Apie žmogaus gyvenimą su iššūkiais mes užjaučiamu tonu pasakome „taigi… ne rožėmis klotas jo kelias“. Tačiau kas atsitiktų, jei mūsų kelias iš tiesų būtų „klotas rožėmis“? Aš bent jau basas tokiu keliu eiti atsisakyčiau. Jūs tikriausiai, irgi. Rožės juk turi spyglius!
Rožė su spygliais simbolizuoja, kad net ir gražiausi dalykai turi savo iššūkių.
Gyvenimo Iššūkiai ir Vystymosi Pakopos
Iššūkiai nesusiveda į tuos spyglius, ir į tai, kad berniukas bando perplaukti upę, o jaunuolis su šūkiu rankose protestuoja prieš savo valstybės politiką.
Iššūkių būna tiesiog augant ir besivystant ir jie yra dėsningi. Vystimosi psichologas E.Eriksonas visą mūsų gyvenimą įsivaizdavo kaip nuolatinius iššūkius. Gyvenimas - tarsi kopimas laiptais, kur pasiekęs vieną laiptelį, gali kopti į kitą. O nepasiekęs - nusiristi į gretą einančias „kopėčias“.
Kokios tai pakopos? Jos anaiptol nepasižymi nuolatine ramybe ir jose reikalinga kai ko išmokti. Eriksonas tų pakopų suskaičiavo aštuonias. Kiekviena iš jų - tai savotiška „maža kova“, kurią patogiausiai įsivaizduoti, kaip svyravimą tarp įvairių polių.
Taigi, mes galime atrasti „emocinių išgyvenimų polius“, „prisitaikymo mechanizmų polius“ ir skirtingus vystimosi rezultatus. Kiekvienas iššūkis čia atneša mums ir naujų išgyvenimų, ir naujų prisitaikymo įgūdžių.
Eriksono psichosocialinės raidos stadijos:
- Pasitikėjimas - nepasitikėjimas (nuo gimimo iki 1 metų): Santykius persmelkia poliariniai išgyvenimai: beviltiškumas - viltis; nepasitikėjimas - pasitikėjimas.
- Autonomija - abejonė (1-3 m.): Poliariniai išgyvenimai: autonomijos jausmas - gėda ir abejonės.
- Iniciatyva - kaltė (3-6 m.): Svyruojame tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo.
- Darbštumas - nepilnavertiškumas (6-11 m.): Išgyvename būsenas, susijusias su uolumu arba nepilnavertiškumo jausmu.
- Tapatybė - vaidmenų painiava (paauglystė): Išgyvenimai svyruoja tarp savojo „aš“ tapatumo ir „pasimetimo savajame aš“.
- Intymumas - vienatvė (jaunystė: 20-30 m., gali tęstis ir iki 40 metų): Išgyvenimai svyruoja tarp solidarumo, draugiškumo ir izoliacijos.
- Tęstinumas - uždarumas (vidutinis amžius: 40- 65 m.): Išgyvenimų poliai - produktyvumas - sąžinės graužatis.
- Vientisumas - nusivylimas (senatvė iki mirties): Išgyvenimai svyruoja tarp vidinio ištvermingumo ir nevilties.
Taigi, mes nuolat vystomės. Ir besibaigiant kiekvienai pakopai išgyvename laikotarpius, kuomet seni įgūdžiai jau įvaldyti, o naujų dar neturime. Todėl sakome, kad kiekvienai pakopai būdinga psichosocialinė krizė.
Krizė - tai iššūkio arba posūkio taškas, kuriame glūdi ir pavojus, ir galimybės, “posūkis į gerą arba į blogą“ ( Erickson, 1964). Mes jau matėme, kad posūkio taškuose mūsų laukia alternatyvos. Kiekviena alternatyva arba padeda, arba trukdo prisitaikyti . Sprendimo sėkmė priklauso nuo patirties, atsineštos iš ankstesnių pakopų.
Tačiau jei jūs atrandate, kad ne visas pakopas praėjote sėkmingai, nenusiminkite: jums tik reikia grįžti ten, ko nespėjote. Ir „atsiskaityti už praleistas pamokas“.
O kad prisimintumėme, kokios tos pamokos, mūsų viduje veikia specialus , nors ir ne visuomet malonus mechanizmas. Jis vadinasi įvairiai: “superego“, „sąžinės jausmas“, „vidinis tiesėjas:“, „vidinis kritikas“.
Jo tikslas - nubausti mus nemaloniu jausmu, jei mes nukrypstame nuo tam tikrų gyvenimo užduočių. O kita jo funkcija - priminti mums, kokie mes turime būti idealiu atveju („ego idealas“).
Žinoma, tai būtų neįmanoma, jei visuomenėje nebūtų tam tikrų vertybių. O jos susijusios su tuo, ko iš mūsų tikisi tėvai, draugai, aplinkiniai.
Tuo tikslu psichologas R. Havighurst dar 1953 metais pateikė raidos užduočių sampratą. Tai svarbiausi pasiekimai, kurių tam tikrame laikotarpyje tikimasi iš žmogaus. Jų vykdymas susijęs su pasitenkinimo ir sėkmės jausmais einamu ir būsimu laikotarpiu.
Havighursto raidos užduotys pagal amžių:
- Ankstyvasis brandus amžius (18- 35 m.): Rasti partnerį, sukurti šeimą, pradėti karjerą.
- Vidutinis amžius: 35- 60 m.: Vykdyti pilietines pareigas, padėti vaikams paaugliams, užsiimti laisvalaikiu.
- Vėlyvasis amžius: per 60m.: Prisitaikyti prie mažėjančių fizinių galimybių, susitaikyti su sutuoktinio mirtimi, palaikyti santykius su bendraamžiais.
Tačiau ar būtina labai smarkiai prisirišti prie šių vertybių ? Juk „vidinis kritikas“ dažnai beviltiškai pasensta, o visuomenė nuo 1953 metų gerokai pasikeitė.
Žinoma, kai kas liko nepakitę, tačiau vertėtų prisiminti dar vieną mūsų iššūkį. Jis susijęs su išsilaisvinimu nuo „superego reikalavimų“, jei jie riboja mūsų džiaugsmą, laisvę ir savigarbą.
Savęs Pažinimas ir Besąlygiška Meilė Sau
Mūsų vidiniai priekaištai sau dažnai yra mums didžiausias iššūkis. Kitą kartą mes tiesiog nemokame mylėti save besąlygiškai, o dėl to nemokame ir mylėti besąlygiškai kitų žmonių.
Anksčiau ar vėliau reikia sujungti visokias proto kuriamas priešybes ir išvalyti savo galvą nuo pasenusių įsitikinimų ir nuomonių. Tuomet mums bus leista suvokti, jog didžiausia vertybė yra tiesiog ta, kad mes esame.
Ir vertė mūsų ne tame, kaip mes vykdome visus išvardintus uždavinius. Mes tiesiog esame gyvi, ir panašūs, ir unikalūs. Ir tai jau labai daug.
Atrodo, kad kiekvieną dieną stovime kryžkelėje: skirtis ar gyventi kartu, likti darbe, kuris slegia, ar ieškoti naujų kelių; pasilikti namuose, kuriuose negera, ar žengti į nežinią.
Kartais dilema atrodo visai paprasta - pirkti raudoną ar žalią. Kartais ji tampa tokia didelė, kad supurto ne tik patį žmogų, bet ir visą jo aplinką.
Yra sprendimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo smulkūs ir nereikšmingi, tačiau jie formuoja mūsų kasdienybę. Ir yra tokių, kurie daro gilų poveikį ne tik mums patiems, bet ir aplinkiniams - vaikams, šeimai, artimiesiems.
Kiekvieną dieną darome šimtus smulkių pasirinkimų. Kokią suknelę apsivilkti, kokį kavos puodelį išsirinkti, kuriuo keliu važiuoti į darbą. Jeigu žmogus nuolat abejoja, permąsto, keičia sprendimą, jis švaisto savo gyvybinę jėgą ten, kur realios reikšmės nėra.
Kodėl taip nutinka? Todėl, kad protas be aiškios krypties pradeda blaškytis - kaip vaikas, kuris nežino, kur eina, ir bijo prisiimti atsakomybę.
Paprasčiausias būdas padėti protui - duoti jam aiškias struktūras: „jei saulėta - renkuosi suknelę, jei lyja - kelnes; jei į darbą važiuoju iki 7 val., renkuosi vieną kelią, jei po 7 val.
Kasdieniai pasirinkimai dažnai parodo mūsų vidinį neapsisprendimą. Jeigu sunku apsispręsti tarp raudonos ar žalios, dažniausiai tai atspindi ne daikto vertę, o mūsų būseną - baimę suklysti, nenorą prisiimti atsakomybės.
Kai kurie pasirinkimai sukrečia ne tik mūsų kasdienybę, bet ir visą gyvenimo kryptį. Skirtis ar gyventi kartu. Sprendimas gali atverti kelią į laisvę, bet tuo pačiu sugriauti įprastą šeimos struktūrą.
Likti darbe ar išeiti. Kartais žmogus dirba vietoje, kur jaučiasi nelaimingas, bet bijo pokyčių - stabilumo praradimo, finansinių sunkumų, neaiškios ateities.
Pasilikti namuose ar išeiti. Namai - tai ne tik sienos, bet ir saugumo jausmas, šaknys, įpročiai.
Šie pasirinkimai susiję ne tik su mumis. Jie paliečia vaikus, finansus, turtą, mūsų socialinį ratą. Tokiose situacijose žmogus dažnai įstringa, nes atrodo, kad bet kurį kelią pasirinkęs jis kažką praras.
Viena pusė šaukia: „rinkis laisvę“, kita - „neprarask to, ką turi“. Ir nors tokiose akimirkose norisi ieškoti pagalbos iš artimųjų, vis dėlto galutinė atsakomybė tenka tik mums patiems.
Svarbiausia - nesiaukoti.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmogus turi begalę pasirinkimų.
Pasirinkimus įtakojantys veiksniai:
- Praeities programos.
- Baimės.
- Aplinkos įtaka.
Kiekvienas sprendimas, kad ir koks mažas, turi pasekmes. Matomos pasekmės. Nematomos pasekmės. Tai emocijos, energijos pokyčiai, pasąmonėje likę įrašai.
Nėra tik „gero“ ar tik „blogo“ pasirinkimo. Yra tik kelias, kuris veda į patirtį ir augimą. Kartais atrodo, kad sprendimas buvo klaida, bet būtent iš jo gimsta nauja jėga.
Ir štai paprastas pavyzdys: jei aukosite savo gyvenimą dėl vaikų, jie už tai nepadėkos. Niekada nedėkoja tam, kuris pats nebrangina savo gyvenimo.
Jei žmogus nuolat renkasi kitus, o ne save, jis negali išmokyti vaikų branginti gyvenimo.