Šiuolaikinis žmogus yra labai priklausomas nuo technologijų, greito gyvenimo tempo ir nuolat besikeičiančios aplinkos. Minint gimtosios kalbos dieną Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje vasario 19 d. vyko diskusija „Lietuvių kalba - gyva tarp pasaulio lietuvių?“. Intensyvi globalizacija ir kartu lietuvių migracija neatsiejamos nuo klausimų apie lietuvių kalbos mokėjimą ir jos išlaikymą gyvenant užsienyje.
Daugiau nei milijonui lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių gyvenant už Lietuvos ribų, kyla klausimas, koks lietuvių kalbos būvis yra Lietuvių diasporoje. Tikslių atsakymų į tai, kiek emigravusių lietuvių svetur vartoja lietuvių kalbą, nėra.
Pasak profesorės M. Ramonienės, lietuvių diaspora nėra išskirtinė, palyginti su kitų šalių emigrantais. Pirmoji karta, išvykusi iš gimtosios šalies, šiuo atveju Lietuvos, dar moka savo kalbą, o nuvykę į kitą šalį jie galimai išmoksta ir tos šalies kalbą.
Tikėtina, kad antroji karta, svečioje šalyje gimę, dar išmoksta savo tėvų kalbą, nors daug geriau bendrauja kalba tos šalies, kurioje gyvena ir lanko švietimo įstaigą. O trečioji karta retai išmoksta tėvų ar senelių kalbą ir dažniausiai sulig šia karta nutrūksta natūralus kalbos perdavimas iš kartos į kartą.
Visgi mūsų šalies diasporos bendruomenę iš šio modelio išskiria antroji emigrantų banga, pokario Lietuvos emigrantai. Šioje grupėje lietuvių kalbą neblogai, o kartais net labai gerai moka ne tik trečioji, bet ir ketvirtoji karta.
Vienas svarbiausių veiksnių, skatinančių diasporos lietuvius, ypač antrosios kartos atstovus, kalbėti lietuviškai, yra lituanistinis švietimas. Pasak diskusijos dalyvės, Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo reikalų komisijos pirmininkės, 2018 m. lituanistinio švietimo mokytojo premijos laureatės Alvijos Černiauskaitės, lituanistinio švietimo srityje pastarasis dešimtmetis buvo ypač produktyvus, o paskutinieji metai - net proveržio metai.
Džiugina ir besimokančiųjų lietuvių kalbos skaičius, kuris per pastaruosius ketverius metus šoktelėjo nuo 4-5 proc. iki 6-10 proc. lietuvių kilmės vaikų, gyvenančių užsienyje, tai yra apie 10 tūkst. mokinių. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos registre oficialiai registruotos 240 veikiančių lituanistinių mokyklų, kuriose dirba per 1100 mokytojų.
Aktyviausiai lituanistinėse mokyklose mokosi ikimokyklinio amžiaus vaikai ir pradinukai, tačiau mokyklos susiduria su iššūkiu pritraukti likusius 90 proc. Kaip vieną svarbių sąlygų, lemiančių tai, ar iš Lietuvos išvykęs žmogus mokysis lietuvių kalbos, diskusijos dalyvės įvardijo ryšį su Lietuva ir santykį su nauja gyvenamąja vieta.
Diskusijoje kaip vienas iš faktorių, paaiškinančių, kodėl vieni diasporos lietuviai mokosi lietuvių kalbos, o kiti - ne, buvo įvardyta šeimos kalbų politika. Buvusi lietuvių kalbos plėtros pareigūnė Airijoje Jurgita Urbelienė įsitikinusi, kad sėkmingas lietuvių kalbos perdavimas išeivijoje galimas glaudžiai bendradarbiaujant grandims tėvai-vaikai-pedagogai.
Kalbos perdavimui vykstant „iš kartos į kartą“, svarbiu saugikliu šioje grandinėje tampa tėvai, kurie dažnai vaikams daro didžiausią įtaką. Diskusijos dalyvės nuomone, kalbos tęstinumas yra tėvų tradicijų išlaikymas, pagarba visai giminei, kalbą išsaugojusiai ir sunkiais laikais. Tai iliustruodama Jurgita Urbelienė dalijosi žodžiais, lietuvės mamos pasakytais savo dukrai, nenorinčiai mokytis lietuvių kalbos: „Aš nenoriu būti ta, kuri nutrauks ir sustabdys lietuvių kalbą mūsų šeimoje.
Profesorė Ramonienė teigia, kad pirmiausia reikia priimti sprendimą dėl to, kiek ir kurių kalbų bus vartojama šeimoje, o tada imtis tą sprendimą įgyvendinti. Adriana Nerea Cobbio Reynoso - Argentinos lietuvė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Lietuvoje, - yra išskirtinis pavyzdys lietuvių kalbą mokančios ketvirtos kartos lietuvės.
Adriana pasakojo, kad kalbos ji mokėsi dėl šeimos: „Aš nekalbu puikiai, bet labai stengiuosi. Aš kalbu dėl šeimos. [..] norėjau žinoti, suprasti, kas yra ta Lietuva, lietuvių kalba.
Alvija Černiauskaitė papasakojo apie dažną reiškinį diasporoje, kai lituanistinės mokyklos susikuria dėl tėvų noro savo vaikus mokyti lietuvių kalbos. Kitas svarbus lietuvių kalbos mokymosi užsienyje aspektas yra aktyvi lietuviška bendruomenė. Būtent bendruomenė turėjo didelę reikšmę diskusijos dalyvės Adrianos kelyje mokantis lietuvių kalbos.
Argentinos lietuvių bendruomenė „Nemunas“ turi šokių ansamblį, kuris stengiasi kuo labiau patraukti jaunuosius lietuvius lietuviškais žaidimais ir dainomis bei organizuoja įvairias veiklas būtent vaikams. Adriana mąsto, kad šios veiklos yra labai reikšmingos vaikams: nors šie per trumpą laiką neišmoksta kalbėti lietuviškai, bet nuo vaikystės supranta, kodėl svarbu kalbėti lietuviškai, jaučiasi pilietiški, žino, jog reikia gerbti vėliavą, nori keliauti į Lietuvą studijuoti, atostogauti ar gyventi, myli šalį, nors niekada Lietuvoje nėra buvę.
Lietuvos žemėlapis
Akivaizdu, kad gyvenant užsienyje sprendimą mokytis lietuvių kalbos iš dalies lemia susiklosčiusios sąlygos - kiek toli nuo gyvenamosios vietos įsikūrusi mokykla, kiek laiko ir lėšų kainuoja į ją nuvykti ir panašiai. Alvija Černiauskaitė pabrėžia, kad labai svarbu, ar lituanistinė mokykla yra tame mieste ar rajone, kur gyvena emigravę lietuviai. Svarbūs ir kiti aspektai, susiję su gyvenamąja vieta.
Diskusijos dalyvės pažymi, kad lituanistiniam švietimui itin svarbi mokytojo išmonė ir kompetencija pasirenkant ir pritaikant mokymosi priemones savo mokiniams. Nors padaugėjo prieinamų įrankių, padedančių mokyti diasporos mokinius lietuvių kalbos, kiekvienos šalies, miesto, mokyklos ir mokinių specifika (pvz., lietuvių kalbos mokėjimo lygis) reikalauja adaptuoti šiuos įrankius taip, kad jie geriausiai tiktų vaikams klasėje.
Alvija Černiauskaitė pasidalijo Londono pavyzdžiu: šiame mieste yra 13 lituanistinių mokyklų, tačiau jos visos labai skirtingos tiek programos, tiek mokymo krypties požiūriu. Mokymo priemones mokytojai rengia ir adaptuoja patys ne tik siekdami atliepti mokinių specifiką, bet ir šiandienos aktualijas Lietuvoje.
Klausimas, kaip sudominti mokinius ir išlaikyti jų motyvaciją mokytis lietuvių kalbos, itin aktualus lituanistinėms mokykloms, kurias mokiniai lanko savaitgaliais. 2023 m. lituanistinio švietimo mokytojo premijos laureatė, Airijos lituanistinės mokyklos „Gintarėlis“ vadovė ir mokytoja Donata Simonaitienė pabrėžia, kad siekiant išlaikyti mokinių motyvaciją mokant reikia ne tik didžiuotis Lietuvos garbinga praeitimi, bet ir parodyti Lietuvą, kokia ji yra dabar, modernią šiuolaikinę valstybę.
Mokytoja dalijasi savo praktika pradėti kiekvieną pamoką klausimu „kas gero Lietuvoje?“. Pasak jos, rugsėjį mokiniai nedrąsiai atsakinėja į šį klausimą, o metų eigoje įpranta atsinešti savo žinią iš Lietuvos, taip įsitraukia į Lietuvoje aktualias diskusijas ir neatitolsta nuo Lietuvos aktualijų.
Kalbant apie lituanistinį švietimą, kyla klausimas kodėl lietuviai vaikai, gyvenantys užsienyje, turėtų norėti mokytis lietuvių kalbos, į mokyklą eiti savaitgaliais ir tiek investuoti. Viena priežasčių - geras psichologinis pasirengimas gyvenimui. Kitaip tariant, kalbos mokėjimas leidžia išsaugoti ryšį su Lietuva ir savo šaknimis, o tai suteikia žinojimą, jog kai kam priklausai. Tai yra svarbi visaverčio gyvenimo sąlyga.
Visgi retą vaiką ar paauglį lietuvių kalbos mokytis paskatina būtent noras išlaikyti ryšį su Lietuva. Diskusijos dalyvės pažymėjo, jog lietuvių kalba yra oficiali Europos Sąjungos kalba. Praktinis reikšmę turi ir galimybė diasporoje gyvenantiems lietuviams laikyti lietuvių kalbos abitūros egzaminą. Aktualus ir socialinis aspektas - kalbos mokymasis ir mokėjimas padeda jaunimui susirasti draugų bendraamžių iš Lietuvos.
Pastarųjų metų pažanga ir lituanistinio švietimo bendruomenės dedamos pastangos gerinti lituanistinio švietimo kokybę žada šviesą lituanistinio švietimo ateitį. Donata Simonaitienė sako, jog „lituanistinio švietimo ateitis yra tikrai labai tvirtose rankose. Tiktai mūsų požiūris nulems, kiek lituanistinis švietimas augs ir kiek jis išliks.
Diskusija baigėsi raginimu apie lituanistinį švietimą, jo kokybę kalbėti garsiai ir skirti šiai temai dėmesio Lietuvoje, taip stiprinant ryšį tarp Lietuvos ir diasporos, o kartu padrąsinant lituanistinio švietimo mokytojus ir entuziastus.
Taigi, ką reiškia būti lietuviu šiuolaikiniam žmogui? Tai reiškia puoselėti savo kalbą, kultūrą ir istoriją, nepamiršti savo šaknų ir perduoti šias vertybes ateities kartoms, kad ir kur bebūtumėte.
Literatūra taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį ugdant patriotiškumą ir pilietiškumą. Trims vyrukams pavyko pabendrauti su Vincu Kudirka, kuriam pasirodė, jog šiuolaikiniam žmogui trūksta patriotiškumo, pilietiškumo ir susivokimo, ką reiškia būti lietuviu.
Anot D. Eigminienės, lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimo pakeitimai ne tik sumažins mokinių atsakomybę skaityti bei domėtis lietuvių literatūriniu palikimu, tačiau pažeis ir nacionalinį orumą. Ji teigia, kad mes turime kalbėti apie pagarbą savajai, lietuvių, literatūrai. Ji brandi ir įdomi, verta pažinimo - joje yra visko, ko reikia šiuolaikiniam žmogui. Turime ugdyti mokinių pasitikėjimą lietuvybe - tai atvira europietiškoji kultūra. Lietuvybė netrukdo būti visaverčiam moderniam žmogui. Atvirkščiai - turime ir įstatymais įtvirtinti nuostatą, ir politiniais sprendimais parodyti visuomenei, kad lietuviškoji moderni tapatybė yra mūsų ir mūsų vaikų geriausias buvimo pasaulyje būdas.
Jaunas žmogus apie tautos praeitį bei kultūrą vis rečiau susimąsto, o jei ir pagalvoja apie tai, tai nemano, kad istorija yra svarbi dabartinėje visuomenėje ar ateičiai. Žmonės šiuolaikiniame pasaulyje skuba gyventi, tačiau mums reikia sustoti, pamąstyti apie tai, ar gerai elgiamės, ar neprarandame vertybių, kurios buvo svarbios senovėje: darbštumo, gerumo, bendruomeniškumo.
Svarbiausias uždavinys praeities istorijos ir kultūros yra parodyti, kokios yra svarbiausios vertybės šiuolaikiniam žmogui ir, kad istorija gali būti kaip didelis įkvėpimo šaltinis. Praeities istorija rodo, kaip svarbu yra puoselėti ir saugoti nuo seno ugdomas vertybes.
Lietuva daug metų neturėjo savo laisvės, dešimtmečiais buvo aneksuota sovietų Rusijos, taip pat buvo ir Vokietijos dalis, todėl yra labai svarbu suprasti, kad tautos istorija, kultūra parodo, kad šiuolaikinis žmogus turi vertinti Lietuvos nepriklausomybę, vertinti tai, kas dabar atrodo paprastas dalykas.
Senoji lietuvių literatūra nėra labai gausi. Rašto kultūra Lietuvoje pradėjo formuotis palyginus vėlai, todėl senosios lietuvių literatūros pavyzdžių nėra daug išlikę. Senoji literatūra yra rašyta prieš daugybę šimtų metų ir ji buvo paveikta tuometinių istorinių ar kultūrinių aplinkybių, tad atspindi to laikotarpio žmonių mąstymą ir mintis. Vis dėlto ši literatūra kalba apie svarbius ir įdomius dalykus, vis dar aktualius ir šiandien.
Vilnius
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad literatūra praranda savo svarbą žmogui - žmonės vis mažiau skaito, keičiasi žmonių mąstymas. O senoji klasikinė literatūra gali atrodyti kaip atgyvena, nieko neduodanti ir nebeaktuali šių laikų žmogui. Tačiau klasikinė literatūra egzistuoja per daugybę amžių ir joje yra sukaupta svarbi išmintis. Šiame kalbėjime yra nagrinėjama, ar gali klasikinė lietuvių literatūra būti aktuali šių dienų žmogui.
Apibendrinant, būti lietuviu šiuolaikiniam žmogui reiškia išlaikyti ryšį su savo kalba, kultūra ir istorija, vertinti savo tautinę tapatybę ir aktyviai dalyvauti lietuviškoje bendruomenėje, kad ir kur bebūtumėte.