Kalba yra vienas iš svarbiausių psichikos komponentų, o vaiko mąstymo raida yra glaudžiai susijusi su jo kalbos tobulėjimu. Kaip plytą būtų sunku padaryti, neturint formos, taip ir mintį sunku išreikšti, neturint atitinkamų žodžių ir gramatikos priemonių. Kalba yra minties reiškimo forma, o pati svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacinė. Vaikas, išmokęs kalbėti, praplečia savo betarpišką patyrimą, kuris besirėmė tik pojūčiais ir suvokimu.
Dauguma vaikų į mokyklą ateina turėdami ganėtinai susiformavusią kalbą, t.y. taisyklingai taria visus garsus, turi pakankamą aktyvųjį ir pasyvųjį žodyną, taisyklingą kalbos gramatinę sandarą ir rišlų pasakojimą. Tačiau dalis vaikų vis tik turi kalbos sutrikimų. Todėl šiame straipsnyje ir panagrinėsime tai šiek tiek plačiau.
Normali kalbos raida ir žodyno plėtra
Kai vaiko kalba vystosi normaliai, tai vyresniųjų ikimokyklinukų žodynas vis labiau artėja prie suaugusiųjų. Daug psichologų yra stebėję ir tyrę vaiko žodyno didėjimą. Vaiko vartojamų žodžių daugėja labai pamažu. Jo žodynas ima sparčiai didėti, kai jis įsisąmonina simbolinį mąstymą. Ketvirtaisiais ir penktaisiais gyvenimo metais vaiko kalba darosi vis aktyvesnė (ypač penktaisiais metais, kai prasideda „kodėlčiukų“ amžius). Labai sparčiai didėja žodžių atsargos, vaikai vartoja įvairiausias gramatines žodžių formas ir junginius.
Daugelio autorių duomenimis, šešerių metų vaikas moka nuo 8000 iki 14 000 žodžių. Bendraudamas vyresniojo amžiaus ikimokyklinukas keičia savo situacinę kalbą suprantamesne aplinkiniams. Vietoje įvardžių atsiranda daiktavardžiai, kurie suteikia pasakojimui aiškumo. Priešmokyklinukų kalbai būdingi dvigubi veiksniai. Pavyzdžiui: „Jis berniukas nuėjo“. Vaikas pasako įvardį, bet pajutęs, kad to nepakanka, prideda daiktavardį. Kalbėdamas jis atsižvelgia į pašnekovą. Būsimieji pirmokai ne visada tiksliai suvokia veiksmažodžių su įvairiomis priesagomis reikšmę. Pasitaiko savos kūrybos veiksmažodžių: gegutė „geguoja“, „kvakuoja“, uodas „zybia“, „ūzia“, žąsis „žąsuoja“. Patys vaikai vartoja vis daugiau ir įvairesnių priesagų.
Keičiantis pažinimo interesams, išsiplėtus bendravimui, vaikas pradeda vartoti kontekstinę kalbą. Norint ją suprasti, nebūtina žinoti situaciją. Ilgainiui kontekstinę ir situacinę kalbą jis vartoja pagal bendravimo sąlygas. Geriau kontekstinę kalbą vaikai išmoksta po sistemingų užsiėmimų mokykloje.
Vyresni ikimokyklinukai įgyja poreikį paaiškinti bendraamžiams būsimą žaidimą, žaislo konstrukciją ir kt. Nepakankamas tarpusavio supratimas kelia ginčus, konfliktus. Aiškinant būtina nuosekliai išdėstyti faktus, nurodyti pagrindinius ryšius. Ikimokykliniame amžiuje šalia tikrovės pažinimo, vaizdiniu mąstymu vaikas pradeda susidaryti sąvokas ir jomis mąstyti. Vaizdas yra individualus, egocentriškas, o sąvokos visiems bendros, komunikabilios, nes jose užfiksuotos bendrosios esminės daiktų ir reiškinių savybės. Kad vaikas galėtų jas suvokti, turi išmokti analizuoti reiškinius, juos lyginti, rasti jų tapatumą, panašumą ar skirtumą.
Išmoktus naujus žodžius vaikas kartais klaidingai ištaria. Bet tai nereiškia, kad vaikas nesuvokia žodžio, kad neskiria garsų. Klaidingai taria dėl dviejų priežasčių: arba dėl artikuliacijos padargų netobulumo, kliudančio ištarti kai kuriuos kalbos garsų derinius, arba dėl atminties trūkumų. Savo tarimo trūkumus vaikai suvokia ir supranta, bet dėl objektyvių psichologinių priežasčių nepajėgia jų pašalinti.
Kalbos sutrikimai ir jų įtaka
Daugelio mokslininkų tyrimai įrodė, kad dažna mokymosi sunkumų priežastis yra kalbos sutrikimai. Kalbos trūkumai neigiamai veikia vaiko asmenybės raidą, jo elgesį. Kartais vaikas vengia bendrauti. Bendraamžiai greitai pastebi, kad jo kalba išsiskiria iš kitų, ir kritiškai vertina nukrypimus. Taigi vaikai, turintys kalbos sutrikimų, patiria specifinių mokymosi ir bendravimo sunkumų.
Vyresniųjų ikimokyklinukų kalboje pasitaiko vienas kitas kai kurių garsų grupių tarimo defektas. Tačiau kartais vaikai blogai taria atskirus garsus: r, l, š, f. Taip būna tada, kai artikuliacijos aparato raumenims trūksta paslankumo arba yra ydinga jo sandara (netaisyklinga dantų struktūra, platus, nejudrus liežuvis, per trumpas poliežuvinis raištis) arba kas nors iš aplinkinių blogai taria garsus.
Kalbos trūkumai ir netobulumai atsiranda iš dalies dėl organinių priežasčių - dėl nervų sistemos netaisyklingumo ir patologiškų jos pokyčių, iš dalies dėl funkcinių trūkumų, įgytų kalbos vystymosi metu, ir nuo klaidingo šnekamosios kalbos sudaromųjų garsų tarimo. Tokias klaidas vaikas įpranta daryti, girdėdamas netobulai tariant žodžius arba apskritai netaisyklingai kalbant. Tarmiškas kirčiavimas priklauso tai pačiai trūkumų rūšiai, nes ir čia kalti yra blogi įpročiai, palaikantys vaiko kalboje įgimtus jo kalbos trūkumus. Normalieji vaiko trūkumai atsiranda todėl, kad sudėtingas kalbos organų aparatas dar nepakankamai gerai veikia, todėl nepajėgia ištarti garso.
Galvodami apie žmogaus kalbos gražumą, be abejo, matome, kad nuskriausti yra tie, kurie negali kalbėti taisyklingai. Tačiau jeigu vaikas ir gerai taria garsus bei žodžius, kalbos garsų kultūrai vis tiek reikia skirti deramą dėmesį. Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų žodžių atsargos, kaip minėta anksčiau, jau yra didelės. Tai daugiausia pagrindinio žodyninio kalbos fondo žodžiai, t. y. visų vartojami žodžiai, reikalingi bendravimui. Žinoma, ne visi vaikai tiek jų išmokę ir ne visi savarankiškai juos vartoja. Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalba yra nevienodo lygio.
Vaiko žodžio prasmės supratimas yra glaudžiai susijęs su aplinkos suvokimu. Vaikas mokosi kalbėti nesuvokdamas, kaip jis tai daro. Jo kalbiniai įgūdžiai formuojasi nedalyvaujant sąmonei. Kai jis suvokia ir supranta kalbą, jis pirmiausia įsisąmonina tą prasminį turinį, kuris ja perteikiamas. Kai jis kalbėdamas reiškia savo mintį, praneša ją savo pašnekovui, Šis taip pat įsisąmonina jos prasminį turinį. Ir jam visai neprireikia suprasti, kaip, kokiais žodžiais pasakoma mintis.
Daugelis vaikų galį pasakyti žodžių, bet paprastai tik daiktavardžių, reiškiančių daiktus.
Turtingos kalbinės aplinkos kūrimo svarba
Daugelis vaikų ateina į darželį mokėdami kalbėti. Su jais buvo kalbamasi, jų klausomasi, jų artimieji skatino juos taisyklingai tarti ir taisė klaidas. Toks bendravimas vyksta pastoviai ir ilgainiui, vaikams mokantis bendrauti, plečiasi. Ugdydami šiandienos šešiametį vis dažniau susimąstome apie vaikų kalbos lavinimą, žodyno turtingumą, šnekos sklandumą. Pats vaikas turi biologinius kalbos pagrindus, geba mėgdžioti, turi kalbinę intuiciją. Taigi jam dera tik padėti, o ne perdėtai vadovauti, reglamentuoti, įrėminti jo kalbą. Pasak A. Maceinos, „vaikas kalbėti neišmoksta, o pradeda“.
Mažo žmogaus kalbą tiesiogiai veikia socialinė, kultūrinė patirtis. Kuo aplinka palankesnė, tuo geresnės sąlygos vaiko kalbos raidai. Be to reikia sudaryti sąlygas ugdyti vaiko kalbinę raišką susiejant ją su grafine, plastine, muzikine, mimikos ir gestų išraiška. Kalba apskritai suvokiama kaip daugialypis fenomenas. Vaikystėje jos reikšmė labai didelė. Išlavinta kalba išlaisvina žmogaus mintis, kartu ir drausmina, skatina ir plėtoja mąstymo procesus, padeda vaikui įsilieti į tautos kultūrą, formuoja ir padeda išsiskleisti vaiko individualybei, skatina kūrybingumą, vaizduotę, ugdo estetinį skonį, aktyvina vaikus, padeda išreikšti mintis, jausmus, bendrauti ir bendradarbiauti.
Lavinant kalbą, svarbu nepamiršti, kad vaikai yra skirtingi. Vieni ima kalbėti anksčiau, kiti vėliau. Manoma, kad pagrindiniu kalbos ugdymo metodu turi tapti kasdieninis bendravimas įvairios veiklos metu. Be to, ugdant vaikų kalbą, turėtų vyrauti žaidimo principas: vaikai turi būti skatinami visaip tirti, „bandyti“, sieti kalbą , judesį, muziką. Priešmokyklinukai nuolat turi girdėti gražią, taisyklingą kalbą, patys turi būti skatinami kalbėti ir, žinoma, būti išklausomi.
Metodai ir priemonės kalbos ugdymui
Ugdant rišliąją monologinę kalbą, svarbu vaiką išmokyti papasakoti trumpus literatūrinius tekstus (pasakas ir apsakymus). Jis papasakoja žinomas nesudėtingo siužeto pasakas („Pupa“, „Pagrandukas“, „Vištytė ir gaidelis“). Kartu jis mokosi klausytis literatūrinio kūrinio, atsakinėti į suaugusiųjų klausimus, įterpti į suaugusiojo pasakojimą atskirus žodžius ir sakinius, tarsi jam padėdamas. Mokyti vaikus atpasakoti labai padeda vadinamasis vaizduojamasis atpasakojimas. Paskui galima panaudoti atpasakojimą pagal klausimus: „Ką sutiko pagrandukas?“ - „Kiškutį“. Labai padeda mokytis atpasakoti įvairūs scenos vaizdeliai - lėlių teatras, multiplikaciniai filmai.
Bendraudami su vaikais, turėtume kalbėti aiškiai, taisyklingai, raiškiai, pilnais sakiniais. Vertėtų pratinti vaikus žodžiais išsakyti savo mintis, jausmus, skatinti kalbinį aktyvumą, kūrybingumą, siekti, kad vaikai gebėtų ne vien aiškiai, taisyklingai kalbėti, bet ir išklausytų kitą. Derėtų padėti mažam žmogui supranti, kad bendravimas ir jo forma priklauso nuo situacijos - vietos, laiko ir pašnekovo. Svarbu plėsti ugdytinių supratimą apie įvairius bendravimo ir pasaulio pažinimo būdus. Tai būtų bendra veikla: įrašų klausymas, knygų žiūrėjimas, spektaklių, filmų, parodų, muziejų lankymas. Svarbu formuoti tarpusavio bendravimo, taip pat su suaugusiais įgūdžius, skatinti pasakojimo, diskutavimo, informavimo pradmenis.
Ugdant kalbą svarbu panaudoti įvairias situacijas arba sąmoningai tokias sudaryti. Kalbai ugdyti reikia turtingos kalbinės aplinkos, integralaus požiūrio į ugdymą ir individualių skirtingumų bei išsivystymo lygio suvokimo. Anot Jean Piaget, vaikai pažįsta pasaulį sąveikaudami su žmonėmis ir daiktais. Mokomasi veikiant .Todėl grupės aplinka turi atspindėti tikrovišką gyvenimą. Kalbos vystymuisi ypač vertingas bendradarbiavimas su kitais žmonėmis, kai siekiama bendro tikslo, rezultato, situacijos.
Ugdytojas turėtų sugebėti prašnekinti vaiką, užmegzti dialogą, todėl reikėtų gerai žinoti psichologiją ir perprasti ugdytinių interesus bei pomėgius. Taip pat svarbu skatinti vaikus suprasti žodžių, kalbos prasmę. Tik bendraudamas vaikas išmoksta kalbėti taisyklingai. Sistemingai sakytinės kalbos mokoma pirmoje klasėje, o priešmokyklinio ugdymo grupėje siūlomi įvairūs kalbiniai žaidimai. Ugdytojas turėtų taisyti sakytinę vaikų kalbą. Rekomenduojamas vaikų kalbos klaidų, netikslumų taisymas, kai auklėtojas pasako vaiko ištartą žodį ar sakinį taisyklingai, neprašydamas jo pakartoti.
Muzikos, garso įrašų, pasakų klausymas, dainavimas, grojimo įgūdžiai tiesiogiai įtakoja vaikų kalbinę klausą ir tartį. Šie įgūdžiai formuojami, kai atkreipiamas vaikų dėmesys ir skatinama mėgdžioti įvairius garsus. dvejopai. Svarbu, kad priešmokyklinukai galėtų pavadinti kasdieninės aplinkos, įprastus daiktus. Vaikai turėtų būti skatinami domėtis žodžių sudėtimi, įvairiais žodžių sudarymo būdais. Išmokius taisyklingai tarti garsus, išlavinus foneminę klausą bei suformavus žodžių foneminės analizės įgūdžius, jie neblogai išmoksta rašyti ir skaityti, remdamiesi fonetiniu pagrindu.
Žinoma, kad dėl neišsivysčiusios kalbos vėliau sunkiau sekasi spręsti tekstinius uždavinius, mokytis pasaulio pažinimo ir kitų dalykų. Turėdami skurdesnę kalbą, ugdytiniai sunkiau išmoksta naują dalykų terminologiją, būdingus posakius. Šešiamečių didesnės galimybės ugdyti kalbą. Kai vaikams nuolat ir sistemingai skaitoma, atsiranda noras klausyti skaitomų ar pasakojamų tekstų, lavėja kalba. Klausydami vaikai patys mėgina kurti, pasakoti, vaidinti. Jie mokosi pajusti tekstų nuotaiką, suvokti turinį, sukaupti dėmesį, lavinti atmintį. Svarbu formuoti pasakojimo įgūdžius. Jų pradžia - vaiko pasakojimai apie savo patyrimą, išgyvenimus. Vėliau pratinama atsakyti į klausimus išsamiau, pasakoti nuosekliau, pagal paveikslėlius.
Grupėse steigiamos bibliotekos, kuriami lėlių teatrai, žaidimai, pokalbiai, diskusijos, pasakos, pristatomi atlikti darbai ir patys įvairiausi, netikėtai atsiradę būdai, tinkami lavinti priešmokyklinuko kalbą. Bibliotekėlė turi būti jauki ir viliojanti; geriausia, jeigu joje būtų kilimėlis, kėdutės, pagalvėlės ir net minkštasuolis. Knygeles lentynose reikia išdėlioti tvarkingai ir patraukliai. Jos turi atitikti gebėjimo skaityti lygį: nuo paveikslėlių knygelių mažyliams iki knygų pradedantiems skaityti. Čia turėtų būti paveikslėlių, pasakų, apsakymėlių, poezijos, biografinių, enciklopedinių knygelių.
Knygelių gaminimo vietoje vaikai skatinami įsivaizduoti patys esą knygų autoriai. Čia turėtų būti popieriaus, sąvaržėlių, skylamušių, kaištukų ir kitų priemonių, reikalingų knygelėms gaminti. Šios priemonės skatina vaikų savarankiškumą, naujų gebėjimų, pačių įgyjamų ankstyvojo raštingumo įgūdžių suvokimą.
Įrašų klausymo daliai reikia parūpinti audiokasečių su pasakojimais, knygų, magnetofonų, ausinių. Auklėtojos gali įrašyti vaikų deklamuojamus eilėraštukus ar pasakojimus. Čia turi būti daugybė kasečių su įvairių tautų pasakomis, mitais ir dainomis.
Vaikams reikia daug kalbėti, tačiau taip pat svarbu kalbėtis su jais. Besimokydami jie moko mus. Gyvą kalbą išstumia kompiuteriai, televizija ir kt. Mokytojų pareiga - sugrąžinti vaizdingą, sklandžią kalbą į vaiko pasaulį. Auklėtoja ne tik mokslo perteikėja, bet ir aplinkos planuotoja bei vaikų amžių atitinkančių priemonių parinkėja. Kruopščiai parinkdama įvairios literatūros bei metodinių priemonių, ji rengia aktyvaus kalbos vartojimo vietą. Gerai suplanuotame kalbos centre auklėtoja tampa vaiko partnere tyrinėjant kalbą, išradinga vadove ieškant atsakymų ir rūpestinga suaugusiąja, kuri stengiasi, kad literatūra teiktų malonumą.
Susipažinusi su kiekvienu vaiku, auklėtoja vadovauja ir jo kalbos ugdymui. Vyresniuoju ikimokykliniu amžiumi baigiasi vienas svarbiausių Žmogaus gyvenimo etapų, pirmasis jo „universitetas“. Tačiau vaikas skiriasi nuo tikro universiteto studento, nes iš karto mokosi visuose fakultetuose. Jis tampa ir mažuoju kalbininku, nes mokosi ne tik taisyklingai ištarti žodžius ir sudaryti sakinius, bet ir suvokti, iš kokių garsų sudarytas žodis, iš kokių žodžių - sakinys. Visa tai labai reikalinga, kad vaikas galėtų gerai mokytis mokykloje.
Siekiant įvertinti kalbos ugdymo veiksmingumą, buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 20 ikimokyklinio amžiaus vaikų.
tags: #turtingos #kalbines #aplinkos #kurimas #nesklandzios #kalbos