Šiais laikais daugybei žmonių visame pasaulyje prieinama kuo įvairiausia informacija, nepriklausomai nuo to, ar žmogus gyvena gūdžiame kaime ar didmiestyje, išsivysčiusioje šalyje ar tokioje, kur daugybė gyventojų sunkiai suduria galą su galu. Žmogus gauna įvairios informacijos jei ne tiesiogiai, tai iš kitų žmonių, be to, daugelio ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos žmonių gyvenimas neapsiriboja vien gimtąja sodyba ar šalimi.
Tad, kaip kadaise raštingumas, filosofija, sąmoningas gyvenimo apmąstymas galėtų būti ne tik išrinktųjų privilegija. Juo labiau kad ir pati žmonija po truputį susimąsto, kur ji iki šiol lėkė kaip išdegusi akis, - atsiranda vis daugiau judėjimų, skatinančių susimąstyti, ką ir kodėl mes darome, ar iš tikrųjų mums reikia viso to, ko trokštame, ir t. t. Nors ir ši kryptis kartais atsimuša į kraštutinumus, bet vis dėlto...
Šiais laikais apstu ir knygų, kuriose aibės patarimų - nuo viena kitai prieštaraujančių teorijų, kaip išlikti sveikam, pritraukti laimę, pinigus, sakralinę energiją, jaunikį ir pan. Tarp šio srauto knygų yra ir pagrįstų fundamentaliomis žiniomis, patirtimi, ir mėgėjiškų, ir net gana avantiūristiškų bei šarlataniškų. Vis dėlto kasdienybės filosofija, nors taip pat rūpinasi šiuolaikinio žmogaus dvasia ir protu, stovi šiek tiek atokiau, tačiau remiasi patikimomis žiniomis.
Peržengęs kabineto slenkstį Leidykla „Tyto alba“ neseniai pristatė Lietuvai dvi kasdienybės filosofijos sričiai atstovaujančias žymaus britų filosofo Roberto Roulando Smito knygas „Pusryčiai su Sokratu“ ir „Prie vairo su Platonu“. R. R. Smitas bando su filosofija susieti kasdienį gyvenimą, kuris dažniausiai atrodo rutiniškas ir nepatrauklus. R. R. Smitui išminties meilė yra tarsi savotiškas gyvenimo pamatas, ant kurio galima statyti kasdienį gyvenimą, o senovės ir dabarties filosofai - žmonės, suteikiantys gaires mūsų gyvenimui. Ir nesvarbu, koks tas gyvenimas - be filosofijos išgyventi yra kur kas sunkiau.
Tiesa, Lietuvoje ne tiek jau daug filosofų, kurie tiki, kad filosofija gali būti naudinga mūsų gyvenimui, kad ją reikia populiarinti ir galima pasitelkti kasdieniame gyvenime.
Kasdienybės mechanizmai
Vis dėlto Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Filosofijos katedros docentas dr. Nerijus Milerius kaip vieną iš savo interesų sričių nurodo būtent kasdienybės filosofiją, tiesa, anaiptol nemano, kad kiekvienas be jokio teorinio pasirengimo gali filosofuoti, kaip išmano. Pasak filosofo, ši filosofijos sritis skinasi kelią ir Lietuvoje - tarp jo studentams siūlomų mokslinių darbų temų net kelios būna susijusios su kasdienybės filosofija.
N. Milerius pabrėžė, kad teoretikas Entonis Gidensas yra pasakęs, jog kasdienybėje fundamentalūs klausimai apie tapatybę, laiką, erdvę niekada nekyla, nes į šiuos klausimus atsako pats gyvenimas. Ir tik tada, kai sutrinka kasdienė tvarka, imama klausti apie tapatybę, laiką ir erdvę - apie gyvenimo pagrindus. Tik tada, kai sutrinka kasdienio gyvenimo ritmas, atsiranda galimybė pažvelgti į tą blokuojantį kasdienybės mechanizmą, kuris naikina bet kokias prielaidas egzistenciniams klausimams atsirasti.
Būtina paminėti, kad pats trūkis kasdienių veiksmų struktūroje ar pauzė kasdienėse praktikose įvairių teoretikų yra suprantami nevienodai. Tačiau visiems gerai žinoma egzistencialistinė nuostata, kad trūkis kasdienybėje „ištinka“ kaip ribinė situacija, kurios žmogus negali sukelti ar kontroliuoti. Kita vertus, daugelis kitų kasdienybės filosofijos teorijų laikosi kitos metodinės nuostatos: pauzę kasdienėse praktikose sukuria pati kritinė refleksija. Paprastai šnekant, susimąstymas sukelia pauzę mūsų gyvenime.
Kai gyvenimas priklauso mums
Pauze kasdieniame gyvenime, kuris daugeliui žmonių yra nepaprastai rutiniškas, gali tapti ir šventės, kai šis ritmas sutrinka. Nors daugelis žmonių teigia, kad šventes mėgsta, iš tikrųjų daugelį jos išbalansuoja, išmuša iš po kojų tvirtus pamatus ir atima orientyrus. Tuomet reikia pačiam kurti savo kasdienį gyvenimą, nepažymėtą tokiais riboženkliais kaip darbas visą dieną bei vakaro ir nakties poilsis.
Ypač jei šventės - ilgesnės, reikia sugalvoti, ką kurią dieną daryti, ką nuveikti, nors tik laisvas nuo darbo laikas yra išimtinai mūsų asmeninė nuosavybė. Ne veltui dažnai esame kaltinami ir patys pripažįstame, kad nemokame ilsėtis ir nieko neveikti fizine prasme - arba nepakylame iš užstalės, arba - jei šventės nėra tokios svarbios - tą laiką skiriame sodo sklypeliui ar nespėtiems atlikti buities darbams.
Gerai, jeigu tuo metu žmogų įtraukia tradicijos ir per amžius nusistovėję ritualai mums pasako, ką tuo metu reikia daryti - eiti į bažnyčią, sėsti su šeima prie stalo, o jei ne, į neužimtą kasdieniais darbais galvą lenda klausimai, kuriuos norėtume nustumti kuo toliau, nes ir patys klausimai - nemalonūs, ir atsakymų į juos nežinome...
Ne veltui populiariuose žurnaluose dažnai kalbama apie švenčių ir pošventinio periodo depresiją, ypač jei tai - Naujieji metai, kurių simbolika tarsi primygtinai skatina apmąstyti praėjusių metų rezultatus, apgalvoti ateitį, tačiau dažnai apeinamos giliosios šio reiškinio priežastys - kasdienio gyvenimo aritmija.
Prieš kelerius metus išpopuliarėjo daniška gyvenimo būdo filosofija, vadinama hygge. Tačiau tai nėra vienintelė filosofija - svetainėje theculturetrip.com paskelbta publikacija, kurioje skaitytojai supažindinami su įvairiuose pasaulio kraštuose vyraujančiomis gero, sėkmingo ir laimingo gyvenimo sampratomis.
Įvairių kultūrų gyvenimo filosofijos
Štai keletas įdomių pavyzdžių:
- Ikigai (Japonija): Iš esmės reiškia priežastį gyventi. Japonijos kultūroje vyrauja įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus turi priežastį gyventi, tačiau tam, kad ją atrastų, jis turi kaip reikiant panaršyti savo vidiniame pasaulyje. Žodį ikigai galima padalyti į dvi dalis: iki, kuris reiškia „būti gyvam“ arba „gyvenimas“, ir kai, kuris reiškia „vaisius“, „vertė“ arba „tikslas“. Tikėdami, kad būtent darbas yra tai, dėl ko verta gyventi, japonai dirba negailėdami nei laiko, nei jėgų.
- Hygge (Danija): Apibrėžti sąvoką hygge yra ne ką paprasčiau, negu šį žodį ištarti. O reiškia jis tam tikrą nuotaiką, jauseną - kažką subtilaus, tačiau kartu ir labai paveikaus. Hygge - neatsiejama daniško gyvenimo būdo dalis. Hygge padeda džiaugtis tuo, kas gyvenime reiškia labai daug.
- Guyub (Java): Javos salos gyventojams guyub - būdas megzti santykius su kitais bendruomenės žmonėmis. Šia sąvoka išreiškiamas stiprus priklausymo grupei jausmas, abipusė atjauta ir nuoširdi parama. Gyvenant bendruomenėje čia yra įprasta ne tik pažinti vienas kitą, bet ir padėti.
- Ho’oponopono (Havajai): Tai havajietiška dvasinė praktika, susijusi pastangomis rasti išeitį iš susiklosčiusios prastos padėties. Tai reiškia problemų aptarimą ir sprendimų paiešką, pasitelkiant visą savo dvasinį pajėgumą. Tikslas - pataisyti pašlijusius santykius.
- Fare una bella figura (Italija): Išvertus pažodžiui šis pasakymas reikštų „padaryti gražią figūrą“, tačiau pažodžiui jis neverčiamas. Fare una bella figura reiškia „padaryti gerą įspūdį“. Būkite malonus, supratingas ir pagarbus kitų žmonių atžvilgiu - jokiu būdu neleiskite sau padaryti figuraccia, kitaip tariant - blogo įspūdžio.
- Gezelligheid (Olandija): Išversti žodžio gezelligheid neįmanoma: juo olandų kalboje apibūdinamas gerovės suvokimo jausmas, peržengiantis visas įmanomas lingvistines ribas. Galite galvoti apie ką tik norite: pasisėdėjimus stovykloje prie laužo, alaus degustaciją su draugais ar vakarus su šeima - viską, kas jums asocijuojasi su atsipalaidavimu ir prasmingu laiko praleidimu.
- Buen vivir (Ekvadoras): Tai „geras gyvenimas“ arba „gyvenimas gerai“. Ekvadore įprasta orientuotis į šeimą ir bendruomenę, o ne į individą. Jie vadovaujasi mintimi, kad svarbiausia gyvenime - leisti laiką su mylimais žmonėmis ir rūpintis aplinka, kurioje gyveni, todėl Buen vivir nereikalauja didelių pastangų.
- Tachles (Izraelis): Žodžiu tachles būtų galima apibūdinti izraeliečių gebėjimą šauti tiesiai į obuoliuką. Šis žodis dažnai nuskamba kasdienėje jų kalboje, kalbant apie reikalo esmę. Tachles mentalitetas daro žmogų atviresnį, sąžiningesnį, moko aiškiai reikšti nuomonę ir iš principo labiau pasitikėti savimi.
- Wu wei (Kinija): Posakis wu wei, „be pastangų“, yra daoizmo samprata, kurios esmė - nesistengti pūsti prieš vėją, kitaip tariant - nesipriešinti išorės jėgų veikimui. Gyventi wu wei ritmu - tai tiesiog plaukti pasroviui ir tuo mėgautis. Gebėti atsisakyti kontrolės - stiprybė.
- Pakikipagkapwa-tao (Filipinai): Iš esmės reiškia tradiciją palaikyti gerus santykius su kitais žmonėmis. Pakikipagkapwa-tao dažniau praktikuojamas kaimo vietovėse. Jei kam nors prireikia pagalbos, pavyzdžiui, perkelti namą iš vienos vietos į kitą, padėti suskumba visa bendruomenė - niekam nekyla jokių klausimų.
Šios skirtingos filosofijos rodo, kad kiekviena kultūra turi savo unikalų požiūrį į tai, kas yra geras gyvenimas.
filosòfija (gr. phileō - myliu, mėgstu + sophia - išmintis), žmogaus sąmoningo buvimo pasaulyje forma, grindžiama pastangomis pagilinti prasmės išgyvenimą, apmąstant būtį, mąstymą bei žmogaus veiklos formas. Filosofijos samprata nevienareikšmiška: ji yra istoriškai kintanti ir įvairių filosofijos mokyklų bei doktrinų skirtingai traktuojama.
Apie filosofijos dėstymą mokykloje prieš kelis dešimtmečius Naujajame Židinyje-Aiduose kalbėjo prof. Rita Šerpytytė ir prof. Tomas Sodeika („Kaip mokyti filosofijos?“, in: NŽ-A, 1998, nr. 4). Šis pokalbis paskatino ieškoti sąsajų su dabartimi: kodėl filosofija Lietuvos mokyklose iki šiol nėra įsitvirtinusi, kokia būtų jos reikšmė šiuolaikinėse ugdymo programose, kokia mokymo metodika būtų tinkama moksleiviams ir kokia yra filosofinės literatūros vaikams pasiūla?
Pakalbėkime plačiau apie filosofijos naudą mokykloje. Ar filosofiją matytumėte kaip integruotą į kitus mokomuosius dalykus, ar kaip atskirą pamoką?
Filosofijos nauda labai plati, šiose pamokose galima mokytis viešojo kalbėjimo, turtinti žodyną, kelti klausimus. Ką reiškia ginčytis su žmogumi? Ką reiškia, kai aš sakau viena, o pašnekovas atsako kita? Elementarūs dalykai gyvenime, pavyzdžiui, derėtis dėl kokio nors pirkinio ar sąlygų, - filosofija irgi to moko. Filosofija padeda įsisavinti ir valdyti žodžius, minties struktūras, analizuoti įvairias temas: tiek praktines, tiek egzistencines, tiek abstrakčias. Filosofija yra labai patogi, daug patogesnė nei etika ar tikyba, nes ji turi ir plotį, ir gylį. Žinoma, labai svarbus ugdytojo vaidmuo, mokyklose galėtų mokyti filosofai, tai padėtų kurti šviesesnę, kritiškai mąstančią kartą.
Ar reikia mokinius mokyti skaityti filosofinius tekstus? Filosofinis tekstas retai kada yra lengvai skaitomas. Būtų labai naudinga mokyklose supažindinti su filosofiniais tekstais, nes jei mokiniai rinksis universitetines studijas ir, atėję į pirmą kursą, nebus dirbę su tekstais, jau bus per vėlu.
Mano giliu įsitikinimu, raštas mokymosi procese turi nepalyginamai daugiau naudos. Juk yra priežastis, kodėl kai kurie tekstai skaitomi ir po kelių tūkstančių metų. Jei man reikėtų rinktis būdą, kaip mokyti filosofijos, man atrodo, būtų geriausia pasirinkti semestrui vieną esminį veikalą, Aristotelio Nikomacho etiką ar Descartes’o Samprotavimą apie metodą, ir tą tekstą aktualizuoti.
Tam, kad išmoktum argumentuotai apginti savo nuomonę, turi nemažai treniruotis ir išmokti ginti ne tik savo nuomonę, bet ir pozicijas, kurioms nebūtinai pritari. Gebėti diskutuoti temomis, kurios tavęs asmeniškai neliečia arba neturi aiškios pozicijos, bet ieškoti argumentų, girdėti kito argumentus ir juos paneigti, nepuolant kito asmeniškai, yra didžiulė vertybė, ir šito reikia mokytis.
Nematau didelės tragedijos, kad filosofija nedėstoma mokykloje. Filosofija turėtų tapti gero tono ženklu, bet tai sunku pasiekti.
Politine, geopolitine prasme, Lietuva yra, buvo ir bus sudėtingoje situacijoje. Toks jau mūsų likimas. Kad sugebėtume net iš labai prastos situacijos surasti išeitį, išspręstume dar neišspręstas problemas, mums prireiks filosofinio lavinimo. Kaip mažos valstybės piliečiai, turime mokėti priimti kitokius sprendimus.
Gyvenimo kūrėjas yra žmogus. savo gyvenimą pasaulyje ir įprasmina visą kosmą. formuojasi dviem pagrindinėm lytim: kultūra ir religija. su Dievu. Žmogus, kultūra ir religija išsemia visą gyvenimo plotą.