Česlavas Milošas (Czesław Miłosz) - Nobelio premijos laureatas, poetas, rašytojas, eseistas, literatūros mokslininkas ir vertėjas, kurio gyvenimas ir kūryba neatsiejamai susiję su Lietuva. Jo asmenybė ir darbai palieka gilų įspūdį ne tik lenkų, bet ir lietuvių kultūrai, skatindami susimąstyti apie tapatybę, istoriją ir kultūrinį paveldą. Straipsnyje nagrinėjama, ką Č. Milošas reiškia Lietuvai šiandien, kokią įtaką jo kūryba daro lietuvių savimonei ir kaip jo palikimas gali padėti geriau suprasti sudėtingą Lietuvos ir Lenkijos istoriją.
Česlavas Milošas
Lietuva Česlavo Milošo sąmonėje
Nobelio premijos iškilmių metu Milošas savo kalboje pareiškė: "Čia aš galvoju apie Lietuvą, mito ir poezijos šalį". Prisimindamas tai, Fiutas jo klausia: "O kas jums buvo Lietuva dar vaikystėje?" Pasak Milošo, Lietuvos vaizdą jo sąmonėje suformavo literatūra. Pirmą sykį perskaitęs Mickevičiaus "Poną Tadą", jis nepažino Lietuvos gamtos.
"Kokį gamtovaizdį Mickevičius aprašo?" - tada savęs klausė Milošas: "Jis netoks kaip mūsų... Tikra gyvūnija, tikra augmenija, miškai tėra mano apylinkėje prie Nevėžio upės... Aš buvau nepaprastas parapijinis patriotas", prisimena poetas.
Šeimos tradicijos ir lietuviškumas
Nors Milošų šeima kalbėjo lenkiškai, jis prisimena, jog jie buvo labai patriotiški lietuviai. "Jų patriotizmas", anot jo, "primena škotus Didžiojoje Britanijoje, kurie kalba anglų kalba, bet kurie pabrėžia: 'mes ne anglai, mes škotai' ". Tačiau Milošo šeima nežinojo apie lietuvių tautinį sąjūdį.
Princetono universitete, Amerikoje, jis atrado savo dėdės Oskaro Liubičiaus Milašiaus korespondenciją, kuri rodo, kaip jis tapo lietuviu. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis dar priklausė Lenkų menininkų sąjungai Paryžiuje, bet 1918 metais, Versalio konferencijos eigoje, staiga sužinojo, kad lenkai pasisakė prieš Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Tai jį užrūstino ir jis pareiškė: "Tokiu atveju, aš lietuvis". Jis nieko nežinojo apie lietuvių tautinį sąjūdį ir apie jį tepatyrė vėliau, jau pasiskelbęs lietuviu.
Lietuvybė ir Vilniaus kraštas
Milošas išsamiai pasakoja apie Sateinius, Kėdainių apskritį, Vinių, aiškina, kaip lietuvybė išnyko Vilniaus krašte. Dešimtmečių, šimtmečių būvyje lietuvių kaimai sugudėjo, o vėliau sulenkėjo. "Todėl", kalba jis, "Vilnių supa lenkiškai kalbantys kaimai". Aiškindamas sudėtingus etninius konfliktus Lietuvoje ir ypač Vilniaus krašte, Milošas pareiškia: "Reikia grįžti prie lietuvių tautinės sąmonės pradmenų. Ji susiformavo 19-tame šimtmetyje ir išplito 20-jame. Lietuvą, kaip nepriklausomą valstybę, pagimdė labai karštas patriotizmas. Nacionalizmo klausimą Lietuvoje supranta nedaugelis žmonių. Jis rėmėsi išimtinai valstiečiais, nes lietuvių bajorijos beveik neliko - ji buvo sulenkinta. Tik nedaugelis bajorų bekalbėjo lietuviškai pačioje šiaurėje, prie Latvijos sienos. Kurį laiką valstiečių kilmės kunigai buvo vienintelė inteligentija. Rusams valdant, valstiečių vaikai stodavo į seminariją ir tapdavo patriotais. Tai buvo pirmoji lietuvių inteligentijos banga. .. Iš katalikų kunigijos išaugo daug lietuvių poetų, kuriuos lenkai vadino "fanatiškais" ir jiems jautė priešiškumą.
Milošas priduria, jog jis negali savęs vadinti lenkiškai kalbančiu lietuviu, nes "tokie gyvūnai jau išnyko. Aš pabrėžiu ypatingus mano tautinio dvišakumo bruožus, bet jaunajai kartai Lenkijoje tai jau neturi prasmės. Jie net nežino, kad toksai dvišakumas iš viso egzistuoja; jų vadovėliai nieko nesako apie lenkų kultūrą ir gyvenimą Lietuvoje".
Česlavo Milošo vertimai ir LDK tradicija
Knygoje aptiktas dar vienas labai įdomus dalykas - Č. Milošas buvo išvertęs Lietuvos himną į lenkų kalbą. Himno vertimą Milošo archyve aptiko daktaras Mindaugas Kvietkauskas. Iš tiesų tai yra turbūt didžiausias ir netikėčiausias atradimas kalbant apie archyvinius dalykus. Ir, žinoma, didelė mįslė, kodėl Milošas tai darė. Mūsų himno tekstas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprastas, bet jis vėlgi turi gilias šaknis - su LDK, Adomu Mickevičiumi.
Tikėtina, kad Milošui buvo svarbus himno teksto visuomeninis pobūdis. Matyt, jis ieškojo atsakymo į Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimą. Vertimas į lenkų kalbą lyg ir grąžino jį prie ištakų. Jis klausėsi to skambesio, galvojo, kaip tai galėjo skambėti kita kalba - lenkų. Milošas jautė, kaip viskas yra arti. Jeigu arti yra Mickevičius, vadinasi, arti yra ir lenkų kalba. Galbūt jis turėjo ir pragmatinį tikslą - norą, kad lenkakalbiai Lietuvos piliečiai giedotų himną savo gimtąja kalba, jeigu jiems tai artimiau širdžiai, ir pasitikėtų labai autoritetingu vertimu. Ne šiaip kažkieno vertimu, o paties Milošo.
Šis gestas atrodo labai prasmingas šiandienos situacijoje. Galima sakyti, kad Č. Milošo vertimas yra toliaregiškas? Taip, tas vertimas yra tarsi laiškas į ateitį. Atrodo, lyg Milošas peršoktų laiką ir galvotų, kuo dar galėtų pasiremti tos jo dvi mylimos tautos, nesutaikomi gentainiai. Galbūt jis galvojo duosiantis į rankas himną, kuris gali skambėti ir lietuvių, ir lenkų kalbomis. Vertimas yra labai rūpestingas, daugiaprasmis.
Jūs teigiate, kad himno vertime atsiremiama į LDK mitą, tradiciją. Juk ne kiekvieną tekstą versdamas taip gali interpretuoti. Galbūt mūsų tapatybė, kuri buvo kalama XIX amžiuje, ne taip toli nuo Č. Milošo tapatybės?
Grįžkime prie šių laikų ir Č. Milošo. Teigiate, kad jis aktualizavo LDK tradiciją. Šiandien istorikai, intelektualai taip pat atsigręžia į LDK tradiciją. Taigi Č. Milošas tampa kertine figūra, per jį mes galime pamatyti pasaulį, kuris nugrimzdo praeityje. Juk tą pasaulį Č. Milošas kėlė, bandė jį aprašyti.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII a.
Vilnius Česlavo Milošo gyvenime
Svarbiausias ir vienintelis miestas, kurio jis negalėjo nei užmiršti, nei palikti - Vilnius. Čia vėl, žinoma, labai svarbi tema, kai vis galvojame, kad mūsų tapatybė yra kaimietiška, žemdirbiška. Ir Milošas ateina iš Isos slėnio, pirminės žemdirbiškos, agrarinės, kaimo ir dvaro tapatybės. Jis patenka į Vilnių, universitetą. Jo sąmonės veikla yra nepaprastai intensyvi. Milošas tampa Vilniaus žmogumi, miesto sąmone. Iki šiol neturime gilesnio Vilniaus matymo, regėjimo, Vilniaus poezijos. Tai yra beveik metafizinė tema.
Sakoma, kad lietuviai dar turi Vilnių atrasti, su juo susigyventi. Tačiau tada kartu turime atrasti ir Č. Milošo Vilnių. O gal Č. Milošas mums gali būti raktas į Vilnių? Jis galėtų mums būti raktas į daug ką, jeigu tik tuo raktu mokėtume naudotis. (Šypsosi - red. past.). Jeigu sugebėtume atrakinti, įeiti...
Dokumentinio filmo „Česlovo Milošo amžius" premjera per LTV2 (anonsas)
Žinoma, per tuos jubiliejinius metus yra padaryta nemažai, pasirodė daug knygų ir leidinių. Tačiau ne taip lengvai pajusti tą gyvenimo procesą, reikia savo sąmonėje įveikti tam tikrą barjerą. Kartais mus kausto pernelyg aiškus žinojimas, abejojimas, įtarumas, ypač kas susiję su lenkų kalba. Bet ta sąmonė yra tokia didelė, stipri ir toje tapatybėje vis tiek dalyvauja lenkų kalba, kuria rašoma, kaip mano atrodo, lietuvių kalbos akivaizdoje. Tai yra kalba, kuri girdi kitą kalbą. Pats Milošas „Epochos sąmoningumo poezijos“ įžangoje, išleistoje lietuvių kalba, labai gražiai apie tai rašo. Tai nėra svetima Lietuvai ir lietuviams, tas pats kraštas, kraštovaizdis, gamta.
Prisiminkime, kad Č. Milošas bendravo su lietuviais. Dialogas su Tomu Venclova, esė apie Vilnių. Tai tokie pavyzdiniai tekstai. Be to, jis lankydavosi „Santaroje - Šviesoje“ Amerikoje, dalyvavo išeivijos lietuvių intelektualiniame gyvenime.
Ko galime pasimokyti iš Česlavo Milošo
Nedaug tegalime pasimokyti... Tai labai didelė asmenybė, sunkiai pasiekiama. Daugiausia, ką mes galime padaryti, tai skaityti Milošą. Ypač atidžiai skaityti „Isos slėnį“, taip pat poeziją, kurios daug išversta į lietuvių kalbą. Reikėtų pajusti, kad ir mūsų kultūroje, pasaulėvaizdyje veikia ši didelė figūra. Tai turi teikti džiaugsmą, pasitikėjimą savo kultūra.
Šia savo knyga jūs įrodėte, kad Č. Milošas buvo didesnis lietuvis nei kiti lietuviai, kurie kalbėjo tik savo kalba... (Šypsosi - red. past.) Turbūt įspūdingiausias yra paskutinis sakinys, mūsų knygoje cituojamas iš T. Venclovos rankraščio. Cituoju Milošą: „Esu senas žmogus ir pasaulio likimas iš esmės man jau neberūpi, bet norėčiau žinoti, kas bus su Lietuva. Toks jau tas mano lietuviškas patriotizmas“. Autentiški Milošo žodžiai ir tas sakinys viską pasako... Patriotizmas, darantis garbę ir Lenkijai, ne tik Lietuvai. Jeigu pajėgtume, tai galėtume pasimokyti.
Žmogus, kuris rašė lenkiškai, laikė save paskutiniu LDK piliečiu, moko mus mylėti Lietuvą... Jis moko mus labai gilaus patriotizmo, kuris negali pereiti į neapykantą kitai tautai. Jis moko mylėti. „Toks tas mano patriotizmas...“ Čia jau girdisi žmogaus šypsena. Seno žmogaus, suprantančio, koks tas patriotizmas...
Tikėkimės, kad išmoksime šią pamoką.