Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų laimingi. Tačiau kas iš tikrųjų yra vaiko laimė? Kaip galime padėti savo vaikams augti laimingiems ir pilnaverčiams žmonėms? Šiame straipsnyje aptarsime įvairius aspektus, susijusius su vaikų laime, remdamiesi psichologų, pedagogų ir kitų specialistų įžvalgomis.
Kas yra vaiko laimė?
Dažnai manoma, kad vaikas yra laimingas, kai jam gerai: kai jis turi gerų draugų, gerą aplinką augti, yra aktyvus, smalsus, gabus ir talentingas. Tačiau laimė nėra tik patogumas ar geros emocijos. Laimingas vaikas yra tas, kuris, suklydęs, sulaukia suaugusiojo paramos ir pagalbos suprasti, kad kiekvieną klaidą galima ištaisyti, o nesėkmę paversti sėkme.
Svarbiausia vaiko laimės sąlyga - matyti nors vieną laimingą žmogų šalia savęs: mamą, tėtį, darželio auklėtoją ar draugą. Tik tada vaikas gali suvokti, kad džiaugsmas ir laimė yra įmanomi dalykai.
Tėvų vaidmuo vaiko laimėje
Vaikų problemos dažnai kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Tėvai turėtų atsisakyti egoistinių lūkesčių vaiko atžvilgiu ir leisti jam augti. Kaip teigia poetas ir filosofas: „Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“.
Pedagogas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos taip pat pabrėžia, kad tėvai turi leisti vaikams augti. Užuot nuolat auklėję, tėvai turėtų sudaryti tinkamas sąlygas: palaistyti, patręšti ir perstatyti į tinkamesnę vietą, kaip augindami gėlę.
Santykis AŠ-TU: pagarba ir meilė
Svarbu su vaiku sukurti santykį AŠ-TU (asmenišką dviejų žmonių santykį), kuriame įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė. Tai pasiekti galima žinant, kad ne mes auklėjame vaikus, o vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia.
Jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas. Vaikai labai jautrūs ir imlūs, todėl atspindi tai, kas vyksta tarp tėvų.
Kaip "duoti vaikui sparnus"?
Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Kur kas lengviau būtų juos auklėti.
Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus.
Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti. Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje.
Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu.
Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius.
Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį.
Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.
Prievarta gimdo prievartą
Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą.
Investicijos į vaiko asmenybę
Sėkmingam vaiko vystymuisi, pirmiausia, yra būtina besąlygiška tėvų meilė. Tai - pamatas, kuris leidžia laisvai augti žmogaus asmenybei. Tačiau be meilės, labai svarbu - tėvų ar globėjų indėlis į mažųjų ateitį ir nuoseklus vaiko asmenybės formavimas.
„Investicija, duodanti geriausius dividendus - tai investicija į vaiko asmenybės formavimą įvairiapusišku ugdymu. Investicija į vaiko kultūrinę (plačiąja žodžio prasme) edukaciją (neformalų ugdymą) yra giliausia ir prasmingiausia investicija, kuri turi ilgalaikį poveikį ir grąžą visą likusį vaiko gyvenimą“, - sako prof. dr. R. Bilbokaitė.
Neformalusis ugdymas padeda vaikams išryškinti gebėjimus, atrasti talentus savyje, giliau pažinti pasaulį, kuriame gyvename ir tausoti tai, kas buvo padaryta iki mūsų. Visa tai augina ambicingą asmenybę.
„Veikti neformaliose meno, sporto ar gamtinėse veiklose reiškia, kad kai vaikas suaugs, greta jo karjeros ambicijų, jis jausis pilnesne visapusiškesne asmenybe ir sąmoningiau projektuos veiksmus - nedarys, kas nepriimtina. Tai reiškia, kad meno, sporto, gamtos ir kultūros plačiąja prasme pažinimas neformaliose veiklose po truputį ugdo vaikuose gebėjimus stebint aplinką veikti darnoje, kritiškiau įsivertinti savo galimybes bei ribas ir pasirinkti kelią, asmeniškai motyvuojantį, o ne primestą kitų. Todėl ir sakau, kad kuo įvairesnė ir kuo neformalesnė patirtis, tuo daugiau galimybių būti kūrybiškai mąstančiam ateityje“, - neformaliojo ugdymo svarbą pabrėžia prof. dr. Renata Bilbokaitė.
Kiekviena skirtinga veikla formuoja patyrimais grįstą patirtį, kuri augina vaiko asmenybę. Juk pasivaikščiojimai gamtoje, meno paveikslų stebėjimas, knygų skaitymas skatina įsitraukimą, pajautimą ir saviraišką.
„Kultūra ir gamta padeda atkurti harmoniją tarp kasdienybės ir ne visada žinomos siekiamybės, nes visi vaikai patiria poreikius, tačiau ne visada tiksliai žino, kokie jie. Taigi, per kultūrą ir gamtą galime išmokti labiau save jausti, suprasti, pažinti“, - tikina prof.dr. Renata Bilbokaitė.
Kaip pasirinkti neformaliojo ugdymo užsiėmimą?
Prieš renkantis būrelį, būtina atsižvelgti į vaiko poreikius, pasidomėti, kas jam patiktų, kokias veiklas norėtų išbandyti. Naudinga nuvykti į skirtingas veiklas, o vėliau aptarti, kurios patiko labiausiai. Svarbiausias faktorius renkantis yra vaiko susižavėjimas veikla. Tėvams verta pasidomėti ir neformaliojo ugdymo įstaigų atsiliepimais, nes tai leis susidaryti nuomonę, ar ten vaikui bus komfortiška.
„Veiklas reikia atsirinkti prioriteto tvarka: gali nebūti būrelio tame rajone, gali nebūti finansinių galimybių ar gali tuo metu sutapti kiti būreliai - įvairios priežastys, todėl visuomet reikia susidėlioti prioritetus, nes visur suspėti nebus įmanoma. Taip pat būtina pasvarstyti kainos ir kokybės santykį bei pasirinkti labiausiai tinkamą variantą, nes didelių pinigų sąnaudos negarantuoja didelių perspektyvų ateityje - todėl atsisakyti tam tikrų šeimos poreikių dėl teoriškai žadamų galimybių nėra prasmės“, - pabrėžia prof. dr. R. Bilbokaitė.
Vaiko ir tėvų norai - kaip pasiekti kompromisą
Dažnai šeimoje kyla konfliktai dėl neformaliojo ugdymo veiklų, kai negebama suderinti tėvų ir vaiko norų. Viena iš nesutarimų priežasčių yra tėvų noras iš vaikų per daug reikalauti.
„Dažnai pedagogai ir treneriai pasakoja istorijas, kai tėvai atveda vaikus į būrelius, treniruotes, kitas veiklas, matydami vaiko gabumus ir tikėdamiesi, kad gal bus geras futbolininkas ar akvarelistė, pianistas ar orientacininkas. Gerai, kad siekiama idealo, svajojama kartu su vaiku ir tai didina šeimos palaikymą, motyvaciją. Tačiau dažniausia priežastis, dėl kurios didelė dalis vaikų nebenori lankyti neformalių užsiėmimų, yra būtent supratimas, kad norint siekti meistriškumo, teks laikytis griežtų taisyklių ir disciplinos. Reikia stebėti ir klausti vaiko, kaip jis jaučiasi, ką patiria, ko norėtų ir tik tuomet galvoti, ar tiktų „žvaigždės“ likimas“, - sako prof. dr. Renata Bilbokaitė.
Net jei vaikas neturi akivaizdžiai išreikšto talento, vis tiek neformalusis ugdymas yra praturtinanti veikla, todėl klaidinga manyti, kad kažkokių veiklų reikia atsisakyti, ypač kai jos teikia malonumą.
„Mes turime suprasti, kad, pirma, ne visi turi turėti tokio lygio išreikštus talentus, antra, ne talento turėjimas lemia gyvenime patiriamą laimę ir harmoniją, trečia, visi vaikai kaip gėlės skleidžiasi savo tempu, todėl ir jų gebėjimai gali atsiskleisti vėlesniu laikotarpiu, ketvirta, esmė yra ne talentas - esmė yra pajausti, išbūti ir išreikšti save bei patirti neįtikėtiną kūrybos džiaugsmą, mokytis savikūros nuo mažų dienų. Taigi, jei ir atrodo, kad vaikas „nusidainuoja“ ar „neturi gražaus balso“, reikia prisiminti, kad vaikui kuriame sąlygas patirti, o tai reiškia, kad jei vaikas nori dainuoti - reikia sudaryti galimybes jam dainuoti ir visuomet paskatinti, bei paremti“, - tikina VU Šiaulių akademijos direktorė Renata Bilbokaitė.
Svarbu nesudaryti spaudimo atmosferos ir laiku išgirsti bei pastebėti savo vaikus, kad jie patirtų tai, ko mes nepatyrėme.
Tėvų lūkesčiai visuomet bus atliepti, jei bus einama širdies ir proto sujungimo keliu, neignoruojant vieno ar kito bei derinant suaugusiųjų ir vaiko požiūrius.
Auginti vaikus vienas prasmingiausių, džiaugsmingiausių, bet kartu ir sunkiausių dalykų. Svarbiausia sudėtingas situacijas paversti ne tragedijomis, o pamokomis.
12 strategijų, kaip užauginti laimingą vaiką
Pasak knygos „Protingas vaikas“ autorių dr. Danielio J. Siegel ir dr. Tina Payne Bryson, yra 12 strategijų, kaip pasinaudojant kasdieniais iššūkiais užauginti laimingą vaiką, o konfliktines situacijas išspręsti ne tik ramiai, bet ir sukuriant atsakymus bei sprendimus ateičiai:
- Užmegzkite ryšį ir nukreipkite emocijas.
- Kalbėkitės, kad nuramintumėte.
- Ne konfliktuokite, o siekite bendradarbiavimo.
- Užuot pateikę atsakymą, skatinkite pamąstyti.
- Skatinkite judėti.
- Iš naujo peržiūrėkite prisiminimus.
- Prisiminkite akimirkas iš kasdienio šeimos gyvenimo.
- Leiskite emocijų debesims praplaukti.
- Stebėkite, kas vyksta viduje.
- Lavinkite refleksyvųjį mąstymą.
- Džiuginkite vieni kitus.
- Užmegzkite ryšį per konfliktą.
Knyga „Protingas vaikas“ pateikia praktinių patarimų, kaip pasinaudoti kasdienėmis akimirkomis, kad atskleistumėte vaikų galimybes. Autoriai ieško būdų, kaip padėti vaikams būti savimi, geriau jaustis šiame pasaulyje, būti atsparesniems ir stipresniems.
Tėvų klaidos auklėjant vaikus
Svarbiausia, ką tėvai turėtų duoti, suteikti vaikui yra ne stogas, ne maistas, ne drabužiai ar šiuolaikinės priemonės, o žinia, kad jis yra mylimas toks koks yra, saugus, ten kur yra, kad kartais dėl jo elgesio tėvai gali pykti, bet niekuomet nenustos jo mylėti.
Ko niekada neturėtų daryti, sakyti savo vaikams tėvai?
- Jei tu … aš tavęs nemylėsiu.
- Lyginimas su kitais.
- Bet koks atstūmimas ar nuvertinimas vaiko problemų.
Svarbiausias uždavinys tėvams yra kiek įmanoma atsiriboti nuo savo vaikystės svajonių ir nebandyti jų įgyvendinti per vaiką.
Dažnai matome, kaip mamytė norėjusi vaikystėje lankyti baletą, bet dėl kažkokių priežasčių to nedariusi ar to netekusi, šiandien veda apsiašarojusią savo dukrą į baleto mokyklą ir pasakoja noro, o gal ir talento baletui neturinčiam vaikui, kaip tai yra nuostabu.
Jei vaikas pats pasirinko būrelį/užsiėmimą, o iškilus pirmam sunkumui nori jo atsisakyti, tuomet jau tėvai turi įsitraukti ir galbūt neleisti to padaryti. Tai yra labai slidus ir trapus vidinis balansas.
Tobuli tėvai yra tie, kurie nesiekia tokiais būti, bet nuoširdžiai stengiasi, atsakingai ugdo vaiką ir ruošia vaiką išėjimui iš gimto lizdo.
Žaidimai ir vaiko vystymasis
Vaidmenų žaidimai yra visiškai natūralus ir netgi reikiamas užsiėmimas. Berniukai, kaip ir priklauso lyties identifikacijai, imituoja kovos veiksmus. Mergaitės, imituoja žaidimus susijusius su namų ūkiu, vaikų auginimu. Visa tai tarsi repeticijos prieš tikrą gyvenimą.
Stebint vaikų žaidimus galima gauti ne mažai informacijos apie besiformuojančias schemas ir būsimus, reikalingus gyvenimui modelius.
Tėvų vaidmuo vaikų žaidimuose tūrėtų būti labiau prižiūrintis ir nukreipiantis. Svarbu stebėti, kad vaiko žaidimai nebūtų vienalyčiai, t.y. tik kariavimas ir dar grubiai, siekiant nuolat laimėti bet kokia kaina ir pan.
Nūdienos didžiausia problema yra kompiuteriniai žaidimai. Ten taip pat tūrėtume sekti ir kokius žaidimus vaikas žaidžia, ir kiek laiko praleidžia prie tų žaidimų. Per ilgai „paskendus“ kompiuteryje, gresia atsiribojimas nuo realaus socialinio bendravimo. Be pamokų ruošos, laisvalaikiui praleisti, prie kompiuterio ekrano tikrai pakaktų praleisti ne daugiau kaip 1 val.
Kaip elgtis su bausmėmis?
Už nepelnytą bausmę tikrai galima atsiprašyti ar net bandyti ją atpirkti, bet tik su sąlyga, kad ši tikrai buvo pateikta įsikarščiavus, neapgalvojus ar smarkiai supykus. Priešingu atveju tampame melagiais savo vaiko akyse ir kitą kartą mažėja paklusnumo galimybė.
Tačiau realių, atitinkančių nusižengimą bausmių negalima atšaukinėti. Bausmės vaikams nesudaro psichologinės traumos, jei atitinka nusižengimo dydį ir yra suprantamos pačiam vaikui.
Iš principo norėdami nubausti vaiką galime eiti ir kitu keliu - pasiūlykite vaikui pačiam pasakyti, kaip jo manymu jis pasielgė ir kokia galėtų būti už tai bausmė.
Luktelkite, patys aprimkite ir tuomet turėsite didesnę galimybę bausti racionaliai.
Reikėtų laikytis pateiktos bausmės. Todėl svarbu, kiek racionali ji bus. Taip pat pažymėtina, kad bausmės neturi liesti būrelių, kaip mėgstamos veiklos lankymo.
Kūdikystė ir laimės pagrindai
Moksliniai tyrimai vaikų ir suaugusių raidos srityse atskleidė, jog suaugusio laimė kuriama vaikystėje. Taip, taip - vaikystėje klojamas vaiko laimės pagrindas.
Suteikti laimė savo vaikui - ne tai ką tu gali DUOTI (žaislus, drabužius, maistą, emocijas), bet ir ĮGALINTI patį vaiką. Vaiko laimė vystosi per tėvų suteikiamą šansą pačiam vaikui vystyti jo VIDINES GALIAS.
Naujagimis, ropojantis kūdikis ar savarankiškai žingsniuojantis mažylis - tai emocijų rodymo virtuozai. Štai jo veidą nušviečia šypsena, kai mama įeina į kambarį, ir pravirksta kai kažkas atima jo mėgstamą žaislą.
Vaikai yra kupini gyvų emocijų, dėka jų smegenų žievės, kuri kontroliuoja autoreakcijas į dirgiklius. Pirmaisiais metais smegenų žievė vystosi sparčiausiai, todėl vaikų gebėjimas kontroliuoti elgesį ir emocijas sparčiai tobulėja ankstyvoje vaikystėje.
Tačiau vaikui verkiant, mama nori žinoti priežastį: skauda, alkanas, nuobodžiauja? Psichiatrijos profesorius Paul C. Holinger teigia „Jautri mama moka atpažinti skirtingas savo vaiko verksmo ar veido mimikos rūšis. Akių vokai, burna, balsas yra vaiko signalizavimo sistemos“.
Pastebėta, jog tėvai į mažą vaiko kančią reaguoja -stengiasi rasti būdus patenkinti vaiką, bet jeigu vaikas rodo didelio laipsnio kančią - t.y. Atkreipkite dėmesį, kad iki 6 mėnesių vaiko išlepinti neįmanoma, tad jeigu kyla minčių, kad jūsų kūdikis suįžūlėjo, išlepo, manipuliuoja jumis, įsidirbinėja ir t.t. - atsižvelkite į jo amžių.
Smegenų emociniai centrai iki 6-8 mėnesio pilnai nefunkcionuoja, todėl tik po pirmojo pusmečio pradėjus jausti emocijas, jos atsispindi mažylio veide. Vaikai turi savitus, unikalius, tik jiems būdingus būdus pranešti apie tai kas jam negerai. Identiškoje situacijoje vieni mažyliai gali verkti, o kiti tylėdami paniškai kabintis į mamą.
Atkreipčiau jūsų tėvai dėmesį į vaiko gimimo procesą. Ne tik gimdyti, bet ir gimti nėra lengva.
Pastebėkite savo kūdikį, jeigu jam būdingas krūpčiojimas per miegus, įsitempimas lanku, ištisinis zirzėjimas - neįignoruokite to, bet priešingai suteikite jam kuo daugiau kūniško kontakto, prisilietimų, oda-oda kontakto, glostymų, čiūčiavimų, kad jis „patikėtų gyvenimu“, suprastu, jog nėra ko nerimauti.
Lai jūsų vaikas dirba savo „darbus“, kurie yra: ritmingas kvėpavimas, žindymas, virškinimas, mokinimasis nusiraminti, miegas, bet nekovoja už poreikį būti mylimu: t.y. Ne dėl spalvotų baldų, žaismingų tapetų ar gausybės žaislų kūdikio veidą nušviečia šypsena.
Jo laimės objektas - Mama. Jei mamai smagu žaisti su vaiku, ir vaikui yra smagu. Jei tėčiui linksma dūkti su vaikui, ir vaikui linksma. Taip puoselėjamas laimės jausmas abipusiame ryšyje, tai vaiko laimės pagrindas.
Vaiko laimės jausmą augina kūrybiški, neapibrėžti, žaidimai be išankstinių taisyklių, ir deja, neturintys nieko bendra su muzikos pamokomis, sporto būreliais, ar kita GRIEŽTAI apibrėžta, METODIŠKAI PAGRĮSTA veikla. Specialūs, suaugusių suorganizuoti ir nuosekliai vykdomi vaikų „ugdymai“, „mokymai“, „lavinimai“, „socializacijos“ ir pan. - tik nutolina vaiką nuo kelio į savo autentiškumą, kuris veda žmogų laimės link.
Vaikui tikrai nereikia būti įmestam į ryškių kamuoliukų jūrą, kad patirtų kūrybinį džiaugsmą. Vaikui reikia PAČIAM priropoti ir pasiekti virtuvinį stalčių su pačiomis didžiausiomis visų laikų gėrybėmis - samčiais, dangčiais, mentelėmis ir gerai pabaladoti visomis skambiomis trintuvėmis, raktų ryšuliais ir tarkomis. Vaikui nereikia jokios mokamos dresūros, kur kūdikius „išmokina“ kažkokių veiksmų.
MAMAI reikia ištrūkti iš namų, todėl šeimai reikia pripažinti šį sveiką mamos poreikį ir ieškoti galimybių kaip jį patenkinti (pabūti su vaiku, kol mama susitiks su draugėmis, pasportuos, ar lankysis dailės terapijoje t.t.). Normalu mamai pavargti ir turėti laiko poilsiui, savęs atstatymui, savęs tobulinimui.
Vaikui reikia ne mokyklėlės nuo gimimo, bet 1 suaugusio, kurį mato kasdieną ir turi ryšį, kaip su patikimu asmeniu. Dažniausiai tai yra mama. Vaikas prisiriša, jaučia santykio su mama stabilumą, todėl auga ir vystosi saugioje aplinkoje.
Vaikai LABAI GREITAI supranta, kad žaidimo taisyklės pasikeitė ir įprastas elgesys nebeveikia, močiutė nepriima jo signalo. Vaikui toks pokytis reiškia įgimtą išlikimo komandą “APLINKYBĖS EKSTREMALIOS, REIKIA PRISITAIKYTI”. Štai kodėl vaikai pas senelius elgsis kitaip, nei namuose su mama ar tėčiu - ir miegos, ir valgys ir atrodys laimingas, tačiau tik tarpdury pasirodys mama - viskas, spektaklis baigtas.
Vaikai neturi būti švarūs ir patogūs. Lakstymas lauke, ridenimasis nuo kalno, taškymasis balose, lietaus, vėjo, sniego, šalčio ir kitų gamtos išraiškų pajautimas visomis įgimtomis juslėmis - tai būtinos sąlygos vaikui augti pilnavertiškai.
Augti ir naudoti įgimtas jusles: užuodžiant drėgmę, jaučiant šaltį ar vėjo gūsius, matant sniego grožį, girdint lietų, ragaujant rūgštų obuolį. Tai Žmogaus prigimtyje užkoduotos veiklos ryšiui su Gamta, kuri yra sveiko žmogaus resursas.
Suteikite vaikui galimybę iškrauti fizinę energiją - spardytis kojomis ore, šliaužti, eiti atbulomis ir kristi į lovą, ridentis nuo kalniuko…Visa tai pakelia mažylio nuotaiką.
Vaikai ne tik auga, bręsta, mąsto, bet ir mokosi „Kasdienybės mokykloje“. Net ir dešimties mėnesių mažylį galima išmokyti pasitenkinimo ne tik IMTI bet ir DUOTI.
Jei duodate savo mažyliui bananą, supjaustytą gabaliukais, leiskite jam įdėti gabalėlį ir į jūsų burną. Parodykite, kaip jums skanu ir kaip gerai jaučiatės. Jei šukuojate mažyliui plaukučius, leiskite ir jam jus pašukuoti. Šie maži kasdieniai patyrimai moko vaikus dalintis ir puoselėja jautrumą kitam.
Vaikai ir paaugliai jaučiasi laimingi, saugūs, labiau pasitiki savimi ir lengviau įveikia įvairius sunkumus, kai suaugusieji jiems nuolat skiria individualaus laiko.
Visiems vaikams ir paaugliams yra svarbus asmeninis mamos ir tėčio laikas, skirtas tik jam. Tačiau tiek tėvai, tiek visa šeima gali išgyventi įvairių sudėtingų gyvenimo laikotarpių, kai patys jaučiasi taip, kad individualiam pasikalbėjimui su savo vaiku, jo išklausymui, nuraminimui ar padrąsinimui nebelieka vidinių jėgų, nes galva užimta skausmingais sprendimais, o laiką ištirpdo užgriuvę rūpesčiai.
Labai svarbu, kad toks laikas būtų reguliarus - visada tuo pačiu metu ir visiškai atsitraukus nuo namų ruošos, darbo reikalų, kitų rūpesčių. Žinodamas, kada galės leisti laiką tik su mama ar tėčiu, darželinukas, ramiai jo išlauks ir kur kas rečiau dėmesio bandys išsireikalauti netinkamu elgesiu. Vyresniems vaikams ir paaugliams - tai patvirtinimas, kad tėvams jų santykiai yra svarbiausias dalykas.
Vaikai imituoja tėvų emocinį stilių. Jei mama kvatoja, vaikas irgi linkęs juoktis, šypsotis, jo smegenys mokosi, jungiasi „šypsenos ir juoko“ neuronai.
Normalu, kuomet pervargęs kūdikis nesugeba pats nusiraminti, nevaldo emocijų.
Net ir dešimties mėnesių mažylį galima išmokyti pasitenkinimo ne tik IMTI bet ir DUOTI.
Štai keletas patarimų, kaip elgtis, norint užauginti laimingą vaiką. Linkime sėkmės!
| Patarimas | Aprašymas |
|---|---|
| Leiskite vaikui augti | Atsisakykite egoistinių lūkesčių ir sudarykite tinkamas sąlygas augimui. |
| Kurkite santykį AŠ-TU | Puoselėkite pagarbą ir meilę tarpusavio santykiuose. |