote būtojo laiko formą, o ne kitokią?“, greičiausiai išgirstume atsakymą: „Atrodė, kad taip reikia.“ Vadinasi, suprasti, kokios yra tos intuityvios neįsisąmonintos kalbinės žinios, koks jų pobūdis, kokia jų struktūra, yra fundamentiniai lingvistikos klausimai. Pabandyti atsakyti į tuos klausimus galima tik studijuojant kalbas, siekiant ištirti kuo daugiau kalbų, stengiantis įžvelgti, kuo jos skiriasi, kas jose yra universalu arba galėtų būti universalu, ir taip priartėti prie supratimo, kas yra kalba“, - pasakoja prof. A.

Vis dėlto visuomenėje paplitęs požiūris, kad kalbininkas yra asmuo, kuris paaiškins, kaip reikia taisyklingai rašyti ar kalbėti. Tačiau prof. A. „Kai buvo įsteigta Lietuvos valstybė, gyventojai, net rašytojai rašydavo savo tarmėmis: vienas - aukštaitiškai, kitas - žemaitiškai, todėl reikėjo sukurti vieną bendrinę kalbą. Vadinasi, kalbos reguliavimas tuomet buvo reikalingas. Dabar lietuvių kalba ir visuomenė, kuri vartoja bendrinę lietuvių kalbą, subrendo. Rašytojai, žurnalistai ir įvairūs kultūros veikėjai vartoja ją labai kūrybiškai. Tiesiog atėjo laikas, kai būtų galima iš esmės leisti lietuvių kalbai vystytis spontaniškai. Ją formuos, kūrybiškai praturtins rašytojai, publicistai ir gyventojai“, - įsitikinęs prof. A.

Lietuvių kalba pasmerkta likti tik žodynuose, lietuvių kalba skursta ir natūraliai išnyks dėl emigracijos, vaikams nebereikia lietuvių kalbos - tokios ir panašios baimės, pasak dr. V. Panovo, atsiranda kalbą tapatinant su žodžiais. Anot jo, grėsmė kalbai iškyla tada, kai jaunoji karta tiesiog pradeda kalbėti kita kalba tarpusavyje ir gimtosios kalbos nebevartoja namuose. Nors Lietuvoje tokios grėsmės nėra, pasaulyje nyksta daugelis mažumų kalbų.

Naujų kalbėjimo būdų atsiradimas yra vienas stebėtinų migracijos į Europą padarinių. Pavyzdžiui, jei suaugęs žmogus imigruoja į Lietuvą, tikėtina, kad jo lietuvių kalba visada bus netobula. Kita vertus, imigrantų vaikai, augantys tarp lietuviškai kalbančių žmonių, greičiausiai galės puikiai kalbėti lietuviškai. „Kalbų kontaktai yra natūrali kalbų būklė, visada taip buvo. Kalbos funkcionavimas tarp vienos valstybės sienų yra dirbtinis dalykas, nes senesniais laikais tos sienos nebuvo tokios griežtos kaip dabar. (…) Visos kalbos yra kažkiek mišrios. Kalbos raidos negalima įsivaizduoti be kalbų kontakto. Tai nėra naujas reiškinys - taip buvo visada“, - sako prof. A.

Dr. V. Panovo teigimu, ko gero, anksčiau kalbų kontaktų buvo net daugiau negu dabar, kadangi nebuvo kalbos reguliavimo. Pasak mokslininko, kalbos reguliavimas yra palyginti naujas reiškinys - tai modernybės produktas. „Ši idėja kilo iš primordialistinio požiūrio į tautą, kad tauta - tai nesikeičiantis vienetas, kuris egzistavo visada ir egzistuos amžinai“, - aiškina dr. V.

Reaguodamas į karą Ukrainoje, VU Filologijos fakultetas vykdo iniciatyvą, skirtą padėti Ukrainos piliečiams išmokti kuo daugiau jiems reikalingų užsienio kalbų. Dr. V. Panovas atkreipia dėmesį, kad geriausiai kalbą galima išmokti tada, kai turi galimybę ją vartoti. Nuo karo bėgantiems gyventojams mokytis kalbų reikėtų saugioje psichologinėje aplinkoje, kur asmuo galėtų reikštis, kalbėti ir nebijoti daryti klaidų, kad kiti žmonės jį ar ją palaikytų.

Vasario 16-oji - nacionalinio identiteto inkaras

Vasario 16-oji Lietuvai nėra tiesiog dar viena laisva diena kalendoriuje ar proga pakabinti trispalvę prie namų durų. Tai diena, kai prieš daugiau nei šimtmetį saujelė ryžtingų intelektualų pasirašė dokumentą, kuris visiems laikams pakeitė mūsų likimą. Šiandien, žvelgdami į modernią Lietuvą, dažnai pamirštame, koks trapus buvo tas laisvės pažadas ir kiek psichologinės stiprybės reikalavo sprendimas skelbti nepriklausomybę aplinkoje, kurioje dominavo didžiosios imperijos.

1918-ųjų vasaris Vilniuje buvo šaltas ir kupinas politinės įtampos. Lietuvos Taryba, sudaryta iš 20 drąsių vyrų, susirinko Pilies gatvėje esančiuose namuose, dabar žinomuose kaip Signatarų namai. Svarbu suprasti istorinį kontekstą: tuo metu Lietuva buvo okupuota Vokietijos, o aplink virė Pirmojo pasaulinio karo likučiai. Jono Basanavičiaus pirmininkaujama taryba priėmė sprendimą, kuris teisiškai atskyrė Lietuvą nuo visų ankstesnių valstybinių ryšių su kitomis tautomis.

Vienas įdomiausių ir beveik detektyvinių šios dienos aspektų yra paties Nutarimo originalo likimas. Dešimtmečius manyta, kad originalas dingo karo sūkuryje, kol 2017 metais profesorius Liudas Mažylis jį surado Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve. Šis įvykis dar kartą įrodė, kad istorinė tiesa anksčiau ar vėliau iškyla į paviršių, o mūsų valstybės pamatai yra tvirtesni, nei galėjome įsivaizduoti.

Psichologiškai Vasario 16-oji veikia kaip mūsų nacionalinio identiteto inkaras. Tai diena, kai mes iš „subjektų“ tapome „piliečiais“. Astrologiškai ir simboliškai šis laikas (vėlyva žiema) siejamas su kaupimu, pasiruošimu pavasariui ir vidine šviesa, kuri sklaido tamsą.

Šventės prasmė šiandien evoliucionuoja. Jei anksčiau tai buvo labiau oficialių minėjimų diena, dabar ji tampa džiaugsmingu, „lifestyliniu“ įvykiu. Mes mokomės švęsti laisvę ne tik susikaupę, bet ir kūrybiškai, integruodami tradicijas į modernų gyvenimo būdą. Dalyvaukite laisvės laužų uždegime. Pasigaminkite istorinę vakarienę. Leiskitės į žygį „Nepriklausomybės keliais“. Iškelkite vėliavą ne tik prie namų, bet ir savo širdyje.

Liaudies patarlė „Vargas draugus išblaško“ šią dieną įgauna gilią filosofinę prasmę. Žvelgiant į Lietuvos istoriją, matome, kad sunkiais laikais aplink mus likdavo tik patys ištikimiausi sąjungininkai ir stipriausios idėjos. Tačiau valstybės atkūrimo kontekste ši išmintis moko mus priešingo dalyko: tikras vargas ir bendras tikslas kaip tik turėtų vienyti, o ne sklaidyti. Vasario 16-osios signatarai, būdami skirtingų pažiūrų, sugebėjo susivienyti dėl didesnio gėrio.

Svarbios datos Lietuvos istorijoje:

Taip, tai yra oficiali valstybinė šventė ir nedarbo diena Lietuvoje. Kadangi 2026 m. vasario 16 d. Vėliava turi būti iškelta 7:00 val.

Raštingumo svarba

Profesorei, humanitarinių mokslų daktarei Irenai Smetonienei kasmet moko studentus taisyklingai kalbėti. Bendraudama su studentais ir žodžiu, ir elektroniniais laiškais, ji sako pastebėjusi ne vieną lietuvių raštingumui įtaką darančią priežastį. „Susidurdama su studentais pastebiu atsainumą, kurio anksčiau nebūdavo: jei studentas rašydavo dėstytojui elektroninį laišką, rašydavo atsakymą per egzaminą, jis stengdavosi tai daryti taisyklingai. Deja, dabar taip nebėra - gaunu atsakymus, kuriuose yra visko“, - darbo su jaunimu patirtimi dalinasi pašnekovė.

Vis dėlto, profesorė įsitikinusi, kad reikia ieškoti neraštingumo priežasčių. „Mokytojai sako, kad vaikai nenori mokytis - gali būti. Tačiau reikia pamąstyti, ar toje pačioje Švietimo ministerijoje padaryta viskas, kad vaikas galėtų išmokti gramatiką: ar tinkama yra programa ir vadovėliai? Jei vadovėliai kreipia vaikus tik į žaidimus, natūralu, kad mokiniai gramatikos neišmoks“, - sako ji. „Man labai nepatinka požiūris, jog lietuvių vaikai yra gimtakalbiai ir dėl to lietuvių kalbą moka puikiai. Netiesa. Bet kuris lituanistas, atėjęs į universitetą, staiga pamato, kad apie lietuvių kalbos sistemą žinių turi nedaug, nors tai yra gimtoji kalba. Vienas dalykas yra mokėti kalbą, o visai kitas - išmanyti sistemą ir gramatiką iš vidaus“, - teigia I. Smetonienė.

Lituanistė pastebi, kad tuo metu, kai dar nebuvo interneto, nebuvo ir viešai rašomų komentarų, niekas nežinojo, kaip kiti rašo. Visuomenė matė tik tuos tekstus, kuriuos parengdavo mokslininkai, žurnalistai. „Anonimiškas komentavimas leidžia rašyti taip, kaip nori - juk niekas nežinos, kad tai aš. O tuomet jau koks skirtumas, ar rašysiu su lietuviškomis raidėmis, ar be jų“, - ydingą lietuvių požiūrį apibūdina specialistė.

Anot pašnekovės, įtakos lietuvių raštingumui turėjo ir suaktyvėjęs technologijų naudojimas. „Tie lietuviai, kurių vaikai dabar eina į 5-7 klases, buvo pirmieji, į rankas paėmę mobiliuosius telefonus, kuriuose nebuvo lietuviškos klaviatūros. Ta karta išmoko rašyti žinutes be lietuviškų raidžių, todėl natūralu, kad ir savo vaikams sako, kad lietuviškos raidės nereikalingos. Jei būtume čiupę ožį už ragų pačioje pradžioje, o tiksliau - iškart susitarę su gamintojais, kad telefonuose atsirastų ir lietuviška abėcėlė, tokių problemų nebūtų“, - pastebi I. Smetonienė.

Ji prisimena laikmetį, kai ir iš studentų gaudavo elektroninių laiškų, kuriuose - nei nosinių, nei taškų. „Anksčiau dar reikėdavo studentus paauklėti - lituanistai buvo susitarę jiems rašyti „negaliu perskaityti, negaliu atsakyti į jūsų laišką“, - šypsodamasi pasakoja profesorė ir priduria, kad jau bemaž tris metus laiškų be lietuviškų raidžių negauna. O ar pati nerašėte žinučių be lietuviškų raidžių? „Aš niekada nepasidaviau. Žinojau, kad jei pradėsiu ir kokį mėnesį rašysiu be lietuviškų raidžių, man bus gerai, priprasiu“, - prisimena I. Smetonienė.

Buvusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė I. Smetonienė mano, kad valstybiniai lietuvių kalbos egzaminai, kuriuos laiko abiturientai, galėtų būti raštingumo indikatorius. „Laikydamas egzaminą, vaikas turi žinoti, kad rašyti reikia kuo taisyklingiausiai, nes jis tai daro viešai: jo darbą skaitys mokytojai, egzamino komisija. Manau, raštingumo lygmens neatskleistų testai, jei mes vėl prie jų grįžtume. Buvo laikas, kai testai buvo laikomi didžiuoju raštingumo įrodymu, tačiau aš visuomet kovojau prieš testus - mat jie nieko neparodo“, - svarsto pašnekovė.

Kaip reikėtų gerinti lietuvių raštingumą? „Pirmiausia - vadovėliai ir programos. Pastarosiose turi būti aiškiai išdėstyta, ką vaikai turi išeiti. Vadovėliai turi būti ne tokie, kuriuose nieko neparašyta - jeigu norima vaikui išaiškinti teorinius dalykus, jie ir turi būti išaiškinti vadovėlyje. Tai yra darbas ir reikia jį dirbti“, - tokį raštingumo gerinimo planą pateikia profesorė.

Anot I. Smetonienės, knygų skaitymas taip pat kelia raštingumo lygį: „Esu prisiskaičiusi be galo daug užsienietiškų tyrimų, kuriuose visi kaip susitarę kartoja, kad kuo žmogus daugiau skaito, tuo jis geriau rašo.“

Riteriškumas ir šauliai XXI amžiuje

Knygą „Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje“ (leidykla „Tikra knyga“, 2019 m.) parašęs NORBERTAS ČERNIAUSKAS sako norėjęs reabilituoti suprimityvintas tautiškumo, patriotizmo, pilietiškumo sąvokas, o tai padaryti geriausia nieko apie sudėtingą Lietuvos istoriją neslepiant ir nenutylint. Tačiau knyga - ne tiek apie priešus ir drakonus, kiek apie lietuviškuosius riterius ir kaip jais tapti šiandien.

Norbertas Černiauskas: "Noriu, kad knygos skaitytojai suprastų, jog kiekviename žingsnyje - ir mokykloje, ir namie, ir atostogaujant galima imtis riteriškų žygių, ir kiekvienas gali tapti riteriu. O mano siūlomas geras būdas žengti į tą riterišką pasaulį - tai tapti jaunaisiais šauliais. Bandau parodyti, kad riteriški idealai gali egzistuoti ir XXI amžiuje, jog tai nėra tik senoviniai romantiniai vaizdiniai. Tikrai ir šiandien yra žmonių, kurie gyvena ir veikia idealų, o ne vien pragmatinių sumetimų vedami. Jie buvo labai skirtingi, bet abu tikri valstybininkai, ir juos suvienijo paprastas klausimas: kuo gali prisidėti kiekvienas pilietis siekiant iškovoti šaliai nepriklausomybę?"

Šiemet Lietuvos šaulių sąjunga švenčia šimtąjį gimtadienį. Prieš 100 metų Lietuva buvo visai kitokia, vyko karas, todėl naujos organizacijos misija buvo pagelbėti kariuomenei ir sujungti į vieną organizaciją ginkluotus partizanų būrius, tuo metu veikusius įvairiose Lietuvos vietose, kad šie galėtų sėkmingiau prisidėti prie krašto gynybos. Tiesa, ir dabar šaulių pagrindinė funkcija išlieka ta pati - būti savanoriais krašto apsaugai, tarpininkauti tarp visuomenės ir kariuomenės, tačiau kita labai svarbi funkcija yra bendruomeninė. Šaulių pagrindu provincijose buriasi bendruomenės, kurios rūpinasi ne tik krašto apsauga, bet ir XX a. tautos istorine atmintimi, padeda sodinti miškus, gesinti gaisrus, gelbsti didžiuosiuose renginiuose. Apskritai aš šaulius mėgstu vadinti pirmaisiais savanoriais - kur tik reikalingi savanoriai, jie pirmieji atskuba į pagalbą.

XXI a. Knygoje pateikiate 7 praktinius patarimus, kaip atpažinti riterį arba kaip pamažu juo tapti. Man labiausiai patinka pasakymas, kad šaulys, esamas ar būsimasis riteris - tai žmogus su vaizduote, kuris nebijo ją įjungti, galvoti apie daugelį dalykų savaip, galima net pasakyti - fantazuoti. Kitas man svarbus dalykas - kad šaulys visąlaik atsako už savo žodžius ir netiki pliurpalais. Manau, kad didžiausia grėsmė mūsų visuomenei šiomis dienomis yra menkas informacinis raštingumas. Pastebiu, kad dabartiniame informaciniame lauke, kuris yra beprotiškai platus, visiems - neišskiriant jaunų ar vyresnių - labai sunku patikimą informaciją atskirti nuo paslėptų reklamų ar melagingų naujienų, trūksta elementaraus kritiškumo gaunamos informacijos atžvilgiu.

Aš noriu parodyti, kad istorija nėra vien tai, kas buvo ir negrįžtamai pradingo praeity, bet kad ji suformavo mūsų dabartį ir formuoja ateitį. Man atrodo, kad šiuo Kovo 11-osios nepriklausomybės laikotarpiu pernelyg daug dėmesio skiriame tik saugoti, pavyzdžiui, tarpukario kūrybos rezultatus, bet ne kurti savus. O juk valstybingumo tradicija tarpukariu yra gerą išsilavinimą ir vaizduotę turinčių politikų bei visuomenininkų kūrinys. Ji buvo nuolatos kuriama mąstant, kokia turi būti valstybė, kaip tvarkoma, į kokius praeities vaizdinius reikia remtis, kas yra modernus lietuviškumas, ką reiškia būti lietuviu. Todėl manau, kad valstybė arba lietuvybė plačiąja prasme gyva tiek, kiek mes nuolatos ją kuriame ir kiek investuojame savęs į kūrybos procesą.

Pažvelkime atidžiau į jūsų knygoje pristatomus šaulius ir jų nuopelnus. Kadangi tuo metu šauliai jau buvo gerai organizuoti, jiems teko toks sunkus egzaminas, ir jį puikiai išlaikė. Šitoje organizacijoje tikrai nėra viskas tik šviesu, ir knygoje aprašydamas okupacijas, ypač pirmąją sovietinę, aš stengiausi parodyti, kad būta visko - ir nesusigaudymo situacijoje, ir negalvojimo savo makaule, ir bendradarbiavimo su tuo, kuo nereikėjo. Šaulių situacija tiesiog atspindi visos tuometinės visuomenės sutrikimą ir likimą. Tačiau vėliau šauliai suvaidino svarbų vaidmenį partizaniniame kare.

Tarpukariu sukauptos žinios ir užmegzti organizaciniai ryšiai pravertė kovojant, ir neretai išlikusiose nuotraukose galime matyti partizanų vadus, seginčius šaulio ženklelį su dvigubu kryžiumi.

tags: #ka #siais #laikai #reiskia #buti #lietuviu