„Lietuviais esame mes gimę“, kažkada rašė XIX a. poetas, publicistas bei visuomenės veikėjas Jurgis Zauerveinas. Būtent ši frazė iškiliausiai ir puikiausiai atspindi lietuvybę gerbiančio ir puoselėjančio žmogaus esybę. Tad šioje kalboje, atsižvelgiant į abejingumą lietuviais, lietuvybę ir Lietuva, akcentuojama, ką, visgi, šiandien bereiškia būti lietuviu.
Nuo pat seniausių laikų lietuvių tauta labai dažnai susidurdavo su įvairiausiomis negandomis, kurios tikrindavo lietuvių užsidegimą išsaugoti savo identitetą. Tad būtent tos dažnos negandos kurstė lietuvių azartą kovoti dėl to, kas priklauso jiems, sykiu nepamirštant to, kad būti lietuviu - tai ypatinga garbė. Juk lietuviai - stiprūs ir didingi žmonės, gebantys pergyventi ir įveikti net pačius baisiausius sunkumus.
Tačiau bėgant amžiams, rimstant laikams ir Lietuvai atradus gana saugią poziciją pasaulyje, negandų sumažėjo, o viena iš esminių problemų tapo vis spartėjantis kosmopolitizmas, emigracija ir kiti su kitataučių įtaka lietuvių tautai, veiksniai.Tad lietuvybė, lietuvis ir Lietuva - šiandien yra labai dažnai kvestionuojamos sąvokos, kurioms skiriama išties daug dėmesio. Tačiau ne dėl to, kad būti lietuviu vis dar būtų labai svarbu. Šiandien buvimo lietuviu reikšmė kiek pakitusi, netgi iškraipyta, nors pasitaiko atvejų, kada žmonėms buvimo lietuviu reikšmė yra didelė ir visiškai nekvestionuojama.
Lietuvybė ir patriotiškumas visais laikais buvo pagrindinės sąvokos, kuriomis buvo remtasi, siekiant išvengti priešų nemalonės ir skaudžių įvykių. Tik suvokdami lietuvybės svarbą tauta kilo prieš priešus bandydami išsaugoti ją bet kokiu atveju. Taigi galima prisiminti kaip labai gražų gestą. Tačiau ką lietuviu būti reiškia šiandien gyvenančiam žmogui?
Šiandieninė visuomenė - tai visiškai nuo prieš keletą amžių gyvavusios visuomenės besiskirianti žmonių visuma. Jeigu anksčiau gyvenusiems lietuviams būti lietuviu turėjo ypatingai didelės svarbos, o žmonės patirdami įvairias negandas, galinčias atimti lietuvybę bei komplikuoti tautinio identiteto ženklų puoselėjimą, nuolat kovojo, žadino visuomenę bei skatino savimone, tai šiandien yra visiškai priešingai. Šiandienos pasaulyje gyvenantys žmonės į buvimą lietuviais, Lietuvos žmonėmis žvelgia kiek kitaip.
Buvimas lietuviu šiandien siejamas su visiškai kitokiomis vertybėmis ar jų reikšmėmis. Buvimas lietuviais tampa kur kas sudėtingesnis, o Lietuvos žmonės darosi pasyvesni. Tačiau tai yra tik viena nuomonių pusė, kuri gali būti kiek subjektyvi. Nepaisant to, ką reiškia buvimas lietuviu šiandienos žmogui, gali padėti suprasti įvairūs Lietuvoje gyvenančių ar dėl Lietuvos dirbančių atvejai bei patirtys ir net literatūriniai kūriniai.
Lietuvio identitetas šiandien
Šiandien, kai Lietuvos vardas drauge su trečdaliu lietuvių paplito jau kiek platesniame areale, klausimas „Ką reiškia būti lietuviu?“ dar aktyviau analizuojamas etnologiniuose, sociologiniuose, kultūrologiniuose, meniniuose etc. Nuo tų diskursų sprogsta internetas, auga knygų stirtos, ilgėja meninės bibliografijos sąrašas, o dailus lietuvio paveikslas neišryškėja, ir gana.
Kritinė pasaulio mintis pasigenda drąsos, atsakomybės už turimą laisvę bei praeities klaidas, bet stebisi lietuvių kantrumu ar svetingumu. T. Venclova tvirtina: „Tautos identitetas yra gyvas daiktas. Atrodo, kad toji identiteto gyvybė kol kas bene geriausiai skleidžiasi mene, žaismingai it kreivame veidrodyje, atspindinčiame lietuvių veidus ir vidų.
Rolando Rastausko esė „Ta nepakeliama eurolengvybė“ naratorius išgirdęs klausimą „Ką reiškia būti lietuviu?“, jaučiasi kastruojamas, jį gąsdina būtinybė „apsibrėžti“: „Ar gali būti lietuviu žmogus, savąjį privatumą ir sykiu laisvės idėją iškeliantis aukščiau tautinės tapatybės? Maža to - laikantis, kad asmeninė tapatybė apskritai neapibrėžiama. <…> sakantis: noriu būti Kitas, un Autre, noriu išsaugoti savąjį kitoniškumą, kitokią jauseną ir galvoseną <…>“.
O man, didžiąją metų dalį matančiai tik gimtinės horizontą, tik į metų laikus reaguojančius krūmelius, į kuriuos visais sezonais vienodai šlapinasi alkoholio padauginę vyrukai, identitetas panašus į drabužių spintą, kurioje ieškodama Gucci batelių arba Crocs sandalų galiu aptikti vyžas. Aš nežinau, ką reiškia būti lietuviu. Džiaugiuosi, kad tokių lietuvių esama ir noriu išsaugoti jų „genofondą“. Mintyse aš juos susodinu į laiko kapsulę ir pasiunčiu į ateitį kurti kitos Lietuvos - gal net su tomis pačiomis balomis, miškeliais, Rumšiškėmis, bet šviesesnės. Be pykčio.
Na, gal kuris nors iš jų dar mato policininko uniformą, dailų sekretorės kostiumėlį, gaisrininko šalmą, šilkinę kaklaskarę, liudijančią priklausomybę meno pasauliui. Bet gali būti, kad vienas procentas mano tautiečių - „lietuvių barzdočių“ ar „geltonplaukių puikių visų“ - visų pirma veidrodyje mato… lietuvį (ar lietuvę). Tiesa, dėl barzdočių „lietuviškumo“ suabejojau jau prieš kokį penkiolika metų, kai vieną mano barzdotą pažįstamąjį kelte Švedija - Olandija pro šalį ėjusi porelė identifikavo epitetu „Siberia“.
Lietuvis, lietuvybė, Lietuva - tai ko gero šiandien dažniausiai vartojamos, minimos ir kvestionuojamos sąvokos. Tad ką iš tiesų reiškia būti lietuviu šiandien - argumentuotai aptariama šiame kalbėjimo pavyzdyje.